Articles de revues : « Chirurgijns »

1

Bruijn, Iris. « Chirurgijns op de schepen van de Verenigde Oost-Indische Compagnie ». Tijdschrift voor Medisch Onderwijs 28, n^o 4 (août 2009) : 180–82. http://dx.doi.org/10.1007/bf03081788.

Texte intégral

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

2

Sakalauskaitė-Juodeikienė, Eglė, Robertas Kvaščevičius et Dalius Jatužis. « Neurochirurgijos ištakos XIX a. pradžios Vilniaus klinikose ». Lietuvos chirurgija 17, n^o 3-4 (3 décembre 2018) : 207–23. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2018.3-4.12045.

Texte intégral

Résumé :

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Įvadas Iki XIX a. pabaigos neurochirurginės operacijos Europos klinikose buvo atliekamos retai. Neurochirurgijos raida buvo neįmanoma be esminių medicinos atradimų: anestezijos ir antiseptikos, efektyvios hemostazės ir atraumatinės operavimo technikos. Šio darbo tikslas – aptarti neurochirurgijos mokslo ištakas, nustatyti, kokių nervų sistemos chirurgijos operacijų buvo atliekama XIX a. pr. Vilniaus imperatoriškojo universiteto Chirurgijos klinikoje. Šaltiniai ir metodai Analizuotos lotynų kalba parašytos Vilniaus imperatoriškojo universiteto (1803–1832 m.) medicinos magistrų disertacijos nervų sistemos chirurgijos tema. Tyrimo metodai: šaltinių analizė, lyginamasis ir analogijos metodai. Rezultatai Iš 26 disertacijų, nagrinėjusių nervų ligų klausimus, atrinktos penkios, skirtos nervų sistemos chirurgijai: disertacija apie galvos smegenų sukrėtimą, išorinius galvos sužalojimus, trepanaciją, encefalocelę ir galvos smegenų grybą bei bendrosios miego arterijos perrišimą. Vertinant galvos traumas patyrusius ligonius, įgimtomis CNS ydomis sirgusių kūdikių būklę ar kitą chirurginę nervų sistemos patologiją, stebėtos gyvybinės ligonio funkcijos, vertinta bendrasmegeninė (galvos skausmas, mieguistumas, koma) ir židininė (paralyžiai, konvulsijos, jutimo sutrikimai) neurologinė simptomatika. Vilniaus chirurgai, rinkdamiesi, kurioje galvos pusėje reikėtų dėti trepaną, jei nepastebėta jokių išorinių sužalojimų požymių, tačiau įtariama kraujosruva, ligonio vienpusį paralyžių siejo su tikėtino galvos smegenų pažeidimo, kontralateralinio paralyžiui, lokalizacija. Chirurgijos klinikoje buvo atliekamos mirusių ligonių autopsijos ir, remiantis post mortem radiniais, tvirtinamos klinikinės diagnozės. Išvados Neurochirurgijos mokslo ištakos Vilniuje siekia XIX a. pradžią. Vilniaus imperatoriškojo universiteto Chirurgijos klinikoje atlikta pavienių kaukolės trepanacijų, subdurinės hematomos pašalinimo, bendrosios miego arterijos perrišimo ir paviršinių galvos darinių ekscizijos ir ligavimo operacijų.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

3

Siaurusaitis, Benjaminas. « Lietuvos vaikų chirurgijos raida, dabartis ir perspektyvos ». Lietuvos chirurgija 2, n^o 3 (1 janvier 2004) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2004.3.2356.

Texte intégral

Résumé :

Benjaminas SiaurusaitisVilniaus universiteto Vaikų ligų klinikaSantariškių g. 7, LT-08406, VilniusEl paštas: gintas.posiunas@rvuvl.vu.lt Lietuvos vaikų chirurgijos pradžia reiktų laikyti Jokūbo Šimkevičiaus 1806 m. ir 1810 m. veikalus, kuriuose aprašomos daugelio vaikų ligų chirurginės operacijos, pateikiama duomenų apie vaikų operacijas XIX amžiaus pradžios Vilniuje. Pirmasis vaikų chirurgijos skyrius įkurtas 1895 m. Vilniuje „Raudonojo Kryžiaus“ vaikų ligoninėje. XX a. vaikų chirurgija jau specializavosi. Šiuo metu kaip medicinos praktikos ir mokslo šaka ji plėtojama visose Europos šalyse. Lietuvoje yra 15 vaikų chirurgijos skyrių (382 lovos): bendrosios vaikų chirurgijos ir specializuoti – ortopedijos-traumatologijos, urologijos ir neurochirurgijos. Juose dirba 71 vaikų chirurgas. Pastaraisiais metais 70–75% vaikų operuojama vaikų chirurgijos skyriuose. 2002 m. ligoninėse vaikams buvo atlikta 15 051 operacija. Nuo ūminių chirurginių pilvo ertmės ligų tais metais mirė tik vienas vaikas. Jis sirgo ūminiu apendicitu. Vaikų chirurgų problemos Lietuvoje yra organizacinės, susijusios su vaikų traumatizmo didėjimu, vaikų onkochirurgija, organų transplantacija bei spartesniu naujų gydymo technologijų diegimu. Perspektyvos geros, vaikai yra ir turi būti gydomi pagal vaikų chirurgijos standartus. Reikšminiai žodžiai: vaikų chirurgija Lietuvoje, raida, dabartis, problemos Pediatric surgery in Lithuania: history, today and perspectives Benjaminas Siaurusaitis The first data concerning operations on children in Lithuania come from the beginning of the 19th century in the works of Jokūbas Šimkevičius (1806 and 1810) and in the journals of Vilnius Medical Society. The first department of pediatric surgery was founded in Vilnius Red Cross Children’s Hospital in 1895. Pediatric surgery as a speciality is practiced in all European countries. At present, in Lithuania there are 15 departments of pediatric surgery (382 beds), in which from 10 to 11 thousand operations are performed every year (70–75% of all operations for children). In 2002, in Lithuania in total were performed 15.051 operations. In these departments work 71 pediatric surgeons. One lethal case due to acute appendicitis was recorded in these years among all cases of acute abdominal surgical pathology. The main problems lie in the spheres of neonatal surgery, prophylaxis of children’s traumatism and pediatric oncosurgery. We suppose that children are and should be treated according to pediatric surgery standards. Keywords: pediatric surgery in Lithuania, history, nowadays, problems

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

4

Ragetly, Guillaume. « Chirurgie mini-invasive : la laparoscopie ». Le Nouveau Praticien Vétérinaire canine & ; féline 17, n^o 74 (2020) : 11–16. http://dx.doi.org/10.1051/npvcafe/74011.

Texte intégral

Résumé :

La chirurgie mini-invasive laparoscopique nécessite une colonne endoscopique avec moniteur vidéo, caméra, source de lumière et insufflateur. Elle doit être réalisée par un chirurgien expérimenté. Elle permet, par rapport à une cœliotomie classique, une meilleure visualisation des structures abdominales, une diminution de la douleur postopératoire et de la morbidité, ainsi qu’un retour à une activité normale plus rapide. Quelques contre-indications à cette technique existent, mais les complications majeures sont rares. La chirurgie laparoscopique est de plus en plus pratiquée pour les ovariectomies, les cryptorchidectomies, les gastropexies ou les réalisations de biopsies. Entre les mains de chirurgiens plus expérimentés, elle permet de réaliser des chirurgies plus compliquées telles que les cholécystectomies ou les surrénalectomies adrénalectomies.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

5

Zykas, Vytautas. « Chirurgai ir akademinės chirurgijos raida Kaune 1941–1998 metais ». Lietuvos chirurgija 13, n^o 4 (19 février 2015) : 269–78. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2014.5114.

Texte intégral

Résumé :

Straipsnyje apžvelgta chirurgijos raida 1941–1998 m. Kaune įvairiais Lietuvos istorijos tarpsniais. Tai ankstesniame šio žurnalo numeryje publikuoto straipsnio apie 1919–1940 m. laikotarpį tąsa. Aptarta chirurgijos būklė Kaune nacistinės, sovietinės okupacijos metais ir atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Pasitraukus į Vakarus daug žymių chirurgų, teko vėl kurti ir plėtoti chirurgiją. Aprašyta J. Jaržemsko, A. Stropaus, J. Jociaus, T. Šiurkaus ir kitų iškilių chirurgų bei jų mokinių veikla kuriant ir tobulinant specializuotą chirurgiją. Taip pat apžvelgta mokslo, diagnostikos, gydymo ir kvalifikacijos pažanga Kauno medicinos universiteto (dabar – LSMU) Antrojoje chirurgijos klinikoje.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

6

Sučila, Antanas. « Docentas Kazys Katilius ir jo sukurtoji chirurgijos mokykla ». Lietuvos chirurgija 2, n^o 2 (1 janvier 2004) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2004.2.2373.

Texte intégral

Résumé :

Antanas SučilaVilniaus universiteto Krūtinės chirurgijos centras, Žygimantų g. 3, LT-01102 Vilnius Didingą paminklą Kazys Katilius (1904–1976) pasistatė sunkiais karo ir pokario laikais įkūręs daugiaprofilinę "Raudonojo Kryžiaus" ligoninę, tapusią specializuotų chirurginių ir kitų gydymo profilių klinikomis, savita chirurgijos mokykla. Medicinos seserims rengti 1940 m. prie ligoninės įsteigė Medicinos mokyklą, kuriai pats vadovavo, dėstė chirurgiją ir desmurgiją. K. Katilius buvo universalus chirurgas, gerai išmanė bendrąją chirurgiją, urologiją ir traumatologiją. Pripažindamas specializuotos chirurgijos reikšmę, ragino asistentus specializuotis ir puoselėjo specializuotų skyrių idėją. Jo mokslinio darbo tematika įvairi. Išspausdinti 32 darbai. K. Katilius yra 1960 m. išleisto klinikinės chirurgijos vadovėlio vienas iš autorių. Jis buvo ne tik puikus chirurgas, administratorius, pedagogas ir mokslininkas, bet ir didis humanistas, pagalbą ligoniui laikęs aukščiau visko. Niekad neatsisakė konsultuoti, operuoti arba padėti kolegai. K. Katilius garsėjo kaip puikus pedagogas. Studentai jį pelnytai laikė dėstytojo pavyzdžiu. Reikšminiai žodžiai: K. Katilius, Vilniaus "Raudonojo Kryžiaus" ligoninė, chirurgija Professor Kazys Katilius and his surgical school Antanas Sučila Kazys Katilius (1904–1976) is memorable for establishing the Red Cross Hospital in the difficult years of the war and postwar period. This hospital later on developed into specialized surgical and other clinics, into a kind of surgical school. In 1940 he established the Medical School for training nurses; he himself headed the school and gave lectures on surgery and desmurgy there. K. Katilius was a universal surgeon well versed in general surgery, urology and traumatology. He recognized the importance of specialized surgery, urged the assistants to specialize and was cherishing the idea of specialized hospital departments. The topics of his scientific works are variegated. He is the author of 32 publications, a co-author of the handbook on clinical surgery published in 1960. K. Katilius was not only a prominent surgeon, administrator, teacher and researcher, but also a great humanist who regarded the aid to the patient as the topmost issue. He never refused to give a consultation, to perform an operation or to render assistance to a colleague. Students, quite deservedly, regarded him as a model teacher. Keywords: K. Katilius, the Vilnius Red Cross Hospital, surgery

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

7

Beržanskis, Mindaugas, Dovilė Macytė et Gytis Šustickas. « Galvos smegenų kaverninė malformacija ». Lietuvos chirurgija 16, n^o 1 (23 mars 2017) : 27–33. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2017.1.10488.

Texte intégral

Résumé :

Galvos smegenų kaverninė malformacija (KM, kavernoma, kaverninė angioma, kaverninė hemangioma) – tai įgimtas kraujagyslinis darinys, sudarytas iš kompaktiškai išsidėsčiusio išsiplėtusių kapiliarų rezginio, kuriame nėra smegenų parenchimos. Dažnai kavernomų simptomatikos pasireiškimas susijęs su pakraujavimu. Tačiau kavernomos gali būti besimptomės, jos nustatomos atsitiktinai. Kasmetinis kamieno kavernomų pakraujavimo dažnis – nuo 2,3 % iki 4,1 %.Todėl dauguma sunkių židinių tampa neurochirurgijos centrų tikslu. Giliai esančių bei kamieno židinių chirurgija yra ne tokia sėkminga. Kavernomų simptomatika priklauso nuo židinio lokalizacijos. Apie 80 % atvejų kavernomos yra viršdangtinės. Dažniausiai pažeidžiamos kaktinė bei smilkininė skiltys, požievinė zona. Būdingiausi simptomai yra epilepsija ir traukuliai. Šie simptomai yra susiję su kaverninės malformacijos pakraujavimu. Renkantis chirurginį gydymą svarbu įvertinti židinio anatomiją ir lokalizaciją atlikus magnetinio rezonanso tomografiją (MRT). Radikalus kavernomos chirurginis pašalinimas yra vienintelis veiksmingas gydymo metodas.MRT yra jautriausias ir specifiškiausias kavernomų diagnostikos metodas. Mažas kavernomas rutininiu MRT gali būti sunku diagnozuoti.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

8

Triponis, Vytautas. « Lietuvos kraujagyslių chirurgijos raida 1963–2003 metais ». Lietuvos chirurgija 2, n^o 2 (1 janvier 2004) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2004.2.2366.

Texte intégral

Résumé :

Vytautas TriponisVilniaus universiteto Bendrosios ir kraujagysliųchirurgijos klinika, Kraujagyslių chirurgijos centrasAntakalnio g. 57, LT-10305 VilniusEl paštas: vytautas.triponis@mf.vu.lt Aptariama pastarųjų 40 metų kraujagyslių chirurgijos raida Lietuvoje. Ji glaudžiai susijusi su Vilniaus universitetu. 1816–1825 metais buvo parengtos ir apgintos kelios disertacijos kraujagyslių ligų diagnostikos ir chirurginės technikos temomis. Tačiau ligoniams kraujagyslių operacijos ir angiografija buvo pradėtos daryti 1936 metais. 1952-1956 metais keletui ligonių užsiūtos pažeistos kraujagyslės. A. Dirsė pirmasis 1961 metais atliko rekonstrukcines periferinių arterijų operacijas. Jo iniciatyva 1960 metais Kaune pradėti gaminti kraujagyslių protezai. Tuo laiku tai buvo geriausi kraujagyslių protezai Tarybų Sąjungoje. Kraujagyslių chirurgijos poskyris buvo įkurtas Vilniaus universiteto klinikinėje bazėje 1963 metais. Prasideda sparti kraujagyslių chirurgijos raida. Kraujagyslių chirurgo specialybė Lietuvoje tampa populiari. Šiuo metu Lietuvoje yra 6 kraujagyslių chirurgijos centrai. Juose kasmet atliekama apie 3500 kraujotaką atkuriančių operacijų, įskaitant apie 500 radiologinių endovaskulinių operacijų. Aptariamos tolesnės kraujagyslių chirurgijos raidos kryptys, problemos. Reikšminiai žodžiai: kraujagyslių chirurgija, raida, Vilniaus universitetas, sintetiniai kraujagyslių protezai, kraujotaką atkuriančios operacijos Development of Lithuanian vascular surgery in 1963-2003 Vytautas Triponis The development of Lithuanian vascular surgery over the last 40 years is reviewed. The old Vilnius University was the craddle of vascular surgery in the Great Duchy of Lithuania. Several dissertations were written on vascular diseases and surgical technique in 1816–1825. But it was not until 1936 that an attempt to operate on blood vessels and perform angiography was made. In the period 1952–1956, only solitary operations of injured arteries and veins were performed. A. Dirsė was the first to start reconstructive surgery in cases of peripheral arterial disease (1961). He initiated the production of synthetic vascular grafts in Kaunas in 1960. These grafts were the best ones in the former Soviet Union. The unit for vascular surgery was established at the University in 1963 and from then on vascular surgery started its way to the most effective and popular specialty in this country. There are six vascular centers in Lithuania, performing about 3500 restorative procedures and about 500 radiological revascularizations per year. The problems of further developments in this area are discussed. Keywords: vascular surgery, development, Vilnius University, synthetic vascular grafts, reconstructive operations

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

9

Janonytė, Ugnė, Robertina Cibulskaitė et Gediminas Samulėnas. « Supūliavusio hidradenito chirurginis gydymas ». Lithuanian General Practitioner 28, n^o 4 (15 avril 2024) : 306–11. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.1394.

Texte intégral

Résumé :

Tikslas. Apžvelgti supūliavusio hidradenito chirurginio gydymo indikacijas bei išanalizuoti literatūroje aprašomas supūliavusio hidradenito chirurgines procedūras, jų veiksmingumą ir galimas komplikacijas. Metodai. Tyrimo metodas – literatūros apžvalga. Straipsnių atrankai naudotos tarptautinės medicinos duomenų bazės „PubMed“ ir „ClinicalKey“. Straipsniai atrinkti vartojant reikšminius žodžius ir išanalizuoti, siekiant įvertinti aktualiausią medžiagą. Rezultatai ir išvados. Pagrindinės supūliavusio hidradenito chirurginio gydymo indikacijos: lėtinių pasikartojančių uždegiminių pažeidimų, nereaguojančių į konservatyvią terapiją, ir ūminių uždegiminių pažeidimų, kai norima greitai palengvinti simptomus, gydymas. Incizija su drenažu taikoma siekiant nedelsiant numalšinti paciento skausmą, suteikiant trumpalaikį palengvėjimą. I–II Hurley stadijos metu dažniausiai taikoma „stogo pašalinimo“ (angl. deroofing) procedūra bei dalinė ekscizija, kurios metu pašalinami pavieniai uždegiminiai dariniai. Radikali ekscizija mokslinėje literatūroje aprašoma kaip veiksmingiausia supūliavusio hidradenito chirurginė procedūra, tačiau dažniausiai taikoma III Hurley stadijos atveju. Paminėtina, jog audinių rekonstrukcijos metodas neturi jokios įtakos išbėrimų atsinaujinimui ir turėtų būti pasirinktas atsižvelgiant į ekscizijos dydį ir anatominę sritį. Galima teigti, jog chirurginis supūliavusio hidradenito gydymas turi būti parenkamas pagal SH sunkumo laipsnį, pažeidimo vietą, pobūdį ir operuojančio specialisto patirtį.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

10

Kryžauskas, Marius, Saulius Mikalauskas, Mantas Drungilas, Tomas Poškus, Valdemaras Jotautas, Eligijus Poškus, Virgilijus Beiša et Kęstutis Strupas. « Dešiniosios hemikolektomijos vieno pjūvio laparoskopinė operacija : dviejų atvejų aprašymas ». Lietuvos chirurgija 14, n^o 3 (1 janvier 2015) : 172–75. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2015.3.8774.

Texte intégral

Résumé :

Vieno pjūvio chirurginės procedūros vystosi kaip minimaliai invazinės chirurgijos dalis. Dešinioji hemikolektomija, atlikta SILS būdu, pirmą kartą aprašyta 2008 metais. Mes aprašome pirmąsias dvi laparoskopines transumbilikalines vieno pjūvio dešiniąsias hemikolektomijas, atliktas Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikos.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

11

Mikalauskas, Saulius, Marius Kryžauskas, Dignė Jurkevičiūtė, Vytautė Pečiulytė, Donatas Danys, Tomas Poškus, Valdemaras Jotautas, Eligijus Poškus, Virgilijus Beiša et Kęstutis Strupas. « Transanalinė totalinė mezorektalinė ekscizija (taTME) : pirmoji mūsų patirtis ». Lietuvos chirurgija 15, n^o 1 (27 avril 2016) : 14–19. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2016.1.9959.

Texte intégral

Résumé :

Transanalinė totalinė mezorektalinė ekscizija (taTME) yra naujas endoskopinis natūralių angų chirurgijos būdas, susidedantis iš trijų tiesiosios žarnos chirurginių metodų. Šiame straipsnyje detaliai aprašoma taTME chirurginė technika bei pristatomos pirmosios trys taTME procedūros, kurios buvo atliktos Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikose.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

12

Simavičius, Andrius, Emilija Bogužienė, Rasa Kupčiūnaitė et Karolis Černauskis. « Chirurginis endometriozės gydymas : literatūros apžvalga ». Lietuvos chirurgija 14, n^o 1 (31 mars 2015) : 7–13. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2015.1.5327.

Texte intégral

Résumé :

Endometriozė – dažna reprodukcinio amžiaus moterų liga, sukelianti skausmą ir nevaisingumą. Chirurginis gydymas yra vienas iš svarbiausių endometriozės gydymo etapų. Tinkamas chirurginis gydymas palengvina endometriozės sukeliamus simptomus ir padidina pastojimo dažnį gydant nevaisingumą. Laparoskopinės chirurgijos technikų ir taktikų tobulėjimas lėmė, kad endometriozės chirurginis gydymas tapo svarbiu gydymo etapu, turinčiu pranašumų, palyginti su medikamentiniu gydymu. Skiriamos trys pagrindinės ligos formos: pilvaplėvės, kiaušidžių ir gilioji rektovaginalinės pertvaros endometriozė. Paprasčiausia atlikti paviršinių endometriozės židinių abliaciją, o gydant giliąsias ligos formas židinių ekscizijos būdu reikalinga chirurgo patirtis ir įgūdžiai. Endometriozės chirurginis gydymas yra tausojantis arba radikalus, jei šalinama gimda ir (ar) kiaušidės. Labai svarbu laparoskopijos būdu nustačius endometriozę pašalinti visus matomus pažeidimus. Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra padėti suprasti chirurginio gydymo svarbą gydant endometriozę ir pateikti moksliškai pagrįstus įrodymus, kaip tinkamai gydyti endometriozę chirurginiu būdu.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

13

Triponis, Vytautas, et Birutė Vaišnytė. « Galūnių venų raidos defektų chirurginis gydymas ». Lietuvos chirurgija 4, n^o 1 (1 janvier 2006) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2006.1.2286.

Texte intégral

Résumé :

Vytautas Triponis, Birutė VaišnytėVilniaus miesto universitetinės ligoninėsKraujagyslių chirurgijos centras,Antakalnio g. 57, LT-10207 VilniusEl paštas: vytautas.triponis@mf.vu.lt Įvadas / tikslas Venų raidos defektų diagnozė turi būti nustatyta kuo ankstesniu gyvenimo laikotarpiu. Daugelis šios ligos simptomų ir požymių gali būti priskirti paprasčiausiai venų varikozei arba hemangiomai. Todėl chirurginis gydymas gali būti nevisavertis ir sukelti tolesnį galūnių kraujotakos blogėjimą. Šio tyrimo tikslas buvo parodyti tikslios diagnozės svarbą, kad būtų išvengta klaidų vertinant kraujotakos sutrikimų kilmę ir parenkant tinkamą gydymo metodą. Ligoniai ir metodai Išanalizuoti anamnezės duomenys 32 ligonių, operuotų Vilniaus universiteto kraujagyslių chirurgijos centre nuo galūnių venų raidos sutrikimų. Buvo įvertinti operacijų, kurias atliko bendrosios chirurgijos specialistai, ir operacijų, atliktų nustačius kraujotakos sutrikimų kilmę, rezultatai. Atlikti šie diagnostikos veiksmai: ultragarso dvigubas skenavimas (32), arteriografija (15), flebografija (30), magnetinis branduolių rezonansas (6), kompiuterinė tomografija (4 ligoniams). Chirurginį gydymą sudarė flebektomija, marginalinės venos ekstirpacija arba jos šakų perrišimas, giliųjų nekamieninių veninių darinių pašalinimas. Rezultatai Edema buvo 26, opos 2, skausmai 22 ligoniams. Kamieniniai defektai buvo 17, o nekamieniniai – 15 ligonių. Dvylika ligonių buvo operuoti bendrosios chirurgijos specialistų nenustačius, kad kraujotakos sutrikimų priežastis – įgimta kraujagyslių liga. Šios operacijos nepagerino periferinės kraujotakos. Stazė sumažėjo arba išnyko 17 (65,4%) ligonių, operuotų Kraujagyslių chirurgijos centre, opos užgijo 2 (100%), skausmas praėjo16 (72,7%) ligonių. Išvados Tinkamas gydymo metodas buvo parinktas remiantis kraujagyslių vaizdo metodais. Operacijos palengvino arba visai pašalino ligos simptomus daugeliui ligonių. Reikšminiai žodžiai: kraujagyslių raidos defektai, simptomai ir požymiai, kraujagyslių vaizdo metodai, chirurginis gydymas Surgery of venous malformations in the extremities Vytautas Triponis, Birutė VaišnytėVilnius City University Hospital, Vascular Surgery Center,Antakalnio str. 57, LT-10207 Vilnius, LithuaniaE-mail: vytautas.triponis@mf.vu.lt Background / objective The diagnosis of venous malformations (VM) should be made as early in life as possible. Most of symptoms and signs of this type of vascular dysplasias are taken for manifestation of simple varicose veins or hemangiomas. Therefore surgical treatment can be inadequate and cause further deterioration of peripheral circulation in the extremities. The aim of this study was to elucidate the diagnostic possibilities to avoid mistakes in evaluating the etiology of vascularization disorders and in choosing the right method of treatment. Patients and methods The histories of the disease of 32 patients operated on for venous malformations in Vilnius University Centre of Vascular Surgery were analyzed. The methods of treatment performed by general surgeons and the treatment results obtained after establishment of the cause of vascular disturbances were assessed. The following diagnostic procedures were made: ultrasound duplex scan in 32, arteriography in 15, phlebography in 30, MRA in 6, CTA in 4 patients. Surgical treatment consisted of phlebectomy, exstirpation of the marginal vein or ligation of its branches and excision of deep extratruncular venous formations. Results Oedema had 26, ulcers 2, and pain was present in 22 patients. There were 17 patients with truncular and 15 patients with extratruncular VM. Twelve patients were operated on by general surgeons without suggesting congenital vascular malformation (CVM). These operations did not improve the peripheral circulation. Stasis decreased or disappeared in 17 (65.4%), ulcers healed in 2(100%), pain alleviation was achieved in 16 (72.7%) patients after surgery performed in the Centre. Conclusions The correct method of treatment was chosen on the background of vascular imaging. Operations resulted in palliation or vanishing of symptoms in most patients. Key words: vascular malformation, symptoms and signs, vascular imaging, surgical treatment

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

14

Heteren, G. van. « A.M.G. Rutten, Apothekers en chirurgijns. Gezondheidszorg op de Benedenwindse eilanden van de Nederlandse Antillen in de negentiende eeuw ». BMGN - Low Countries Historical Review 106, n^o 1 (1 janvier 1991) : 122. http://dx.doi.org/10.18352/bmgn-lchr.3357.

Texte intégral

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

15

Tarutis, Virgilijus, Virgilijus Lebetkevičius, Kęstutis Versockas, Kęstutis Lankutis, Rita Sudikienė, Daina Liekienė, Virginijus Jakutis et al. « Vieno etapo Taussig ir Bingo anomalijos esant aortos koarktacijai ir aortos lanko hipoplazijai korekcija kūdikiui ». Lietuvos chirurgija 5, n^o 3 (1 janvier 2007) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2219.

Texte intégral

Résumé :

Virgilijus Tarutis1, Virgilijus Lebetkevičius1, Kęstutis Versockas2, Kęstutis Lankutis3, Rita Sudikienė3, Daina Liekienė1, Virginijus Jakutis2, Žydrė Jurgelienė2, Asta Bliūdžiūtė2, Solveiga Umbrasaitė2, Vidmantas Žilinskas1, Vytautas Sirvydis11 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Anesteziologijos,intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius3 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: virgilijus.tarutis@santa.lt Straipsnyje pasakojame apie kompleksinės Taussig ir Bingo anomalijos esant aortos koarktacijai ir hipoplastiškam aortos lankui vienmomentį chirurginį gydymą, pirmąkart atliktą Lietuvoje.2007 m. vasario 8 d. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre operuotas 2 mėnesių 4,2 kg svorio kūdikis, kurio klinikinė diagnozė buvo: dvigubas ištekėjimas iš dešiniojo skilvelio, Taussig ir Bingo anomalija, skilvelių pertvaros defektas, aortos koarktacija ir aortos lanko hipoplazija, plautinė hipertenzija, lėtinė hipoksemija, lėtinis širdies nepakankamumas. Atlikta vienmomentė ištaisanti visas ydas chirurginė korekcija – aortos koarktacijos ir hipoplastiško aortos lanko plastika, stambiųjų arterijų apkeitimo (Jatene) operacija ir skilvelių pertvaros defekto plastika. Operacija pavyko sėkmingai, kūdikis išleistas į namus stabilios būklės 26 parą po operacijos. Pagrindiniai žodžiai: dvigubas ištekėjimas iš dešiniojo skilvelio, Taussig ir Bingo anomalija, aortos lanko hipoplazija, Jatene operacija Left ventricular reconstruction: preoperative and operative risk factors Virgilijus Tarutis1, Virgilijus Lebetkevičius1, Kęstutis Versockas2, Kęstutis Lankutis3, Rita Sudikienė3, Daina Liekienė1, Virginijus Jakutis2, Žydrė Jurgelienė2, Asta Bliūdžiūtė2, Solveiga Umbrasaitė2, Vidmantas Žilinskas1, Vytautas Sirvydis11 Vilnius University, Cardiac Surgery Centre, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Centre of Anaesthesiology,Intensive Therapy and Pain Management, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania3 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“,Cardiac Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: virgilijus.tarutis@santa.lt We report a case of a successful one-stage repair of Taussig–Bing anomaly with aortic coarctation and hypoplastic aortic arch in a 2-month-old infant. It was the first surgical correction of this type in Lithuania. The patch augmentation of the aortic arch and ascending aorta, arterial switch operation and ventricular septal defect patch closure were accomplished as a switch operation. Key words: double outlet right ventricle, Taussig–Bing anomaly, hypoplastic aortic arch

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

16

PENIGUEL, B. « L’histoire du corps des chirurgiens-dentistes des armées ». Revue Médecine et Armées, Volume 40, Numéro 5 (1 décembre 2012) : 471–79. http://dx.doi.org/10.17184/eac.6643.

Texte intégral

Résumé :

Pendant très longtemps, le rôle du chirurgien-dentiste militaire n’a pas été reconnu. Ce n’est que dans le cadre de la professionnalisation des armées que le corps des chirurgiens-dentistes des armées a été créé. Aujourd’hui, le chirurgiendentiste des armées a pour mission : d’effectuer la mise en condition dentaire des personnels en temps de paix ; d’assurer

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

17

Chirurgija, Lietuvos. « Dainius Amerigas Piščikas PRO MEMORIA ». Lietuvos chirurgija 4, n^o 3 (1 janvier 2006) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2006.3.2260.

Texte intégral

Résumé :

Dainius Amerigas Piščikas. Pro memoria Šių metų balandžio 30 dieną eidamas 44-uosius metus mirė Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus chirurgas onkologas Dainius Amerigas Piščikas. Nelaukta ir klastinga liga įveikė tik pradėjusį skleistis puikų gydytoją praktiką, ligonių ir personalo mylimą gabų chirurgą ir vilčių teikiantį mokslininką. Labai neteisinga, kai lemtis, deja, be laiko pasiima gabiuosius, geruosius ir talentinguosius... Dainius Amerigas Piščikas gimė 1962 m. spalio 3 d. Vilniuje, tarnautojų šeimoje. 1981 metais baigė Vilniaus 18-ąją vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą. Čia mokėsi iki 1984 metų. Tais pačiais metais buvo priimtas į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto gydomąją specialybę, ją baigė 1993 metais. Studijų metais buvo pašauktas į sovietinę armiją ir joje tarnavo 1986–1988 metais. 1993–1997 metais dirbo Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje ir tuo pat metu (1993–1998 m.) specializavosi rezidentūroje įvairiose Vilniaus universiteto klinikinėse bazėse. Ją baigęs įgijo gydytojo chirurgo specialybę. Po tolesnio atkaklaus darbo ir tobulinimosi Vilniuje, Kauno medicinos universiteto Krūtinės chirurgijos klinikoje, Onkologijos ir radiologijos mokslo tyrimo institute Minske, Baltarusijoje, 2000 m. jis įgyja gydytojo krūtinės chirurgo onkologo licenciją. Pastaruoju metu turėjo dvi licencijas: gydytojo chirurgo ir gydytojo krūtinės chirurgo. Nuo 1997 metų pradžios D. A. Piščiko profesinė veikla susiejama su Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriumi. Čia atsiskleidė jo kūrybinė prigimtis. Dainius Amerigas Piščikas – videotorakoskopinės chirurgijos pradininkas Lietuvoje (1997 m.). Kartu su bendraautoriais pirmasis Lietuvoje atliko chemopleurodezę (pleuros ertmės pripildymą įvairiomis cheminėmis medžiagomis) vaizdo torakoskopu (1998 m.). Kartu su kolegomis endoskopu, neatverdamas krūtinės ląstos, pirmasis atliko plaučių rezekcijos operacijas – lobektomijas, segmentektomijas (1999 m.). Taip pat pirmasis Lietuvoje 2001–2002 metais pradėjo gydyti Reno ligą (Raynaud's disease) šalindamas simpatinius ganglijus iš tarpuplaučio. D. A. Piščikas buvo tobulai įvaldęs gerybinių auglių šalinimo iš krūtinės ląstos operacijas. Jau sunkiai sirgdamas nepagydoma liga, jis veržėsi į operacinę, aukodamas savo sveikatą atliko sudėtingas krūtinės ląstos operacijas. Paskutinį kartą operavo šių metų vasario pradžioje. D. A. Piščiko pasirinktąja mokslinių interesų kryptimi tapo vaizdo torakoskopinių operacijų diegimas į krūtinės chirurgiją ir onkologijos praktiką. Jis surinko gausią klinikinę medžiagą (per 200 atvejų) apie vaizdo torakoskopines operacijas sergant plaučių ir pleuros ligomis. Ją ketino apibendrinti eksternu ginamoje daktaro disertacijoje, tačiau sutrukdė liga. Vis dėlto ši medžiaga neturėtų prapulti: kolegos Saulius Cicėnas ir Vladas Vencevičius rengiasi išleisti mokslinę monografiją „Torakoskopinė krūtinės chirurgija“, kurioje bus pateikti ir analizuojami ir D. A. Piščiko surinkti duomenys. Šio darbo naujumas yra tas, kad pirmą kartą Lietuvoje bus apibendrinti endoskopinės ir videoskopinės krūtinės chirurgijos rezultatai, jie bus palyginti su užsienio autorių patirtimi, numatytos tolesnės šios invazinės chirurgijos krypties gairės mūsų šalyje. D. A. Piščikas apie šią ir kitas plaučių ligų chirurgijos problemas Lietuvos ir užsienio mokslinėje spaudoje 1997–2005 metais paskelbė 39 mokslines publikacijas, dalyvavo dvidešimtyje mokslo konferencijų, kongresų bei suvažiavimų Lietuvoje ir užsienyje – Anglijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Šveicarijoje. Jis ne tik skaitė paskaitas gydytojų tobulinimo kursų klausytojams, bet ir pats stažavo įvairiose klinikose, iš jų ir Baltarusijos, Lenkijos, Vokietijos, buvo veiklus Lietuvos širdies ir krūtinės chirurgų, Vilniaus chirurgų, Europos krūtinės chirurgų draugijų narys. Visuomeninės Onkologijos instituto Revizijos komisijos pirmininko pareigos įpareigodavo jį kasmet parengti ir perskaityti finansinę instituto ataskaitą. D. A. Piščikas su žmona Irena, finansų specialiste, augino dukrą moksleivę Agotą ir sūnų studentą Marių. Trumpai, tačiau ryškiai sužibusi gydytojo chirurgo onkologo Dainiaus Amerigo Piščiko žvaigždė liks visų jį pažinojusiųjų atmintyje. Sit Tibi terra levis, Collega carissimus! Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyrius Vilniaus chirurgų draugija Vilniaus universiteto Medicinos istorijos ir etikos skyrius

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

18

Grigaliūnas, Aurelijus, Nijolė Šileikienė et Algimantas Stašinskas. « Perkutaninė endoskopinė gastrostomija ». Lietuvos chirurgija 2, n^o 4 (1 janvier 2004) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2004.4.2347.

Texte intégral

Résumé :

Aurelijus Grigaliūnas, Nijolė Šileikienė, Algimantas StašinskasVilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Vilniaus universiteto Bendrosios ir plastinės chirurgijos,ortopedijos, traumatologijos klinikosBendrosios chirurgijos centras,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl. paštas: nijo@delfi.lt Įvadas / tikslas Pateikti perkutaninės endoskopinės gastrostomijos techniką. Nurodyti šio minimaliai invazinio chirurginio metodo indikacijas ir kontraindikacijas. Išanalizuoti Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje atliktų perkutaninių endoskopinių gastrostomijų komplikacijas ir mirties priežastis. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai išnagrinėti atliktų perkutaninių endoskopinių gastrostomijų 34 atvejai. Ligoniams, kuriems buvo rijimo sutrikimų, gastrostomijos atliktos "stumk" ir "trauk" būdais. Rezultatai 1996–2003 metais Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje atliktos 34 perkutaninės endoskopinės gastrostomijos: 24 vyrams ir 10 moterų. Amžiaus vidurkis – 55,6 metų. Komplikacijų buvo 9 (26,4%) ligoniams; 4 (11,8%) ligoniai mirė; 5 (14,7%) ligoniams, iškritus gastrostominiams zondams, atliktos regastrostomijos. Išvados Perkutaninė endoskopinė gastrostomija – minimaliai invazinė chirurginė operacija. Jos atlikimo technika paprasta, lengvai įvaldoma. Tai intervencija, pasižyminti mažu komplikacijų ir mirčių skaičiumi. Reikšminiai žodžiai: perkutaninė endoskopinė gastrostomija, enterinis maitinimas, minimaliai invazinė chirurgija Percutaneous endoscopic gastrostomy Aurelijus Grigaliūnas, Nijolė Šileikienė, Algimantas Stašinskas Background / objective To present the formation technique of percutaneous endoscopic gastrostomy; indications and contraindications of this minimally invasive surgical method. To analyze complications and death rate in patients to whom those gastrostomies were performed at Vilnius University Emergency Hospital. Patients and methods Thirty-four cases of percutaneous endoscopic gastrostomies due to dysphagia were reviewed retrospectively. Percutaneous endoscopic gastrostomy formations were performed by the "push" or "pull" methods. Results Thirty-four percutaneous endoscopic gastrostomies were performed in Vilnius University Emergency Hospital in 1996–2003 for 24 male and 10 female patients, mean age 55.6 years. Complications were observed in 9 (26.4%) cases; four (11.8%) patients died. In 5 (14.7%) cases regastrostomies were performed when the gastrostomic drainage tube fell out. Conclusions Percutaneous endoscopic gastrostomy is a minimally invasive surgical intervention. Its technique is simple, easy to master. This intervention shows a relatively low complication and death rate. Keywords: percutaneous endoscopic gastrostomy, enteral nutrition, minimally invasive surgery

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

19

Ramonas, Henrikas, Tomas Januškevičius et Mantas Grigutis. « Urologijos raida Vilniaus universitete ». Medicinos teorija ir praktika 21, n^o 2.2 (26 février 2015) : 148–54. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.021.

Texte intégral

Résumé :

Įsteigus Vilniaus universitete Medicinos kolegiją XVIII amžiaus antrojoje pusėje, susiklostė prielaidos chirurgijos progresui, kai pradėta rengti gydytojus, buvo steigiamos ligoninės ir klinikos. Iki XIX amžiaus vidurio, kai Vilniaus universitetas buvo uždarytas, urologijos raidai buvo būdinga glaudi integracija su tuomete chirurgija tiek mokant studentus, tiek organizuojant darbą chirurgijos klinikoje. Išsiskyrė asmenybės, tobuliau įvaldžiusios urologinių ligų gydymo būdus, buvo apginta daug disertacijų urologijos tematika. Vilniaus Stepono Batoro ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetai, tarpukariu sukūrę reikiamas chirurgijos studijoms struktūras, suteikė galimybę vystyti urologiją. Tam laikotarpiui būdingas urologijos naujovių įdiegimas, netgi klinikinio darbo specializacija. Abiejuose universitetuose ginamos disertacijos, kuriose nagrinėjami urologinių ligonių gydymo moksliniai aspektai. Nutrūkus universitetų veiklai dėl lemtingų politinių įvykių ir karo, netenkama pedagogų, sutrinka klinikų ir ligoninių veikla. Trečiajam urologijos raidos etapui Vilniaus universitete būdinga specializacija, kai suformuojamos katedros, vėliau – klinikos ir centrai, skirti urologijos studijoms. Tai suteikė postūmį universitetinių ligoninių urologijos skyrių steigimui, pedagogų rengimui. Pagrindinėse universiteto klinikinėse bazėse susiklostė ikidiplominių ir podiplominių studijų praktika, susiformavo prielaidos sistemingai mokslinei veiklai. Laikotarpiais charakterizuojami Vilniaus universiteto trys urologijos raidos etapai pasižymi akademinės ir mokslinės veiklos vienove. Tai neatsiejama nuo minties progreso.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

20

Pader, Karine. « Complications des chirurgies de colique chez le cheval ». Le Nouveau Praticien Vétérinaire équine 16 (octobre 2022) : 66–74. http://dx.doi.org/10.1051/npvequi/2023007.

Texte intégral

Résumé :

Les chirurgies de colique sont les chirurgies les plus fréquemment réalisées en urgence chez les chevaux. Le pronostic vital et sportif s’est nettement amélioré au cours des 50 dernières années ; cependant, les taux de complications et de mortalité restent hauts suite aux chirurgies de colique. Les complications peuvent se produire pendant ou après la chirurgie, elles ont toujours d’importantes conséquences financières pour le propriétaire et peuvent même parfois être fatales. Le but de cet article est de discuter des complications per et postopératoires les plus fréquentes, afin de mieux les prévenir, les reconnaître et les traiter. Les deux éléments essentiels permettant de réduire l’incidence des complications restent la rapidité de référer vers la structure chirurgicale et de bonnes méthodes chirurgicales. La formation des chirurgiens à l’ensemble des techniques chirurgicales est essentielle avant de réaliser une laparotomie exploratrice afin d’éviter un pessimisme erroné au cours de l’intervention chirurgicale, menant à l’euthanasie, alors qu’une technique plus complexe aurait permis de sauver la vie de l’animal.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

21

Kuklytė, Rūta, et Natalja Fatkulina. « SLAUGOS KOKYBĖS VERTINIMAS, TEIKIANT SKUBIOSIOS MEDICINOS PAGALBOS PASLAUGAS ». Health Sciences 32, n^o 2 (14 avril 2022) : 175–79. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2022.072.

Texte intégral

Résumé :

Į skubiosios pagalbos skyrių kreipiasi vis daugiau pacientų, iš kurių 5-10 proc. reikalingos pilvo chirurgijos paslaugos. Patekę į skubiosios pagalbos skyrių, pacientai susidaro nuomonę apie toje ligoninėje teikiamų slaugos paslaugų kokybę. Slaugos kokybei nustatyti ir išmatuoti naudojama daugybė kokybės vertinimo modelių. Kokybė matuojama atsižvelgiant į jos vertinimo aspektus, iš kurių vienas svarbiausių – pacientų nuomonė. Darbo tikslas – įvertinti slaugos kokybę, teikiant skubiosios medicinos pagalbos paslaugas, atsižvelgiant į publikuotus mokslinius straipsnius. Literatūros analizė buvo atlikta PubMed, Google Scholar, EBSCO domenų bazėse, naudojant raktažodžius bei jų derinius: skubioji medicinos pagalba, sveikatos priežiūros kokybė, slaugos kokybė, pilvo chirurgija, pilvo chirurgijos slaugos kokybė, kokybės vertinimas. Duomenų apdorojimui taikomas aprašomosios kokybinės turinio analizės metodas. Rezultatai sugrupuoti pagal esminius radinius. Rezultatai parodė, jog pacientai kokybiškomis paslaugomis laiko tas, kurios teikiamos laiku, tinkamai valdomas skausmas, pacientas išklausomas ir gauna pakankamai informacijos.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

22

Rabier, Christelle. « La disparition du barbier chirurgien : Analyse d’une mutation professionnelle au XVIIIesiècle ». Annales. Histoire, Sciences Sociales 65, n^o 3 (juin 2010) : 679–711. http://dx.doi.org/10.1017/s0395264900040828.

Texte intégral

Résumé :

RésuméLe métier de chirurgien connaît de profonds bouleversements au XVIIIesiècle, qui ont été interprétés comme un « essor » ou une « professionnalisation » réalisés au terme de l’exclusion des barbiers de la pratique de la chirurgie. En étudiant conjointement les corporations de Paris et de Londres, l’article se propose d’étudier la définition du métier de praticien de la chirurgie en analysant les modalités par lesquelles les chirurgiens se sont arrogés un champ de compétence propre, à l’exclusion d’autres corps de métier, comme les barbiers ou les médecins. Ce faisant, il indique comment la compétence chirurgicale s’est trouvée partagée au début de l’époque moderne entre barbiers et chirurgiens, puis met en évidence les causes de la distinction professionnelle, causes à la fois économiques et politiques, qui façonnent une nouvelle identité professionnelle, savante, se plaçant au service des empires.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

23

Želvys, Arūnas, Rimvydė Mačiulytė, Gintarė Andreikaitė et Feliksas Jankevičius. « Inkstų akmenų endoskopinės kombinuotos intrarenalinės chirurgijos efektyvumo analizė ». Medicinos teorija ir praktika 21, n^o 2.2 (26 février 2015) : 208–12. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.031.

Texte intégral

Résumé :

Reikšminiai žodžiai: inkstų akmenligė, endoskopinė kombinuota intrarenalinė chirurgija, perkutaninė nefrolitotripsija. Endoskopinė kombinuota intrarenalinė chirurgija („Endoscopic combined intrarenal surgery“ –ECIRS) – tai metodas, taikomas dideliems ir komplikuotiems inksto akmenims šalinti. Iki šiol nėra gairėmis apibrėžtos kombinuotų operacijų vietos daugybinių ir didelių akmenų atvejais, metodą taiko ne visi centrai dėl operacijai naudojamos įrangos sudėtingumo bei sąnaudų. Tačiau noras greičiau pašalinti visus akmenis, nepadidinant komplikacijų skaičiaus, atitinka pacientų lūkesčius, mažina pakartotinų hospitalizacijų skaičių. Šio tyrimo tikslas – įvertinti endoskopinės kombinuotos intrarenalinės chirurgijos efektyvumą daugybinių inkstų akmenų atvejais, lyginant su perkutanine nefrolitotripsija (PCNL). Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai analizuoti duomenys pacientų, kuriems 2011–2013 metais Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose (VUL SK) atliktos perkutaninės nefrolitotripsijos. Analizei pasirinkti 83 pacientai, kuriems diagnozuoti daugybiniai inkstų akmenys. 68 iš jų buvo gydyti perkutaninės nefrolitotripsijos (PCNL) metodu, o 15 – endoskopinės kombinuotos intrarenalinės chirurgijos (ECIRS) metodu. Kombinuota operacija buvo taikoma pacientams, kuriems po radiologinių tyrimų (intraveninė urografija arba inkstų KT) aptarimo nuspręsta, kad akmenų pašalinimas vienos PNL operacijos metu abejotinas. Rezultatai. Lygintos dvi grupės: ECIRS ir PCNL. Visiško akmenų pašalinimo skirtumas tarp šių grupių nėra statistiškai reikšmingas (naudojant chi kvadratą gauta p reikšmė lygi 0,98, skirtumas statistiškai reikšmingas, kai p < 0,05). Operacijos trukmės vidurkis PCNL grupėje (96,99 ± 25,99 min.) trumpesnis nei ECIRS grupėje (129 min. ± 38,275 min.). Šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p = 0,001). Lyginant hospitalizacijos po operacijos trukmės vidurkius gautas statistiškai nereikšmingas skirtumas (p = 0,066, PCNL grupės vidurkis – 6,78 ± 2,715 dienos, ECIRS grupės – 5,40 ± 1,920 dienos). Išvados. Endoskopinės kombinuotos intrarenalinės chirurgijos metodas ne mažiau efektyvus už perkutaninę nefrolitotripsiją šalinant daugybinius inkstų akmenis, kai jų pašalinimas vienos PCNL operacijos metu abejotinas. ECIRS operacijos trukmė yra ilgesnė negu PCNL operacijos. Atliekant ECIRS operaciją, pacientas gali išvengti pakartotinų operacijų, inkstas mažiau juda kvėpuojant, nereikia keisti paciento padėties operacijos metu (saugesnė anestezija, patogiau operuoti nutukusius pacientus).

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

24

Radziminskas, Alfredas, Artūras Razbadauskas et Mindaugas Paserbskis. « Pilvo ertmės pūlinių gydymas perkutaniniu drenavimu ». Lietuvos chirurgija 5, n^o 2 (1 janvier 2007) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2240.

Texte intégral

Résumé :

Alfredas Radziminskas, Artūras Razbadauskas, Mindaugas PaserbskisKlaipėdos jūrininkų ligoninės Abdominalinės chirurgijos skyrius,Liepojos g. 45, LT-92288 KlaipėdaEl paštas: aradziminskas@ takas.lt Įvadas / tikslas Pilvo ertmės pūliniai – dažna chirurginė patologija, pasižyminti diagnostikos ir gydymo ypatumais. Mūsų darbo tikslai – įvertinti perkutaninio drenavimo operacijų rezultatus gydant šią patologiją; propaguoti šias minimaliai invazinės chirurgijos operacijas. Darbe apžvelgti literatūros duomenys ir Klaipėdos jūrininkų ligoninės patirtis. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai išnagrinėtos 62 ligonių, sirgusių pilvo ertmės pūliniais ir 1996–2006 metais gydytų Klaipėdos jūrininkų ligoninėje perkutaninio drenavimo operacijomis, ligos istorijos. Vėlyvieji rezultatai vertinti remiantis ligonių ambulatorinės stebėsenos duomenimis. Rezultatai Klaipėdos jūrininkų ligoninės abdominalinės chirurgijos skyriuje 1996–2006 m. perkutaninio drenavimo operacijomis gydyti 62 ligoniai, sergantys pilvo ertmės pūliniais. Minėta patologija buvo diagnozuota remiantis anamneze, medicininės apžiūros, vidaus organų echoskopijos, kompiuterinės tomografijos, laboratorinių tyrimų duomenimis. Atliktos 74 operacijos, kontroliuojamos echoskopu: 72 perkutaninio drenavimo operacijos ir 2 punkcijos. Stacionarinio gydymo vidutinė trukmė – 27,1 paros. Pavyko pagydyti 93,5% ligonių. Mirė viena ligonė (1,6%), mirtis nesusijusi su perkutaninio drenavimo operacija. Pūlinio ertmės nepavyko drenuoti vienam ligoniui. Du ligoniai vėliau operuoti dėl nepakankamo drenavimo – atliktos atviros chirurginės operacijos. Keturiems ligoniams buvo komplikacijų (6,5%): trims drenas migravo iš pūlinio ertmės ir jiems atliktos pakartotinės perkutaninio drenavimo operacijos, vienam ligoniui drenuojant buvo pažeista storoji žarna. Vienam ligoniui (1,6%) punkcijos metu diagnozuota infekuota kasos nekrozė ir jam buvo atlikta atvira nekrektomija. Išvados Perkutaninio drenavimo operacijos – pirmo pasirinkimo būdas gydant pilvo ertmės pūlinius. Pagrindiniai žodžiai: pilvo ertmės pūliniai, perkutaninis drenavimas Percutaneous drainage treatment of abdominal abscesses Alfredas Radziminskas, Artūras Razbadauskas, Mindaugas PaserbskisKlaipėda Seamen’s Hospital, Department of Surgery,Liepojos str. 45, LT-92288 Klaipėda, LithuaniaE-mail: aradziminskas@ takas.lt Abdominal abscesses are frequent in surgical practice. The aim of the study was to evaluate sonoscopically guided percutaneous drainage (PD) treatment of abdominal abscesses in the Klaipėda Seamen’s Hospital during the past 10 years, 62 patients were treated. A retrospective analysis of case histories, laboratory and instrumental examination of data were done. In 27 cases abdominal abscess developed after open or laparoscopical surgical intervention, in 35 cases it was not associated with surgery. Under sonoscopic guidance there were performed 74 interventions – 72 cases of percutaneous drainage and 2 punctions. The mean drainage time was 17.7 days. The culture of fluid was positive in 35 cases (77.8%). The mean duration of hospitalisation was 27.1 days. The success rate of PD was 93.5%. The mortality rate (1.6%) was not PD-related. We failed to drain the abscess in one case. Two patients required open surgery because of inadequate drainage. The complication rate was 6.5%: three cases of drain migration, one case of transverse colon damage, which did not require surgery. Keywords: abdominal abscess, percutaneous drainage

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

25

Lebetkevičius, Virgilijus, Virgilijus Tarutis, Rita Sudikienė, Daina Liekienė, Kęstutis Lankutis, Giedrė Nogienė, Vidmantas Jonas Žilinskas et al. « Naujagimių įgimtų širdies ydų chirurgija : Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centro patirtis ». Lietuvos chirurgija 5, n^o 3 (1 janvier 2007) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2209.

Texte intégral

Résumé :

Virgilijus Lebetkevičius1, Virgilijus Tarutis1, Rita Sudikienė1, Daina Liekienė1, Kęstutis Lankutis1, Giedrė Nogienė1, Vidmantas Jonas Žilinskas1, Vytautas Sirvydis1, Kęstutis Versockas2, Žydrė Jurgelienė2, Asta Bliūdžiūtė21 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Anesteziologijos,intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centras, Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: chirurgai@santa.lt Tikslas Apžvelgti Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centro naujagimių įgimtų širdies ydų chirurgijos rezultatus, juos įvertinti ir padaryti išvadas. Metodai Nuo 1964 iki 2006 metų Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre atlikta 5066 įgimtų širdies ydų operacijos vaikams iki 18 metų. Naujagimių dalis – 307 operacijos (6,1%). Korekcijos naujagimiams atliktos naudojant dirbtinę kraujo apytaką (DKA) ir be jos. Rezultatai Įgimtų širdies ydų operacijos suskirstytos į keturis etapus. 1974–1990 metai (1974 m. atlikta pirmoji širdies operacija naujagimiui). Tuo laikotarpiu mirštamumas buvo 100%. 1991–1995 metais – mirštamumas 71%, 1996–2000 metais – mirštamumas 68%, 2001–2006 metais – mirštamumas 38%, 2006 metais mirštamumas – 22%. Išvados Analizuojant naujagimių širdies chirurgijos rezultatus, pažymėtina, kad per pastaruosius metus mirštamumas sumažėjo iki priimtinų dydžių, kurie artėja prie kitų pasaulio širdies chirurgijos klinikų rezultatų. Gerėjant visam kompleksui tyrimo, gydymo, slaugymo priemonių visose grandyse (kardiologija, anesteziologija-reanimatologija, chirurgija), mirštamumą įmanoma sumažinti iki minimalaus. Pagrindiniai žodžiai: įgimtos širdies ydos, širdies chirurgija, naujagimiai Corrective surgery of congenital heart defects: experience of Vilnius University Heart Surgery Centre Virgilijus Lebetkevičius1, Virgilijus Tarutis1, Rita Sudikienė1, Daina Liekienė1, Kęstutis Lankutis1, Giedrė Nogienė1, Vidmantas Jonas Žilinskas1, Vytautas Sirvydis1, Kęstutis Versockas2, Žydrė Jurgelienė2, Asta Bliūdžiūtė21 Vilnius University, Heart Surgery Centre, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Anaesthesiology Intensive Careand Pain Management Centre, Santariškių str. 2, LT-08661 VilniusE-mail: chirurgai@santa.lt Objective To access the outcome and mortality trend in newborns undergoing corrective surgery for congenital heart defect. Methods We reviewed the hospital records on 307 neonates under 30 days of life, who had congenital heart defects operated on at the Heart Surgery Center of Vilnius University, Lithuania, in 1994 through 2006. Early and late mortality results were analyzed. Results From January 1974 to 2006, 307 neonates with congenital heart disease underwent surgical repair at Heart Surgery Clinic of Vilnius University. It came to 6.1% of all 5066 procedures of the congenital heart diseases performed. The number of neonate operations considerably increased in the later years, because a special department with proper technique was established. 144 neonates underwent surgery repair with cardiopulmonary bypass and 163 neonates were operated on without cardiopulmonary bypass. The mean age of the patients was 11.8 ± 0.28 days. There were 113 girls and 194 boys. Conclusions Mortality from 71% in 1991–1995 dropped to 38% in 2001–2006 and 22% in 2006. Key words: congenital heart diseases, cardiosurgery, neonates

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

26

PEMAN, Loreto, et Aimé CONIGLIARIO. « LE RÔLE DU CHIRURGIEN-DENTISTE DANS LE DÉPISTAGE DE LA MALTRAITANCE INFANTILE ». MEDECINE LEGALE DROIT MEDICAL 65, n^o 4 (22 décembre 2022) : 9. http://dx.doi.org/10.54695/crim.051.0009.

Texte intégral

Résumé :

La maltraitance infantile est malheureusement présente en France et demeure un sujet tabou et méconnu pour certains professionnels comme le chirurgien-dentiste. D’ailleurs, la plupart des dentistes ne se rendent pas compte de l’importance de leur position pour le dépistage des sévices aux enfants. D’après une recherche bibliographique et un sondage auprès des chirurgiens-dentistes français et espagnols on obtient un cadre réel décomposé des connaissances des professionnels sur la conduite à tenir face à un éventuel dépistage dans le cabinet dans les deux pays voisins. On constante une claire manque de formation sur le sujet : les attitudes et lésions à remarquer, conduite à tenir et le plus important, la procédure du signalement. En conséquence, il est nécessaire une prise de conscience en vue d’une restructuration ayant pour but une amélioration de la formation sur ce sujet, la mise en place des protocoles standardisés et l’accès aux informations à tous les collègues chirurgiens-dentistes.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

27

Lunevičius, Raimundas. « Ūminis pankreatitas : naujos rekomendacijos naujam laikotarpiui ». Lietuvos chirurgija 1, n^o 3 (1 janvier 2003) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2003.3.2396.

Texte intégral

Résumé :

Raimundas LunevičiusVilniaus universiteto Bendrosios ir kraujagyslių chirurgijos klinikaVilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės 2-asis pilvo chirurgijos skyrius,Šiltnamių g. 29, LT-2043El paštas: rlunevichus@yahoo.com Primenamos 1997 metais parengtos ir 1998 metais publikuotos ūminio pankreatito įvertinimo ir gydymo Jungtinėje Karalystėje (Britų gastroenterologų draugija) ir Tarptautinės pankreatologų draugijos tarybos atstovų (W. Uhl ir kt., 2002) ūminio pankreatito chirurginio gydymo rekomendacijos. Patariama naudotis abiem gerą įrodomąją vertę turinčiomis sistemomis, nes jose pabrėžiami skirtingi, tačiau klinikinėje praktikoje labai svarbūs dalykai. Šios rekomendacijos turi tapti standartu vertinant ūminiu pankreatitu sergančių ligonių gydymo paslaugų kokybę. Prasminiai žodžiai: ūminis pankreatitas, rekomendacijos, chirurginis gydymas. Acute pancreatitis: new guidelines for a new period Raimundas Lunevičius United Kingdom guidelines for the management of acute pancreatitis, commissioned by the British Society of Gastroenterology (1997–1998) and IAP guidelines (W. Uhl et al., 2002) for the surgical management of acute pancreatitis are reminded. Both guidelines are useful in clinical practice, because different accents are emphasized there. The guidelines should form the basis for audit studies.. Keywords: acute pancreatitis, guidelines, surgical treatment.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

28

Samalavičius, Narimantas Evaldas, Olegas Deduchovas, Geda Klimavičiūtė et Renata Paškevičiūtė. « ROBOTINĖ TIESIOSIOS ŽARNOS REZEKCIJA DĖL TIESIOSOS ŽARNOS VĖŽIO : ATVEJO ANALIZĖ ». Visuomenės sveikata 28, n^o 7 (24 janvier 2019) : 69–71. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2018.094.

Texte intégral

Résumé :

Robotinė chirurgija pasaulyje atsirado prieš beveik du dešimtmečius ir pastaruoju metu sparčiai plinta pasaulyje. Šiame straipsnyje aprašomas pirmasis robotinės chirurgijos atvejis Lietuvoje. 58 metų pacientei buvo diagnozuotas tiesiosios žarnos viršutinio trečdalio vėžys vykdant ansktyvos storosios žarnos vėžio diagnostikos programą. Kolonoskopijos metu rastas 2 cm išopėjęs polipoidinis darinys 13 cm nuo išangės, histologiškai – vidutiniškai diferencijuota adenokarcinoma. Atlikus pilvo ir krūtinės ląstos kompiuterinę tomografiją, atokių metastazių nerasta. 2018 11 19 operuota, atlikta robotinė tiesiosios žarnos rezekcija su daline TME ir kolorektaline anastomoze naudojant Senhance Transenterix robotinę sistemą. Pooperacinis laikotarpis buvo nekomplikuotas, 7 pooperacinę parą pacientė išrašyta į namus.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

29

Kuliešius, Žygimantas, Audrius Dulskas, Justas Kuliavas, Giedrė Rudinskaitė et Narimantas E. Samalavičius. « Ranka asistuojamoji laparoskopinė gaubtinės ir tiesiosios žarnos chirurgija : vieno centro 473 ligonių patirtis ». Lietuvos chirurgija 16, n^o 2 (12 avril 2017) : 114–19. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2017.10629.

Texte intégral

Résumé :

Įvadas / tikslas Ranka asistuojamoji laparoskopinė chirurgija (HALS) į klinikinę praktiką įdiegta jau beveik tris dešimtmečius. Ji jungia atviros chirurgijos ir laparoskopinės (minimaliai invazinės) chirurgijos būdus. Nepaisant paskelbtų duomenų, chirurgų bendruomenė vis dar skeptiškai žvelgia į šią hibridinę laparoskopijos formą. Straipsnio tikslas – apžvelgti vieno centro 10 metų patirtį taikant HALS metodiką.Metodai Tai retrospektyvioji duomenų analizė. Apžvelgti 473 pacientai, gydyti Nacionaliniame vėžio institute dėl kolorektalinės patologijos nuo 2006 m. sausio iki 2016 m. liepos mėn. Šie pacientai buvo operuoti HALS būdu.Rezultatai Pacientų amžiaus vidurkis buvo 64,14 ± 9,75 metai. Moterų – 240 (50,73 %), vyrų – 233 (49,27 %). Vidutinė hospitalizacijos trukmė buvo 6,92 dienos (nuo 2 iki 34 d.). Histologinio tyrimo duomenimis, vidutinis pašalintų limfmazgių skaičius 16,97 ± 12,10. I, II, III ir IV stadijų grupes sudarė atitinkamai 142 (30,02 %), 139 (29,35 %), 153 (32,35 %) ir 36 (7,61 %) pacientai. Trims pacientams patologija buvo gerybinė. Segmentinės kolektomijos atliktos 53 % pacientų, tiesiosios žarnos rezekcijos – 45,3 % pacientų, kitos operacijos sudarė 1,7 %. Pakartotinės intervencijos prireikė 10 pacientų (2,11 %). Komplikacijų dažnis buvo 6,55 %, 2 pacientai (0,42 %) mirė.Išvada HALS yra saugi ir efektyvi technika, kuri leidžia pasinaudoti visais laparoskopinės kolektomijos privalumais bei minimaliai invaziniu būdu gali būti pritaikyta sudėtingais klinikiniais atvejais.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

30

Kuliešius, Žygimantas, Audrius Dulskas, Justas Kuliavas, Giedrė Rudinskaitė et Narimantas E. Samalavičius. « Ranka asistuojamoji laparoskopinė gaubtinės ir tiesiosios žarnos chirurgija : vieno centro 473 ligonių patirtis ». Lietuvos chirurgija 16, n^o 2 (12 avril 2017) : 114. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2017.2.10629.

Texte intégral

Résumé :

Įvadas / tikslas Ranka asistuojamoji laparoskopinė chirurgija (HALS) į klinikinę praktiką įdiegta jau beveik tris dešimtmečius. Ji jungia atviros chirurgijos ir laparoskopinės (minimaliai invazinės) chirurgijos būdus. Nepaisant paskelbtų duomenų, chirurgų bendruomenė vis dar skeptiškai žvelgia į šią hibridinę laparoskopijos formą. Straipsnio tikslas – apžvelgti vieno centro 10 metų patirtį taikant HALS metodiką.Metodai Tai retrospektyvioji duomenų analizė. Apžvelgti 473 pacientai, gydyti Nacionaliniame vėžio institute dėl kolorektalinės patologijos nuo 2006 m. sausio iki 2016 m. liepos mėn. Šie pacientai buvo operuoti HALS būdu.Rezultatai Pacientų amžiaus vidurkis buvo 64,14 ± 9,75 metai. Moterų – 240 (50,73 %), vyrų – 233 (49,27 %). Vidutinė hospitalizacijos trukmė buvo 6,92 dienos (nuo 2 iki 34 d.). Histologinio tyrimo duomenimis, vidutinis pašalintų limfmazgių skaičius 16,97 ± 12,10. I, II, III ir IV stadijų grupes sudarė atitinkamai 142 (30,02 %), 139 (29,35 %), 153 (32,35 %) ir 36 (7,61 %) pacientai. Trims pacientams patologija buvo gerybinė. Segmentinės kolektomijos atliktos 53 % pacientų, tiesiosios žarnos rezekcijos – 45,3 % pacientų, kitos operacijos sudarė 1,7 %. Pakartotinės intervencijos prireikė 10 pacientų (2,11 %). Komplikacijų dažnis buvo 6,55 %, 2 pacientai (0,42 %) mirė.Išvada HALS yra saugi ir efektyvi technika, kuri leidžia pasinaudoti visais laparoskopinės kolektomijos privalumais bei minimaliai invaziniu būdu gali būti pritaikyta sudėtingais klinikiniais atvejais.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

31

Lunevičius, Raimundas, Michitaka Fujiwara et Juozas Stanaitis. « Virškinimo trakto stromos navikų chirurginio gydymo principai ». Lietuvos chirurgija 4, n^o 2 (1 janvier 2006) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2006.2.2270.

Texte intégral

Résumé :

Raimundas Lunevičius1, Michitaka Fujiwara2, Juozas Stanaitis11 Vilniaus universiteto Bendrosios ir plastinės chirurgijosortopedijos ir traumatologijos klinika,Šiltnamių g. 29, LT-041302 Nagojos universitetas, 2-asis chirurgijos skyrius, Endoskopinės chirurgijos centras,65 Tsurumai-cho, Showa-ku, Nagoya 466, JaponijaEl. paštas: rlunevichus@yahoo.com Įvadas / tikslas Chirurginis gydymas yra pagrindinis siekiant išgydyti virškinimo trakto stromos navikais sergančius ligonius. Straipsnio tikslas – apibūdinti šios ligos chirurginio gydymo indikacijas, principus ir vėlyvus rezultatus. Apžvalga Kertiniai klausimai, į kuriuos turi atsakyti klinicistas siekdamas nustatyti GIST chirurginio gydymo indikacijas, yra tokie: (i) ar tai pirminis lokalus chirurgiškai radikaliai pašalinamas GIST; jei taip – tai yra indikacija operuoti visais atvejais; (ii) ar tai yra lokaliai ar atokiai išplitęs GIST (kai naviko radikalaus pašalinimo galimybės yra labai ribotos arba jų nėra); jei taip – tai yra indikacija skirti neoadjuvantinę terapiją imatinibo mezilatu. Tokiu atveju chirurginio gydymo galimybės iš naujo vertinamos praėjus 3, 6, 9 mėn. ir daugiau nuo nepertraukiamo gydymo vaistais pradžios. Tai lemia naviko atsakas į gydymą vaistais. Virškinimo trakto stromos naviko operacijos tikslas – visiškas naviko pašalinimas apimant nepažeistus audinius. Atstumas nuo naviko kraštų turi būti ne mažesnis kaip 1–2 cm. Sisteminė sritinė limfadenektomija nedaroma arba daroma labai retai, tai yra tais atvejais, kai yra metastazių sritiniuose limfmazgiuose. Nustačius recidyvinį ar metastazavusį virškinimo trakto stromos naviką, klinicistui keliami tokie uždaviniai: pirma, išsiaiškinti chirurginės rezekcijos galimybes; antra, pagrįsti imatinibo mezilato skyrimo būtinumą. GIST dvinaris skirstymas į mažo piktybiškumo ir didelio piktybiškumo navikus klinicistui yra priimtinas. Išvada Siekiant pagerinti GIST gydymo rezultatus, būtini tolesni aktyvūs GIST diagnostikos ir gydymo tyrimai. Reikšminiai žodžiai: virškinimo trakto stromos navikai (GIST), chirurginis gydymas, imatinibo mezilatas Principles of surgical treatment of gastrointestinal stromal tumors Raimundas Lunevičius1, Michitaka Fujiwara2, Juozas Stanaitis11 Vilnius University, Clinic of General and Plastic Surgery, Orthopedics and Trauma SurgeryŠiltnamių str. 29 LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Nagoya University, 2nd Department of Surgery, Section of Endoscopic Surgery,65 Tsurumai-cho, Showa-ku, Nagoya 466, JapanE-mails: rlunevichus@yahoo.com Background / objective Surgical resection is the main choice of reliable recovery for GIST patients. The purpose of the article is as follows: to define indications for surgery, the principles of operations due to GIST, and late follow-up results. Review Most important points in defining indications for surgery are the following: (i) is it a primary localized resectable GIST? If yes, it is an absolute indication for surgery; (ii) is it a locally or distantly outspread GIST when the possibilities of surgical resection are very restricted or there are no them; if yes, it is an indication for neoadjuvant imatinib mesylate therapy. There is a need for re-consideration of indications for surgery after 3, 6, 9 and more months after permanent neoadjuvant therapy, depending on response of the tumor to medication. An operation should be aimed to performe complete en block removal of the tumor and the surrounding 1–2 cm length of tissue. A systematic regional lymphadenectomy is not recommended routinely. It is warranted only for evident regional nodal involvement. In case of a recurrent or metastatic disease, there is a necessity to determine the following: first, are threre still any possibilities for surgical resection; second, to motivate the necessity for imatinib mesylate therapy. Binary categorization of GIST into low and high malignant potential tumors is acceptable to clinicians. Conclusion To optimize results of GIST management, a further active research and consensus are needed. Key words: gastrointestinal stromal tumors (GIST), surgery, imatinib mesylate

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

32

Clervoy, Patrick. « L’offre et la demande ». Nouvelle Revue de l'Enfance et de l'Adolescence N° 1, n^o 1 (18 juillet 2019) : 35–48. http://dx.doi.org/10.3917/nrea.001.0035.

Texte intégral

Résumé :

Cet article interroge une évolution sociétale qui offre une possibilité de réajustement chirurgical du « soi ». Les chirurgiens plasticiens sont confrontés à une catégorie nouvelle de patients : des adolescents qui font des demandes esthétiques qui ne concernent aucun défaut particulier, mais une demande singulière, celle de leur donner des traits physiques pour ressembler à un modèle idéalisé. Ce sont souvent les mêmes, pour répondre à des canons esthétiques qu’ils trouvent sur Internet. ( Barbie surgery ) Ils veulent ressembler à un personnage fictif qui existe en figurine ou au cinéma. D’autres cas illustrent le Body Identity Integrity Disorder à travers la demande de chirurgie pour refaire son corps au travers de multiples opérations ou d’imposer au chirurgien une amputation grâce à des autoagressions.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

33

Uvarovas, Valentinas, Giedrius Kvederas et Igoris Šatkauskas. « Stuburo juosmeninės dalies kanalo stenozė : gydymas (II dalis) ». Lietuvos chirurgija 2, n^o 1 (1 janvier 2004) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2004.1.2382.

Texte intégral

Résumé :

Valentinas Uvarovas, Giedrius Kvederas, Igoris ŠatkauskasVilniaus universiteto Ortopedijos, traumatologijos ir plastinės chirurgijos klinikaVilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-2043 VilniusEl paštas: valiusuvarovas@delfi.lt Nors daugelis literatūros šaltinių pateikia gana prastus vėlyvuosius neoperacinio gydymo rezultatus, tačiau visi autoriai sutinka, jog beveik visada stuburo kanalo stenozę reikia pradėti gydyti konservatyviai. Nėra vienodų konservatyvaus gydymo schemų, tačiau geriausių rezultatų pasiekiama naudojant agresyvią gydymo taktiką. Studijose, apžvelgiančiose vėlyvuosius 1–5 metų konservatyvaus gydymo rezultatus, teigiama, kad gerų rezultatų pasiekiama nuo 15 iki 43% ligonių. Chirurginis gydymas siūlomas, jei konservatyvus buvo neveiksmingas. Literatūros duomenimis, geri ir puikūs rezultatai būdingi nuo 26% iki 100% operuotų ligonių. Chirurginė intervencija yra grindžiama blogėjančia gyvenimo kokybe, neurologinių simptomų progresavimu, o neurologinė simptomatika ir CT bei BMR duomenys yra tik papildomi argumentai. Vis dėlto neurologinius pažeidimus ne visada pavyksta panaikinti operaciniu būdu. Prasminiai žodžiai: stuburo kanalo stenozė, nervų šaknelės, neoperacinis gydymas, operacinis gydymas. Lumbar spinal stenosis: treatment Valentinas Uvarovas, Giedrius Kvederas, Igoris Šatkauskas The initial treatment for spinal stenosis should be conservative. An aggressive nonoperative treatment consisting of therapeutic exercise, analgesics, and epidural steroid injections is proposed. The natural long-term outcome of conservative treatment, however, is often unsatisfactory. Several studies on nonoperactive treatment of patients with 1 to 5 years of follow-up suggest that 15% to 43% of patients will have continued improvement after nonoperative treatment. Surgery is required after the failure of conservative care. The literature presents good and excellent results in 26% to 100% of patients after the surgical treatment of spinal stenosis. The decision to operate on a patient who has this condition should be based on a decrease in the patient's quality of life and an increase in the symptoms rather than on relatively subtle neurological findings and a positive magnetic resonance imaging scan. Additionally, it is reasonable to recommend operative treatment in an effort to decrease the neurological signs and to improve the quality of life. Operative intervention, however, cannot routinely be expected to reverse neurological deficits in every patient. Keywords: lumbar spinal stenosis, spinal nerve root, nonoperative treatment, operative treatment

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

34

Lunevičius, Raimundas, Audrius Dulskas, Aurelijus Grigaliūnas, Žygimantas Židonis, Augustinas Baušys, Justė Maneikytė, Stephen Fenwick et al. « Infundibulinės laparoskopinės cholecistektomijos metodika turi kokybiškai atsinaujinti : 18 metų 13 274 cholecistektomijų analizė, 45 jatrogeninių tulžies latakų sužalojimų aptarimas ir įvertinimas ». Lietuvos chirurgija 14, n^o 1 (31 mars 2015) : 14–30. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2015.1.5328.

Texte intégral

Résumé :

ĮžangaAtliktas Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 1996–2013 metų tulžies pūslės chirurgijos retrospektyvusis auditas, apibendrinantis 18 metų operacijų patirtį. Svarbiausias tyrimo tikslas – apibūdinti su laparoskopine cholecistektomija (LC) siejamą tulžies latakų sužalojimo riziką.MetodaiLC metu, siekdami identifikuoti tulžies pūslės lataką ir jos arteriją, laikėmės infundibulinės metodikos principų. Jatrogeniniai tulžies latakų sužalojimai susisteminti į penkias klases pagal Bismutho ir Strasbergo klasifikaciją. Siekdami nustatyti Lietuvos gydytojų publikacijas, kuriose analizuojamos laparoskopinės cholecistektomijos komplikacijos, naudojomės http://scholar.google.co.uk paieškos sistema. Taikyti standartiniai vienfaktoriai ir daugiafaktoriai statistinės analizės būdai.RezultataiAtliktos 13 274 cholecistektomijos, iš jų LC – 11 189 kartus (84,29 %). 5241 (39,48 %) pacientas laparoskopiškai operuotas dėl ūminio, 8033 (60,52 %) – dėl lėtinio cholecistito. Tulžies latakai sužaloti 45 ligoniams, iš jų 42 sužalojimai siejami su LC. Laparoskopinės operacijos metu tulžies latakai buvo sužaloti 2,7 karto dažniau nei per atvirąją (0,38 % vs 0,14 %, ŠS = 2,6149, 95 % PI 0,8097–8,4442, z = 1,607, p = 0,1080). Operuojant pacientus dėl ūminio cholecistito, jatrogeninių tulžies latakų sužalojimų pasitaikė du kartus dažniau (0,5 % vs 0,24 %, ŠS = 2,1029, 95 % PI 1,1627–3,8034, z = 2,459, p = 0,0140). Su LC siejamų jatrogeninių tulžies latakų sužalojimų rizika yra 1:261. 2010–2013 metais jų padaugėjo. Tulžies pūslės latako nesandarumo rizika po LC yra 1:323 (tai didele dalimi atspindi specifinę technologijos problemą). Pagrindinių šoninių tulžies latakų sužalojimų rizika yra 1:247 (tai chirurginės technikos problema). E klasės sužalojimo rizika 1:1243. 2000–2013 metais su LC siejama 40 % (17/42) jatrogeninių tulžies latakų sužalojimų. Hospitalinis mirštamumas nuo tulžies latakų sužalojimo buvo 11 % (5/45).IšvadosJatrogeniniai tulžies latakų sužalojimai yra nedažni, bet pavojingi. Tyrimas išryškino koncepcinius, sisteminius ir techninius LC trūkumus. Kadangi laparoskopinės cholecistektomijos kultūra prasideda nuo operacijai tinkamų pacientų atrankos, išsamiai infomuoto paciento sutikimo, šiuolaikinių pripažintų technologinių ir techninių priklausinių bei racionalių, pacientų saugumą užtikrinančių sprendimų, ji turi keistis. Ir ne tik įstaigoje, kurioje buvo atliktas šis klinikinis tyrimas, bet ir visose kitose geografinio regiono gydymo įstaigose, jeigu jose praktikuojama tokia pati arba metodologiškai panaši tulžies pūslės chirurgija.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

35

Zacharevskij, Ernest, Domantas Rainys, Justas Keršulis, Ina Azarovičiūtė et Rytis Rimdeika. « Alternatyvūs nekrektomijos metodai gydant gilius dalies odos storio dilbių ir plaštakų nudegimus ». Lietuvos chirurgija 14, n^o 1 (31 mars 2015) : 52–60. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2015.1.5332.

Texte intégral

Résumé :

Gydant dilbio ir plaštakos nudegimus būtina atsižvelgti į rankos anatomijos ypatybes – svarbios ir subtilios struktūros čia yra palyginti mažoje ribotoje erdvėje ir jas dengia oda be storo poodinio sluoksnio. Chirurginis dilbio ir plaštakos srities nudegusių audinių šalinimas yra techniškai sunkus, pernelyg agresyvus likusių sveikų audinių atžvilgiu, nes dar labiau sumažėja nudegimo savaiminės epitelizacijos tikimybė. Chirurginė nekrektomija gali sukelti sunkių komplikacijų, todėl turėtų būti atliekama ypač atsargiai arba parenkamas alternatyvus nekrozės šalinimo metodas. Mokslinės literatūros duomenimis, ankstyvas, visavertis ir selektyvus negyvybingų audinių pašalinimas lemia greitesnę žaizdų epitelizaciją, sumažina randėjimo riziką, turi įtakos geresniam funkcijų atsitaisymui. Straipsnyje pateikiama mechaninės, autolitinės, fermentinės nekrektomijos metodų apžvalga gydant gilius dalies odos storio dilbių ir plaštakų nudegimus

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

36

Aškinis, Renatas, Vladislavas Vencevičius et Saulius Cicėnas. « Vaizdo torakoskopijos reikšmė diagnozuojant ir gydant plaučių ir krūtinės ligas ». Lietuvos chirurgija 5, n^o 3 (1 janvier 2007) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2185.

Texte intégral

Résumé :

Renatas Aškinis, Vladislavas Vencevičius, Saulius CicėnasVilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyrius,Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: vaida.strolyte@loc.lt Tikslas Įvertinti vaizdo torakoskopinių (VATS) operacijų galimybes diagnozuojant ir gydant plaučių ir krūtinės ligas. Ligoniai ir metodai Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriuje 1997–2006 m. buvo atlikta 415 vaizdo torakoskopinių operacijų. Tačiau mes šiame straipsnyje nagrinėjame gydymo rezultatus 106 (25,5%) ligonių, kuriems buvo atlikta rezekcinė plaučių ir pleuros operacija. Prieš operaciją ligoniams daryta krūtinės ląstos rentgenograma, ištirta kvėpavimo sistemos funkcija, atlikti echoskopiniai tyrimai. Kai reikėdavo patikslinti klinikinę patologiją, buvo atliekama fibrobronchoskopija ir kompiuterinė tomografija. Rezultatai Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriuje 1997–2006 m. buvo atliktos 106 vaizdo torakoskopinės rezekcinės operacijos. Iš jų: lobektomija – 6 (5,6%), kraštinė rezekcija dėl periferinio I stadijos nesmulkialąstelinio plaučių vėžio (NSLPV) – 13 (12,2%), plaučių metastazių šalinimas – 33 (31,1%), hamartomos rezekcija – 22 (20,7%), perikardo cistos pašalinimas – 3 (2,8%), perikardo rezekcija – 7 (6,6%), intratorakalinės lipomos pašalinimas – 9 (8,4%), kalcifikatų pašalinimas – 4 (3,7%), simpatektomija dėl Reino ligos – 9 (8,4%) ligoniams. Atlikdami plaučių skilties ar kraštines rezekcijas, naudojome endoskopinius staplerius ir siuvamuosius linijinius aparatus. Endoskopinės operacijos sutrumpino hospitalizacijos laiką iki 5 dienų. Pooperacinės komplikacijos pasireiškė 20 (18,8%) ligonių: pooperacinė pneumonija – 8 (40%) ligoniams, trumpalaikis pneumotoraksas – 2 (10%), pleuros empiema – 2 (10%), kraujavimas dėl plaučio atskyrimo nuo krūtinės ląstos sienos – 4 (20%), poodinė emfizema – 4 (20%). Visi ligoniai pasveiko gydomi konservatyviai. Išvados Vaizdo torakoskopinė chirurgija yra veiksmingas, saugus ir patikimas plaučių ir pleuros ligų gydymo metodas. Endoskopinė chirurgija kartais yra vienintelis galimas būdas pašalinti periferinius navikus, mažinti ligonių lovadienių skaičių bei greičiau pradėti sudėtinį gydymą. Vaizdo torakoskopinė chirurgija galima ligoniams, vyresniems kaip 70 metų bei sergantiems kvėpavimo ir širdies nepakankamumo ligomis, kai tipinė torakotomija negalima. Pagrindiniai žodžiai: vaizdo torakoskopinė chirurgija, periferiniai plaučių navikai, kraštinė ir kylinė plaučių audinio rezekcija Videothoracoscopy (VATS) in the diagnosis and treatment of lung and chest diseases Renatas Aškinis, Vladislavas Vencevičius, Saulius CicėnasVilnius University Institute of Oncology, Department of Thoracic Surgery and Oncology,Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: vaida.strolyte@loc.lt Objective To evaluate the efficacy of videothoracoscopic (VATS) operations in diagnosis and treatment of lung and chest diseases. Patients and methods In 1997–2006, 415 videothoracoscopies were performed at Department of Thoracic Surgery and Oncology, Institute of Oncology, Vilnius University. In this article, we analyse the possibilities of video-assisted thoracoscopic surgery used in 106 (25.5%) pts to whom lung and pleural resections were performed. Preoperative evaluation included chest radiography, respiratory function test and sonoscopical investigation. Flexible bronchoscopy and chest CT were performed when clinically indicated. Results In 1997–2006, at Institute of Oncology of Vilnius University, using video-assisted thoracoscopic surgery 106 resection of operations were performed: lobectomies – 6 (5.6%) pts, wedge resections lung tissue to I0NSCLC – 13 (12.2%) pts, removed lung metastases – 33 (31.1%) pts, removed hamartomas – 22 (20.7%) pts, pericardial cystectomies with electrocoagulation – 3 (2.8%) pts, resections of pericardium – 7 (6.6%) pts, resections of intrathoracal lipomectomies – 9 (8.4%) pts, calcificate – 4 (3.7%) pts, sympatectomies for patients with Raynaud‘s disease – 9 (8.4%) pts. Wedge and marginal endoscopic resections of the lung and lobectomy were performed using endoscopic staplers and endoscopic sewing equipment. Endoscopic operations shorten hospitalization and a quicker start of complex treatment. The mean period of our patients’ hospitalization was 5 days. After video-assisted thoracoscopic resection we had complications in 20 (18.8%) pts. All patients recovered. Conclusions Video-assisted thoracoscopic surgery (VATS) is aneffective and safe method of treatment for lung and pleural diseases. In some cases, VATS is the only way to remove tumors, and it shortens hospital stay to 5 days. VATS surgery is very effective in elderly patients with concomitant diseases. Keywords: video-assisted thoracoscopic surgery, peripherical lung tumors, wedge and marginal resection, lobectomy

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

37

Mikėnas, Saulius, Tomas Liaudginas, Marius Paškonis, Eligijus Poškus, Jonas Jurgaitis et Kęstutis Strupas. « Recidyvo rizikos veiksniai po radikalios kolorektalinio vėžio operacijos ». Lietuvos chirurgija 16, n^o 1 (23 mars 2017) : 44–49. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2017.1.10491.

Texte intégral

Résumé :

Įvadas Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 1500 kolorektalinio vėžio atvejų ir sergamumas šia liga kiekvienais metais didėja. Radikalus chirurginis gydymo būdas taikomas siekiant pašalinti vėžį ir taip pailginti pacientų išgyvenamumą. Po operacijos profilaktinių patikrų metu suvėžėjusias pilvaplėvės ląsteles yra sunku diagnozuoti dėl klinikinių simptomų stokos ir nepakankamo vaizdinių tyrimų jautrumo. Todėl pacientams, turintiems rizikos veiksnius recidyvui atsirasti, tikslinga taikyti diagnostinę relaparotomiją, kurios metu būtų atliekama HIPEC procedūra.Ligoniai ir metodai Atliktas retrospektyvusis tyrimas VULSK Pilvo chirurgijos centre. Tirti 321 pacientai, kuriems 2011–2014 m. diagnozuotas kolorektalinis T3–T4 stadijos neišplitęs navikas ir taikytas radikalus chirurginis gydymas. Į tyrimą įtraukti 208 pacientai. Analizuoti operacijų protokolai bei histologiniai navikų aprašai.Rezultatai Analizuoti 208 pacientų duomenys. 34 (16,3 %) pacientams buvo nustatyti pirminio naviko recidyvai. Recidyvavo 15 (26,8 %) T4 histologinio tipo navikų ir 19 (12,5 %) T3 navikų (p=0,013). Recidyvavimas pagal išplitimą į regioninius limfmazgius buvo 10 (9,8 %) N0, 12 (18,2 %) N1 ir 12 (30 %) N2 grupėse (p=0,012). Iš žarnos spindį užkimšusių navikų recidyvavo 7 (46,7%) (p=0,003). Statistiškai reikšmingo ryšio tarp recidyvų dažnio ir pirminio naviko lokalizacijos, histologinio tipo ir pirminio naviko perforacijos nenustatėme. Penkerių metų išgyvenamumas nenustačius ligos recidyvo buvo 24,65 %, o recidyvavus – 0 %.Išvados Atlikus radikalią kolorektalinio naviko šalinimo operaciją, svarbu šiuos pacientus stebėtis dėl galimo ligos recidyvavimo. Pacientams, turintiems didelę riziką recidyvui atsirasti, yra tikslinga svarstyti relaparotomijos su CRS ir HIPEC galimybę.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

38

Samsanavičius, Donatas, Kęstutis Maslauskas et Rytis Rimdeika. « Chirurginis pragulų gydymas Kauno medicinos universiteto klinikų Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje 1996–2005 metais ». Lietuvos chirurgija 4, n^o 3 (1 janvier 2006) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2006.3.2266.

Texte intégral

Résumé :

Donatas Samsanavičius, Kęstutis Maslauskas, Rytis RimdeikaVilniaus universiteto Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos klinika,Kauno medicinos universiteto klinikų Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyrius,Eivenių g. 2, LT-50009 KaunasEl paštas: donatas_samsanavicius@yahoo.com Įvadas / tikslas Pragulos – tai odos ir gilesniųjų audinių nekrozė, kuri susidaro sutrikus mitybai spaudžiamosiose kūno paviršiaus vietose. Literatūros duomenimis, daugiau nei du trečdaliai pragulų susidaro vyresniems nei 70 metų ligoniams. Tarp neurologinių ligonių pragulos pasireiškia 5–8%, pragulos kaip mirties priežastis – 7–8% paraplegijos ištiktų ligonių. Pagrindinės pragulų priežastys: kraujotakos sutrikimas, sumažėjęs judrumas, sumažėjęs jutimas, drėgmė, bloga mityba, amžius, spaudimas, edema, trintis. Norėdami įvertinti dažniausias pragulų priežastis, vieno ar kito gydymo metodo pranašumus, efektyvumą ir veiksmingumą, nusprendėme atlikti retrospektyvųjį pragulų gydymo tyrimą. Tikimės, kad straipsnis padės išsamiau susipažinti su šia patologija, kurią gydo bendrosios praktikos gydytojai, chirurgai ir reabilitologai, slaugytojai, padės įvertinti gydymo metodus ir jų veiksmingumą. Ligoniai ir metodai Atlikta retrospektyvioji duomenų analizė 108 sergančiųjų pragulomis, kurie nuo 1996 m. sausio iki 2005 m. gruodžio gydėsi Kauno medicinos universiteto klinikų Chirurgijos klinikos Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje. Rezultatai KMUK Chirurgijos klinikos Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje nuo 1996 m. sausio iki 2005 m. gruodžio nuo pragulų operuoti 108 ligoniai. 73 ligoniams, operuotiems gydymo stacionare metu, pragulos sugijo visiškai, t. y. pragulos žaizda po operacijos sugijo pirminiu būdu, neliko odos defekto. Operuotiems 35 ligoniams pragulos iki galo nesugijo ir išvykstant iš stacionaro liko odos defektas. Pacientų amžiaus vidurkis buvo 41 ± 12,95 m. (M = 31), jiems pragulos buvo atsivėrusios vidutiniškai 8,6 ± 9,2 mėn. (M = 3). Guldant į KMUK ligoninę pragulų dydis buvo 41,18 ± 56,65 cm2 (M = 10). Pragulos dydis statistiškai reikšmingai priklauso nuo paraplegijos trukmės (p < 0,05). Vieno gulėjimo KMUK metu operuota 1,14 ± 0,47 karto (M = 1). Operacijų metodika įvairi. Dažniausiai buvo atliekama miokutaninė pragulos plastika – 77 atvejais, iš jų 13 atvejų atlikta V–Y plastika kryžmens srityje, 11 atvejų – V–Y plastika Harmstringo metodu. Išvados Jauname amžiuje atsiradusias pragulas dažniausiai sukelia trauminiai stuburo pažeidimai, lemiantys paraplegiją. Paraplegiškiems ligoniams pirmoji pragula atsiveria po 75,14 ± 63,74 mėnesių nuo paraplegijos pradžios. Pragulos dažniausiai atsiranda ties sėdynkaulio sėdimuoju gumburu. Sėkmingiausiai pragulos gydomos miokutaninės plastikos būdu. Reikšminiai žodžiai: pragulos, miokutaninė pragulos plastika, fasciokutaninė pragulos plastika Surgical pressure ulcer treatment at the Kaunas Medical University Hospital Department of Plastic Surgery and Burns in 1996–2005 Donatas Samsanavičius, Kęstutis Maslauskas, Rytis RimdeikaKaunas Medical University Hospital, Division of Plastic Surgery and Burns,Eivenių str. 2, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: donatas_samsanavicius@yahoo.com Background / objective Pressure sore is a skin and deeper tissue necrosis which is due to nutrition (microcirculation) disorder in prolonged pressure body areas. Two thirds of pressure ulcers occur in patients older than 70 years. Among patients who are neurologically impaired, pressure sores occur with an annual incidence of 5–8%. Moreover, decubitus ulcers are listed to be the direct cause of death in 7–8% of all paraplegics. The main causes are circulatory problems, decreased movement, decreased sensation, moisture, poor nutritional status, advanced age, pressure, edema and friction. To evaluate most common decubitus ulcer causes, the quality of one or another method of treatment, we decided to perform a retrospective study of pressure ulcers. We hope that this article will help to be more aware of this pathological condition that general practitioners, surgeons, rehabilitation specialists and care takers are treating and confronting, as well as to evaluate the management methods and their efficiency. Patients and methods A retrospective data analysis involving 108 pressure sore patients who had been treated during January 1996 – December 2005 period at the Department of Plastic Surgery and Burns of Kaunas Medical University Hospital was performed. Results There were 108 pressure sore patients operated on at the Kaunas Medical University Hospital Plastic Surgery and Burns Department during January 1996 – December 2005. In 73 cases operated on in the stationary phase, decubitus ulcer healed up completely: the wound healed up by primary intention; no skin defect was left. In 35 cases, pressure sores did not heal up completely and a skin defect after discharging from the hospital was left. The average age of patients was 41 ± 12.95 years (M = 31). The pressure ulcers were on average 8.6 ± 9.2 months (M = 3). In the stationary phase, pressure sore size was 41.18 ± 56.65 cm2 (M = 10). The size of decubitus ulcer was statistically reliable according to paraplegic duration (p < 0.05). During one hospitalization, operation was performed 1.14 ± 0.47 times (M = 1). The methods of surgery varied. Myocutaneous pressure ulcer plastics have been performed in 77 cases: in 13 cases V–Y plastics in sacrum area, and in 11 cases – V–Y plastics by Harmstring. Conclusions Decubitus ulcers appearing in young age are due to a traumatic vertebral injury, which causes paraplegia. First pressure sore appear 75.14 ± 63.74 months after paraplegia initiation. The most common location of pressure ulcers is ischial tuberosities. Most efficacious operation is myocutaneous pressure ulcer plastics. Key words: decubitus ulcer, myocutaneous pressure sore plastics, fasciocutaneous decubitus ulcer plastics

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

39

Kubiliūtė, Dainora, Laurynas Rimševičius, Ramūnas Tyla et Marius Miglinas. « Inkapsuliuojanti pilvaplėvės sklerozė – reta ir pavojinga peritoninės dializės komplikacija : klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga ». Medicinos teorija ir praktika 21, n^o 2.2 (26 février 2015) : 259–66. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.042.

Texte intégral

Résumé :

Reikšminiai žodžiai: inkapsuliuojanti pilvaplėvės sklerozė (IPS), peritoninė dializė, žarnų nepraeinamumas, inkstų transplantacija, adheziolizė. Inkapsuliuojanti pilvaplėvės sklerozė (IPS) – reta, bet pavojinga ilgalaikės peritoninės dializės sukelta komplikacija. IPS būdinga difuzinė pilvaplėvės sklerozė, progresuojanti žarnų inkapsuliacija ir žarnų nepraeinamumo klinikiniai simptomai. Pastaruoju metu vis dažniau IPS diagnozuojama pacientams po inkstų transplantacijos, kuriems anksčiau buvo taikyta peritoninė dializė. Patogenezė nėra tiksliai žinoma, bet apima uždegimo, angiogenezės ir fibrozės sampratą. IPS diagnostika paremta klinikiniais, radiologiniais ir makroskopiniais pokyčiais. Nėra bendrų IPS gydymo rekomendacijų, bet, sukauptų tyrimų duomenimis, siūloma taikyti medikamentinį gydymą (steroidai, tamoksifenas), chirurginį (enterolizė, peritonektomija) arba abiejų kombinaciją. Pristatome IPS klinikinį atvejį – 44 metų vyras buvo hospitalizuotas į chirurgijos skyrių dėl besikartojančio žarnų nepraeinamumo po inkstų transplantacijos. Išliekant progresuojančiai simptomatikai, buvo atlikta laparotomija – rasti tipiški IPS pakitimai ir žarnų nekrozė. Tai pirmas IPS atvejis, diagnozuotas mūsų Nefrologijos centre. Pateikiama naujausia literatūros apžvalga apie IPS diagnostiką ir gydymą.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

40

Butrimas, Grinvydas, Rūta Vindžigalskytė et Ieva Smolskaitė. « Odos melanomos naujausio gydymo ir išgyvenamumo sąsaja ». Lithuanian General Practitioner 26, n^o 6 (16 juin 2022) : 394–400. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.986.

Texte intégral

Résumé :

Tyrimo tikslas. Atlikti literatūros šaltinių analizę apie naujausią lokalios OM chirurginį ir išplitusios OM sisteminį gydymą, jo sąsajas su išgyvenamumu. Metodai. Remiantis „Google Scholar“ ir „Pubmed“ duomenų bazių šaltiniais, pagal raktinius žodžius atrinkta ir išanalizuota 13 mokslinių publikacijų pasirinkta tema. Rezultatai. Ilgiausia išgyvenamumo be progresavimo trukmė nustatyta skiriant gydymą kobimetinimo-vemurafenibo deriniu, trumpiausia – ipilimumabo monoterapija. Didžiausia bendrojo išgyvenamumo mediana registruota gydant nivolumabu, mažiausia – ipilimumabo monoterapija. Dažniausios pirmo ir antro laipsnio nepageidaujamos reakcijos yra išbėrimas, diarėja ir niežulys, o trečio, ketvirto arba penkto laipsnio – virškinamojo trakto sutrikimai, kraujo sudėties ir odos pokyčiai. Išvados. Lyginant plačiosios naviko ekscizijos ir Mohso mikrografinės chirurgijos rezultatus, ligos atsinaujinimo ir išgyvenamumo rodikliai panašūs. Tinkamiausias vaistas išplitusios OM gydymui yra kobimetinibo-vemurafenibo derinys, antrojo pasirinkimo variantai – ipilimumabonivolumabo derinys arba nivolumabo monoterapija. Pirmo ir antro laipsnio šalutinės reakcijos pasireiškia dažniau nei trečio, ketvirto arba penkto.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

41

Skaraitė, Vaiva, Vytautas Jašinskas et Andrius Macas. « FEOCHROMOCITOMA IR PARAGANGLIOMA ANESTEZIOLOGIJOJE. PERIOPERACINIO VALDYMO REKOMENDACIJOS ». Health Sciences 33, n^o 3 (1 juin 2023) : 36–40. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2023.081.

Texte intégral

Résumé :

Feochromocitomos ir paragangliomos yra reti katecholaminus produkuojantys neuroendokrininiai navikai. Pagrindinis šių navikų gydymas yra radikalus chirurginis naviko šalinimas. Dėl šių navikų fiziologijos, susietos su katecholaminų (adrenalino, noradrenalino ar dopamino) hipersekrecija, neužtikrinus tinkamo priešoperacinio paruošimo, chirurginės operacijos metu gali įvykti sunkios kardiovaskulinės komplikacijos. Perioperacinio valdymo ramstis − priešoperacinė alfa adrenoreceptorių blokada, kurios įdiegimas į gydymą nuo 1960 m. siejamas su sumažėjusiu operaciniu mirštamumu nuo 30-40 proc. iki mažiau nei 3 procentų. Šiems pacientams reikalingas detalus ištyrimas, individualaus priešoperacinio paruošimo plano sudarymas, įtraukiant daugiadalykes komandas, ir nuoseklios perioperacinės priežiūros užtikrinimas specializuotuose gydymo centruose. Stengiantis prisidėti prie šių pacientų perioperacinės priežiūros gerinimo, atlikta literatūros apžvalga, nagrinėjanti aktualiausias tarptautines gaires ir mokslinę literatūrą. Šioje apžvalgoje apibendriname argumentuotus perioperacinio valdymo aspektus ir dažniausiai siūlomas rekomendacijas.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

42

Šostak, Emil. « PROLAKTINOMA : ETIOLOGIJA, EPIDEMIOLOGIJA, DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS ». Health Sciences 34, n^o 3 (1 mai 2024) : 84–86. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2024.101.

Texte intégral

Résumé :

Prolaktinoma yra labiausiai paplitęs hormonus išskiriantis hipofizės navikas, kuris sudaro maždaug 50 proc. visų hipofizės navikų. Naviko etiologija nėra žinoma, tačiau jo atsiradimą bandoma sieti su sumažėjusiu estrogeno kiekiu ir genetinėmis mutacijomis: MEN1, PRKAR1A (Carney komplekso), CDKN1B (MEN4) arba AIP (FIPA), USP8 ir gsp, su estrogenais susijusio receptoriaus γ (ERRγ), splaisingo faktoriaus 3B1. Prolaktinomų skaičius su laiku vis auga, tai siejama su vis gerėjančia diagnostine įranga ir dažnesniu pacientų apsilankymu gydymo įstaigose. Moterims prolaktinoma pasireiškia dažniau negu vyrams. Prolaktinomos diagnostika remiasi ligos istorija, fiziniu ištyrimu, laboratoriniais ir vaizdo tyrimais. Prolaktino kiekis serume ir pagumburio – hipofizės srities MRT su gadolinio kontrastine medžiaga laikomi prolaktinomos diagnostikos auksiniu standartu. Šiuolaikinis prolaktinomos gydymas skirstomas į medikamentinį – dopamino agonistais ir chirurginį – transfenoidalinę chirurgiją.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

43

Zykas, Vytautas. « Chirurgai ir akademinės chirurgijos raida Kaune 1919–1940 metais ». Lietuvos chirurgija 13, n^o 3 (1 janvier 2014) : 204–14. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2014.3.3891.

Texte intégral

Résumé :

Straipsnyje apžvelgiama chirurgijos raida nepriklausomoje Lietuvoje 1919–1940 metais. Pateikiami duomenys apie pirmuosius žingsnius organizuojant ir kuriant chirurgijos discipliną Aukštuosiuose kursuose ir vėlesnį jos vystymąsi universiteto Medicinos fakultete Kaune. Aprašoma iškiliausių to laikotarpio chirurgų J. Žemgulio, J. Dzirnės, H. Boito, A. Hagentorno, V. Kanaukos, V. Kuzmos, A. Maciūno, J. Čeponio, J. Jaržemsko ir kt. veikla kuriant praktinę ir akademinę chirurgiją Kaune ir Lietuvoje, aptariamas jų indėlis į mokslą, Lietuvos chirurgų draugijos organizavimą, pirmojo periodinio lietuviško žurnalo „Medicina“ steigimą. Pateikiami svarbesni faktai apie šių iškilių asmenybių visuomeninę veiklą, jų tragiškus likimus istorijos posūkiuose. Surgeons and academic surgery in Kaunas between 1919–1940Prof. habil. dr. Vytautas Zykas This article offers an historical overview of the development of surgery in Lithuania during the years of independence between 1919 and 1940. It describes the first steps of the creation of academic surgery and it‘s later development in the Universtity in Kaunas. The paper depicts facts about the prominent surgeons of that period – J. Žemgulys, J. Dzirnė, H. Boit, A. Hagentorn, V. Kanauka, A. Maciūnas, J. Čeponis, J. Jaržemskas and others who achieved major developments of practical and academic surgery, scientific works, organization of the Lithuanian Society of Surgeons and establishment of the first Lithuanian periodic medical journal „Medicina“. Some interesting facts about the public and social roles of those prominent personalities and the tragedy many of them lived at this turn of history are also presented.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

44

Zykas, Vytautas. « Chirurgai ir akademinės chirurgijos raida Kaune 1919–1940 metais ». Lietuvos chirurgija 13, n^o 3 (1 janvier 2014) : 204–14. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2014.3891.

Texte intégral

Résumé :

Straipsnyje apžvelgiama chirurgijos raida nepriklausomoje Lietuvoje 1919–1940 metais. Pateikiami duomenys apie pirmuosius žingsnius organizuojant ir kuriant chirurgijos discipliną Aukštuosiuose kursuose ir vėlesnį jos vystymąsi universiteto Medicinos fakultete Kaune. Aprašoma iškiliausių to laikotarpio chirurgų J. Žemgulio, J. Dzirnės, H. Boito, A. Hagentorno, V. Kanaukos, V. Kuzmos, A. Maciūno, J. Čeponio, J. Jaržemsko ir kt. veikla kuriant praktinę ir akademinę chirurgiją Kaune ir Lietuvoje, aptariamas jų indėlis į mokslą, Lietuvos chirurgų draugijos organizavimą, pirmojo periodinio lietuviško žurnalo „Medicina“ steigimą. Pateikiami svarbesni faktai apie šių iškilių asmenybių visuomeninę veiklą, jų tragiškus likimus istorijos posūkiuose. Surgeons and academic surgery in Kaunas between 1919–1940Prof. habil. dr. Vytautas Zykas This article offers an historical overview of the development of surgery in Lithuania during the years of independence between 1919 and 1940. It describes the first steps of the creation of academic surgery and it‘s later development in the Universtity in Kaunas. The paper depicts facts about the prominent surgeons of that period – J. Žemgulys, J. Dzirnė, H. Boit, A. Hagentorn, V. Kanauka, A. Maciūnas, J. Čeponis, J. Jaržemskas and others who achieved major developments of practical and academic surgery, scientific works, organization of the Lithuanian Society of Surgeons and establishment of the first Lithuanian periodic medical journal „Medicina“. Some interesting facts about the public and social roles of those prominent personalities and the tragedy many of them lived at this turn of history are also presented.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

45

Uždavinytė-Gatelienė, Eglė, Giedrius Uždavinys, Jolita Norkūnienė, Arūnas Valaika, Žaneta Petrulionienė, Gintaras Kalinauskas et Giedrė Uždavinytė-Šemetienė. « 10 YEARS RESULTS OF SUTURE REPAIR FOR ISCHEMIC MITRAL REGURGITATION AND PREDICTORS OF RECURRENT MITRAL REGURGITATION ». Medicinos teorija ir praktika 21, n^o 1 (20 décembre 2014) : 33–42. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.005.

Texte intégral

Résumé :

Darbo tikslas. Įvertinti kombinuotos aortos vainikinių jungčių operacijos su mitralinio vožtuvo chirurgine korekcija siūlėmis operacijos rezultatus, nustatyti prognostinius atsinaujinusio >II° IMN žymenis. Medžiaga ir metodai. Retrospektyviai išanalizuoti 77 pacientų, kuriems Vilniaus širdies chirurgijos centre 2000–2007 metais altiktos kombinuotos aortos vainikinių arterijų ir plastinės mitralinio vožtuvo korekcijos siūlėmis operacijos, duomenys. Vertinti pacientų bendrieji klinikiniai duomenys, Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė, echokardiografinio tyrimo duomenys iki operacijos, po 1 metų, viduriniuoju (vid. stebėjimo laikas 34,5 ± 16,9 mėnesio) ir vėlyvuoju (vidutinis stebėjimo laikas 71,5 ± 27,6 mėnesio arba 5,96 ± 2,3 metų) laikotarpiais. Rezultatai. Išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumas reikšmingai sumažėjo nuo 2,7 ± 0,40 prieš operaciją iki 1,38 ± 0,90 (p 0,001) vėlyvuoju laikotarpiu, kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija kito nuo 31,74 proc. ± 8,71 iki 35,87 proc. ± 9,14 (p 0,001), Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė – nuo 3,55 ± 0,55 iki 2,61 ± 0,89 (p 0,001). Atsinaujinęs >II° išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumas pastebėtas 25 proc. pacientų po 1 metų, 39,47 proc. – vėlyvuoju stebėjimo laikotarpiu. Grįžtama remodeliacija pastebima tik iki 1 metų po operacijos, o vėliau kairiojo skilvelio remodeliacija progresuoja, nepriklausomai nuo išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo korekcijos rezultatų. Bendras išgyvenamumas po 1 metų – 75,3 proc., po 5 metų – 42,85 proc., o po 10 metų – 27,3 proc. Atsinaujinęs reikšmingas >II° išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumas sąlygoja 2,5 karto prastesnį išgyvenamumą. Skirtingos chirurginės mitralinio vožtuvo korekcijos siūlėmis technikos neįtakojo operacijos rezultatų, nepaisant priešoperacinių skirtumų tarp grupių. IMN korekcija Alfieri siūle gali būti saugiai ir efektyviai taikoma net labai aukštos rizikos pacientams. Prognostiniai reikšmingo atsinaujinusio >II° išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo žymenys prieš operaciją yra kairiojo skilvelio galinis diastolinis diametras (p = 0,046) ir kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija (p = 0,016), o po 1 metų po operacijos – kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija (p = 0,022) ir Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė (p = 0,028). Išvados. Išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo korekcijos siūlėmis rezultatai tiek artimu, tiek vėlyvuoju laikotarpiu geri: mažėjant vožtuvo nesandarumui (p 0,001), gerėjant kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijai (p 0,001), kartu gerėja ir Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė (p 0,001), bet pastebimas didelis hospitalinis mirštamumas, prastas vėlyvas išgyvenamumas ir progresuojanti kairiojo skilvelio remodeliacija, nepriklausomai nuo išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo korekcijos rezultatų.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

46

Cohen, Philip, Karem Slim, Laure Soulier et Alexandre Theissen. « Relations chirurgiens/anesthésistes-réanimateurs : d’une responsabilité individuelle du chirurgien à une responsabilité partagée avec l’anesthésiste-réanimateur ». La Presse Médicale 46, n^o 5 (mai 2017) : 472–77. http://dx.doi.org/10.1016/j.lpm.2017.03.004.

Texte intégral

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

47

Zykas, Vytautas, Donatas Venskutonis et Žygimantas Vaičys. « Fakultetinės chirurgijos katedros įsteigimo Kauno Vytauto Didžiojo universitete 80-metį pasitinkant : istorinė Fakultetinės chirurgijos katedros ir klinikos Kaune apžvalga ». Lietuvos chirurgija 18, n^o 2 (9 juillet 2019) : 77–91. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2019.18.9.

Texte intégral

Résumé :

akultetinės chirurgijos katedra buvo įsteigta 1940 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Ši katedra įkurta Medicinos fakulteto dekanui ir laikinajam Chirurgijos katedros vedėjui prof. Vladui Lašui reorganizavus tuo metu buvusią Chirurgijos katedrą į dvi atskiras – Fakultetinės chirurgijos ir Hospitalinės chirurgijos – katedras. Ilgainiui katedra keitė savo pavadinimus: iki 1982 m. (su pertrūkiais karo metu) ji išliko Fakultetinės chirurgijos katedra, 1982–1992 m. vadinosi II chirurgijos katedra, 1992–1998 – II chirurgijos klinika. Straipsnyje apžvelgtos Fakultetinės chirurgijos katedros ištakos Nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmieji akademinės chirurgijos kūrėjai, šiandienos chirurgų mokytojai ir asmenybės: prof. V. Kanauka, prof. V. Lašas, A. Stropus, taip pat katedros ir klinikos vadovai: doc. J. Jaržemskas, doc. J. Karaliūnas, doc. J. Platūkis, prof. V. Zykas, prof. D. Venskutonis bei jų kolegos ir mokiniai. Apžvelgiama Fakultetinės chirurgijos katedros akademinė ir mokslinė raida bei indėlis Lietuvoje plėtojant proktologiją, nušviečiamas laikotarpis iki 1998 m., kai, vykdant chirurgijos katedrų ir klinikų reorganizaciją, tuometiniame Kauno medicinos universitete įkurta Bendrosios chirurgijos klinika.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

48

Vaišnoraitė, Vitalija, et Narimantas Evaldas Samalavičius. « Sėkmingas rektovaginalinės fistulės gydymas naudojant musculus gracilis : klinikinis atvejis ». Lietuvos chirurgija 5, n^o 4 (1 janvier 2007) : 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.4.2178.

Texte intégral

Résumé :

Vitalija Vaišnoraitė1, Narimantas Evaldas Samalavičius21 Vilniaus universitetas, Bendrosios chirurgijos rezidentūra2 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika, Santariškių g. 1, LT-08661 VilniusEl paštas: v.vaisnoraite@gmail.com Jatrogeninė rektovaginalinė (proktovaginalinė) fistulė yra reta, bet sudėtinga komplikacija, atsirandanti po tiesiosios žarnos ir makšties ar gimdos vėžio gydymo. Aprašyta daugybė šios fistulės gydymo būdų, bet nėra nė vieno, kuris būtų idealus. Graciloplastika m. gracilis interpozicija – yra tikrai veiksmingas ir rekomenduojamas chirurginis metodas ypač komplikuotais atvejais (po spindulinio gydymo, esant lokalioms lėtinėms kolorektalinėms infekcijoms, atsinaujinant fistulėms po ankstesnio gydymo). Šiame straipsnyje pateikiama vienos mūsų klinikoje gydytos ligonės klinikinio atvejo analizė. Kartu aptariami straipsniuose publikuoti duomenys apie rektovaginalinių fistulių gydymo graciloplastikos būdu efektyvumą, pateikia trumpa medžiagos apie šias fistules apžvalga, kuri turėtų padėti gydant šią sudėtingą patologiją. Pagrindiniai žodžiai: rektovaginalinė fistulė, m. gracilis interpozicijaSuccessful repair of rectovaginal fistula using musculus gracilis: a case report Vitalija Vaišnoraitė1, Narimantas Evaldas Samalavičius21 Vilnius University, General surgery residency2 Vilnius University Oncology Institute, Clinic of Surgery,Santariškių str. 1, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: v.vaisnoraite@gmail.com Iatrogenic rectovaginal (proctovaginal) fistula is a rare and difficult complication in the treatment of rectal and gynecological cancers. A variety of procedures have been described to treat this condition, but none of them has become an ideal solution. Graciloplasty is a successful and recommended method of surgery, especially in very complicated cases (in patients after radiotherapy, with local colorectal chronic infection or reccurent fistulas). This article presents a history of one patient treated in our surgical clinic. We give a revew of other authors’ experience with m. gracilis transposition and some material on rectovaginal fistula that may be beneficial for those treating this condition. Keywords: rectovaginal fistula, m. gracilis interposition

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

49

Markevičius, Narimantas, Saulius Sudikas, Jonas Gutauskas et Gediminas Gečas. « RECIDYVAI PO POODŽIO VENŲ VARIKOZĖS GYDYMO ENDOVASKULINIU LAZERIU ». Medicinos teorija ir praktika 20, n^o 4 (24 octobre 2014) : 348–50. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2014.050.

Texte intégral

Résumé :

Reikšminiai žodžiai: endovaskulinė, recidyvas, chirurgija, venos, varikozė. Tikslas. Nustatyti poodžio venų varikozės recidyvų dažnį, atsirandantį po endoveninės lazerinės chirurgijos operacijų. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimas retrospektyvinis, atliktas Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Buvo ištirti 2011–2013 m. lazeriu operuoti 555 pacientai (598 apatinės galūnės) C3-C4 pagal CEAP stadijos. Operacijos metu panaudotos lazerio energijos kiekis svyravo nuo 7 iki 9J vienam mm venos spindžio. Pacientai vertinti kliniškai ir dvigubu ultragarso skenavimu prieš operaciją ir 1–3 metai po jos. Vertinta veninė kraujotaka tik operuotoje galūnėje. Gydytos galūnės vertintos kaip atskiri atvejai. Rezultatai. Pacientai pasiskirstė: 102 vyrai (18 proc.) ir 453 moterys (82 proc.). Vidutinis pacientų amžius – 49,7 m. (SD ± 12,8 m.) – nuo 18 m. iki 87 m. Refliuksas prieš operaciją nustatytas vena saphena magna 96 proc.; vena saphena parva 3 proc.; abiejose – 1 proc. Atokiuoju laikotarpiu diagnozuoti 3 didžiosios poodžio venos recidyvai (0,5 proc.). Visi trys recidyvai pastebėti moterims (p > 0,05). Išvados. Didžiųjų komplikacijų po operacijos nepastebėta. Recidyvų dažnis sudarė 0,5 proc. Visais atvejais rekanalizavosi vena saphena magna ir visi recidyvai išsivystė moterims.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

50

Kazbaraitė, Gintarė, Rimantas Norkūnas et Audrius Gradauskas. « CHIRURGINIS PŪLINGO HIDRADENITO GYDYMAS : KLINIKINIS ATVEJIS ». Medicinos teorija ir praktika 22, n^o 4 (10 janvier 2017) : 393–98. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.064.

Texte intégral

Résumé :

Reikšmingi žodžiai: pūlingas hidradenitas, chirurginis gydymas, radikali ekscizija, kiuretažas, dalinė ekscizija. Pūlingas hidradenitas (lot. hidradenitis suppurativa) – tai lėtinė uždegiminė odos liga, dažniausiai pasireiškianti dauginiais abscesais, besiformuojančiais sinusais ir jungtimis tarp jų, komedonais, hipertrofiniais randais apokrininių liaukų vietose. Ji pažeidžia barjerinę, kosmetinę odos funkcijas, riboja paciento judrumą, blogina gyvenimo kokybę. Sergantieji pūlingu hidradetinu jaučia skausmą, nemalonų pažeistų vietų kvapą, o tai ypač neigiamai veikia jų psichosocialinį gyvenimą. Nutukimas, rūkymas, cukrinis diabetas ir hepatitai yra pūlinį hidradenitą predisponuojančios būklės. Pūlingo hidradenito gydymas reikalauja įvairių disciplinų gydytojų priežiūros: šeimos gydytojų, dermatologų, bendrosios praktikos chirurgų, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojų. Straipsnyje aptariami bendri pūlingo hidradenito gydymo principai, detaliau nagrinėjant chirurginio gydymo metodus bei kitų autorių gydymo metodikos rezultatus. Plačiai taikomi chirurginiai gydymo metodai: deroofing procedūra, kiuretažas, incizija su drenažu, dalinė ekscizija, radikali ekscizija ir jos pirminis, antrinis gydymas bei audinių plastikos būdai. Šiame straipsnyje bus nagrinėjamas klinikinis Hurley III stadijos, pūlingo hidradenito atvejis bei taikyti skirtingi chirurginio gydymo metodai (dalinė, radikali ekscizijos, kiuretažas), jų klinikinio efektyvumo palyginimas, išeitys, recidyvų skaičius ir intervalai tarp jų. Šiuo konkrečiu atveju, taikant radikalią eksciziją, pastebėti geresni gydymo rezultatai, palyginti su daline ekscizija – mažesnė rando hipertrofija ir atkryčio tikimybė.

Styles APA, Harvard, Vancouver, ISO, etc.

Articles de revues sur le sujet « Chirurgijns »

Créez une référence correcte selon les styles APA, MLA, Chicago, Harvard et plusieurs autres