Articles de revues sur le sujet « Pirro Ligorio »
Pour voir les autres types de publications sur ce sujet consultez le lien suivant : Pirro Ligorio.
Créez une référence correcte selon les styles APA, MLA, Chicago, Harvard et plusieurs autres
Consultez les 46 meilleurs articles de revues pour votre recherche sur le sujet « Pirro Ligorio ».
À côté de chaque source dans la liste de références il y a un bouton « Ajouter à la bibliographie ». Cliquez sur ce bouton, et nous générerons automatiquement la référence bibliographique pour la source choisie selon votre style de citation préféré : APA, MLA, Harvard, Vancouver, Chicago, etc.
Vous pouvez aussi télécharger le texte intégral de la publication scolaire au format pdf et consulter son résumé en ligne lorsque ces informations sont inclues dans les métadonnées.
Parcourez les articles de revues sur diverses disciplines et organisez correctement votre bibliographie.
1
Vagenheim, Ginette. « Some Newly-Discovered Works by Pirro Ligorio ». Journal of the Warburg and Courtauld Institutes 51 (1988) : 242. http://dx.doi.org/10.2307/751281.
Texte intégral
2
Russell, Susan. « Pirro Ligorio, Cassiano Dal Pozzo and the Republic of Letters ». Papers of the British School at Rome 75 (novembre 2007) : 239–74. http://dx.doi.org/10.1017/s006824620000355x.
Texte intégralRésumé :
PIRRO LIGORIO, CASSIANO DAL POZZO E LA REPUBBLICA DELLE LETTEREPirro Ligorio (ca. 1512/13–83), pittore, architetto e antiquario, ha lasciato un enorme corpus di disegni, commentari e ricostruzioni dell'antica Roma, che sono stati in seguito saccheggiati indiscriminatamente o accantonati come fantasiosio falsi. L'articolo considera la reputazione di Ligorio nella Roma di diciassettesimo secolo, quando materiale dai suoi manoscritti era cercato avidamente dagli accademici della cosiddetta Repubblica delle Lettere, che includeva Lorenzo Pignoria (1571–1631), Girolamo Aleandro (1574–1629), Nicolas-Claude Fabri de Peiresc (1580–1637), Giovanni Battista Doni (1594–1647), Jose Maria Suarès (1599–1677), Lucas Holste (1596–1661) e Claude Menestrier (Ménétrier, ob. 1639). L'antiquario collezionista, Cassiano dal Pozzo (1588–1657), un membro della famiglia del cardinale Francesco Barberini, emerge come figura centrale tra questa rete di studiosi, e si arguisce che il suo ruolo nella raccolta di informazioni ottenuta dai manoscritti di Ligorio furono determinanti, specialmente per l'ottenimento di copie di parte dei manoscritti di Ligorio che erano nella collezione farnese a Roma. Come questo materiale è stato usato e disseminato viene anche considerato attraverso le attività e le pubblicazioni del circolo erudito connesso a Dal Pozzo.
3
Karmon, David, et David R. Coffin. « Pirro Ligorio : The Renaissance Artist, Architect, and Antiquarian ». Sixteenth Century Journal 37, no 3 (1 octobre 2006) : 885. http://dx.doi.org/10.2307/20478072.
Texte intégral
4
Vagenheim, Ginette. « Pirro Ligorio (1512-1583) et les véhicules antiques ». Anabases, no 17 (1 mars 2013) : 85–103. http://dx.doi.org/10.4000/anabases.4129.
Texte intégral
5
Campbell, Ian. « THE ‘MINERVA MEDICA’ AND THE SCHOLA MEDICORUM : PIRRO LIGORIO AND ROMAN TOPONYMY ». Papers of the British School at Rome 79 (31 octobre 2011) : 299–328. http://dx.doi.org/10.1017/s0068246211000080.
Texte intégralRésumé :
The article explores how, when and why Pirro Ligorio (c. 1513–83) chose to link a sanctuary dedicated to Minerva Medica, listed in the fourth-century ad Regionary Catalogues of the monuments of Rome as being on the Esquiline, with the late antique decagonal pavilion, near Termini, which had the second largest dome in Rome after the Pantheon. It establishes that the catalyst was the unearthing of several statues, including one of Minerva, in 1552. The fate of these finds is examined, as well as Ligorio's attempt to locate the mysterious Schola Medicorum on the same site.
6
Broise, Henri, et Vincent Jolivet. « Leonardo Bufalini, Pirro Ligorio et les antiquités du Pincio ». Comptes-rendus des séances de l année - Académie des inscriptions et belles-lettres 139, no 1 (1995) : 7–30. http://dx.doi.org/10.3406/crai.1995.15435.
Texte intégral
7
Damiani, Bruno Mario. « Pirro Ligorio : The Renaissance Artist, Architect, and Antiquarian (review) ». Catholic Historical Review 91, no 1 (2005) : 163–64. http://dx.doi.org/10.1353/cat.2005.0097.
Texte intégral
8
Muecke, Frances. « Pirro Ligorio : the Renaissance Artist, Architect, and Antiquarian (review) ». Parergon 23, no 1 (2006) : 149–51. http://dx.doi.org/10.1353/pgn.2006.0087.
Texte intégral
9
Satkowski, Leon. « Review : Pirro Ligorio : Artist and Antiquarian by Robert W. Gaston ». Journal of the Society of Architectural Historians 51, no 2 (1 juin 1992) : 220–22. http://dx.doi.org/10.2307/990724.
Texte intégral
10
Campbell, Ian, et Robert W. Gaston. « Pirro Ligorio and two columna caelata drawings at Windsor Castle ». Papers of the British School at Rome 78 (novembre 2010) : 265–87. http://dx.doi.org/10.1017/s006824620000088x.
Texte intégralRésumé :
Sommarii:L'articolo mette insieme le evidenze grafiche e testuali di Pirro Ligorio e altri su un esempio straordinario di una columna caelata romana. Esso stabilisce senza ombra di dubbio che la colonna esisteva e che fu scavata dal fondo marino vicino a Misenum da Ludovico Montalto intorno al 1520. La colonna fu portata a Napoli ma langui sulla riva o sulla banchina al Castello dell'Ovo probabilmente fino alia metà del XVI secolo, da quando fu pesantemente esposta alle intemperie, dopo di che nulla si è più saputo di essa. Gli autori discutono le possibilità che la colonna possa essere stata parte di un arco di trionfo o di una colonna, o votiva o onorifica, non incassata, del tipo visto sul famoso paesaggio portuale di Stabiae, che verosimilmente rappresenta Misenum.
11
Cellauro, Louis. « The Casino of Pius IV in the Vatican ». Papers of the British School at Rome 63 (novembre 1995) : 183–214. http://dx.doi.org/10.1017/s0068246200010230.
Texte intégralRésumé :
IL CASINO DI PIO IV AL VATICANOIl Casino di Pio IV nei Giardini Vaticani fu progettata dall'antiquario Pirro Ligorio (c. 1531–83), uno degli archeologici classici più competenti del sedicesimo secolo. In considerazione dell'attività di Ligorio sia come antiquario che come archeologo, sono spesso stati sottolineati paralleli tra il Casino di Pio IV e l'architettura classica, fin dal diciottesimo secolo. Comunque, tentativi di associare il Casino con antiche architetture si sono basati sul presupposto che il Casino (che è poi il nome più recente) fosse stato progettato da Ligorio come una villa. Ciò, ad ogni modo, non è supportato da alcuna evidenza documentaria, e sia l'architettura che il carattere del Casino sembrano escluderlo. Il Casino è infatti menzionato nei documenti dell'epoca come sede di una fonte, e le iscrizioni commemorative contengono le parole FONTIBUS e LYMPHAEUM. Allo stesso modo, l'intero edificio è chiamato da Ligorio un Lymphaeo. Si discute in questo articolo che il ‘Casino’ possa essere meglio compreso come una ricostruzione antiquaria di un musaeum classico. Non è inoltre da escludere che Ligorio, nel progettare il Casino, avesse in mente il Museo dell'Accademia di Atene come modello per un'accademia moderna. Questa è una nuova interpretazione del complesso, e nuovo materiale documentario legato alla sua cronologia ed ai cambiamenti che ebbero luogo durante il pontificato di Clemente XI, vengono inoltre presentati.
12
Veymiers, Richard. « Détourage et détournement, à propos d’un bas-relief dessiné par Pirro Ligorio ». Revue archéologique 65, no 1 (2018) : 47. http://dx.doi.org/10.3917/arch.181.0047.
Texte intégral
13
Yerkes, Carolyn. « Libri di Diverse Antichità di Roma. Pirro Ligorio. Ed. Ian Campbell. Edizione Nazionale delle Opere di Pirro Ligorio. Rome : De Luca Editori d'Arte, 2016. xvi + 344 pp. €150. » Renaissance Quarterly 73, no 4 (2020) : 1341–42. http://dx.doi.org/10.1017/rqx.2020.229.
Texte intégral
14
Courtright, Nicola. « Review : Pirro Ligorio : The Renaissance Artist, Architect, and Antiquarian by David R. Coffin ». Journal of the Society of Architectural Historians 65, no 2 (1 juin 2006) : 299–301. http://dx.doi.org/10.2307/25068276.
Texte intégral
15
Schreurs, Anna. « Lo studio dell’antico a Napoli : il tempio dei dioscuri, disegnato da Pirro Ligorio ». Le Journal de la Renaissance 4 (janvier 2006) : 89–110. http://dx.doi.org/10.1484/j.jr.2.301800.
Texte intégral
16
Limanskaya, Lyudmila Yu. « PIRRO LIGORIO AND THE DEVELOPMENT OF THE EUROPEAN ARCHAEOLOGICAL THOUGHT IN THE 16TH CENTURY ». RSUH/RGGU Bulletin. Series Philosophy. Social Studies. Art Studies, no 2 (2018) : 89–101. http://dx.doi.org/10.28995/2073-6401-2018-2-89-101.
Texte intégral
17
Jacks, Philip. « Pirro Ligorio and the design of the Fontana del Diluvio at the Villa d’Este ». Studies in the History of Gardens & ; Designed Landscapes 39, no 4 (19 septembre 2018) : 271–304. http://dx.doi.org/10.1080/14601176.2018.1499586.
Texte intégral
18
Vagenheim, Ginette. « Pirro Ligorio et la découverte d'un plan ichnographique gravé sur marbre (CIL VI, 9015 = 29847b) ». Mélanges de l’École française de Rome. Antiquité 103, no 2 (1991) : 575–87. http://dx.doi.org/10.3406/mefr.1991.1729.
Texte intégral
19
Stenhouse, William. « PANVINIO AND DESCRIPTIO : RENDITIONS OF HISTORY AND ANTIQUITY IN THE LATE RENAISSANCE ». Papers of the British School at Rome 80 (24 septembre 2012) : 233–56. http://dx.doi.org/10.1017/s0068246212000116.
Texte intégralRésumé :
This article argues that Onofrio Panvinio's 1571 study of the Roman triumph embodies a central innovation of sixteenth-century classical scholarship, the use of visual reconstructions alongside textual accounts to communicate the details of ancient ceremonies. Panvinio built on the work of predecessors, most notably Pirro Ligorio, to produce a densely-detailed image of the triumphal procession in the style of Roman bas-reliefs, using the evidence of coins, friezes and texts. This illustration can be seen as an alternative historical rendition, rather than as an accompaniment to a textual description of the triumph. More generally, it reveals the creativity of Renaissance antiquarianism, a movement usually seen as devoted to the dry accumulation of evidence about antiquity, not its imaginative interpretation.
20
Long, Pamela O. « Hydraulic Engineering and the Study of Antiquity : Rome, 1557–70* ». Renaissance Quarterly 61, no 4 (2008) : 1098–138. http://dx.doi.org/10.1353/ren.0.0320.
Texte intégralRésumé :
This article investigates the relationships between hydraulic engineering and antiquarian studies in Rome in the long decade between the devastating Tiber River flood of 1557 and the completion of the repair of an ancient aqueduct, the Acqua Vergine, in 1570. The essay focuses on the physician Andrea Bacci (1524–1600), the engineer Antonio Trevisi (d. 1566), the jurist and Roman magistrate Luca Peto (1512–81), and the antiquarian Pirro Ligorio (ca. 1510–83). These individuals from both learned and practical backgrounds approached urgent problems of hydraulic engineering by studying ancient texts and artifacts, and they proposed solutions that were influenced by their study. This confluence of antiquarian study and engineering contributed to the development of empirical methodologies in the late Renaissance by making engineering part of a learned discourse.
21
Vagenheim, G. « Bartolomeo Borghesi, Theodor Mommsen et l'edition des inscriptions de Pirro Ligorio dans le Corpus Inscriptionum Latinarum ( CIL ) ». Journal of the History of Collections 26, no 3 (31 octobre 2014) : 363–71. http://dx.doi.org/10.1093/jhc/fhu053.
Texte intégral
22
Occhipinti, Carmelo. « Il cardinale Jean du Bellay visto da Pirro Ligorio. Statuaria antica e architettura moderna, tra Roma e Parigi ». Histoire et littérature de l'Europe du Nord-Ouest, no 40 (1 janvier 2009) : 135–47. http://dx.doi.org/10.4000/hleno.225.
Texte intégral
23
Limanskaya, Lyudmila Yu. « Raphael and Pirro Ligorio — Historical and Philological Descriptions and Archaeological Studies of the Architecture of Ancient Rome in the 16th century ». Vestnik of Saint Petersburg University. Arts 12, no 2 (2022) : 364–79. http://dx.doi.org/10.21638/spbu15.2022.207.
Texte intégralRésumé :
The difficulty of comprehending artistic terminology in the Renaissance was associated with the activities of humanist philologists and scholarly antiquarians. Interest in antiquity was inherent in artists and architects. Around the archaeological work of Raphael, Ligorio, associations of learned humanists were organized, which accompanied their archaeological research with philological clarifications. The functions of archeology were combined with the need to check the terms, with the help of a visual, graphically reconstructed monument, which, as a rule, came down with losses. In this regard, scientists had to use their erudition and ingenuity to display the ruined monument in its entirety. An example of such a field of activity is printed graphics, which allows depicting monuments graphically and accompanying illustrations with albums of antiquities, replicating images of individual works of art. Such was the direction of the printing workshop of comrade Rafael Marcantonio Raimondi. A number of works by Marcantonio, as well as engravings by Agostino Veneziano and Marco Dente, were made from drawings by Raphael. Some of the drawings were related to Raphael’s archaeological interests, such as the engraving of the Laocoön group (1519) by Marco Dente. Among philologists, after the publication of P. Bembo’s treatise “Discourses in Prose on the Folk Language” (1525), where in the second part of the treatise the author proposed to strictly follow the style of Petrarch and Boccaccio, a controversy flared up about the literary language, as the humanists held different points of view, to the term “volgare” (“folk”). Discussions on this topic were reflected in the association of humanists “Accademia degli Sdegnati” (1541–1545), which was joined by P. Ligorio, who, like Raphael, accompanied his studies with etymological clarifications, graphic representations and archaeological maps.
24
La Follette, Laetitia. « A Contribution of Andrea Palladio to the Study of Roman Thermae ». Journal of the Society of Architectural Historians 52, no 2 (1 juin 1993) : 189–98. http://dx.doi.org/10.2307/990785.
Texte intégralRésumé :
Andrea Palladio's measured plan of a bath complex on the Aventine Hill in Rome is of considerable interest in view of current skepticism about the archaeological accuracy of Palladio's studies of baths. This article shows first that the drawing is the result of Palladio's own survey of this complex, the Baths of Trajan Decius (A. D. 249-51); secondly it demonstrates the accuracy of Palladio's measurements; and thirdly, on the basis of Palladio's inscription on the plan, it redates the drawing to Palladio's last trip to Rome in 1554, and argues that Palladio learned of the complex from the Roman antiquarian and archaeologist, Pirro Ligorio. The plan of the Baths of Decius thus illustrates that Palladio's interest in Roman baths went beyond the most famous examples of thermae in Rome. His survey is shown to have been extremely accurate in measuring the remains of this complex, while his inscription indicates that he sought the most up-to-date (albeit erroneous) antiquarian information for the lesser-known monuments he drew.
25
Mattei, Francesca. « Epigrafi, armi, trofei. Il palazzo del cardinale Bonifacio Bevilacqua a Ferrara (1601) ». Opus Incertum 8, no 1 (26 novembre 2022) : 96–107. http://dx.doi.org/10.36253/opus-14075.
Texte intégralRésumé :
The essay focuses on the ‘talking’ façade of Palazzo Bevilacqua in Ferrara, lavishly decorated by trophies, panoplies, and eight mottos in Latin.
The text is divided into three parts. The first is dedicated to the analysis of the palace, with particular attention to the iconographic programme sculpted on the façade, refashioned by the cardinal Bonifacio Bevilacqua in 1601. The second focuses on the interpretation of the epigraphs in relation to the antiquarian culture of the city. The third proposes the reconstruction of the cultural biography of the patron of the building.
Through the analysis of published and unpublished documents and sources, the essay proposes the first in-depth investigation of Palazzo Bevilacqua, in order to place it in the artistic and cultural context of Ferrara, where the new political establishment – a few years after the Devolution to the Papal State (1598) – coexisted with the cultural legacy forged by the duke Alfonso II d’Este (1559-1597) and his entourage of antiquarians Enea Vico, Agostino Mosti and Pirro Ligorio.
26
Mayer i Olivé, Marc. « La Edizione Nazionale delle Opere di Pirro Ligorio : el progreso de una empresa de gran proyección y alcance - PIRRO LIGORIO, a cura di IAN CAMPBELL, LIBRI DI DIVERSE ANTICHITÀ DI ROMA. LIBRI VI, X, XI, XII, XIV, XVI, XXXIV, XXXVI. OXFORD, BODLEIAN LIBRARY, MS. CANONICI ITAL. 138 (Edizione Nazionale delle Opere di Pirro Ligorio ; De Luca Editori d’Arte, Roma 2016). Pp. xv + 343. figs. 161. ISBN 978-88-6557-310-5. EUR 150. » Journal of Roman Archaeology 32 (2019) : 988–90. http://dx.doi.org/10.1017/s1047759419001120.
Texte intégral
27
Roemer, Robert E. « David R. Coffin. Pirro Ligorio : The Renaissance Artist, Architect, and Antiquarian. University Park : The Pennsylvania State University Press, 2004. xvi + 226 pp. index. append. illus. map. bibl. $55. ISBN : 0-271-02293-0. » Renaissance Quarterly 58, no 2 (2005) : 602–3. http://dx.doi.org/10.1353/ren.2008.0766.
Texte intégral
28
Crawford, M. H. « S. Orlandi, (ed.) Edizione Nazionale delle Opere di Pirro Ligorio. Libro delle iscrizioni latine e greche. (Napoli 7.) Pp. xx + 500, ills. Rome : De Luca Editori d'Arte, 2008. Cased, €150. ISBN : 978-88-8016-891-1. » Classical Review 63, no 1 (1 mars 2013) : 301–2. http://dx.doi.org/10.1017/s0009840x12004039.
Texte intégral
29
Bičkuvienė, Ilona, et Auksė Meškauskienė. « Ar įmanoma diagnozuoti viršutinės krūtinės ląstos atvaros sindromą ? » Lietuvos chirurgija 6, no 2 (1 janvier 2008) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2008.2.2157.
Texte intégralRésumé :
Ilona Bičkuvienė, Auksė MeškauskienėVilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinika, Vilniaus greitosios pagalbosuniversitetinės ligoninės Neuroangiochirurgijos centras, Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius Viršutinės krtūtinės ląstoa atvaros sindromas (angl. thoracic outlet syndrome, TOS) – viena iš labiausiai ginčytinų klinikinių problemų medicinoje. Nėra patikimų diagnostinių testų, menki pagalbininkai įvairūs tyrimai nustatant TOS diagnozę. Yra gydytojų, neigiančių šio sindromo egzistavimą. Straipsnyje aptariamos sindromo diagnozavimo galimybės ir gydymo būdai. Tirtos dvi ligonių grupės – 16 pacientų, kuriems buvo neurogeninis TOS, ir 54 ligoniai, kuriems, be TOS klinikos, dar pasireiškė praeinančio vertebrobazilinio baseino kraujotakos sutrikimo priepuoliai ir išeminis insultas. Visi ligoniai operuoti. Atlikta skalenektomija, pirmo ir kaklo šonkaulių rezekcija. Pirmos grupės daugumai ligonių simptomai išnyko arba labai sumažėjo, antros grupės nė vienas ligonis nesijautė visiškai sveikas, dviem diagnozuotas pooperacinis išeminis insultas vertebrobaziliniame baseine. Praėjus dvejiems metams po pirmojo šonkaulio rezekcijos, o po skalenektomijos – vos keliems mėnesiams, simptomai atsinaujino (atitinkamai 16% ir 17%). Taigi, būtina kruopšti anamnezė ir nuoseklus klinikinis ligonio ištyrimas, kad būtų galima diagnozuoti TOS. Pagrindiniai žodžiai: TOS, klinikinis ligonio tyrimas, gydymas Diagnostics of thoracic outlet syndrome: Is it possible? Ilona Bičkuvienė, Auksė MeškauskienėVilnius University, Clinic of Neurology and Neurosurgery,Vilnius University Emergency Hospital, Šiltnamių 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania TOS is the most controversial clinical problem in medicine. The diagnosis of TOS has always been difficult. There are no infallible diagnostic tests and methods. Some physicians deny its existence. The diagnostic and treatement possibilities are discussed. Two patient groups were evaluated – 16 patients with neurogenic TOS and 54 cases of TOS with vertebrobasilar transitorial ischaemic attacks and strokes. All patients were operated on. Scalenectomy, first and cervical rib resection were performed. In the majority of cases, after surgical treatment symptoms disappeared or significantly decreased in the first patient group. No one was healthy in the second group, and postoperative vertebrobasilar stroke was diagnosed for two patients. The recurrent TOS was diagnosed after two years after the first rib resection and only several months after scalenectomy (16% and 17% respectively). TOS needs to be diagnosed and treated, even if the correct diagnosis still depends on a careful clinical evaluation and physical examination of each patient. Key words: TOS, clinical examination, treatment
30
Spens, Michael, et Clare Guest. « Review - Colin St. John Wilson : Buildings and Projects By Roger Stonehouse Black Dog Publishing, London, 2007512 pp., 640 colour and mono illus. ISBN 978-1-904772-70-5 £39.95 (hb) - Pirro Ligorio : The Renaissance Artist, Architect, and Antiquarian By David R. Coffin Pennsylvania State University Press, PA, 2003226 pp., 145 mono illus. ISBN 978-0-271-02293-2 £40.95 (hb) ». Architectural Research Quarterly 12, no 1 (mars 2008) : 87–93. http://dx.doi.org/10.1017/s135913550800095x.
Texte intégral
31
Poškus, Tomas, et Kęstutis Strupas. « Atsitiktinės atrankos imčių tyrimas lyginant pirmo ir antro laipsnio hemorojaus gydymą perrišant guminiais žiedais su konservatyviu gydymu ». Lietuvos chirurgija 6, no 1 (1 janvier 2008) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2008.1.2163.
Texte intégralRésumé :
Tomas Poškus1, Kęstutis Strupas21 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo 3-iasis pilvo chirurgijos skyrius,Žygimantų g. 3, LT-01102 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Gastroenterologijos,nefrourologijos ir chirurgijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08660 VilniusEl paštas: toshcus@yahoo.com Tikslas Palyginti konservatyvaus ir mažai invazinio I–II laipsnio hemorojaus gydymą. Ligoniai ir metodai Nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 25 d. buvo gydyta 40 asmenų, sergančių I ir II laipsnio hemorojumi, t. y. tokie, kurių hemorojaus mazgai neiškrinta arba iškrinta tuštinantis ir savaime grįžta. Tiriamajam buvo siūloma dalyvauti tyrime, o jam sutikus išankstinės atsitiktinės atrankos būdu buvo priskirtas perrišimo guminiais žiedais arba konservatyvaus gydymo grupei. Po keturių savaičių nuo paskutinės perrišimo procedūros ligonis buvo apklausiamas ir apžiūrimas. Konservatyvaus gydymo grupės ligoniams buvo skiriamas standartinis konservatyvus gydymas – skaidulų turinti dieta, žvakutės Posterisan Forte, Detralex tabletės. Po keturių savaičių ligoniai atvyko pakartotinei apžiūrai. Po keturių savaičių nuo vaistų vartojimo pabaigos ligonis buvo apklausiamas ir apžiūrimas. Duomenys apdorojami EpiInfo programa (www.cdc.gov/epiinfo). Skirtumas tarp grupių buvo vertinamas kaip statistiškai reikšmingas, kai p vertė buvo mažesnė už 0,05. Rezultatai Tyrime dalyvavo 40 asmenų (23 moterys ir 17 vyrų, vidutinis amžius 45,8 metų (nuo 28 iki 73 m.), sirgusių I laipsnio (n = 13, 32,5%) ir II laipsnio (n = 27, 77,5%) hemorojumi. Demografinių ir ligos simptomų skirtumų tarp gydymo grupių nebuvo. Vertindami gydymo metodų poveikį kraujavimui nustatėme, kad perrišimas guminiais žiedais sėkmingiau panaikino kraujavimo simptomus, taip pat pastebėjome tendenciją, kad efektyviau sumažinamas ar panaikinamas iškritimas (14 ligonių po gydymo guminiais žiedais ir 9 ligoniai po konservatyvaus gydymo, p = 0,1). Mūsų tyrime gydymas guminiais žiedais dažniau sukeldavo nedidelių komplikacijų (p < 0,001) – greitai praeinantį silpnumą, neintensyvų skausmą, trunkantį vidutiniškai 2 dienas (nuo 1 iki 4 dienų). Pasitaikė viena pavojinga komplikacija po gydymo guminiais žiedais – praėjus 8 paroms po procedūros ligonis pradėjo gausiai tuštintis krauju ir krešuliais, išsivystė kolapsas ir ligonį teko operuoti – persiūti kraujuojančią vietą. Abu gydymo metodus ligoniai vertino vienodai ir taip pat vienodai rinktųsi tuos pačius gydymo būdus. Išvada Hemorojaus gydymas perrišant guminiais žiedais yra veiksmingesnis negu konservatyvus gydymas flavonoidais, vietiniais preparatais ir skaidulomis, tačiau sukeliantis daugiau komplikacijų. Būtina tirti vėlesnius šios studijos rezultatus, kad būtų nustatytas ilgalaikis abiejų gydymo metodų, ypač konservatyvaus gydymo, efektyvumas. Pacientus informavus apie nemalonius pojūčius gydant hemorojų guminiais žiedais, pasitenkinimas gydymu yra geras. Pagrindiniai žodžiai: hemorojus Randomized controlled trial of rubber band ligation vs. conservative treatment for first and second degree haemorrhoids Tomas Poškus1, Kęstutis Strupas21 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Central Branch,III Department of Abdominal Surgery, Žygimantų str. 3, LT-01102 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Clinic of Gastroenterology,Nefrourology and Surgery, Santariškių str. 2, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: toshcus@yahoo.com Objective To compare the conservative treatment and invasive treatment in 1st and 2nd degree haemorrhoids. Patients and methods 40 patients with first and second degree haemorrhoids were treated from January 1 to July 25, 2007. They complained of either non-prolapsing or prolapsing and spontaneously reducing haemorrhoids. The patients were offered to participate in the study, and with their approval they were randomized to the rubber band ligation or the conservative treatment groups. Four weeks following the last treatment the patients were investigated. Patients in the conservative treatment group were prescribed a standard conservative treatment: fiber addition with wheat, Posterisan Forte suppositories, and Detralex tablets. Four weeks after the end of treatment the patients were investigated and the last questionnaire was filled in. Statistical analysis was performed using Epi Info software (www.cdc.gov/epiinfo). The differences between the groups were statistically significant when the p value was less than 0.05. Results 40 patients (23 female and 17 male) were included in the study, mean age 45.8 years (28–73) with first degree (n = 13, 32.5%) and second degree (n = 27, 77.5%) haemorrhoids. There were no differences between the groups as regards the demographic and clinical data. Rubber band ligation, in our experience, was more effective than conservative treatment in treating bleeding, and we also noted the tendency to better abolish prolapse (14 patients after rubber band ligation and 9 patients after conservative treatment had the disappearance of prolapse, (p = 0.1). Rubber band ligation gave more minor, self-limiting complications (p < 0,001) – minor pain for on average two (1–4) days, vasovagal effects. We encountered one severe complication: 8 days after rubber band ligation, the patient presented hypotensive with massive rectal bleeding; he was admitted to the hospital and operated on, with oversewing the bleeding site. Both treatment methods were evaluated by the patients equally, and both methods would be repeated by the patients, if necessary. Conclusion Rubber band ligation is more effective than conservative treatment with flavonoids, suppositories and fibre, however, it is associated with more complications. Long-term results of both treatment methods, especially after conservative tratment, should be evaluated. When the patients are informed adequately before the procedure, satisfaction with both methods of treatment is equal. Key words: haemorrhoids
32
Samiatina, Diana, et Romaldas Rubikas. « Vaizdo torakoskopija – pirmo pasirinkimo atvirų krūtinės traumų diagnostikos ir gydymo metodas urgentinėje torakalinėje chirurgijoje ». Lietuvos chirurgija 2, no 1 (1 janvier 2004) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2004.1.2378.
Texte intégralRésumé :
Diana Samiatina, Romaldas RubikasKauno medicinos universiteto klinikųTorakalinės chirurgijos klinikaEivenių g. 2, KaunasEl paštas: dsamatina@yahoo.de Tikslas Įrodyti, kad vaizdo torakoskopija yra pirmo pasirinkimo atvirų krūtinės traumų diagnostikos ir gydymo metodas, jei ligonio būklė stabili. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai išanalizuotos ligonių, 1997–2003 m. operuotų nuo atviros krūtinės traumos, ligos istorijos. Tarpusavyje palyginti du chirurginio gydymo metodai: urgentinė torakotomija ir vaizdo torakoskopija. Vertinta dreno buvimo pleuros ertmėje, gydymo po operacijos trukmė, ankstyvos pooperacinės komplikacijos, skausmo intensyvumas pooperaciniu laikotarpiu, kosmetinis efektas, vaizdo torakoskopijos, kaip minimaliai invazinės chirurgijos metodo, jautrumas, specifiškumas, teigiama ir neigiama prognostinės vertės. Duomenų analizei naudota SPSS statistinė programa. Grupių skirtumai statistiškai vertinti taikant Mann-Whitney U testą. Grupių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai paklaidos tikimybė p < 0,05. Rezultatai 1997–2003 m. nuo atviros krūtinės traumos operuoti 146 ligoniai. Keturiasdešimt septyniems ligoniams atlikta urgentinė vaizdo torakoskopija, iš jų 9 vėliau operuoti per torakotomijos pjūvį. Devyniasdešimt aštuoniems atlikta urgentinė torakotomija: 79 operuoti nuo izoliuotos atviros krūtinės traumos, 17 – nuo torakoabdominalinio ir 2 – nuo abdominotorakalinio sužalojimo. 12,3% ligonių po urgentinės torakotomijos dėl pilvaplėvės organų pažeidimo atlikta urgentinė laparotomija. Dreno buvimo pleuros ertmėje trukmė po vaizdo torakoskopijos – 4,57 dienos, po urgentinės torakotomijos – 6,88 dienos (p < 0,05). Gydymo po vaizdo torakoskopijos trukmė – 8,21 dienos, po urgentinės torakotomijos – 14,89 dienos (p < 0,05). Suvartotų nenarkotinių analgetikų kiekis po vaizdo torakoskopijos – 1056,98 mg, po urgentinės torakotomijos – 1966,70 mg (p < 0,05). Vaizdo torakoskopijos diagnostinė vertė, t. y. jautrumas ir specifiškumas, yra atitinkamai 0,67 ir 0,86, teigiama ir neigiama prognostinė vertė – atitinkamai 0,95 ir 0,375. Išvados Vaizdo torakoskopija – tai minimaliai invazinės chirurgijos metodas, leidžiantis įvertinti patologinius plaučio, perikardo, diafragmos, tarpuplaučio, krūtinės sienos, pleuros pokyčius, nustatyti tikslią jų lokalizaciją, sužalojimo pobūdį ir sunkumą. Palyginti su operacijomis per torakotomijos pjūvį, po vaizdo torakoskopijos buvo mažiau ankstyvų poopercinių komplikacijų, sutrumpėjo dreno buvimo pleuros ertmėje ir gydymo stacionare trukmė. Vaizdo torakoskopija turėtų būti atliekama visiems pacientams, patyrusiems atvirą krūtinės traumą, jei hemodinamika ir kvėpavimo funkcija stabili. Vaizdo torakoskopija – informatyvus diagnostikos ir gydymo metodas, leidžiantis atrinkti ligonius urgentinei torakotomijai. Prasminiai žodžiai: urgentinė torakalinė chirurgija, vaizdo torakoskopija, atvira krūtinės trauma, urgentinė torakotomija Video-assisted thoracoscopic surgery as a first choice method in the diagnostics and management of penetrating chest injuries Diana Samiatina, Romaldas Rubikas Objective To prove that video-assisted thoracoscopic surgery is a first choice method in the diagnostics and management of penetrating chest injuries. Patients and methods A retrospective analysis was made of case reports of patients operated on for open chest trauma during 1997–2003. Two methods of surgical treatment (urgent video-assisted thoracoscopy and urgent thoracotomy) were compared. The duration of drain presence in the pleural cavity, the duration of postoperative treatment, pain intensity and cosmetic effect were assessed. Data analysis was performed using the SPSS statistical software. Statistical evaluation of differences among the groups was performed using the Mann–Whitney U test. The differences among the groups were considered statistically significant at the probability of deviation p < 0.05. The sensitivity, specificity, positive and negative prognostic values of video-assisted thoracoscopy were evaluated. Results During 1997–2003, 146 patients with open chest trauma were operated on. Fourty seven patients underwent urgent video-assisted thoracoscopy, 98 patients were operated on through thoracotomy incision: 79 due to isolated open chest trauma, 17 due to thoracoabdominal injury, and 2 due to abdominothoracic injury. For 12.3% of patients, after urgent thoracotomy we made urgent laparatomy due to a the damaged diaphragm or other organs of the peritoneal cavity. Conversion of video-assisted thoracoscopy to operation through thoracotomy incision was employer in 9 cases. The duration of drain presence in the pleural cavity after video-assisted thoracoscopy was 4.57 days and after urgent thoracotomy 6.88 days (p < 0.05). The duration of post-operative treatment after video-assisted thoracoscopy was 8.21 days and after urgent thoracotomy 14.89 days (p < 0.05). The consumed non-narcotic analgesics after video-assisted thoracoscopy amounted to 1056.98 mg and after urgent thoracotomy to 1966.70 mg (p < 0.05). The sensitivity, specificity, positive and negative prognostic values of video-assisted thoracoscopy were 0.67; 0.86; 0.95; 0.375. Conclusions Video-assisted thoracoscopy is a minimal invasive method of thoracic surgery, allowing evaluation of the pathological changes in the lung, pericardium, diaphragm, mediastinum, thoracic wall and pleura, including the localization of these changes and the type and severity of the injury. The number of early post-operative complications following video-assisted thoracoscopy is lower. In comparison with operations through thoracotomy incision, video-assisted thoracoscopies entail the shortening of the duration of drain presence in the pleural cavity and the duration of post-operative treatment. Video-assisted thoracoscopy should be performed on all patients with open chest trauma, showing a stable hemodynamics and respiratory function. Video-assisted thoracoscopy is an informative diagnostic and treatment method allowing for the selection of patients for urgent thoracotomy. Keywords: urgent thoracic surgery, video-assisted thoracoscopy, open chest trauma, urgent thoracotomy
33
Kirkliauskienė, Agnė, Alvita Ginčaitė et Deimilė Balkutė. « STAPHYLOCOCCUS AUREUS NEŠIOJIMAS TARP VILNIAUS UNIVERSITETO MEDICINOS FAKULTETO PIRMO KURSO STUDENTŲ, ATSPARUMAS ANTIMIKROBINIAMS VAISTAMS IR NEŠIOJIMO RIZIKOS VEIKSNIŲ TYRIMAS ». Medicinos teorija ir praktika 22, no 2 (13 mai 2016) : 146–51. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.021.
Texte intégralRésumé :
Reikšminiai žodžiai: Staphylococcus aureus, nešiojimas, MASA, atsparumas antimikrobiniams vaistams. Tikslas. Nustatyti S. aureus nešiotojus tarp VU MF pirmo kurso studentų ir įvertinti galimus S. aureus nešiojimo rizikos veiksnius bei išskirtų padermių atsparumą kai kurioms antimikrobinėms medžiagoms. Metodika. Siekiant nustatyti S. aureus nešiotojus, imti mėginiai iš nosies ir ryklės. Išskirtos padermės identifikuotos taikant standartinius mikrobiologinius metodus. Rizikos veiksniams įvertinti naudota anoniminė, iš galimų S. aureus nešiojimo rizikos veiksnių sudaryta anketa. Išskirtų padermių atsparumas kai kurioms antimikrobinėms medžiagoms ištirtas laikantis Klinikinių laboratorinių standartų instituto rekomendacijų. Rezultatai. Ištirti 245 VU MF pirmo kurso studentai, paimta 490 mėginių. Nustatyta, kad 112 (45,7 proc.) respondentų yra S. aureus nešiotojai. Iš 112 nešiotojų 33 (29,5 proc.) tiriamiesiems S. aureus išskirta iš nosies, 52 (46,4 proc.) – iš ryklės, o 27 (11 proc.) asmenims – iš nosies ir ryklės. S. aureus nešiotojų vyrų (58,3 proc.) buvo daugiau nei nešiotojų moterų (40,5 proc.). Nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp S. aureus nešiojimo ir vyriškos lyties (ŠS = 2,06, PI 95 proc. 1,14–3,75, p = 0,008), gyvenimo su 15–25 m. asmenimis (ŠS = 1,76, PI 95 proc. 1,01–3,04, p = 0,037) ir tiriamųjų sirgimo kvėpavimo takų alerginėmis ligomis (ŠS = 3,22, PI 95 proc. 1,20–9,53, p = 0,016). Išskirtos 139 S. aureus padermės. Iš jų, remiantis išplėstine antibiotikograma, identifikuota 119 fenotipiškai skirtingų izoliuotų padermių. Nustatyta, kad 64,7 proc. išskirtų padermių atsparios penicilinui. Mažesnis atsparumo dažnis rastas tetraciklinui ir klindamicinui (5,04 proc.), eritromicinui, ciprofloksacinui ir fuzidino rūgščiai (1,68 proc.). Įvertinta, kad 20,16 proc. S. aureus padermių yra vidutiniškai atsparios streptomicinui. Visos išskirtos S. aureus padermės buvo jautrios oksacilinui/cefoksitinui, rifampinui, kanamicinui, norfloksacinui, gentamicinui ir vankomicinui. Išvados. 45,7 proc. VU MF pirmo kurso studentų yra S. aureus nešiotojai. Nustatyta, kad viršutinių kvėpavimo takų kolonizacijai S. aureus darantys įtaką rizikos veiksniai yra lytis, gyvenimas su 15–25 m. asmenimis ir alerginės ligos. Išskirtų padermių atsparumas antimikrobinėms medžiagoms nėra didelis.
34
Sakalauskaitė-Juodeikienė, E., et R. Masaitienė. « Naujas nemigos apibrėžimas, etiopatogenezė, diagnostikos ir gydymo algoritmas ». Neurologijos seminarai 22, no 77 (14 janvier 2019) : 164–73. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2018.20.
Texte intégralRésumé :
Nemiga yra apibrėžiama kaip liga, pasireiškianti užmigimo sutrikimu, miego trukmės, vientisumo ar kokybės pablogėjimu, kuri kartojasi nepaisant adekvačių miego sąlygų, blogindama ligonio savijautą dieną. Diagnozuojant nemigą, rekomenduojama surinkti miego sutrikimų anamnezę, išaiškinti somatines ir psichines ligas, vartojamus vaistus, atlikti somatinį ištyrimą. Kiekybiniams miego parametrams vertinti gali būti naudojama aktigrafija. Polisomnografija rekomenduojama, kai kliniškai įtariamas kitas miego sutrikimas (neramių kojų sindromas, miego apnėja ar narkolepsija), jei nemiga yra rezistentiška gydymui, taip pat įtariant neatitikimą tarp subjektyvių pojūčių ir objektyvios miego trukmės. Kognityvinė elgesio terapija rekomenduojama kaip pirmo pasirinkimo lėtinės nemigos gydymo metodas bet kokio amžiaus suaugusiems ligoniams. Medikamentinis gydymas benzodiazepinais ir jų receptorių agonistais trumpalaikiam nemigos gydymui gali būti siūlomas nesant kognityvinės terapijos poveikio arba galimybės ją skirti. Benzodiazepinai ir jų receptorių agonistai nerekomenduojami ilgalaikiam nemigos gydymui. Seduojantys antidepresantai veiksmingi trumpalaikiam nemigos gydymui, įvertinus kontraindikacijas. Stokojant duomenų apie antihistamininių ir antipsichotinių vaistų poveikį miego sutrikimams gydyti, jų nerekomenduojama skirti. Melatonino nerekomenduojama skirti nemigai gydyti dėl menko veiksmingumo. Valerijonų ir kitų fitopreparatų nerekomenduojama skirti, gydant nemigą, nes nėra pakankamų veiksmingumo įrodymų. Šviesos terapija ir fizinis aktyvumas gali būti naudingi kaip pagalbinė priemonė. Stokojant veiksmingumo įrodymų, gydant nemigą, nerekomenduojama skirti akupunktūros, aromaterapijos, pėdų refleksologijos, homeopatijos, meditacijos judesiu, moksibustijos ir jogos.
35
Aleknaitė, Inga. « FEOCHROMOCITOMA – KATECHOLAMINUS PRODUKUOJANTIS NAVIKAS : KLINIKINIS ATVEJIS ». Medicinos teorija ir praktika 21, no 4.3 (10 décembre 2015) : 853–56. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.135.
Texte intégralRésumé :
Reikšminiai žodžiai: feochromocitoma, katecholaminus produkuojantis navikas, hipertenzinė krizė. Feochromocitoma yra retas, chromafininių ląstelių kilmės, katecholaminus produkuojantis navikas. Literatūros duomenimis, šių navikų paplitimas bendroje populiacijoje yra 0,3 proc., o tarp sergančių arterine hipertenzija feochromocitoma diagnozuojama 1–5 pacietams tūkstančiui atvejų. Didžioji dalis tumorų randami antinksčių šerdinėje dalyje, o apie 10–20 proc. – kitose lokalizacijoje, daugiausia krūtinės, pilvo ir dubens organų simpatinės nervų sistemos ganglijų išsidėstymo srityse. Apie 17 proc. feochromocitomų yra piktybinės, daugiausia tos, kurios randamos ne antinkstyje, likusios yra gerybinės. Šie tumorai gali būti susiję su dauginėmis endokrininėmis neoplazijomis (angl. multiple endocrine neoplasia MEN2A ir MEN 2B), pirmo tipo neurofibromatoze, von Hippel–Lindau liga, šeiminėmis paragangliomomis. Daugiausia feochromocitomų diagnozuojama ketvirtame– penktame gyvenimo dešimtmetyje, moterims ir vyrams vienodai dažnai. Daugeliu atvejų šio neuroendokrininio turomo kilmė yra neaiški, išskyrus su genetinėmis ligomis susijusius ir paveldėtus atvejus. Klasikinė simptomų triada (galvos skausmas, tachikardija, prakaitavimas) dažniausiai nustatoma kartu su arterine hipertenzija, kuri pusei sergančiųjų būna epizodinė. Retesni atvejai, kai feochromocitoma pasireiškia ortostatine hipotenzija, regėjimo sutrikimais, hiperglikemija, leukocitoze, pavieniais atvejais būdinga kardiomiopatija, kuri išsivysto dėl katecholaminų pertekliaus, panašiai kaip esant streso sukeltai (Takotsubo) kardiomiopatijai, taip pat gali pasireikšti plaučių edema. Feochromocitoma paprastai diagnozuojama nustatant katecholaminų kiekį paros šlapime arba metanefrinų kiekį kraujo plazmoje. Pirmo pasirinkimo gydymas – operacinis, kai pašalinus naviką normotenzija pasiekiama iki 75 proc. pacientų. Negydant feochromocitomos, didėja mirtingumo rizika. Literatūroje aprašomi pavieniai feochromocitomų atvejai, susiję su staigia mirtimi. Dažniausiai mirties priežastis yra sunki epizodinė hipertenzija, hipertenzinė krizė, ūmūs cerebrovaskuliniai įvykiai, tumoro plyšimas ir kraujavimas, ūmus kairiojo skilvelio nepakankamumas, kardiogeninis šokas ir ūmus širdies nepakankamumas. Šiame straipsnyje aptarsime jaunos moters netipinį feochromocitomos pasireiškimo klinikinį atvejį bei literatūros duomenis šia tema.
36
Janavičius, Julius, et Manvilius Kocius. « Rezultatų vertinimas po hallux valgus korekcijos Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos metodais ». Lietuvos chirurgija 13, no 4 (1 janvier 2015) : 244–48. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2014.4.5109.
Texte intégralRésumé :
Įvadas / tikslasPalyginti komplikacijų skaičių bei ligonių pasitenkinimą turimais rezultatais po hallux valgus patologijos korekcijos Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos metodais.Pacientai ir metodaiTirta 70 pacientų (amžiaus vidurkis 51,9 metų; 4 vyrai ir 66 moterys), kuriems VšĮ RVUL 2006–2008 metais operuota hallux valgus patologija atliekant Lapidus operaciją (L grupė) arba Z-osteotomiją (Z grupė). Visų pacientų kampas tarp pirmo ir antro padikaulio prieš operaciją buvo 16–23°. Rezultatai vertinti praėjus ne mažiau kaip dvejiems metams po operacijos. Apžiūros metu pacientai buvo klausiami apie atsiradusias komplikacijas, atliktas fizinis ištyrimas, matuota MTP1 sąnario judesių amplitudė, atlikta ir įvertinta operuotos pėdos rentgenograma. Pasitenkinimui įvertinti naudota vizualinė analogijų skalė (VAS).RezultataiIš viso tirtiems pacientams buvo išoperuota 80 pėdų (4 vyrų, 76 moterų). Atlikta po 40 (50 %) abiejų tipų operacijų. 61 % atveju po operacijos buvo bent viena komplikacija. Komplikacijų dažnumas nesiskyrė abejose grupėse (p>0,05). MTP1 artrozės išsivystymo atvejai abiejų grupių buvo panašūs (p>0,05). Nustatyta koreliacija tarp pacientų pasitenkinimo operacijos rezultatu ir komplikacijų skaičiaus, r=0,44 (p<0,05).IšvadosPacientų pasitenkinimas koreliuoja su komplikacijų skaičiumi. Komplikacijų pasiskirstymas ir pacientų pasitenkinimas po Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos nesiskyrė. Vadinasi, šiais aspektais abu metodai lygiaverčiai.
37
Janavičius, Julius, et Manvilius Kocius. « Rezultatų vertinimas po hallux valgus korekcijos Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos metodais ». Lietuvos chirurgija 13, no 4 (1 janvier 2015) : 244–48. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2014.5109.
Texte intégralRésumé :
Įvadas / tikslasPalyginti komplikacijų skaičių bei ligonių pasitenkinimą turimais rezultatais po hallux valgus patologijos korekcijos Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos metodais.Pacientai ir metodaiTirta 70 pacientų (amžiaus vidurkis 51,9 metų; 4 vyrai ir 66 moterys), kuriems VšĮ RVUL 2006–2008 metais operuota hallux valgus patologija atliekant Lapidus operaciją (L grupė) arba Z-osteotomiją (Z grupė). Visų pacientų kampas tarp pirmo ir antro padikaulio prieš operaciją buvo 16–23°. Rezultatai vertinti praėjus ne mažiau kaip dvejiems metams po operacijos. Apžiūros metu pacientai buvo klausiami apie atsiradusias komplikacijas, atliktas fizinis ištyrimas, matuota MTP1 sąnario judesių amplitudė, atlikta ir įvertinta operuotos pėdos rentgenograma. Pasitenkinimui įvertinti naudota vizualinė analogijų skalė (VAS).RezultataiIš viso tirtiems pacientams buvo išoperuota 80 pėdų (4 vyrų, 76 moterų). Atlikta po 40 (50 %) abiejų tipų operacijų. 61 % atveju po operacijos buvo bent viena komplikacija. Komplikacijų dažnumas nesiskyrė abejose grupėse (p>0,05). MTP1 artrozės išsivystymo atvejai abiejų grupių buvo panašūs (p>0,05). Nustatyta koreliacija tarp pacientų pasitenkinimo operacijos rezultatu ir komplikacijų skaičiaus, r=0,44 (p<0,05).IšvadosPacientų pasitenkinimas koreliuoja su komplikacijų skaičiumi. Komplikacijų pasiskirstymas ir pacientų pasitenkinimas po Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos nesiskyrė. Vadinasi, šiais aspektais abu metodai lygiaverčiai.
38
Radziminskas, Alfredas, Artūras Razbadauskas et Mindaugas Paserbskis. « Pilvo ertmės pūlinių gydymas perkutaniniu drenavimu ». Lietuvos chirurgija 5, no 2 (1 janvier 2007) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2240.
Texte intégralRésumé :
Alfredas Radziminskas, Artūras Razbadauskas, Mindaugas PaserbskisKlaipėdos jūrininkų ligoninės Abdominalinės chirurgijos skyrius,Liepojos g. 45, LT-92288 KlaipėdaEl paštas: aradziminskas@ takas.lt Įvadas / tikslas Pilvo ertmės pūliniai – dažna chirurginė patologija, pasižyminti diagnostikos ir gydymo ypatumais. Mūsų darbo tikslai – įvertinti perkutaninio drenavimo operacijų rezultatus gydant šią patologiją; propaguoti šias minimaliai invazinės chirurgijos operacijas. Darbe apžvelgti literatūros duomenys ir Klaipėdos jūrininkų ligoninės patirtis. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai išnagrinėtos 62 ligonių, sirgusių pilvo ertmės pūliniais ir 1996–2006 metais gydytų Klaipėdos jūrininkų ligoninėje perkutaninio drenavimo operacijomis, ligos istorijos. Vėlyvieji rezultatai vertinti remiantis ligonių ambulatorinės stebėsenos duomenimis. Rezultatai Klaipėdos jūrininkų ligoninės abdominalinės chirurgijos skyriuje 1996–2006 m. perkutaninio drenavimo operacijomis gydyti 62 ligoniai, sergantys pilvo ertmės pūliniais. Minėta patologija buvo diagnozuota remiantis anamneze, medicininės apžiūros, vidaus organų echoskopijos, kompiuterinės tomografijos, laboratorinių tyrimų duomenimis. Atliktos 74 operacijos, kontroliuojamos echoskopu: 72 perkutaninio drenavimo operacijos ir 2 punkcijos. Stacionarinio gydymo vidutinė trukmė – 27,1 paros. Pavyko pagydyti 93,5% ligonių. Mirė viena ligonė (1,6%), mirtis nesusijusi su perkutaninio drenavimo operacija. Pūlinio ertmės nepavyko drenuoti vienam ligoniui. Du ligoniai vėliau operuoti dėl nepakankamo drenavimo – atliktos atviros chirurginės operacijos. Keturiems ligoniams buvo komplikacijų (6,5%): trims drenas migravo iš pūlinio ertmės ir jiems atliktos pakartotinės perkutaninio drenavimo operacijos, vienam ligoniui drenuojant buvo pažeista storoji žarna. Vienam ligoniui (1,6%) punkcijos metu diagnozuota infekuota kasos nekrozė ir jam buvo atlikta atvira nekrektomija. Išvados Perkutaninio drenavimo operacijos – pirmo pasirinkimo būdas gydant pilvo ertmės pūlinius. Pagrindiniai žodžiai: pilvo ertmės pūliniai, perkutaninis drenavimas Percutaneous drainage treatment of abdominal abscesses Alfredas Radziminskas, Artūras Razbadauskas, Mindaugas PaserbskisKlaipėda Seamen’s Hospital, Department of Surgery,Liepojos str. 45, LT-92288 Klaipėda, LithuaniaE-mail: aradziminskas@ takas.lt Abdominal abscesses are frequent in surgical practice. The aim of the study was to evaluate sonoscopically guided percutaneous drainage (PD) treatment of abdominal abscesses in the Klaipėda Seamen’s Hospital during the past 10 years, 62 patients were treated. A retrospective analysis of case histories, laboratory and instrumental examination of data were done. In 27 cases abdominal abscess developed after open or laparoscopical surgical intervention, in 35 cases it was not associated with surgery. Under sonoscopic guidance there were performed 74 interventions – 72 cases of percutaneous drainage and 2 punctions. The mean drainage time was 17.7 days. The culture of fluid was positive in 35 cases (77.8%). The mean duration of hospitalisation was 27.1 days. The success rate of PD was 93.5%. The mortality rate (1.6%) was not PD-related. We failed to drain the abscess in one case. Two patients required open surgery because of inadequate drainage. The complication rate was 6.5%: three cases of drain migration, one case of transverse colon damage, which did not require surgery. Keywords: abdominal abscess, percutaneous drainage
39
Kimševaitė, Liudmila. « SISTEMINĖS RAUDONOSIOS VILKLIGĖS NEUROLOGINĖS KOMPLIKACIJOS ». Health Sciences 32, no 7 (1 décembre 2022) : 116–26. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2022.257.
Texte intégralRésumé :
Straipsnyje analizuojamos sisteminės raudonosios vilkligės neurologinės komplikacijos. Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, galvos skausmas ir traukuliai yra dažniausios sisteminės raudonosios vilkligės neurologinės komplikacijos. Insultas yra pagrindinė sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige sergamumo, mirštamumo ir negalios priežastis. Jaunų asmenų, ypač moterų, išeminis insultas visada turėtų kelti sisteminės raudonosios vilkligės įtarimą. Sisteminę raudonąją vilkligę reikia įtarti ir ligoniams, sergantiems cerebrinių veninių sinusų tromboze. Epilepsiniai priepuoliai dažnesni pirmaisiais sisteminės raudonosios vilkligės metais. Nustatytas didelis sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige epilepsijos paplitimas, susijęs su galvos smegenų kraujagyslių ligomis, antifosfolipidiniu sindromu ir psichozėmis. Epilepsinių priepuolių pasikartojimas susijęs su antifosfolipidiniu sindromu. Meningitas, parkinsonizmas ir mielopatija yra retos sisteminės raudonosios vilkligės komplikacijos. Kognityvinė disfunkcija dažna sergant sistemine raudonąja vilklige, ji neigiamai veikia sergančiųjų socialinį funkcionavimą. Migrena yra dažna ligoniams, sergantiems sistemine raudonąja vilklige. Ji nesusijusi su sisteminės raudonosios vilkligės aktyvumu, galvos MRT ir likvoro pokyčiais. Galvos skausmo, sąlygoto sisteminės raudonosios vilkligės, gydymas yra empirinis, pagrįstas klinikine patirtimi. Polineuropatija yra dažniausia sergančiųjų sistemine raudonąja vilklige periferinės nervų sistemos komplikacija. Periferinė neuropatija dažniau pasireiškia ligoniams, sergantiems aktyvia sisteminės raudonosios vilkligės forma. IgG kiekio padidėjimas yra periferinės neuropatijos rizikos veiksnys, sergant sistemine raudonąja vilklige. Guillain-Barré sindromas gali būti pirminė klinikinė sisteminės raudonosios vilkligės apraiška. Kortikosteroidai yra pirmo pasirinkimo vaistai, gydant neurologines uždegimines sisteminės raudonosios vilkligės komplikacijas. Ūminis išeminis insultas, susijęs su sisteminės raudonosios vilkligės vaskulitu, gali būti sėkmingai gydomas intravenine trombolize. Straipsnyje pateikti klinikiniai sisteminės raudonosios vilkligės neurologinių komplikacijų atvejai. Apžvelgta naujausia mokslinė literatūra apie sisteminės raudonosios vilkligės neurologines komplikacijas.
40
Casu, Stefano G. « Pirro Ligorio's Worlds : Antiquarianism, Classical Erudition and the Visual Arts in the Late Renaissance. Fernando Loffredo and Ginette Vagenheim, eds. Brill's Studies in Intellectual History 293 ; Brill's Studies on Art, Art History, and Intellectual History 34. Leiden : Brill, 2019. xxii + 428 pp. €138. » Renaissance Quarterly 74, no 4 (2021) : 1282–83. http://dx.doi.org/10.1017/rqx.2021.215.
Texte intégral
41
Pauliukas, Povilas. « Poraktinės arterijos sužalojimai lūžus raktikauliui ». Lietuvos chirurgija 3, no 1 (1 janvier 2005) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2005.1.2329.
Texte intégralRésumé :
Povilas PauliukasVilniaus universiteto Neuroangiochirurgijos centras,Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninėsAngiochirurgijos skyrius,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: povilas.pauliukas@mf.vu.lt Įvadas / tikslas Poraktinių arterijų sužalojimai lūžus raktikauliui nėra dažni. Aprašomi du skirtingi klinikiniai atvejai, jų ypatumai, teikiamos rekomendacijos, kaip turi būti gydomi ir operuojami šie ligoniai. Pirmas atvejis Ligonis tris kartus operuotas VMUL Angiochirurgijos centre dėl besikartojančios kairės poraktinės arterijos trombozės. Du kartus buvo atlikta trombektomija Fogarty kateteriu, o trečią kartą į poraktinę arteriją įstatytas stentas, po to poraktinė arterija visiškai užsikimšo, pasireiškė kritinė kairės rankos išemija ir ligonis skubiai perkeltas į VGPUL Angiochirurgijos skyrių, kuriame atlikta skubi operacija. Rooso metodika pašalintas pirmas šonkaulis, naudojant kaulinį transplantatą ir metalinę plokštelę atlikta raktikaulio osteosintezė, suformuota autovenos jungtis iš kairės bendrosios miego arterijos į kairę žastinė arteriją. Pooperacinis laikotarpis sklandus. Po 4 metų raktikaulis gerai suaugęs, rankos kraujotaka normali. Pacientas dirba fizinį darbą. Antras atvejis Aprašoma dėl raktikaulio lūžimo ir jo osteomielito susidariusi mikozinė poraktinės arterijos pseudoaneurizma. Ji buvo sėkmingai pašalinta chirurginiu būdu, išsaugota slankstelinė arterija ir atkurta normali rankos kraujotaka. Išvados Poraktinės arterijos pažeidimų pobūdis abiem atvejais skirtingas. Pirmuoju atveju poraktinės arterijos trombozės priežastis buvo jos suspaudimas tarp dviejų kaulų: raktikaulio pseudoartrozės gumbo ir pirmo šonkaulio. Tokiais atvejais reikia šalinti vieną iš kaulinių struktūrų – raktikaulį arba pirmą šonkaulį, ir paskui rekonstruoti poraktinę arteriją. Antru atveju supūliavę osteomielitiniai raktikaulio lūžgaliai buvo rezekuoti, išsaugota poraktinės arterijos pradinė dalis su slanksteline arterija ir kitomis jos šakomis. Reikšminiai žodžiai: poraktinės arterijos sužalojimai, raktikaulio lūžimas Subclavian artery lesions due to clavicular fracture Povilas PauliukasVilnius University Center of Neurovascular Surgery,Vilnius University Emergency Hospital,Department of Vascular Surgery,Šiltnamių str. 29, LT-04130, Vilnius, LithuaniaE-mail: povilas.pauliukas@mf.vu.lt Background/objective Subclavian artery lesions complicating a clavicular fracture are not frequent, that’s why even vascular surgeons make tactical mistakes while operating on them as described in the first clinical case. The author presents two different cases from his personal experience, analyzes their peculiarities and gives recommendations how to treat and operate on these lesions. First case A 33-year-old male was three times operated on at Vilnius City University Hospital Vascular Surgery Center for recurrent thrombosis of the left subclavian artery: two times thrombectomy with the Fogarty catheter was performed, and during the third procedure the intraarterial stent was introduced into the subclavian artery. Soon after the insertion of the stent, the subclavian artery thrombosed from the aorta up to the axillary fossa, occluding all the subclavian artery branches, including the vertebral artery, and eliminating collateral circulation to the hand. Critical ischemia of the hand developed and the patient was transferred to the Vilnius University Emergency Hospital Vascular Surgery Department. An emergency operation was performed: the left first rib was resected through the axilla using the Roos technique, the clavicle pseudoarthrosis was resected and osteosynthesis of the clavicle using a bone transplant and a metallic plate was performed and then an autologous vein shunt from the common left carotid artery to the brachial artery was created. The postoperative period was uneventful. After 4 years the patient is healthy with a good reunion of the clavicle and normal left hand circulation. Second case The subclavian artery mycotic pseudoaneurysm caused by the fractured left clavicle was surgically eliminated preserving the vertebral artery and restoring the blood flow to the hand by a carotico-axillary autovenous shunt. Conclusions Both clinical cases differ, different were also the lesions of the subclavian artery. In the first case the cause of subclavian artery thrombosis was its compression between two bones: the callus of the clavicle pseudoarthrosis and the first rib. A misunderstanding of the ethiology of the subclavian artery thrombosis led to ineffective palliative procedures instead of eliminating one blade of the bone scissors: the first rib or the clavicle. There were no tactical mistakes made in the second case. Purulent osteomyelitic ends of the fractured clavicle were resected. The proximal part of the subclavian artery with all its branches including the vertebral artery was preserved. Keywords: subclavian artery lesions, clavicular fracture
42
Štarolis, Edmundas, Laimutis Andreika, Egidijus Gatelis, Valdemaras Dasevičius et Darius Šilinis. « Šlapimtakių akmenligės gydymas ekstrakorporinės smūginės bangos litotripsijos būdu ir jo veiksmingumas ». Lietuvos chirurgija 3, no 4 (1 janvier 2005) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2005.4.2295.
Texte intégralRésumé :
Edmundas Štarolis, Laimutis Andreika, Egidijus Gatelis, Valdemaras Dasevičius, Darius ŠilinisVilniaus miesto universitetinės ligoninės Urologijos skyrius,Antakalnio g. 57 LT-10207 VilniusEl paštas: edstar@takas.lt Įvadas / tikslas Ekstrakorporinė smūginės bangos litotripsija dažniausia yra pirmo pasirinkimo būdas gydant šlapimtakių akmenligę. Mes įvertinome akmenų dilimo ir išsivalymo rezultatus, atsižvelgdami į akmenų padėtį, dydį, hidronefrozės laipsnį, akmens įstrigimo šlapimtakyje laiką, inkstų dieglių skausmus. Ligoniai ir metodai Atlikus retrospektyvųjį tyrimą, įvertinti 362 ligonių 371 šlapimtakių akmens šalinimo rezultatai. Nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. atliktos 702 gydymo procedūros. Akmenų padėtis ir dydis buvo įvertinami apžvalginės urogramos ar intraveninių urogramų būdu, inkstų diegliai ir akmenų įstrigimo laikas – iš anamnezės ir klinikinių duomenų, hidronefrozės laipsnis – atliekant ultragarsinį inkstų tyrimą ir intravenines urogramas. Skilimo rezultatas įvertintas išrašant ligonį iš stacionaro, likusių fragmentų pasišalinimas – po 3 mėnesių rentgenografijos būdu. Gydymas buvo neveiksmingas, jei rasti likę 4 mm ar didesni fragmentai. Rezultatai Šlapimtakių viršutinio ir apatinio trečdalio akmenys statistiškai reikšmingai geriau fragmentuojasi ir išsivalo negu vidurinio trečdalio. Lyginant viršutinio ir apatinio trečdalio akmenų šalinimo rezultatus, skirtumo nerasta. Inkstų diegliai neturėjo įtakos nei fragmentacijos, nei išsivalymo rezultatams. Hidronefrozės laipsnis turėjo įtakos skilimo rezultatams (didesnio hidronefrozės laipsnio naudai), bet lyginant pagal šį požymį išsivalymo rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo nepastebėta. Pagal gydymo baigties priklausomybę nuo akmens įstrigimo šlapimtakyje laiko, fragmentacijos rezultatai nesiskyrė, bet išsivalymas statistiškai reikšmingai geresnis, jei akmuo įstrigęs mažiau nei prieš 1 mėn. Dažniausia rezultatai skyrėsi grupių, suskirstytų pagal akmenų dydį: gauta atvirkštinė gydymo rezultatų priklausomybė tiek fragmentacijos, tiek išsivalymo atžvilgiu. Išvados Geriausi gydymo rezultatai gauti šalinant šlapimtakių viršutinio ir apatinio trečdalio nedidelius (iki 7 mm), neseniai (iki 1 mėn.) įstrigusius akmenis. Inkstų diegliai neturėjo įtakos gydymo rezultatams. Reikšminiai žodžiai: ekstrakorporinė smūginės bangos litotripsija, šlapimtakių akmenligė, gydymas Efficacy of extracorporeal shock wave lithotripsy treatment of ureteral stones Edmundas Štarolis, Laimutis Andreika, Egidijus Gatelis, Valdemaras Dasevičius, Darius ŠilinisVilnius City University Hospital, Department of Urology,Antakalnio g. 57 LT-10207 Vilnius, LithuaniaE-mail: edstar@takas.lt Background / objective Extracorporeal shock wave lithotripsy is considered as a first line treatment for the majority of ureteral stones. We investigated fragmentation and stone-free rates, depending of their localization, presence of renal colic, degree of hydronephrosis, the impact time and size of the stones. Patients and methods There is a retrospective study evaluating treatment of 371 ureteral stones for 362 patients in our department since January 1, 2003 to December 31, 2004. A total of 702 treatment sessions have been performed. Localization and size of the stones were evaluated by plain X-ray and / or intravenous pyelography. Presence or absence of renal colic, the time of impact were evaluated by anamnesis and clinical features and the degree of hydronephrosis by ultrasound and / or intravenous pyelography. The fragmentation rate has been evaluated before discharging and stone-free rate 3 months later by X-ray. Treatment failure has been considered, if 4 mm or larger fragments were still present. Results Stones in the upper and lower ureter, comparing with those in the middle, had a statistically significantly better fragmentation and stone-free rates. There was no significant difference in the treatment results between the upper and lower ureter stones. Presence or absence of renal colic did not correlate with fragmentation nor stone-free rates. The degree of hydronephrosis correlated with fragmentation rate in favour of a higher dilatation group, but not with a stone-free rate. Fragmentation rate did not correlate with the time of impact, but a correlation has been found comparing these two groups by stone-free rate, in favour of the shorter time of impact. The correlation was best comparing the groups according to the size of stones. The smaler stone-size groups demonstrated a statistically significantly better fragmentation as well as higher stone-free rates. Conclusions We found extracorporeal shock wave lithotripsy treatment most effective for treating the upper and lower ureter, smaller size (< 7 mm), shorter time of impact (less than 1 month) stones. Presence or absence of renal colic did not correlate with fragmentation nor stone-free rates. Keywords: extracorporeal shockwave lithotripsy, ureteral calculi, treatment
43
Pena, María José. « Hipólito-Virbio, San Hipólito y Pirro Ligorio ». Cuadernos de Filología Clásica. Estudios Latinos 37, no 2 (19 décembre 2017). http://dx.doi.org/10.5209/cfcl.57805.
Texte intégral
44
« Pirro Ligorio : the Renaissance artist, architect, and antiquarian ». Choice Reviews Online 42, no 06 (1 février 2005) : 42–3200. http://dx.doi.org/10.5860/choice.42-3200.
Texte intégral
45
Rosen, Mark. « Mark Rosen. Review of "Pirro Ligorio : The Renaissance Artist, Architect, and Antiquarian" by David R. Coffin. » caa.reviews, 11 janvier 2006. http://dx.doi.org/10.3202/caa.reviews.2006.3.
Texte intégral
46
Alonso-Alonso, Mª Ángeles. « THE SCHOLA MEDICORUM THAT NEVER EXISTED IN ROME ». Papers of the British School at Rome, 13 juin 2022, 1–39. http://dx.doi.org/10.1017/s0068246222000022.
Texte intégralRésumé :
It has been argued that a schola medicorum (i.e. a headquarters of physicians) existed in ancient Rome. According to this, the evidence supporting the existence of the schola is the plinth of a statue engraved with the text translata de schola medicorum, the epitaph of a scriba medicorum, and a Greek inscription dedicated by a δεκαδάρχης ἰατρῶν, but these sources present some problems when they are subjected to a critical examination. Moreover, the silence of ancient authors about this place is striking, and subsequent doubts emerge when considering that the schola medicorum is first documented in a manuscript by Pirro Ligorio. The aim of this paper is to re-examine the documentary sources that allude to the schola medicorum, assessing also the use of this expression in scientific literature from the sixteenth century, and try to determine if the written sources support the existence of such a place in ancient Rome.