Literatura académica sobre el tema "Istorija ir kritika"

Straipsnyje glaustai apžvelgiami istorijos tyrimai Lietuvoje nuo pirmųjų metraščių iki tarybinio laikotarpio istoriografijos. Teigiama, kad pirmojo lietuvių istoriko S. Daukanto darbai artimi prancūzų romantizmo istoriografijai. XIX a. Lietuvoje plačiai paplito neoromantizmas. 1919–1940 m. laikotarpiu buržuaziniai lietuvių istorikai buvo veikiami pozityvizmo. Tuo metu TSRS ir JAV savo veiklą pradėjo lietuvių istorikai marksistai. Lietuvių tarybinė istoriografija iš esmės ėmė formuotis po II pasaulinio karo. Joje daugiausiai buvo nagrinėjama politinė istorija, naujausi laikai, socializmo ir komunizmo statybos klausimai. Buvo išplėstas mokslinio tyrimo įstaigų tinklas, nuosekliau taikomi istorinio bei dialektinio materializmo principai, naudojamasi istoriografine ir šaltinių kritika, statistika, archyvų ir rankraštynų medžiaga. Kaip atskiri mokslai susiformavo archeologija ir etnografija, pradėti sociologiniai istorijos tyrimai, teatro, meno ir kitų kultūros sričių istorijos problematika.

Santrauka. Svarstant aktualius miesto planavimo ir įvaizdžio klausimus bene daugiausia kontroversijų kelia dabarties ir praeities architektūriniai objektai. Šie objektai keisdami miesto veidą tuo pat metu koreguoja ir miesto praeitį. Architektūrinės priemonės praeitį gali pertvarkyti, atnaujinti, išsaugoti, naikinti ir t.t. Tokiu būdu architektų veikla patenka į istorikų akiratį. Straipsnyje remiamasi analitine architektūros istoriko Manfredo Tafuri schema, kurioje aiškiai atribojama architektų ir architektūros istorikų veikla. Jei architektai orientuojasi į veiksmą, praktiką, ateities viziją ir utopiją, tai istorikų veikla siejama su teorija, kritiškumu, praeitimi ir atmintimi. Tarp šių kraštutinių figūrų Tafuri įkomponuoja architektūros kritiką, kuris priklausomas tiek nuo architektūros (kaip tyrimo objekto), tiek nuo istorijos (kaip žinių). Tafuri schema nėra pilna – joje trūksta paveldosaugininko. Įtraukiant šį veikiantį asmenį gaunamas išbaigtas modelis, kurį jungia keturios kategorijos: teorija (istorikas ir kritikas), praktika (architektas ir paveldosaugininkas), praeitis (istorikas ir paveldosaugininkas) ir ateitis (architektas ir kritikas). Pakoreguota Tafuri schema taikoma analizuojant Klaipėdos mieste 1990–2010 vykusias sąveikas, diskusijas ir kontroversijas, atsižvelgiant į dvi dominuojančias miesto planavimo bei materialaus paveldo apsaugos vizijas – architektūrinę ir istorinę.Raktažodžiai: architektūra, istorija, konkurencija, Manfredo Tafuri, Klaipėda.Keywords: architecture, history, competition, Manfredo Tafuri, Klaipeda. ABSTRACTTHE COMPETITION BETWEEN ARCHITECTURAL AND HISTORICAL VISIONS OF KLAIPEDA: BRAVE DECISIONS VS. SUSTAINABLE PRESERVATIONThe issue of the relation of Klaipeda’s image to urban planning has been the subject of intense debate. Old and new buildings transforming Klaipeda’s image at once correct and adjust the city’s past: its past can for example be reshaped, renewed, preserved or destroyed by architectural means. Thus architecture becomes an object of historical interest. In this article the analytic scheme proposed by the architectural historian Manfredo Tafuri is employed. Importantly, Tafuri dissociates architects from architectural historians: the former is operative, utopian and future-oriented; the latter is critical, memorial and oriented to the past. Between the two extremes Tafuri places the figure of the architectural critic, who is dependent on both architecture (as an object) and history (as knowledge). Such a schema is however incomplete as Tafuri ignores the figure of the expert of heritage protection. In the expert of heritage protection Tafuri’s schema can be refigured around four categories: theory (historian and critic), practice (architect and expert of heritage protection), past (historian and expert of heritage protection) and future (architect and critic). This upgraded framework is applied to the case of Klaipeda city in order to describe recent encounters, controversies and conflicts between two predominant visions – architectural and historical – concerning city planning and the protection of material heritage.

Amerikiečių filosofas, kultūros istorikas Haydenas White’as – žymiausias naratyvistinės istorijos filosofijos krypties atstovas. Savo svarbiausiame veikale „Metaistorija“ (Metahistory, 1973) jis pateikė radikalų, novatorišką, tropologija grįstą naratyvistinio istorinio diskurso projektą. Ši teorija sulaukė labai plataus įvairių humanistikos sričių specialistų atgarsio. Pirmoje straipsnio dalyje glaustai pateikiama pradinė naratyvistinio-tropologinio projekto versija. Kitoje dalyje apžvelgiama gausi šios teorijos kritika, išskiriant esmines jos temas, identifikuojant kritikų pozicijas. Paskutinėje straipsnio dalyje stengiamasi parodyti, kaip H. White’as reagavo į kritiką, kaip ji paveikė pradinę koncepcijos versiją ir kokia buvo tolesnė jo pažiūrų raida.

Straipsnyje analizuojama tiesos problema kritinėje istorijos filosofijoje. Aprašomas istorinio mąstymo suklestėjimas Europoje. Istorinė prasmė tapo vienu iš specifinių Vakarų mentaliteto bruožų. Teigiama, kad istorizmo viešpatavimas Europos kultūroje yra pavojingas reiškinys: nuosekliai plėtojamas istorizmas neišvengiamai baigiasi istoriniu reliatyvizmu, kurio bruožai (subjektyvizmas ir skepticizmas) perauga į kultūrinį nihilizmą. Dabartinėje istorijos filosofijoje nepritaikomas klasikinis tiesos apibrėžimas. Religinis požiūris į istoriją numato apriorinį jos tiesos ir prasmės pažinimą. Šiuolaikinė istorijos filosofija balansuoja tarp mokslinio ir teologinio istorijos aiškinimo. Kritinė istorijos filosofija išlaiko negatyvią istorijos mokslo nuostatą klasikinės istorijos filosofijos atžvilgiu ir papildo ją metodologine paties istorijos mokslo kritika. Šios filosofijos požiūriu, tiesa nėra objektyvi ir visuotinė. Galutinė istorijos tiesa nepasiekiama žmogui, jos paieškos yra begalinis procesas, kuriame kuriamos vis naujos istorijos prasmės. Istorijos paslaptis yra neišsprendžiama žmogaus egzistencinė antinomija.

Straipsnio pradžioje trumpai aprašomi du proto modusai: humanistinis, susijęs su žmogaus egzistencija ir dorove, kitas – scientistinis-mokslinis, loginis, techninis, industrinis proto pajėgumas, orientuotas į pasaulį. Teigiama, kad keletas humanistinės pakraipos mąstytojų ieško trečiojo moduso, savotiško mokslinio objektyvizmo ir iracionalistinio subjektyvizmo, grynojo scientizmo ir mokslinio pažinimo metodų tarpininko, pirmųjų dviejų sintezės. Vienas iš tokių mąstytojų yra H. Markusė, teigiantis, kad istorijos procese kryptį apsprendžia tam tikras pirmapradis filosofinis projektas. Jis istorijos sampratą grindė prielaida, kad žmogus visiškai laisvai kuria savo istoriją. Laisvai pasirinktas pažinimo ir istorinio proceso projektas apsprendžia visuomenės būtį. Taip H. Markusė supainioja laisvės ir savivalės sąvokas. Jeigu laisvė priešpriešinama būtinumui, tai pasirenkama ne laisvai, o savavališkai. Kritikuojama H. Markusės istorijos koncepcija ir teigiama, kad ji yra ne kritinio mąstymo, bet spekuliatyvinės fantazijos vaisius, kadangi nėra paaiškinama, kas ir kada pasirinko pirmapradį pažinimo projektą.

Latvian Academic LibraryDepartment of Manuscript and Rare BooksRūpniecības str. 10, LV-1235, Riga, LatviaE-mail: gjaunmuktane@lib.acadlib.lv Žurnalas „Latvju Grāmata“ – pirmasis mėnesinis žurnalas latvių kalba, skirtas literatūros kritikai, knygotyrai ir bibliografijai. Per dešimtį egzistavimo metų jis pateikė išsamią tam tikro laikotarpio latvių ir užsienio knygotyros apžvalgą, pirmą kartą paskelbė ir apibendrino nemažai kultūrinės ir istorinės medžiagos, susijusios su reikšmingais latvių kultūros veikėjais ir literatūros raida. Kas mėnesį šiame žurnale buvo skelbiamos naujai pasirodžiusių knygų apžvalgos ir kritikos recenzijos, rimti bendro pobūdžio straipsniai apie literatūrą, literatūros teoriją ir istoriją; rašytojų biografijos, laiškai ir komentarai; bibliografijos ir knygos meno straipsniai; kalbotyros tyrinėjimai; reikšmingos užsienio literatūros apžvalgos; išsamios naujų knygų bibliografijos; informacija apie latvių ir užsienio literatūrą; leidybos apžvalgos, konferencijų medžiaga ir kt. Rūdolfas Egle (1889–1947), literatas ir vertėjas, buvo žurnalo vyriausiasis redaktorius. Jo brolis Kārlis Egle (1887–1974), bibliografas, literatūros istorikas ir vertėjas, pagrindinis ir kartais vienintelis žurnalo darbuotojas, o dažnai ir tikrasis redaktorius. Ansis Gulbis (1873–1936), leidėjas ir rašytojas, buvo žurnalo iniciatorius ir steigėjas. Latvijos knygos prekybininkų ir leidėjų draugija tapo žurnalo leidėju ir dėl to žurnalo veikla buvo labai išsami. Žurnalą spausdino įvairios spaustuvės. Pirmasis „Latvju Grāmata“ numeris pasirodė 1922 metų rugpjūtį. Draugija patyrė materialinių nuostolių dėl mažo skaitytojų skaičiaus ir atsisakė leisti žurnalą. Ansis Gulbis ragino Kārlį ir Rūdolfą Egles perimti žurnalo leidybą, nes bendruomenei reikėjo mėnesinio žurnalo. Taigi R. Egle nuo 1927 m. pirmojo numerio tapo žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi ir leidėju. K. Egle žurnale „Latvju Grāmata“ dirbo daug ir sistemingai, tuo pat metu rengė kelių rašytojų darbų rinkinį, vertė iš anglų ir rusų kalbų, rašė literatūros istorijos apžvalgas ir esė, kaupė rašytojų bibliografijas ir pan. Jis parengė Latvijos enciklopedijai Latviešu konversācijas vārdnīca skyrių apie latvių literatūrą ir nuo 1925 m. dirbo Misinio bibliotekos direktoriumi. Dėl didžiulio darbo krūvio ir įtampos K. Egle susirgo tuberkulioze, ir žurnalo leidyba buvo nutraukta. Paskutinis „Latvju Grāmata“ numeris buvo išspausdintas 1931 metų gruodį. Iki šiol tai vienintelis latvių bibliografijos ir literatūros kritikos žurnalas, skirtas tik šiems klausimams. Mėnraštis paskelbė vertingą latviškų leidinių nuo 1922 m. ligi 1931 m. lapkričio bibliografiją, parengtą bibliografų Augusto Ģinterio ir Voldemāro Caunės. Joje naudojama dešimtainė klasifikacija. „Latvju Grāmata“ ligi šiol neprarado reikšmės kaip svarbus bibliografijos, literatūros istorijos ir kritikos leidinys. Jame pateikta labai vertingos medžiagos apie to laikotarpio reiškinius. Ja naudojasi dabartiniai literatūros kritikai ir kultūros istorikai. „Latvju Grāmata“ – vienas iš leidinių, padėjęs pagrindus Latvijos bibliografijai ir knygotyrai.

Pagrindinė šio straipsnio idėja yra ta, kad pasaulis, įskaitant ateities dimensiją, patiria kolonizaciją kaip tęstinį procesą. Kalbant apibendrintai, tai rodo, jog žmonės išleidžia iš rankų savo patyrimo kontrolę. Kalbant Marxo terminais, jie susvetimėja ir praranda pasitikėjimą savimi šiame grėsmingame pasaulyje. Būti postkolonializmo būklėje – tolygu siekti, kad žmonės įgytų gebėjimus, kurie jiems padėtų susigrąžinti istoriją. Užuot vergavę istorijai ir socialinėms sąlygoms jie turi išgalių kurti save ir savo pačių aplinką. Kad pasipriešinti kolonizacijai, reikia daugiau utopinių idėjų. Priešingai negu teigia daugelis kritikų, utopija nėra nei iracionali, nei žadinanti fantazijas. Utopinio mąstymo paskirtis – išvengti pavojaus, kurį kelia įprasti socialinės tikrovės vaizdiniai.

Straipsnyje pristatoma italų filosofo Benedetto Croce‘s (1866–1952) biografijos ir kūrybos svarbiausi bruožai. Filosofas nagrinėjo istorijos, politikos problemas, istorinį materializmą, marksizmą, estetiką, kūrė neohegelistinę dvasios filosofiją, kurią sudaro estetika, logika, praktikos filosofija (ekonomika ir etika) ir istoriografija. Pasak B. Croce‘s, kadangi laisvė ir istorija yra tapatūs dalykai, tai ir liberalizmas nėra viena iš daugelio politinių partijų, jis – kitas dvasios filosofijos pavadinimas. Liberalizmas B. Crocei yra metapolitinė (politinė-etinė) kategorija: tai antiautoritarizmas, kova prieš visus mėginimus likviduoti laisvą skirtingų dvasinių jėgų žaismą vardan vieningos ir visiems privalomos pasaulėžiūros ir kartu sunaikinti kūrybą bei dvasią. B. Croce dialektiką ir istorizmą panaudojo totalitarizmo kritikai. Filosofas klasikinę vertybių triadą (tiesa, grožis, gėris) papildė naudos kategorija. Istoriografiją jis traktavo kaip autonomišką gamtotyros atžvilgiu.

Publikacijoje pristatomi lenkų ateizmo propaguotojo A. Novickio dvi knygos. Knygoje „Paskaitos apie religijos kritiką“ išdėstoma ateizmo istorija Europoje iki XIX a. su trumpa marksistinio ateizmo atsiradimo apžvalga. Knygos autorius ateizmą laiko pozityvia pasaulėžiūra ir mokslu, vietoj termino „ateizmo istorija“ vartoja terminą „religijos kritikos istorija“. Antroje knygoje „Paskaitos apie religijos kritiką Lenkijoje“ apžvelgiama lenkų ateizmo istorija.

Straipsnyje nagrinėjami metodologiniai Vytauto Kavolio istorinės sociologijos bruožai. Teigiama, kad Kavolio plėtojamas pažinimo būdas, kurio paskirtis – nagrinėti žmogaus ir modernėjančios aplinkos santykį, individualumo ir universalumo dialektiką, humaniškumo savivoką, istorinio egzistavimo paradoksus, leidžia įžvelgti smulkesnius negu plačios apimties (sakykim, „bazės“, „visuomenės“, „tautos“, „kultūros“) priežastinius veiksnius, kuriuos Kavolis įtraukia į etnografinius/antropologinius socialinės raidos žemėlapius. Nors Kavolis metodiškai derina sociologijos ir istorijos disciplinų komponentus, tačiau jo koncepcija skiriasi nuo tradicinės istoriografijos ir yra artimesnė tropų teorijos modeliui, kuris leidžia perteikti objektus pasitelkiant įvairius netiesioginius ir figūrinius diskursus. Kavolio kurta istorinės sociologijos koncepcija yra naracinė, kritiška strategija, kurios svarbi dalis – vaizduotė, pagelbstinti kultūros istorikui atkurti simbolinių formų vaizdą. Svarbiausias Kavolio analizės dėmuo – socialinė antropologinė tematika. Tirdamas tiek socialines, tiek autobiografines gyvenamojo pasaulio trajektorijas, jis remiasi kultūros sociologijos, psichologijos, socialinės ir filosofinės antropologijos pažinimo būdais. Vytauto Kavolio rašymo būdas – struktūrizuojantis. Kitaip negu tradicinė istoriografijos kryptis, kurios pagrindinis klausimas – „Kaip vyko konkretūs istoriniai įvykiai?“, sociologas domisi alternatyviomis šių įvykių naracijomis (įvykių pateikimo, pasakojimo būdais). Kavolio istorinė sociologija gali būti vadinama individų mikroveiksmų istorija, kuri skiriasi nuo holistinės istorinės makrosociologijos modelių.

Diskusijoje, vykusioje tarp Gadamer ir Habermas, socialinių mokslų ir tradicijos kontekstuose buvo nagrinėjami kalbos, istorijos ir supratimo ribų bei universalumo klausimai. Šioje diskusijoje dalyviai filosofiškai sprendžia pažinimo partikuliarumo ir istoriškumo problemas. Filosofinė hermeneutika, kaip universali žmogiškojo supratimo teorija, ir socialinė kritinė teorija, kaip disciplina, išlaisvinanti visuomenę nuo prievartos, supriešina savo pozicijas dėl supratimo ribų ir universalumo. Darbe išryškinamas ir nagrinėjamas svarbiausios hermeneutinės filosofijos ir socialinės kritinės teorijos sampratos. Diskusijos tarp Gadamer ir Habermas epicentre yra žmogiškojo pažinimo universalumo klausimas. Šios diskusijos pagrindą sudaro šešių kategorijų priešprieša: trijų Gadamer – dialogas, tradicija ir horizontų susiliejimas, ir trijų Habermas – komunikacinio veiksmo, gyvenimiško pasaulio ir idealios kalbinės situacijos. 1. Centrinis Gadamer filosofinės hermeneutikos klausimas – kalbinio ir istorinio supratimo universalumas, kuris traktuojamas kaip dialogo, tradicijos ir horizontų susiliejimo dialektika. Gadamer, sistemingai tirdamas objekto ir subjekto priklausymą istorijai, plėtoja universalaus, kalbiškai įtarpinto, istorinio supratimo galimybes. 2. Centrinis Habermas epistemologijos klausimas yra pamatinių kalbinio ir istorinio pažinimo principų universalumas, kuris įvardinamas komunikacinio veiksmo, gyvenimiško pasaulio ir idealios kalbinės dialektikos sampratomis. Habermas... [toliau žr. visą tekstą]
Problems of language, history and understanding have been approached in discussion between Gadamer and Habermas, in the context social sciences and tradition. The participants have philosophically analysed problems of particularity and historicity of understanding. Philosophical hermeneutics, as universal theory of human reason, and social critical theory, as a discipline which emancipate society from violence, contra positioned their positions on understanding limits and universality. This contraposition of main concepts of hermeneutical philosophy and social critical theory were highlighted in this research. There is a question of universality of human reason in epicentre of discussion between Gadamer and Habermas. Basis of the discussion consist of contraposition of six categories: three of Gadamer – dialogue, tradition and fusion of horizons and three of Habermas – communicative action, living world and ideal speech situation. 1. Universality of linguistic and historic understanding are the main questions of Gadamer philosophical hermeneutics. This universality is treated as dialectic of dialogue, tradition and fusion of horizon. Gadamer systematically inquired dependence of object and subject to the history and developed possibilities for universal, linguistically mediated, historical understanding. 2. Main question of Habermas epistemology is the question of universality of linguistic and historic principles. This problem is expressed in conceptions of communicative... [to full text]