Siga este link para ver outros tipos de publicações sobre o tema: Religies.
Artigos de revistas sobre o tema "Religies"
Crie uma referência precisa em APA, MLA, Chicago, Harvard, e outros estilos
Veja os 50 melhores artigos de revistas para estudos sobre o assunto "Religies".
Ao lado de cada fonte na lista de referências, há um botão "Adicionar à bibliografia". Clique e geraremos automaticamente a citação bibliográfica do trabalho escolhido no estilo de citação de que você precisa: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
Você também pode baixar o texto completo da publicação científica em formato .pdf e ler o resumo do trabalho online se estiver presente nos metadados.
Veja os artigos de revistas das mais diversas áreas científicas e compile uma bibliografia correta.
1
Tytmonas, A. "Religijos struktūros problema". Problemos 25 (29 de setembro de 2014): 107–14. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1980.25.6283.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje pateikiama religijos struktūros problemai skirtų marksistinių religijotyrininkų tyrimų apžvalga. Mokslinis religijos struktūros supratimas ypač būtinas visuomenės sekuliarizacijos ir religijos nykimo sąlygomis, kai galima sąmoningai reguliuoti bei valdyti šiuos procesus. Religija apibrėžiama kaip vieninga sistema tikėjimų ir apeigų, turinčių reikalą su šventumu, t. y. su atskirais draudžiamais daiktais, tikėjimais ir apeigomis, kurie sujungia į vieną moralinę bendruomenę, vadinamą bažnyčia, visus tuos, kas jų laikosi. Straipsnio autorius pasiūlo tokią religinės struktūros schemą: pagrindinis religinės sistemos elementas yra religinė sąmonė, ją kasdienėje praktinėje tikinčiųjų veikloje realizuoja religinis kultas, kuris neįmanomas be religijos išpažinėjų ryšių, susivienijimų tikėjimo ir apeigų bendrumo. Trečiasis struktūrinis religijos komponentas – religinė organizacija. Visuomenė savo ryšius su religija įformina tam tikromis socialinėmis organizacijomis, kitaip tariant, religiją visuomenė institucionalizuoja, taigi tam tikrame visuomenės raidos etape religija įgyja socialinės institucijos statusą.
2
Mikuckas, Petras. "Religijos esmės klausimai pirmųjų Lietuvos marksistų darbuose". Problemos 31 (29 de setembro de 2014): 35–46. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1984.31.6448.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje nagrinėjami religijos esmės klausimai pirmųjų Lietuvos marksistų (V. Kapsuko, Z. Angariečio, S. Matulaičio ir kt.) darbuose. Jie nesitenkino konstatavimu, kad religinės pažiūros yra gnoseologiškai iškreiptas, fantastinis tikrovės atspindys, bet mėgino religiją paaiškinti moksliškai. Lietuvos pirmieji ateistai marksistai pirmąkart Lietuvos ateistinės minties istorijoje religiją apibrėžė kaip sudėtingą visuomenės antstato reiškinį, akcentuodami pagrindinius struktūrinius jos elementus: religinę sąmonę, religinius santykius, religines organizacijas ir religinį kultą arba apeiginių veiksmų visumą. Religiją sąlygoja ekonominė bazė, šis determinavimas vyksta per religinę sąmonę. Dievą jie suprato kaip žmogaus sąmonės produktą, iškreiptos fantazijos vaizdinį. Kritikuodami religijos dogmą apie nemirtingą sielą, ateistai moksliškai aiškino žmogaus psichikos procesus. Nepaisant to, kad didžioji marksistų ateistų dalis religiją traktavo vien tik kaip ideologiją, gerėjantis materialistinis supratimas leido jiems efektyviai kritikuoti tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius idealistus ir jų pažiūras į religiją bei jos esmę.
3
Harmsen, Maaike. "Hoe reageren religies op de komst van AI?" Handelingen: Tijdschrift voor Praktische Theologie en Religiewetenschap 51, n.º 1 (12 de junho de 2024): 35–43. http://dx.doi.org/10.54195/handelingen.19294.
Texto completo da fonte
4
Liubarskienė, Zita. "Religinės dorovės sąvokos klausimu". Problemos 27 (29 de setembro de 2014): 72–76. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1982.27.6311.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje aptariama religinės dorovės sąvoka. Dorovės ir religijos santykiuose religija moralę veikia taip, kad jos sistemoje dorovė įgauna religinę reikšmę, sudaro kiekvienos religijos esminę dalį. Analizuojant dorovės ir religijos santykį, svarbią metodologinę prasmę įgyja sąvokų ir kategorijų turinio aiškinimas. Svarbi vieta šiuo klausimu priklauso sąvokai „religinė dorovė“. Autorė teigia, jog religija nesukuria moralės; dorovė susiformuoja tam tikros visuomeninės formacijos pagrindu; šios visuomenės pagrindai sankcionuojami religijos. Klasinėje visuomenėje dorovė išreiškia viešpataujančiųjų klasių interesus ir ji nėra tapati visoms istorinėms epochoms. Keliamas klausimas, ar tie teiginiai gali būti argumentai neigiant religinės dorovės egzistavimą. Niekas iš marksistų neteigia, jog religija kurianti dorovę nepriklausomai nuo socialinių-ekonominių bei kitokių visuomeninių santykių, arba kad ji neutrali klasinių interesų atžvilgiu. Daroma išvada, kad netikslinga būtų atsisakyti „religinės dorovės“ sąvokos.
5
Sneller, Rico. "Ballet van schaduw naar licht". Handelingen: Tijdschrift voor Praktische Theologie en Religiewetenschap 49, n.º 4 (22 de novembro de 2022): 58–65. http://dx.doi.org/10.54195/h.13356.
Texto completo da fonteResumo:
Wat is de betekenis van dans voor religie? Op deze vraag wil ik in deze bijdrage reflecteren. Mijn invalshoek is filosofisch, niet theologisch: ik kijk naar religies van buitenaf. Mijn doel is om te laten zien dat de dans in het hart van de religie explosief materiaal vormt: in zoverre de dans uitdrukking van beleving is en het onderscheid tussen lichaam en ziel in verwarring brengt, kan deze niet alleen het verschijnsel religie, maar ook het zelfverstaan van religie in beroering brengen.
6
Minkevičius, Jokūbas. "Religijos socialinės ir gnoseologinės prigimties modifikacija". Problemos 13 (16 de setembro de 2014): 19–27. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1974.13.5536.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje nagrinėjami socialiniai ir gnoseologiniai religijos aspektai. Religija laikoma objektyviosios realybės (žmogiškosios, socialinės) antriniu produktu. Palankiausia dirva religijai tarpti yra žmogiškosios būties susvetimėjimas, kurio šaknys glūdi socialinėje ekonominėje antagonistinės visuomenės struktūroje. Teigiama, kad gnoseologiniu aspektu religija ir kitos iškreiptos ideologijos formos gali remtis įvairiais mokslinės bei techninės pažangos rezultatais. Šiuolaikiniame mokslinės techninės pažangos etape veikia ne tik visuomenės ateizacijos, bet ir jiems priešingi procesai. Religijos socialinės ir gnoseologinės prigimties modifikacija reiškia ir tam tikrą religinės sąmonės bei teologinių koncepcijų kitimą. Mokslo ir technikos pripildytas pasaulis religiją išstumia į gyvenimo periferiją, žmogaus pasaulis atsiskiria nuo Dievo pasaulio. Buržuazinė religijos filosofija, pripažindama tradicinių religijų nykimą, vis labiau stengiasi atsiriboti nuo mitologinių, iracionalistinių bei antimokslinių religijos elementų ir prielaidų. Daroma išvada, kad toks atsiribojimas nėra nuoseklus, nes neįmanoma išvengti iracionalizmo, neatsiribojant nuo pačios religijos.
7
Zwaan, Barbara. "Als 't danst ..." Handelingen: Tijdschrift voor Praktische Theologie en Religiewetenschap 49, n.º 4 (22 de novembro de 2022): 2–6. http://dx.doi.org/10.54195/h.13348.
Texto completo da fonteResumo:
Als ’t danst, wat danst er dan? In welke zin kan, vanuit kernthema’s uit het eigen onderzoek gereflecteerd worden op de dans als metafoor voor lichamelijkheid in religie, of in religies? Schrijven over de dans lijkt een engagement te vragen van de hele mens – lichaam en geest. Dat laat niemand onbewogen.
8
Trinkūnas, Jonas. "Religijos specifikos klausimas. (Pastabos apie senovės lietuvių religijos kilmę)". Problemos 12 (29 de setembro de 2014): 25–32. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1973.12.5521.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje siekiama apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos iš senosios pasaulėžiūros išskiriami religijos, mitologijos ir kitų visuomeninės sąmonės formų reiškiniai. Teigiama, kad pirmykštė mitologinė pasaulėžiūra buvo nediferencijuota, sinkretinė, joje dominavo antropomorfinis pažinimo būdas bei vaisingumo idėja. Seniausios vaisingumo idėjos, realizuojamos magiškais veiksmais, nebuvo susijusios su religija. Magija, kaip organiška mitologinės pasaulėžiūros dalis, nelaikytina pirmykštės religijos forma, ji glaudžiai susijusi su pirmykščiu deterministiniu galvojimo būdu. Tris religijos sudėtine dalis – tikėjimą antgamtiškumu, kultą, religinę bendruomenę – galima aptikti tik irstančios pirmykštės bendruomenės ir besiformuojančios klasinės visuomenės stadijoje. Senojoje lietuvių religijoje reikia skirti du sluoksnius: oficialiąją kunigaikščių religiją (žynių veiklos rezultatas) nuo liaudies religijos. Pastarojoje buvo daugiau senosios mitologijos ir pirmykštės pasaulėžiūros liekanų. Palaipsniui stiprėjant krikščionybei, liaudyje įsigalėjo religinis sinkretizmas (krikščionybės ir senųjų tikėjimų samplaika), iš kurio senąją religiją galima atsekti tik pagal tikėjimus.
9
Ciancio, Claudio. "Religijos prievarta? Nuo sakralumo prie šventumo". Religija ir kultūra 14, n.º 14-15 (8 de setembro de 2017): 44. http://dx.doi.org/10.15388/relig.2014.14-15.10824.
Texto completo da fonteResumo:
Religija visuomet priklauso reiškiniams, labiausiai kaltinamiems socialine ir politine prievarta. Iš tiesų, religija gali reikštis kaip netolerancija ir prievarta, ir tai įvyksta, kai dieviškumas yra suobjektinamas, kitaip tariant, kai jis pasilieka sakralumo formos. Neneigiant simbolinio religijos matmens, būtina išgryninti religiją, kad ji pasiektų dieviškumą šventumo forma, kurioje dieviškumas prieinamas kaip absoliuti transcendencija ir absoliuti imanencija. Ši tezė straipsnyje iliustruojama pasitelkiant religinės šventės interpretaciją ir Antonello da Messinos paveikslo Apreiškimas Švenčiausiajai Mergelei Marijai analizę.
10
Černienė, Bronislava. "Apie gnoseologinės religijos ištakas". Problemos 16 (29 de setembro de 2014): 15–20. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1975.16.5588.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje aptariamos gnoseologinės religijos ištakos bei jų aiškinimo variantai. Du populiariausi iš jų susiję su skirtingai įvardijamomis žmogaus sąmonės savybėmis. Gnoseologines religijos šaknis autorė nagrinėja remdamasi V. Lenino raštais. Pateikiamas aiškinimas, kad jos yra specifiniai žmogiškojo pažinimo, kaip visuomeninio istorinio proceso ypatumai, kurie tam tikromis socialinėmis sąlygomis apsprendė religinės pasaulėjautos formavimąsi. Religija yra pirmykštėje visuomenėje susiformavęs reiškinys, todėl jo šaknų imamasi ieškoti pirmykštės epochos pažinimo proceso dėsningumuose. Pirmykščiai žmonės sukūrė antropomorfinį gamtos vaizdą, taip įvairiems gamtos reiškiniams priskirdami galingumo, priešiškumo atributus, sukurdami ritualų sistemą, kad gamtos jėgos būtų nuteiktos palankiai. Iš gamtos jėgų suasmeninimo kilo pirmieji dievai. Straipsnio pabaigoje aiškinama religijos vieta klasinėje visuomenėje. Ji apibūdinama kaip istoriškai sąlygota pažinimo linijos dalis, įtvirtinta viešpataujančių klasių interesų. Religiją palaiko sudėtingi ekonominiai ir socialiniai veiksniai, ji čia pirmiausia traktuojama kaip socialinė hipotezė.
11
Kamstra, J. H. "De nieuwe nieuwe-religies in Japan". NTT Journal for Theology and the Study of Religion 44, n.º 2 (1 de abril de 1990): 89–108. http://dx.doi.org/10.5117/ntt1990.44.001.kams.
Texto completo da fonte
12
Mačiulis, Jonas. "Apie moralės ir religijos santykį". Problemos 27 (29 de setembro de 2014): 81–87. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1982.27.6314.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje nagrinėjamas moralės ir religijos santykis. Ši problema turi įtakos ideologinei ateizmo bei religijos konfrontacijai, kurioje moralės klausimai tampa centriniai. Teologinė koncepcija teigia moralės ir religijos vienumą, skelbia Dievą moralės šaltiniu, religiją – dorovės pažangos pagrindine varomąja jėga. Teigiama, kad taip suprantant moralę, nesunku tvirtinti, jog ateizmas, griaunantis tikėjimą Dievu, griauna ir moralę. Ikimarksistiniai ateistai ypač pabrėždavo subjektyvius moralės ir religijos atsiradimo veiksnius. Marksistiniai ateistai pirmiausia išryškina moralės, kaip ir religijos, socialinę prigimtį. Savo atsiradimo priežastimis, esme bei funkcijomis moralė ir religija yra skirtingos visuomeninės sąmonės formos. Religija yra emocinė žmonių reakcija į realias gyvenimo problemas. Nepasant išorinio panašumo, dorovę ir religiją sudarantys elementai iš esmės skiriasi. Moralės objektas ir subjektas sutampa – dorovinių normų kūrėjas ir jų vykdytojas yra tas pats, istoriškai konkretus žmogus. Religija grindžiamo poelgio motyvas yra Dievo baimė. Vykstant sekuliarizacijos procesui, nyksta moralės ir religijos tapatumo regimybė.
13
Koster, Edwin. "CRITICAL STUDY: REDE EN RELIGIE IN DE KLAS". Philosophia Reformata 73, n.º 1 (29 de novembro de 2008): 100–107. http://dx.doi.org/10.1163/22116117-90000433.
Texto completo da fonteResumo:
Betreffende Michiel Leezenberg, Rede en religie. Een verkenning. Amsterdam 2007: Van Gennep. 205 pagina’s. ISBN 9789055157266. Examencahier filosofie VWO. Rede en religie lijken elkaar uitsluitende begrippen te zijn. Religieuze tradities verwijzen immers (meestal) naar een als transcendent beleefde werkelijkheid en transcendentie onttrekt zich, minstens voor een deel, aan ons bevattingsvermogen. Als voorwerp van religieuze overtuigingen gaat de transcendente werkelijkheid ons verstand te boven. Deze gedachte is op onnavolgbare wijze verwoord door Rudolf Otto in zijn bekende en populaire boek Das Heilige. Über das Irrationale in der Idee des Göttlichen und Sein Verhältnis zum Rationalen. Volgens Otto is er in het idee van het goddelijke een ‘rationeel deel’ dat door ons verstand gevat kan worden en binnen het gebied van te definiëren begrippen valt. Onder dat gebied ligt echter ‘een donkere diepte’ dat zich aan onze begrippen onttrekt: het Ganz Andere waar religies over spreken is uiteindelijk onzegbaar. Het is het irrationele in engere zin, dat niet gedacht kan worden en ingaat tegen het verstand. Een voorbeeld daarvan noemt Otto de verschijning van God aan Job, die gekenmerkt wordt door een boven elk begrip uitstijgende wonderbaarlijkheid. Toch ontgaat ons het irrationele niet: het onttrekt zich namelijk niet aan ons gevoel. Dankzij het gevoel kan men volgens Otto de irrationele momenten van het goddelijke op ‘een eigensoortige wijze begrijpen’.
14
Bocken, Inigo. "dans van de soefi". Handelingen: Tijdschrift voor Praktische Theologie en Religiewetenschap 49, n.º 4 (22 de novembro de 2022): 18–26. http://dx.doi.org/10.54195/h.13350.
Texto completo da fonteResumo:
De dansende derwisjen in hun oogverblindende elegantie, begeleid door ritmisch, haast extatisch handgeklap en tromgeroffel: ze spreken tot de verbeelding van velen, ook buiten de islamitische wereld. In Konya of Istanboel zijn ze tot toeristische trekpleister geworden. Ze roepen beelden op van een magisch Morgenland en misschien ook wel de dromen van een gemeenschappelijke spirituele kern die verborgen is (of ligt?) achter de uitwendige dogma’s en instituties die de religies verdelen.
15
Molendijk, Arie L. "Het wereldparlement van religies te Chicago (1893)". NTT Journal for Theology and the Study of Religion 69, n.º 1 (18 de fevereiro de 2015): 1–20. http://dx.doi.org/10.5117/ntt2015.69.001.mole.
Texto completo da fonteResumo:
The aim of this contribution is to give a coherent account of the World Parliament of Religions held in Chicago in 1893. The meeting was organised in the context of the Columbian World Exhibition, which celebrated 400 years of America. The Parliament convened in the main hall of the Chicago Art Institute and attracted 150,000 people, according to one of the lengthy reports. Various aspects are addressed: the objectives of the organisers, the character of the various reports of this mega-event, the participation of women, the relationship between the Christian organisers and the representatives of the East, the various ‐ opposing ‐ claims about the superiority of specific forms of religion and culture (for instance, the juxtaposition of the material West and the spiritual East), the tendency to spiritualize religion, and the role of the emerging field of religious studies versus the ‘interfaith’ character of the Parliament. It is hardly possible to draw one final conclusion from this heterogeneous event, but perhaps one can say that the participants were convinced of the ultimate meaning of ‘religion’ ‐ however defined ‐ as a force against indulging in consumerism and materialism.
16
Gendrolis, Edmundas. "Socialinis religijos vaidmuo feodalinėje visuomenėje". Problemos 1 (29 de setembro de 2014): 47–55. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1968.1.5704.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje nagrinėjamos feodalizmo laikotarpio Katalikų bažnyčios atstovų (Aurelijaus Augustino, Tomo Akviniečio, P. Abelardo ir kt.) pažiūros į krikščionybės socialinius principus ir religinę toleranciją. Teigiama, kad Katalikų bažnyčia feodalinius ekonominius santykius sankcionavo kaip duotus Dievo. Politiniai, teisiniai, filosofiniai klausimai dažniausiai buvo sprendžiami remiantis tik teologija. Dogmatinis tikėjimo turinys buvo privalomas visiems be jokios individualios interpretacijos: bet koks kitas šių dogmų aiškinimas ir supratimas buvo laikomas tiesioginiu ar slaptu pasikėsinimu į socialinę santvarką ir bažnyčią. Susidorojimas su kitaminčiais eretikais, prievartos priemonės, taikomos kitų tikėjimų žmonėms, buvo įprasminamos kaip jų sielų gelbėjimas. Visuomenėje, kurios pagrindinė ideologija buvo religija, religinė tolerancija buvo iš esmės neįmanoma. Visi visuomeniniai politiniai judėjimai neišvengiamai buvo religinio pobūdžio. Tai lėmė religijos privilegijuotą padėtį visuomenėje.
17
Zasimauskas, Leonardas. "Religijos mąsinėje sąmonėje evoliucija". Problemos 29 (29 de setembro de 2014): 30–37. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1983.29.6382.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje nagrinėjama religijos evoliucija kaip socialinis reiškinys. Kaip objektyvus socialinis tapsmas ši evoliucija yra sudėtinga, prieštaringa savo esme, turinti santykiškai savarankišką istorinės raidos logiką. Ji glaudžiai susijusi su individo socializacijos procesu ir jo pažintinės veiklos sritimi. Religinė sąmonė formavosi tam tikru visuomenės raidos etapu kaip neišvengiamas, būtinas, objektyvus socialinis reiškinys, kaip aktyvus individų, turinčių savimonę, santykis su tikrove. Pirmykštėje visuomenėje gamtos religiją, arba tokio pobūdžio santykiavimą su gamta, sąlygojo visuomenės forma. Individas bet kurioje epochoje susiduria su pažįstamos ir nepažįstamos tikrovės sritimis, kurių pažinimo lygį tam tikru būdu lemia socialinių santykių pobūdis konkrečioje visuomenėje. Ieškoti teologų bei religijos filosofų teorijose elementų, tiesiogiai atspindinčių masinės sąmonės būvį, reikštų primityvų požiūrį į teorinės sąmonės ir masinės sąmonės tarpusavio sąveiką. Teorinės ir masinės sąmonės būviai yra santykinai skirtingi lygiai. Teorinė sąmonė turi santykinai savarankišką logiką ir vidinio tapsmo dialektiką. Kiekvieną religinę teoriją būtina vertinti visuomeninio istorinio proceso aspektu.
18
Ćoragić, Samir. "KRATKE LINGVISTIČKE POVEZNICE JEZIKA I RELIGIJE". Zbornik radova Islamskog pedagoškog fakulteta u Bihaću 3, n.º 3 (15 de junho de 2010): 357–70. http://dx.doi.org/10.52535/27441695.2010.3.357-370.
Texto completo da fonteResumo:
Prožimanje religijskoga u jeziku i jezičkoga u religiji je sveprisutno. O tome se dosada i nije toliko pisalo iz ideoloških razloga. U ovom radu se otvaraju moguća pitanja istraživanja toga problema: odnosa jezika i religije (gledano sa sociolingvističkog aspekta), utjecaju religije u čuvanju i kultiviranju bosanskoga jezika, odnosno jezika kao instrumenta religije, religijskom funkcionalnom stilu, te jeziku i religiji kao značajnim segmentima građenja nacionalnog identiteta jednoga naroda. Da se religija ne može posmatrati kao čisti ekstralingvistički faktor, dokaz je i ovaj rad.
19
De Maeyer, Jan. "Religie in BMGN: heilig en profaan". BMGN - Low Countries Historical Review 136, n.º 2 (5 de julho de 2021): 112–22. http://dx.doi.org/10.51769/bmgn-lchr.9891.
Texto completo da fonteResumo:
BMGN heeft inzake onderzoek en disseminatie van het thema religie een rol van betekenis gespeeld. Die rol nam BMGN veeleer impliciet op, zelden expliciet. Religie stond niet centraal in de redactionele missie, maar was inhoudelijk wel degelijk aanwezig en bij momenten ook heel zichtbaar. Het tijdschrift verbond niet alleen historici, het verbond ook onderzoek van historici en van andere menswetenschappers uit Nederland en Vlaanderen rond het thema religie en stimuleerde op velerlei wijzen de verspreiding van methodologische vernieuwingen en innovatieve inzichten. Jammer genoeg heeft BMGN religie of religiegeschiedenis nooit expliciet geproblematiseerd. Naast een meer klassieke benadering van religie (de werking van de geïnstitutionaliseerde religies of kerken) lag de focus op de rol van religie in het politieke en sociaal-maatschappelijke leven, maar ook in culturele evoluties (identiteitsopbouw of identiteitsconstructies). BMGN dreef veeleer mee met de ontwikkelingen in de religiegeschiedenis, het was geen trendsetter. In deze vaststelling schuilt een uitdaging voor de volgende tien jaar. Bij een feestnummer hoort een wens: religie mag en kan, als inherent onderdeel van de cultuurgeschiedenis, een explicieter onderdeel worden van BMGN. The BMGN has been of great significance in researching and disseminating religion as a theme. The journal tended to assume this role implicitly but rarely did so explicitly. Religion was not pivotal in the editorial mission but indeed present in substance and at times very visible as well. In addition to connecting historians, the journal brought together research by historians, and by extension other scholars of the humanities, from the Netherlands and Flanders in relation to the theme of religion, and encouraged dissemination of methodological innovations and innovative insights in many ways. Unfortunately, the BMGN has never explicitly addressed religion or the history of religion. Aside from a more conventional approach to religion (the effect of institutionalised religions or churches), the main focus was the role of religion in politics and society, as well as in cultural transitions (identity constructions). The BMGN tended to go along with developments in the history of religion and was not a trend setter. This observation embodies a challenge for the decade that lies ahead. A festive issue includes a wish: religion is permissible and acceptable, as an inherent part of cultural history, as a more explicit part of the BMGN.
20
Piročkinas, Arnoldas. "J. Jablonskio santykiai su bažnyčia ir religija". Problemos 7 (29 de setembro de 2014): 45–53. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1971.7.5811.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje pateikiama faktų, iliustruojančių žymaus lietuvių kalbininko J. Jablonskio (1860–1930) santykius su Katalikų bažnyčia ir religija apskritai. Jis, kaip ir daugelis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių liberaliosios inteligentijos atstovų, aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime bei patyrė konservatyvios lietuvių katalikų dvasininkijos atstovų išpuolių. Šie negalėjo susitaikyti su tuo, kad J. Jablonskis atmetė Katalikų bažnyčios principus, kritikavo jos dogmas bei propagavo racionalizmą, vienodai vertino visas religijas. Religinių vadovėlių recenzijose jis kėlė nedialektišką, metafizišką bažnyčios požiūrį į nusikaltimą, prieštaringą aiškinimą apie pomirtinį sielos gyvenimą ir Dievo teismą, kritikavo šiuose vadovėliuose taikomą pasenusį klausimų-atsakymų metodą. Autorius konstatuoja J. Jablonskio pažiūrų į religiją prieštaringumą: jis atsisakė paklusti bažnyčios reikalavimams, reiškė simpatijas ateistų principams, bet, kita vertus, turėjo tam tikrų iliuzijų dėl religijos auklėjamosios reikšmės mokykloje, mėgino keliais atvejais ginti dvasininkiją nuo teisingos kritikos.
21
Leskauskaltė, B. "Mokslinio pažinimo ir tikėjimo santykis A. Jakšto-Dambrausko filosofinėse pažiūrose". Problemos 8 (29 de setembro de 2014): 74–78. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1971.8.5837.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje analizuojamas mokslinio pažinimo ir tikėjimo santykis A. Jakšto-Dambrausko filosofinėse pažiūrose. Jis plačiai domėjosi ir rašė kosmogonijos, materijos, evoliucijos, antropologijos ir meno klausimais. Esminis A. Jakšto-Dambrausko filosofinių pažiūrų principas – suderinti krikščionybę ir pozityviuosius mokslus. Mokslas ir religija nėra priešingos žinojimo rūšys, reikalinga darni jų sintezė. A. Jakštas-Dambrauskas, spręsdamas mokslinio pažinimo ir tikėjimo santykį iš klasinių buržuazijos pozicijų, mokslą ir religiją laiko savarankiškomis pažinimo sritimis, lygiagrečiomis pažinimo vertybėmis. Jis pripažįsta mokslui tik tiek savarankiškumo, kiek jis liečia empirinį stebėjimą, patyrimą, faktų, eksperimentų analizę, kol jis negriauna pagrindinių religijos dogmų. Matematiką jis laiko pačia patikimiausia sąjungininke, derinant religinį tikėjimą ir mokslinį pažinimą bei aiškinant teologines dogmas. Už A. Jakšto-Dambrausko tariamo intelektualizmo, racionalizmo bei logiškumo slypi paviršutiniškos analogijos, sofizmai ir kiti ydingi metodologiniai principai, kurių pagalba jis stengiasi priversti mokslą tarnauti religijai.
22
Šileikaitė, Diana. "I. Kantas apie religiją ir religinį auklėjimą". Acta Paedagogica Vilnensia 15 (17 de janeiro de 2016): 67–78. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.2005.15.9727.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje bandoma parodyti, kokią įtaką Kanto filosofija turėjo jo religinio auklėjimo koncepcijai. Pristatomi religinio auklėjimo turinys ir metodai, grindžiami Kanto požiūrio į dorovę, Dievą, maldą, Šventąjį Raštą. Religija Kantui – dorovinio tobulėjimo priemonė, jis siūlo anksti supažindinti vaikus su svarbiausiomis religinėmis sąvokomis. Dorovės katekizmą vaikams reikia pateikti prieš religijos katekizmą. Viena vertus, religija be dorovės Kantui yra smerktina ir nepriimtina, kita vertus, dorovė be religijos nėra išbaigta, todėl religinis auklėjimas taikytinas tik po dorovinio auklėjimo, t. y. kai auklėtinis jau suvokia save kaip laisvąją būtybę, laisvą tik savo valios autonomijos dėka ir kuriančią visuotinai galiojančius įstatymus, kuriems pati ir paklūsta. Jei nebūtų polinkio į blogį žmogaus prigimtyje, nereikėtų nuolat kovoti už nuostatos grynumą, nebūtų įmanoma ir laisvė. Religija ne tik nestabdo pažangos, o taip buvo skelbta daugelio XVIII amžiaus filosofų, o visiškai priešingai, – tinkamas religinis auklėjimas ugdo vaikų sąžiningumą, teisingumą, stropumą, gerumą ir švelnumą. Auklėjant ugdomas pakantumas kitoms religijoms, nes tai tik to paties tikėjimo skirtingos išraiškos formos.
23
Tophoff, Michael. "Conflictmanagement: de kunst van het niet handelen". Maandblad voor Accountancy en Bedrijfseconomie 96, n.º 7/8 (16 de setembro de 2022): 195–200. http://dx.doi.org/10.5117/mab.96.87004.
Texto completo da fonteResumo:
Evolutionair bepaalde neurofysiologische programma’s, actief vanuit hersengebieden als de amygdala en hippocampus, leiden tot inadequate reacties bij conflictmanagement. In dit artikel wordt een strategie voor effectief conflictmanagement aangereikt. Hoge niveaus van emotionele ‘arousal’ dienen allereerst te worden afgebouwd, ten gunste van een helder en kalm bewustzijn. In tegenstelling tot een mindset zoals die gefundeerd is in Abrahamitische religies en Westerse filosofieën, wordt een klassiek daoïstisch, non-binair, dynamisch en geünificeerd wereldbeeld voorgesteld. Hieruit wordt de strategie van wuwei, de kunst van het niet-handelen, afgeleid. Het leggen van een verbinding, als essentiële schakel bij conflictmanagement, is exemplarisch voor erkenning, appreciatie en respect. Focus bij conflictoplossing is niet het probleem, maar de achterliggende behoefte.
24
Dubnikas, Kęstutis. "Religinis interesas ir tikėjimas". Problemos 64 (1 de janeiro de 2015): 173–81. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2003.64.5365.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnis skiriamas ontologinių religijos prielaidų analizei. Remiantis egzistencine fenomenologija tvirtinama, kad kasdienėje bendražmogiškoje patirtyje galima nurodyti į religinę dimensiją kaip ribinį santykį su pasauliu, įgaunantį pamatinio rūpesčio būties prasmingumu klausimą arba, kitaip tariant, religinio intereso išraišką. Tikėjimas analizuojamas kaip dalyvaujančiojo tikrovėje tiesioginis būties priėmimas. Tačiau ribiniame tikėjimo santykyje pasaulis nėra pažintas ir užbaigtas, o veikiau tampantis, dar ne-esantis pasaulis. Remiantis D. Tracy ribinės patirties analize, nagrinėjamas religinės kalbos prasmės klausimas ir religijos bei pasaulietinės kultūros koreliacija.
25
Ažubalis, Juozas. "Bažnyčios skelbiamos dorovės kritika Lietuvos ateistinėje 1940-1965 m. literatūroje (Kai kurie aspektai)". Problemos 2 (29 de setembro de 2014): 124–29. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1968.2.5732.
Texto completo da fonteResumo:
Apžvelgiami Lietuvos ateistų 1940–1965 m. darbai, nagrinėjantys religijos ir moralės santykį, kritikuojantys bažnyčios skelbiamą religinę etiką. Tarybų Lietuvos ateistinėje literatūroje ši etika ir ja grindžiami moralės principai bei normos vis nuosekliau buvo kritikuojami iš istorinio materializmo pozicijų, tačiau ilgą laiką buvo jaučiamos kai kurios buržuazinės Lietuvos laisvamanių klaidos – bažnyčios skelbiamos moralės kritikos suvedimas į dvasininkijos ir tikinčiųjų amoralaus elgesio kritiką, neanalizuojant, kiek tas elgesys išplaukia iš pačios religijos esmės ir pan. Daugelis ateistų nukrypo nuo ideologinio dorovės normų pagrindimo (religinės etikos) kritikos.
26
Kovačević, Vlaho. "Od sekularizacije religije do revitalizacije religije". Filozofska istraživanja 41, n.º 1 (16 de março de 2021): 173–96. http://dx.doi.org/10.21464/fi41111.
Texto completo da fonteResumo:
Cilj je ovoga rada otvaranje prostora mogućoj revitalizaciji religije izvan ideološkoga koncepta dijalektike suvremenoga društva, a unutar povijesnoga konteksta specifičnoga značenja sekularizacije religije. Razumijevanje religije nužno ostaje s onu stranu dijalektike svjetovnosti, s obzirom na to da religija ne ovisi o toj dijalektici nego o Svetom i njegovu razumijevanju. Bez njega bili bismo u situaciji »stalnog vraćanja istoga« koje u sebi ima i negativne posljedice na čovjekov život u vidu suvremenih modernih ideologija. Iz navedenoga proizlazi potreba za višedimenzionalnim teorijskim pristupima proizišlima iz složenosti društvenih prilika i različitih razvojnih puteva religije u suvremenosti. Time nam teorijski pristupi religiji u suvremenom društvu, koji su analizirani na temelju dominantnih teorija, ponajprije funkcionalizma, fenomenologije i neoweberijanizma, pokazuju različite paradigme kroz različita razumijevanja sekularizacije i revitalizacije religije.
27
Tidikis, R. "Socialinės mikroaplinkos įtaka vyresniųjų klasių moksleivių pažiūrai į religiją ir ateizmą". Psichologija 10 (8 de janeiro de 2016): 5–14. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1969.10.9227.
Texto completo da fonteResumo:
Pedagoginiai ir sociologiniai tyrimai Lietuvos TSR mokyklose rodo, kad socialinė vyresniųjų klasių moksleivių mikroaplinka (šeima) daro tiesioginę įtaką jų religinėms ar ateistinėms pažiūroms ir apsprendžia religinį ar ateistinį aktyvumą. Vyresniųjų klasių moksleivių religingumą labiausiai veikia šeima, kurioje abu tėvai yra tikintieji ir sistemingai švenčia religines šventes, prisilaikydami visų tradicijų bei apeigų. Religinę tėvų įtaką stipriai riboja ateistiniai mokyklos ir visuomeniniai veiksniai, taip pat didėjantis pačių moksleivių sąmoningumas ir savarankiškumas. Straipsnyje parodomas vyresniųjų klasių moksleivių religingumo ir ateistinio kovingumo socialinis apsprendžiamumo laipsnis bei priežastingumas.
28
Minkevičius, Jokūbas. "Ateizmas: istorija ir metodologija". Problemos 29 (29 de setembro de 2014): 21–29. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1983.29.6381.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje apžvelgiama ateizmo istorija, kurio ištakas autorius įžvelgia senovės graikų kultūroje, argumentuodamas tai šio žodžio etimologija. Teigiama, kad senovės graikų ateizmas įsiliejo į bendrą graikų dvasinės kultūros intelektualinės revoliucijos srautą, kuris reiškė kritinio ir teorinio mąstymo tapsmą, t. y. šuolį iš mythos į logos. Pirmajai ateizmo revoliucijai nepavyko įveikti religijos, kadangi graikų ateizmas reiškė ne absoliutų dievų paneigimą, bet tik jų pašalinimą iš tiesioginės veiklos realiame gyvenime. Antroji revoliucija sutampa su Renesansu ir porenesansiniu laikotarpiu. Tuo metu religija buvo laikoma nemoksliškumo ir apgaulės produktu dėl M. Koperniko, Ch. Darwino, Pavlovo atradimų ir pasiekimų gamtos moksle. Trečiąja revoliucija prieš religiją tapo K. Marxo ir F. Engelso istorinis materializmas, kuris religiją, filosofiją, moralę ir t. t. aiškino materialine praktika ir su gamybos būdu susijusiais socialiniais santykiais bei visuomenės santvarka. Religija yra neatskiriama socialinio kultūrinio ir etninio visuomenės gyvenimo dalis.
29
Ažubalis, Juozas. "Religijos socialinio vaidmens klausimu". Problemos 9 (29 de setembro de 2014): 96–101. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1972.09.5858.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje nagrinėjama religijos padėtis ir vaidmuo visuomenėje įvairiais istoriniais laikotarpiais. Pirmykščiam žmogui religija, kaip tam tikros pažinimo pakopos, sąlygojamos primityvių gamybinių jėgų, objektyvus rezultatas padėjo paaiškinti daugelį gamtos ir visuomenės reiškinių. Padėjusi griauti atgyvenusią vergovinę santvarką, krikščionybė vėliau virto svarbiausia ideologine priemone kitų išnaudotojų – feodalų – viešpatavimui stiprinti ir išlaikyti. Pradėjus formuotis naujai būsimajai kapitalistų klasei, formavosi ir naujos religinės pažiūros, kurios, atspindėdamos naujų visuomenės sluoksnių opoziciją senajai visuomeninei santvarkai, buvo priešingos nusistovėjusioms religinėms dogmoms. Vienas svarbiausių ateistinio darbo tikslų yra išlaisvinti žmones nuo religinių įsitikinimų, kurį greičiau pasiekti padėtų teisingas dialektinis socialinio religijos vaidmens supratimas ir aiškinimas.
30
HALILOVIĆ, MUAMER. "ODNOS IZMEĐU RELIGIJE I ETIKE U TRANSCENDENTNOJ FILOZOFIJI MULA SADRE ŠIRAZIJA". ARHE 12, n.º 24 (17 de junho de 2016): 163. http://dx.doi.org/10.19090/arhe.2015.24.163-179.
Texto completo da fonteResumo:
<p>Među najvažnijim pitanjima filozofije etike jeste pitanje o odnosu između etike i religije, odnosno o tome da li su religijski iskazi ujedno i moralni ili ne. Iz ovog pitanja proizlaze i brojna druga detaljnija pitanja, kao što su sledeća: da li su prvi oblici etike nastali u drevnim religijskim tradicijama? Da li su religijska predanja usklađena s moralom ili su etički iskazi i ideali proistekli iz religije? Da li je moguće da imamo nereligijsku – ili antireligijsku – etiku? Da li je moguće da imamo neetičku – ili antietičku – religiju? Na ovakva pitanja, ali i na druga slična pitanja, mnogi mislioci su dali svoje odgovore. Tako su formirana tri okvirna stava o pitanju odnosa između religije i etike: jedna grupa veruje da su religija i etika dva potpuno nepovezana sistema, druga grupa ističe da je reč o istovetnim sistemima dok treća grupa zagovara ideju da su religija i etika zapravo dva potpuno samostalna sistema koja su međusobno povezana.</p><p>U ovom radu kratko ćemo predstaviti svaki od pomenuta tri stava i u nastavku analizirati stav koji u ovoj raspravi zagovara Mula Sadra Širazi, utemeljivač transcendentne filozofije u islamu.</p>
31
Gendrolis, Edmundas. "Krikščionybė šiuolaikinėje buržuazinėje visuomenėje". Problemos 11 (29 de setembro de 2014): 18–26. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1973.11.5503.
Texto completo da fonteResumo:
Šiuolaikinėje buržuazinėje visuomenėje krikščionybė prarado savo transcendentinį matmenį ir į pirmą vietą iškilo jos socialinė doktrina. Veikiant šios visuomenės socialiniams antagonizmams, vykstant dviejų pasaulinių socialinių sistemų kovai bei plintant socializmo ir komunizmo idėjoms, religinės organizacijos savo veiklą vis labiau kreipia link socialinių problemų sprendimo. Religija, būdama viena iš pripažintų socialinių ir kultūrinių buržuazinės visuomenės vertybių, ideologinėje kovoje įgyja politinę reikšmę ir dėl to panaudojama kaip ideologinis įrankis kovoje prieš komunizmą. Kova už kapitalistinės santvarkos išsaugojimą vaizduojama kaip kova už religinių pažiūrų laisvę. Religija dažnai tampa nacionalinių vertybių pripažinimo išraiška, piliečių lojalumo egzistuojančiai politinei santvarkai požymiu. Viešpataujanti klasė religijos dėka siekia atitraukti darbo žmonių dėmesį nuo išnaudotojiškos santvarkos socialinių, politinių ir ekonominių prieštaravimų.
32
Tijūnėlienė, Ona. "Šeima – pašauktasis religinio vaikų auklėjimo veiksnys". Acta Paedagogica Vilnensia 7 (17 de janeiro de 2016): 13–22. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.2000.07.9481.
Texto completo da fonteResumo:
Šio tyrimo tikslas - aptarti katalikų ir pravoslavų tikėjimo mokinių religinio auklėjimo šeimoje sąlygas ir aplinkybes. Tyrimo uždaviniai – apibūdinti mokinių tėvų santykio su religija būklę, nustatyti mokinių religinio auklėjimo veikėjus, nustatyti paauglių pažinties su Dievu pradžią, aptarti religinių švenčių vaidmenį paauglių tikėjimo jausmui stiprinti. Tyrime dalyvavo Klaipėdos miesto mokyklų 7, 8, 9 klasių mokiniai, iš viso – 346 respondentai. Iš jų – 170 katalikų tikybos, 176 – pravoslavų tikybos. Prigimtinė tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus religine dvasia. Tačiau posovietinėje Klaipėdoje religinis vaikų auklėjimas vyksta sudėtingomis sąlygomis. Dauguma tikybos pamokas lankančių 7-8-9 klasių mokinių auga tikinčiose šeimose katalikiškos mokyklos – 85,95 proc.; iš katalikiškų grupių – 91,9 proc.; pravoslavų tikėjimo – 88,5 proc. Tai liudija, kad vaikai renkasi tėvų pasaulėžiūrą. Tik didesnė dalis katalikiškos mokyklos mokinių tėvų pasinaudojo prigimtine teise su pažindinti savo vaikus su tikėjimo tiesomis. Didesnei daliai kitų mokyklų mokinių kelią į tikėjimą parodė močiutės. Visų grupių mokiniai Dievą pažino įvairiais savo amžiaus laikotarpiais: pradedant ankstyvąja vaikyste, baigiant 11-12 metų. Dabartinė tėvų įtaka paaugliams stiprinant jų tikėjimo jausmą kiekybinės išraiškos požiūriu nėra adekvati jų tikėjimo charakteristikos kiekybinei išraiškai – ne visi mokiniai patiria tikinčių tėvų įtaką. Nors abiejų tikėjimų paauglių šeimų religinės šventės dažniausiai švenčiamos, tačiau jų metu vos tik daugiau kaip pusė mokinių patiria džiaugsmą ir kitokias teigiamas emocijas. Taigi ne visose šeimose aukšta religinių švenčių ir jų tradicijų puoselėjimo kultūra, taip pat ir auklėjamoji įtaka.
33
Bacevičiūtė, Danutė. "SEKULIARIZACIJA IR SOCIALINĖ RELIGIJOS PRASMĖ". Religija ir kultūra 8 (1 de janeiro de 2011): 64–73. http://dx.doi.org/10.15388/relig.2011.0.2753.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje keliamas klausimas apie religiją šiuolaikiniame sekuliarizuotame pasaulyje, o tiksliau – klausiama, ką reiškia šiuolaikiniame pasaulyje nuolat į pirmą planą iškylantys politinis ir etinis religijos aspektai, t. y. socialinė religijos prasmė. Mėginant atsakyti į šį klausimą ir ieškant teorinių tokio požiūrio į religiją ištakų, analizuojamos dviejų filosofų, Immanuelio Kanto ir Jürgeno Habermaso, religijos interpretacijos, kuriose religijos prasmė įžvelgiama jos socialinėje paskirtyje. Kanto moralinės religijos projektas bei Habermaso pastangos užmegzti sekuliaraus proto ir religijos dialogą, siekiant įveikti visuomenės dezintegraciją, straipsnyje interpretuojami ne vien kaip religijos fenomeno redukcija į socialinę plotmę ir religijos prasmės pasisavinimo veiksmas. Pastebima, kad abu mąstytojai susiduria su socialinės kontingencijos patirtimi kaip fenomenu ar veikiau profenomenu, kuris pats galbūt ir nėra labai aiškus, bet pasirodo kaip grindžiantis socialinę religijos prasmę. Todėl straipsnyje daroma išvada, kad sekuliarizacijos sąlygomis akcentuojama socialinė religijos prasmė reiškia ne tik religijos prasmės pasisavinimą (imanentizavimą), bet ir atskleidžia socialinį santykį kaip tokį, kuris šaukiasi religinės prasmės (transcendencijos imanencijoje).Pagrindiniai žodžiai: Kantas, Habermasas, socialinė religijos prasmė, socialinė kontingencija.SECULARIZATION AND SOCIAL SENSE OF RELIGIONDanutė Bacevičiūtė SummaryThis article deals with the question of religion in contemporary secular world, to be precise – the main questions are: what mean political and ethical aspects of religion which are in the focus of contemporary secular world, and what is the social sense (meaning) of religion? The author tries to answer these questions and to find theoretical origins of such attitude toward religion by analyzing the interpretations of religion in Immanuel Kant and Jürgen Habermas. Both philosophers envisage the sense of religion in its social purpose. Kantian project of moral religion and Habermas’ endeavor to overcome social disintegration, reviving the dialog between reason and religion, have been interpreted not only as the process of reduction of religion into social plane and an act of appropriation of the religious. One can see that both thinkers encounter the social contingency as the phenomenon (or prophenomenon) which itself is not very clear but appears as grounding the social sense of religion. Therefore the author comes to conclusion that social sense of religion in the secular situation means not only appropriation of the religious (immanentization) but also reveals social relationship as that which calls for religious sense (transcendence in immanence).Keywords: Kant, Habermas, social sense of religion, social contingency.
34
Repšys, Jonas. "Marksizmas, ateizmas, žmogus". Problemos 2 (29 de setembro de 2014): 16–26. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1968.2.5720.
Texto completo da fonteResumo:
Remiantis ateistinės propagandinės literatūros apibendrinimu, straipsnyje bandoma nustatyti kai kurias šios propagandos nepakankamo efektyvumo priežastis. Pagrindine tokia priežastimi autorius įvardija propagandos autorių nepakankamai marksistines, dažnai netgi idealistines, metafizines ir švietėjiškąsias religijos socialinio vaidmens sampratas. Marksizmo socialinės metodologijos požiūriu, religinis tikėjimas nėra vien tamsumo ir apgaulės objektas, o pozityviai, dėsningai paaiškinamas visuomenės vystymosi produktas, savotiška, iliuzinė pasaulio koncepcija, be kurios neįmanomas žmonių gyvenimas ir veikla klasinės visuomenės sąlygomis. Remiantis istorinio proceso aiškinimo marksistine metodologija, straipsnyje ginamas teiginys, jog ateizmas turi atskleisti su religija susijusias žmogaus gyvenimo realias problemas ir visapusiškai parodyti jų vaidmenį visuomenėje bei atskiro individo gyvenime.
35
Rubavičius, Vytautas. "Meno religinis aspektas šiuolaikinėje civilizacinėje vaizduotėje". Religija ir kultūra, n.º 18-19 (20 de dezembro de 2016): 62–74. http://dx.doi.org/10.15388/relig.2016.5.
Texto completo da fonteResumo:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje aptariamas šiuo metu įvairiuose pasaulio regionuose vykstantis civilizacinės vaizduotės iškilimas bei civilizacinės savimonės stiprėjimas ir politiniu, ir geopolitiniu lygmeniu. Remiantis Samuelio P. Huntingtono įžvalgomis, iškeliama jo mintis apie religijos reikšmę civilizacijai ir civilizacijų sąveikai. Straipsnyje išskleidžiama religinio ir meninio paveldo svarba civilizacinei vaizduotei ir teigiama, kad imperinių civilizacijų religinis paveldas visada įkūnijamas meno pavidaluose ir meninėse praktikose, kurioms, savo ruožtu, visada būdingas religinis bruožas. Daugiausia dėmesio skiriama turkiškosios civilizacinės vaizduotės atgimimo ypatumams, aiškinantis neoosmanizmo idėjų bei ideologijos išplitimą kultūros srityje ir virsmą politiniu bei geopolitiniu įrankiu, formuojančiu naują turkiškąjį tapatumą. Islamiškosios ir vakarietiškosios civilizacijų santykių „kolizijos“ vaizdinys išskleidžiamas Orhano Pamuko romane Mano vardas Raudona. Straipsnyje teigiama šį kūrinį esant pavyzdžiu, rodančiu, kaip meniniu būdu permąstoma istorija tampa svarbiu dabartinės civilizacinės vaizduotės stiprinimo įrankiu, kuriam būdinga ir religinė dimensija.
36
Griška, A. "Konservatyvios jėgos prieš pažangią filosofinę mintį Vilniaus universitete (XVIII a. pabaiga - XIX a. pradžia)". Problemos 8 (29 de setembro de 2014): 58–63. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1971.8.5834.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje nagrinėjamos gamtamokslinių idėjų ir konservatyvios minties priešpriešos Vilniaus universtitete XVIII a. pab. – XIX a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu Lietuvos aukštoji mokykla, stiprėjant joje gamtos mokslams, plačiai skleidė pažangias filosofines idėjas. Daugelis gamtininkų knygose, straipsniuose, paskaitose kėlė pasaulio materialumo, materijos amžinumo ir jos įvairumo idėją. Jie rašė erdvės, laiko, judėjimo bei kitais materialistinės filosofijos klausimais. Konservatyvūs universiteto dvasininkai, matydami religijos silpnėjimą bei bedievystės plitimą ir negalėdami užkirsti šiam procesui kelio, vis dažniau ėmė kalbėti ir rašyti, kad tikras mokslas suderinamas su religija, jog mokslo tiesos neprieštarauja religijai. Gindamas tomistinės filosofijos pagrindinį principą – sutaikyti mokslą ir religiją, žinojimą ir tikėjimą, – A. Daugirdas teigė, jog gamtamokslinės žinios neatitolina nuo religijos, nuo tikėjimo dieviškąja pasaulio kilme, o artina prie tokio tikėjimo, sutvirtina tikėjimą dvasine, antgamtine daiktų prigimtimi. Konservatyvios jėgos Vilniaus universitete ir už jo ribų XVIII a. pab. – XIX a. pr. siekė kliudyti gamtamokslinėms materialistinėms idėjoms mūsų visuomenėje plisti.
37
Dieckhoff, Alain. "Les religieux en force en Israël". Études Juillet-Août, n.º 7 (23 de junho de 2023): 19–28. http://dx.doi.org/10.3917/etu.4306.0019.
Texto completo da fonteResumo:
La représentation parlementaire des religieux est en plein essor en Israël. Cette subculture religieuse se répartit en trois courants : le sionisme religieux, l’ultraorthodoxie ashkénaze et le traditionalisme sépharade. Quels effets cette vitalité de la subculture religieuse a-t-elle sur la démocratie israélienne ?
38
Kovačević, Vlaho, Lea Milošić e Dino Rušinović. "Odnos totalitarnog refleksa postmodernog doba prema religiji". Nova prisutnost XVI, n.º 3 (21 de novembro de 2018): 509–29. http://dx.doi.org/10.31192/np.16.3.6.
Texto completo da fonteResumo:
U ovom radu se postavlja sociološki problem religijskog opredjeljenja u odnosu na političku korektnost radi postizanja razumijevanja postmodernog doba prema religiji. Historijski se u radu uvažavaju problemi totalitarizma i sklonost religije da padne u totalitarni društveni koncept, izgubivši tako svoju eshatološku i duhovnu bit i tako bude antipod političkoga, kao što je bilo slučajeva u povijesti moderne. Pokušavajući prikazati različite načine na koje se religija proučavala, te se i danas proučava, dajemo prednost razumijevanju i analizi političke korektnosti prema religijskom opredjeljenju koliko je to potrebno unutar fenomenologijsko-hermeneutičkog kruga religijskog vidika. Bit te analize kritički produbljuje religijski (i svaki drugi društveni) fenomen i ne dopušta da se on svodi jedino na imanentnu sociološku razinu prema sustavu religije i posebno sustavu politike koji, usprkos političkoj korektnosti »posmoderne politike«, ima imanentnu i tako ograničenu viziju. Pojmovni instrumentarij totalitarizma u ovom radu prvenstveno analiziramo referirajući se na autore koji sociološki i filozofski analiziraju probleme moderne i postmoderne, posebno odnos religije i političke korektnosti u kontekstu »neo-totalitarizma«. Tako se u radu analizira sociološki put k »otvorenosti« postmodernoga u kontekstu društvenih teoretičara »razumijevajuće sociologije« Maxa Webera, najranijih članova čikaškog sociološkog odjela, Thomasa Williama, postmoderne Jeana-Françoisa Lyotarda, Frankfurtske škole kritičke teorije, Thedora Adorna, Maxa Horkheimera i Jürgena Habermasa.
39
Rinkevičienė, Rūta. "Neoscholastinė filosofijos metodo koncepcija Lietuvoje". Problemos 45 (3 de outubro de 2014): 84–92. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1991.45.7068.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje analizuojamos neoscholastinės filosofijos metodo koncepcijos tarpukario Lietuvoje, nurodomos jų teorinės prielaidos, eklektiškumas ir prieštaravimai. Ortodoksinės katalikų filosofijos metodologinės aspiracijos atitiko tomizmo intelektualines nuostatas. Neortodoksinė katalikų filosofija buvo transformuota metalogikos (A. Jakštas), reliatyvistinės filosofijos (P. Dovydaitis) ir fenomenologijos (I. Tamošaitis) idėjų ir todėl neatitiko neotomistinių metodo koncepcijų, buvo artimesnė spiritualistinei filosofijos tradicijai. A. Jakštas siūlė filosofijos racionalius samprotavimus papildyti vadinamąja ekstazės logika pasitelkiant intuiciją. P. Dovydaičio požiūriu, filosofinis pažinimas (kaip ir mokslinis bei religinis) yra reliatyvus, pažinti gamtinį pasaulį galima tik transcendencijos akivaizdoje, filosofija turi derinti savo problemas su etika ir religija. I. Tamošaitis bandė išlikti tomizmo rėmuose deklaruodamas Aristotelio ir Tomo Akviniečio artimumą fenomenologijai. Jis filosofijos pažinimą bandė papildyti religine intuicija teigdamas, kad absoliuto pažinimas nėra išorinis įžvelgimas, bet dvasinis regėjimas. Toks metodo supratimas lėmė filosofijos subjektyvistinį pobūdį.
40
Lombaerts, Herman. "Mokslas, menas ir krikščioniškasis identitetas". Acta Paedagogica Vilnensia 10 (17 de janeiro de 2016): 96–104. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.2003.10.9584.
Texto completo da fonteResumo:
Krikščionybė reikšmingai prisidėjo ir prie mokslo, ir prie meno raidos. Vis dėlto religijos, mokslo ir meno pokalbis judrus, kai visos trys sritys išsivystė savitą apimtį. Naujos įžvalgos, savisąmonė ir visuomeninė kaita visose religijose bei kultūrose atitolino nuo tradicinio žvilgsnio į mokslą, meną ir religinį gyvenimą. Moderniais laikais pasikeitė ir juslinis pasaulis, vis labiau traktuojamas kaip komunikacija informacijos gausoje. Tiek reformacija, tiek kontrreformacija naudojo tradicinius būdus skleisti savo nuostatas ir dabar drauge susitinka šių dienų pakitusia savisąmone ir bendravimo būdais. Keitėsi ir meno sąvoka – nuo reprezentacinės j simboline, todėl nebėra visuotinių meno supratimo dėsnių, o menas skatina naujas įžvalgas, kurios sukrečia ir išjudina, ugdo vaizduotę ir mąstymą. Tai yra meno šviečiamasis vaidmuo. Labiau imanentinis gyvybės versmės supratimas reiškiamas religine simbolika, kuri nebėra reprezentacinė, tačiau susijusi su žmogaus asmeniniu ieškojimu, klausimais ir atradimais.
41
Liubarskienė, Zita. "Dorovės ir religinių vaizdinių ryšio atsiradimas". Problemos 29 (29 de setembro de 2014): 47–51. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1983.29.6384.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje siekiama atskleisti dorovės ir religinių vaizdinių ryšio pirmykštėje visuomenėje atsiradimą, nagrinėtą lietuvių autorių XX a. pradžioje bei sovietiniu laikotarpiu. Pateikiamos dvi koncepcijos: pirmoji teigia, kad moralė atsirado anksčiau nei religija. Moralė yra objektyvus socialinis reiškinys, atsiradęs kartu su visuomene. Kita nuomonė teigia, jog moralė atsirado dėl religijos. Šios dvi koncepcijos nėra griežtai alternatyvios viena kitai, nes pirmoji turėjo tikslą ateistiškai pagrįsti moralės pirmumą ir autonomiškumą prieš religiją, o antroji, kaip socialinė filosofija, šį klausimą sprendė grynai teoriškai. Vienu atveju moralė kaip socialinis reiškinys nagrinėjama genetiškai, kitu – traktuojama kaip jau esamas reiškinys. Straipsnyje laikomasi nuomonės, jog moralė primityvia forma egzistavusi ir pirmykštės visuomenės sąlygomis. Pirmykščio žmogaus mąstymo ir dvasinio gyvenimo sinkretizmą marksistinės socialinės metodologijos rėmuose vienu ar kitu aspektu pripažįsta dauguma filosofų. Visi reiškiniai, kurie nebuvo teisingai suvokiami, bet turėjo didelę reikšmę pirmykščio žmogaus gyvenime ir visuomenėje, buvo aiškinami fantastiškai, magiškai ir antgamtiškai.
42
Gaižutis, Algridas. "Kūryba ir absoliutas". Problemos 29 (29 de setembro de 2014): 52–64. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1983.29.6385.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje supažindinama su prancūzų filosofo B. Pascalio biografija, pagrindiniais kūrybos aspektais ir jo religine patirtimi, jo santykiu su Absoliutu. Aprašomi B. Pascalio gamtos tyrinėjimai, vaikystė, Paskalio teoremos išradimas ir materialistinis slėgio aiškinimas, susidomėjimas religija. Pirmiausia jam įtakos turėjo šv. Augustino sekėjai jansenistai, su kurių mokymu susipažino slaugomas jų vienuolių. B. Pascalio filosofinės pažiūros nuosekliausiai atsiskleidžia „Mintyse“ – žymiausiame, nebaigtame kūrinyje, sudarytame iš atskirų fragmentų. Jame samprotaujama apie žmogų, Dievą, pažinimo klausimus. Gamtos mokslai, skepticizmas ir racionalizmas nepajėgia atsakyti į klausimą, kas yra žmogus kaip etinė ir religinė būtybė. Žmogus padėtis gamtoje yra išskirtinė ir kartu prieštaringa. B. Pascalis siekė tokios pasaulio koncepcijos, kurioje kiekvienas elementas pasidarytų begalinės Visatos elementu, bet ne mistiniu jos atspindžiu, o universaliu, racionaliai suvokiamu ryšiu. Aptariami filosofo pateikti argumentai Dievo buvimui įrodyti, pavadinti „Paskalio lažybomis“. Pažymima B. Pascalio filosofinių idėjų įtaka romantizmo ir egzistencializmo filosofijai.
43
Mikuckas, Pranas. "Religijos socialinės šaknys (1917-1940 metų lietuvių komunistinės spaudos apžvalga)". Problemos 16 (29 de setembro de 2014): 8–14. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1975.16.5587.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje apžvelgiami 1917-1940 metais Lietuvos komunistinėje spaudoje publikuoti straipsniai apie religijos socialinę kilmę. Teigiama, kad XIX a. pab. – XX a. pradžios ateistai religijos kilmę aiškino idealistiškai, taip nukrypdami nuo marksistinės-lenininės filosofijos tyrimo metodologijos, todėl nepajėgė atskleisti socialinių religijos priežasčių. Kritikuojamas ribotas šviečiamasis požiūris į religijos kilmę, kai vienas sąmonės reiškinys (religija) aiškinamas kitais sąmonės reiškiniais (tamsumu ir nemokšiškumu) ir neieškoma objektyvių socialinių ekonominių jo egzistavimo priežasčių. Teiginį, kad religija atsirado dar pirmykštėje visuomenėje, dėl žmogaus bejėgiškumo prieš gamtą, keičia teiginys, kad būtent gamybiniai, socialiniai-ekonominiai žmonių santykiai sudarė objektyvų pagrindą žmonijai egzistuoti ir vystytis bei nulėmė visų kitų visuomeninių reiškinių, tarp jų ir religijos fenomeno, atsiradimą bei vystymąsi. Akcentuojamos materialinės pirmykščio žmogaus gyvenimo sąlygos, turėjusios lemiamos įtakos jo sąmonės formavimuisi ir tikėjimo jausmo atsiradimui. Autorius teigia, kad dėl mechanistinio požiūrio į materialistines priežastis religijos kilmės klausimas lieka atviras.
44
Bacevičiūtė, Danutė. "SEKULIARI KASDIENYBĖ IR RELIGINĖ PRASMĖ: ETIŠKUMO IR RELIGIŠKUMO SANTYKIS". Religija ir kultūra 10 (1 de janeiro de 2012): 7–21. http://dx.doi.org/10.15388/relig.2012.0.2742.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje svarstoma religinės prasmės galimybė sekuliarios kasdienybės sąlygomis. Remiantis Charles’o Tayloro sekuliarizacijos proceso tyrimais, siekiama ne likti prie sociologijoje įsitvirtinusios tezės apie religijos vaidmens menkėjimą šiuolaikinės visuomenės gyvenime, bet mėginti iš naujo apmąstyti, kas yra religiškumas šiandien. Pastebima, kad kasdienėje sekuliarioje sąmonėje įsitvirtinęs „Apšvietos mitas“ apsunkina prieigą prie religijos tradicine prasme, tačiau suteikia galimybę įsižiūrėti į pačią kasdienybę. Remiantis Jacques’o Derrida „religijos be religijos“ apibrėžtimi aptariamas tiek šiuolaikinio religinio diskurso pobūdis, tiek Derrida bandymas kasdieniuose atsakomybės, pasirinkimo, sprendimo aktuose įžvelgti etiškumo ir religiškumo įtampą, leidžiančią kalbėti apie religinio santykio struktūrą mūsų kasdienėse patirtyse.Pagrindiniai žodžiai: sekuliarumo samprata, kasdienybė, religija be religijos, etiškumo ir religiškumo įtampa, Charles’as Tayloras, Derrida. SECULAR EVERYDAY LIFE AND RELIGIOUS SENSE: RELATIONSHIP BETWEEN THE ETHICAL AND RELIGIOUS SPHERESDanutė Bacevičiūtė SummaryThe article deals with the problem of religious sense in the secular everyday life. With reference to Charles Taylor’s analysis of secularization, the author tries to distance herself from the prevailing sociological thesis about the decline of religion in the life of contemporary society and rethink what religion means today? One can notice that “the myth of the Enlightenment” is deeply entrenched in our secular everyday consciousness, so the approach to the religious in the traditional sense is quite aggravated. Nevertheless, such a situation provides a possibility to contemplate the everyday life itself. Derrida’s notion of “religion without religion” allows us to reflect the character of a contemporary religious discourse as well as to envisage the tension between ethical and religious spheres in the daily acts of decision-making, choice, and responsibility. Not traditional religious forms but the structure of religious relationship enables us to talk about religious sense in the secular everyday life.Keywords: notion of secularity, everyday life, religion without religion, tension between ethical and religious spheres, Charles Taylor, Derrida.
45
Gutauskas, Mintautas. "RELIGIJA IR SEKULIARI VIEŠOJI INTERPRETACIJA". Religija ir kultūra 7, n.º 1-2 (1 de janeiro de 2010): 45–54. http://dx.doi.org/10.15388/relig.2010.1.2765.
Texto completo da fonteResumo:
Straipsnyje keliamas klausimas, kaip santykį su religija paveikia ir keičia santykis su religijai priskiriamų dalykų prasme. Remiantis Martinu Heideggeriu atskleidžiami viešojo požiūrio ypatumai. Teigiama, kad sekuliarizacija veikia kaip prasmės pasisavinimo mechanizmas. Viešoji interpretacija religiją pasisavina, redukuodama ją į politinę, ekonominę, kultūros paveldo ar kriminalinę plotmes. Būtent jose religija įgauna realumo matmenį ir esmę, kuri nulemia religinių dalykų prasmę viešojoje interpretacijoje. Taip pat parodoma, kad viešoji interpretacija veikia kaip demaskavimo mechanizmas, o tai sustiprina prasmės redukavimą ir pasisavinimą. Globalizacijos aspektu parodoma, kad religijos atžvilgiu galime kalbėti apie prasmės lokalizaciją, ir iš čia atskleidžiama religinių bendruomenių tendencija pasukti radikalėjimo ir izoliacijos link.Pagrindiniai žodžiai: religija, sekuliarizacija, globalizacija, viešoji interpretacija.RELIGION AND PUBLIC INTERPRETATIONMintautas Gutauskas SummaryThe article raises the question how the attitude towards religion is influenced by the changes of relation with the meaning of matters which are ascribed to religion. With reference to M. Heidegger the peculiarity of public opinion is being disclosed. The author states that secularization functions as a machinery which appropriates any meaning: the public opinion appropriates religion, reduces it to political, economical or criminal dimensions, to that of cultural heritage, so religion assumes its essence and reality in these dimensions. The author demonstrates that public interpretation functions as an unmasking machinery which strengthens that reduction and appropriation of meaning. The analysis of religion in the context of globalization shows that there is some tendency to localization of religious meaning: the religious communities tend to direct towards the radicalism and isolation.Keywords: religion, secularization, globalization, public interpretation.
46
Bélanger, Steeve, e Frédérique Bonenfant. "Pour une approche des processus d’innovation religieuse : quelques réflexions conceptuelles et théoriques". Dossier 72, n.º 3 (3 de julho de 2017): 393–417. http://dx.doi.org/10.7202/1040353ar.
Texto completo da fonteResumo:
Le concept d’« innovation religieuse » est rarement, mais surtout particulièrement mal défini dans la recherche actuelle. De plus, il est souvent associé aux nouveaux mouvements religieux (NMR) qui ont émergé à l’époque contemporaine, ce qui limite indéniablement son utilisation comme outil et catégorie d’analyse des phénomènes de changement, de nouveauté, de transformation et de mutation religieux d’hier comme d’aujourd’hui. Afin de la distinguer d’une nouveauté, d’une mode ou d’une tendance religieuse passagère, nous proposons de considérer que l’innovation religieuse consiste en un processus collectif qui, par volonté et/ou par désir de changement face à une situation considérée comme ne répondant pas ou plus aux besoins ou aux aspirations actuelles, introduit une nouveauté religieuse et qui conduit, par négociation ou par imposition au moyen d’un réseau de communication, à un changement socioreligieux significatif, effectif et durable des pratiques et/ou du système de significations. Cette proposition de définition, qui se veut ouverte et englobante, permet de considérer que toute nouveauté introduite dans le domaine religieux peut se transformer en innovation religieuse à condition de traverser les quatre phases qui caractérisent, selon nous, les processus d’innovation religieuse, soit celle de proposition d’une nouveauté, celle de diffusion de la nouveauté, celle d’appropriation de la nouveauté puis celle d’adoption de la nouveauté par changement des pratiques et/ou du système de significations.
47
Nikiforova, Basia. "RELIGIOUS LANDSCAPE OF VILNIUS: A PHENOMENOLOGICAL GLANCE / VILNIAUS RELIGINIS PEIZAŽAS: FENOMENOLOGINIS ŽVILGSNIS". CREATIVITY STUDIES 4, n.º 1 (28 de junho de 2011): 101–9. http://dx.doi.org/10.3846/20290187.2011.577183.
Texto completo da fonteResumo:
The traditional religious landscape is changing considerably, and the current religious landscape exhibits a remarkable variety. The religious landscape was shifting. Today in Europe there are three general trends – secularization, new spirituality and immigrant religions such as Islam, Buddhism, Hinduism additional to Judeo-Christian tradition. Phenomenological approaches are crucial for developing new and deepening existing modes of cooperation between dissimilar cultures and religions. Using phenomenological approach we look on religious landscape of Vilnius as pluralistic from the two general views: old historical, traditional source and nowadays the increasing diversity. The article includes a short discussion about definition of ‘religious landscape’ and the possibilities of its interpretation. Using definition epochē from phenomenological point of view we conclude that religious landscape of Vilnius is pluralistic. Santrauka Tradicinis religinis peizažas kinta labai pastebimai, o dabartinis demonstruoja ypač didelę įvairovę. Nūdien Europoje vyrauja trys bendros tendencijos – sekuliarizacija, naujasis dvasingumas ir imigrantų religijos, tokios kaip islamas, budizmas, iniduizmas greta judaistinės-krikščioniškosios tradicijos. Remdamiesi fenomenologiniu požiūriu, žvelgiame į religinį Vilniaus peizažą kaip į pliuralistinį, atsiveriantį iš dviejų bendrų perspektyvų: senoji istorinė, tradicinė versmė ir nūdien augantis skirtingumas. Straipsnyje imamasi trumpos diskusijos „religinio peizažo” tema ir apie šio apibrėžimo interpretavimo galimybes. Pasitelkiant sąvokąepochē, fenomenologinio mąstymo perspektyvoje prieinama išvada, kad Vilniaus religinis peizažas yra pliuralistinis.
48
Stojanović, Bogdan P. "Osvrt na uticaj religije na Ur-Namuov zakonik". Vesnik pravne istorije 1, n.º 1/2020 (3 de fevereiro de 2021): 17–33. http://dx.doi.org/10.51204/hlh_20101a.
Texto completo da fonteResumo:
Sumerska civilizacija je, osim mnogih dostignuća, iznedrila i najstariji sačuvani pravni spomenik – Ur-Namuov zakonik, koji je star preko četiri milenijuma. S obzirom na to da je zakonik mahom svetovni tekst, veza između njega i politeističke sumerske religije na prvi pogled izgleda posredna. Međutim, upravo je religija jedan od ključnih faktora koji omogućuju razumevanje i ovog, a i kasnijih klinopisnih zbornika. Najviše mesta ona je dobila u prologu zakonika, u kojem se vladar predstavlja kao otelotvorenje bogova na zemlji. Zakonodavac koristi religiju, koja je u svim drevnim civilizacijama imala ogroman uticaj na svakodnevni život, kao moćno sredstvo za postizanje željenog cilja – pokoravanja svih slojeva stanovništva njegovim naredbama. Manji uticaj je ostvarila na same norme zakonika, ali ni tu nije potpuno preovladao sekularni karakter. Religijsko utemeljenje postoji u dve odredbe koje se tiču božjeg suda reke, iracionalnog dokaznog sredstva utemeljenog na verovanju da bog, kao vrhovni sudija, neće dozvoliti prekršiocu norme da izbegne kaznu. Najzad, u direktnoj vezi sa religijom je i jedna norma koja se tiče zakletve.
49
KOZLIĆ, SPAHIJA. "RELIGIJA PRED „SUDIŠTEM UMA“". ARHE 11, n.º 22 (26 de novembro de 2015): 139. http://dx.doi.org/10.19090/arhe.2014.22.139-158.
Texto completo da fonteResumo:
<p>Na tragu dvaju motiva: <em>nagovještaja </em>kojim se logoički „oglašava“, odnosno naslućuje apsolut te, time, i njegove nužne <em>antropomorfne percepcije</em>, radom se želi religija iznova promisliti kao dominantni supranazor u globalnom svijetu. Pri tome je nužno distingvirati religiju od vjere, odnosno razgraničiti imanentne religijske institucije od pojedinačnih „potreba“ za transcendencijom. Takav zahtjev se u povijesti vazda manifestirao kao otpor protiv kanalisanja individualnih pogleda u nebo koji se ne daju prevesti na ritual i kolektivne statute. Jačanje kolektivizama, pa i ovih religijskih, u pravilu upozora na potiskivanje slobode kao stanja u kojem me niko ne može prisiliti da na njegov način budem sretan (Kant). U raspravi želim, također, upozoriti kako filozofija treba napustiti sve očitiju poziciju glasnogovornika religije kako se oksimoronski ne bi preobratila u religioznu filozofiju. Jer, ukoliko filozofija bude propovijedala, osiromašit će ponude apsolutnog smisla i suučestvovati u nametanju (time i osiromašenju) slika o bogu.</p>
50
Joas, Hans. "Foi et morale à l’âge de la contingence". Sociologie et sociétés 38, n.º 1 (13 de outubro de 2006): 15–29. http://dx.doi.org/10.7202/013706ar.
Texto completo da fonteResumo:
Résumé Cet article aborde de manière critique un aspect important de la sociologie des religions de Peter Berger, notamment son hypothèse que le pluralisme moderne affaiblirait la religion. Cette hypothèse est abordée sur les plans historique, sociologique et psychologique. Je soutiens que Berger exagère l’homogénéité religieuse du passé, néglige les effets revitalisants du pluralisme religieux et déforme l’émergence de l’engagement religieux en lui appliquant la notion de choix. Cet article se conclut par des réflexions sur les possibilités qui s’offrent à une foi religieuse adaptée aux conditions du pluralisme moderne et d’une contingence croissante.