Academic literature on the topic 'Toto sampraday'

Straipsnyje aptariama Tomo Akviniečio laiko samprata, parodomas nuotolis tarp šios sampratos ir Aristotelio laiko suvokimo, nors abu mąstytojus formaliai vienija tas pats laiko apibrėžimas. Analizuojami pagrindiniai šio apibrėžimo elementai – laikas, judėjimas, žmogaus siela. Pereinant nuo aristoteliškos substancijų ontologijos (ovσία) į tomistiškąją buvimo akto (actus essendi) metafiziką, atskleidžiama judėjimo, žmogaus sielos ir laiko buvimo aktų vienovė. Maitinamas dieviškojo kūrimo veiksmo, laikas pasirodo kaip įtampa, kaip pati žmogaus siela, kuri, „matuodama“ ontologinį būtybės judėjimą, jo nuolatinį prasidėjimo momentą (dabartį) paverčia tęstiniu, pridėdama praeities ir ateities dimensijas.Pagrindiniai žodžiai: laikas, judėjimas, siela, intelektas, buvimo aktas, kūrimas iš nebūties.The Concept of Time According to Thomas AquinasPovilas Aleksandravičius SummaryThe article explains Thomas Aquinas’ concept of time on the basis of his metaphysics of being. At the same time, it shows the distance between his concept and the Aristotle’s conception of time, despite the fact that, formally, both thinkers used the same definition of time. The article analyzes the main elements of this definition through their interaction: time, motion and human soul. The journey from the Aristotle’s ontology of substances (υοσία) to the Thomistic metaphysics of the act of being (actus essendi) uncovers the unity among between motion, human soul and the acts of being of time. Nurtured by the act of divine creation, time appears as a tension, as the human soul itself, which ‘measures’ the ontological movement of a being and makes continuous its continual moments of beginning, by adding the dimensions of past and future.Keywords: Thomas Aquinas, time, motion, soul, intellect, act of being, creation from nothing.

XX amžiuje Tomo Akviniečio laisvės teorija susilaukė daugelio tyrėjų dėmesio. Išsiskyrė dvi šių tyrimų kryptys. Vienoje iš jų analizuojama Tomo Akviniečio prigimtinio įstatymo samprata, kitoje – bendroji jo laisvės ir laisvos žmogaus veiksenos teorija. Šiame straipsnyje aprašomi kai kurie aktualūs antrosios tyrimų krypties klausimai.

Nepaisant lietuvių kalbos meilės terminijos ribotumo, skirtingos šv. Tomo Akviniečio meilės sampratos gali būti apmąstytos ir lietuviškai, jei pradedama nuo prigimtinės meilės (amor naturalis), kuri kaip meilės pamatine prasme apibrėžtis funkcionuoja visose meilės formose. Straipsnyje atskleidžiama „amor naturalis“ kaip „inclinatio boni“ (nukreiptumo į gėrį) samprata bei parodoma, kaip ji apibūdina žmogaus prigimties funkcionavimą metafiziniu lygmeniu. Prigimtinė meilė, apibrėžiama per nukreiptumą į gėrį, pasirodo kaip bet kokio žmogaus veiksmo prielaida – labiausiai mylimas objektas tampa visas jo gyvenimo sritis orientuojančiu principu. Straipsnyje taip pat analizuojama, kaip metafizinis principas „gratia supponit naturam“ dera su „amor naturalis“ samprata ir grindžia Tomo Akviniečio teologinės meilės dorybės (caritas) plėtotę. Kūrinys prigimtine meile Kūrėją myli labiau nei save patį, todėl malonės veikimas per teologinę meilės dorybę prigimtinės meilės nepanaikina, bet aktualizuoja joje glūdintį potencialą.

Straipsnyje analizuojama Tomo Akviniečio amžinybės samprata ir ją išreiškiančios sąvokos. Teigiama, kad tradicinė, t. y. vėlyvojoje scholastikoje įsivyravusi, jos interpretacija neatspindi paties Tomo turėto užmojo. Akvinietiškoji amžinybės sąvoka nei laiko, nei judėjimo sąvokų atžvilgiu nesudaro priešingo sisteminio poliaus: amžinybės transcendentiškumas judėjimui yra tokio pobūdžio, kad, remiantis proporcionalinės analogijos principu, ją galima traktuoti kaip „judančią tam tikra prasme“, nors jos nejudėjimas žmogiškai patirčiai prieinamų judėjimų atžvilgiu yra absoliutus. Šią amžinybės judėjimo / nejudėjimo dialektiką Tomas Akvinietis reiškė per ypatingą dieviškosios gyvybės sampratą, kurią straipsnis nagrinėja įvairiausiuose jos pavidaluose, tiek „joje pačioje“ (quidam circuitus, Trejybė), tiek santykyje su pasauliu (creatio). Išnagrinėjus dieviškajai amžinybei būdingą judesį, straipsnio pabaigoje iškeliama tolesnio mąstymo galimybė – klausimas apie amžinybės laikiškumą.Pagrindiniai žodžiai: amžinybė, Dievas, nejudėjimas, judėjimas, gyvybė, laikiškumas.Thomas Aquinas in Pursuit of Addressing EternityPovilas Aleksandravičius SummaryThe article analyses the notion of eternity and concepts expressing it as used by Thomas Aquinas. It maintains that the traditional interpretation of the concept – developedmainly in the late scholastic period – does not tally with the intention of Aquinas. Aquinas’ concept of eternity should not be treated as the opposite systemicpole to either the concept of time or movement: the transcendence of eternity vis-à-vis movement can be regarded as ‘moving in a certain sense’, on the basis of proportional analogy principle, though its non-movement in relation to movements known by the human experience is absolute. Thomas Aquinas used a special concept of divine life to express this dialectic between movement and non-movement. The author analyses the concept of divine life in all its manifestations, both ‘in itself’ (quidam circuitus, Trinity) and in its relation to the world (creatio). Following the analyses of movement characteristic of divine eternity, a further thought is invited regarding the question of temporality of eternity.Keywords: eternity, God, non-movement, movement, life, temporality.

Tipologiniai ryšiai yra vienas kalbinių universalijų atspindžių. Reikia pasakyti, kad į baltų kalbų prozodines sistemas, jų fonetinę bazę, šiuo rakursu kol kas žvelgta pernelyg fragmentiškai. Viso to pasekmė – iš pirmo žvilgsnio gana didelė kalbinė diferenciacija, suponuojanti, kad kone kiekvieno didesnio tarminio ploto fonetinis prozodinių elementų pavidalas yra unikalus. Šiame straipsnyje ši realija bandoma verifikuoti lyginamąja akustine lietuvių ir latvių bendrinių kalbų kirčio analize. Kadangi šiuo metu vyraujanti fonetinio kirčio kompleksiškumo samprata palieka gana daug erdvės interpretacijai, kryptingesnio klausimo sprendimo ieškoma naujomis metodologinėmis priemonėmis. Keliama prielaida, kad kirtis galėtų būti prozodinis veiksnys, sąlygojantis tarpskiemeninius tono (platesne prasme – garso) kontrolės, interpretuojamos per F0 vidutinio lygio, F0 diapazono ir F0 pagreičio išvestinės santykių prizmę, skirtumus. Tyrimo duomenys atskleidė, kad tarp lietuvių ir latvių kalbų kirčio šiuo požiūriu yra daugiau panašumų nei skirtumų.

Straipsnyje nagrinėjama grožio samprata XX a. pirmosios pusės Lietuvos estetikoje. Teigiama, kad šiuo laikotarpiu nuodugniausiai į grožio problematiką gilinosi A. Jakštas, S. Šalkauskis, A. Viskantas ir J. Grinius. Visų keturių autorių grožio sampratų šaknys siekia Platono ir Aristotelio filosofijas, tačiau tiesioginės įtakos jiems daugiausia turėjo Tomo Akviniečio ir V. Solovjovo koncepcijos. Lietuvių idealistinės estetikos atstovai grožio klausimą nagrinėjo iš objektyvistinių pozicijų, tikrąjį grožį laikė nepriklausomai nuo subjekto egzistuojančiu fenomenu. Aiškindami grožio kilmę jį siejo su idealaus prado įsigalėjimu materialiame objekte, grožis laikytas neistorišku fenomenu. S. Šalkauskiui idealusis pradas, lemiąs objekto grožį, yra susijęs su daikto esme, pirmavaizdžiu. Jis akcentavo gamtos grožį. Teigė, kad grožis gali būti suvoktas tik subjekto sąmonei nusistačius atitinkamu būdu. A. Viskantas labiau domėjosi meno grožiu, siekė subjektyvinti grožio sampratą. Grožio charakteristikomis laikė tobulumą, išbaigtumą, harmoniją, proporcijas, ryškumą. J. Grinius grožį laikė subjekto išgyvenimu, estetiniu gėrėjimusi.

KONSTANTINO BALMONTO VILNA: RUSIŠKAS BALSAS LIETUVIŲ LITERATŪROS VILNIAUS TEKSTE Inga Vidugirytė Santrauka Geokritikos, kurios idėjos paremia straipsnį, perspektyva perkelia tyrėjo dėmesį nuo individualaus požiūrio į vietą prie pačios vietos kaip meninės erdvės provaizdžio. Įvairialypės reprezentacijos čia yra suvokiamos kaip visuminio heterogeniško vietos vaizdo galimybė. Šis požiūris šaknijasi miesto geografijoje ir urbanistikos studijose, todėl jam labai artima Vladimiro Toporovo sukurta Sankt Peterburgo teksto koncepcija, apjungianti Peterburgo literatūrą kaip vieną darinį. Vilniaus teksto kaip skirtingų tautų skirtingomis kalbomis parašytos literatūros samprata įtvirtinta Tomo Venclovos. Konstantino Balmonto eilėraščiai apie Vilnių gali būti traktuojami kaip vienas iš Vilniaus teksto balsų. Kita vertus, jie yra pakankamai specifinis atvejis, nes parašyti rusiškai, bet laikantis lietuviškos ideologijos normų. Kita jų dviprasmybė būtų sietina su tuo, kad nepaisant poeto pažinties su realia miesto, kuriame jis lankėsi porą kartų, erdve, poezijoje jos vietą užima mitinė Gedimino sapno ir su juo susijusių implikacijų erdvė. Vilnius yra mitologizuojamas dvigubai: pasakojant jo įkūrimo mitą ir struktūruojant istorinį pasakojimą vadovaujantis mitinio mąstymo principais. Nepaisant šios fikcijos, Balmonto eilėraščių dėka Vilniaus tekste atsiranda naujas personažas – poetas, Miškų Karalaitės Lietuvos vaduotojas.

Gogolio Mirusiųjų sielų antrasis tomas pradedamas labai įspūdingu gamtovaizdžio aprašymu, kuriame atkuriama Pieterio Bruegelio Vyresniojo peizažų Medžiotojai sniege. Sausis ir Niūri diena. Vasaris er­dvės struktūra, su jai būdingu žemės paviršiaus įgau­bimu. Aprašymo subjekto požiūrio taškas sutampa su Bruegelio peizažų subjekto tašku – yra iškeltas virš pirmojo plano. Gogolio aprašymas pradedamas nuo tolumoje matomos galingos kalnų virtinės, nuo kurios stebėtoją skiria platus upės slėnis su daugy­be malūnų, prieplaukų ir tiltų bei bažnyčių bokštais vainikuotų gyvenviečių. Priartėjęs prie subjekto po­zicijos žvilgsnis apsisuka, ir tuomet pasakojama apie upę, jos pakrantes, miškus, galiausiai, kalnus, kurie visi tarsi nyksta begalinėje tolumoje. Toks žvilgsnio sūpavimas įstrižai erdvės – būdingas Bruegelio pa­ veikslų stebėtojui, įnikusiam studijuoti jų detales ir bendrą vaizdą, kuriame, be Gogolio paminėtų objek­tų, dar yra ir žmonių figūrų. Gogolio du kartus pakar­totas sušukimas „Viešpatie, kaip čia erdvu!“ tiksliai atkuria Bruegelio peizažo įspūdį. Peizažo struktūros analogijas įtvirtina ir visa eilė sutampančių detalių – spalvų gamos, efekto aprašymo, tapybinės technikos perteikiant atmosferą atkūrimo, geografinių konkre­tybių ir pan.Šios analogijos iki šiol nėra tyrinėtos. Bruege­lio vardas apskritai nefigūruoja Gogolio tyrinėjimų kontekste, matyt, ir dėl tos priežasties, kad nei pats rašytojas, nei memuaristai tapytojo niekur nepami­nėjo. Tačiau galima būti tikram, kad Gogolis matė garsiuosius Metų laikų peizažus Vienos Belvedery­je, kur praleido ne mažiau dviejų mėnesių ir kaip tik tuo metu, kai pradėjo rašyti antrąjį savo poemos tomą. Manyčiau, kad jį turėjo patraukti virtuoziška Bruegelio peizažų technika, susijusi su iliuminacijų ir miniatiūrų tradicija, bei italų Renesanso tapytojų mokyklos, kurią rašytojas ypatingai mėgo ir vertino, pėdsakai Bruegelio peizažuose.Nepaisant visų analogijų, aiškėjančių lyginant Bruegelio ir Gogolio peizažus, sunku rasti jiems ben­drą interpretacinį raktą. Aš siūlau atsižvelgti į tokius Gogolio kūrybos aspektus, kurie leistų bent jau nu­manyti rašytojo intereso Bruegelio peizažu priežastis. Pirmasis aspektas susijęs su Gogolio perfekcionistiš­ku požiūriu į tekstą kaip kūrybos rezultatą, tikintis iš jo absoliučios tobulybės. Šis siekimas kyla iš roman­tikų kūrybos sampratos, kuri meną laiko begalybės išraiška baigtinume. Vadovaujantis tokia samprata, Bruegelio peizaže galima lengvai įžvelgti idėjos apie Dievo sukurto pasaulio grožį atspindį. Kitas Gogolio intereso aspektas gali būti siejamas su rašytojo po­linkiu naudotis vizualiųjų menų priemonėmis prozos tekste, siekiant stiprių „regimųjų“ efektų. Šis polinkis skatino jį naudotis klasikine ekfraze – į pasakojamąjį tekstą įkomponuotu meno kūrinio aprašymu. Būtent taip būtų galima traktuoti antrojo tomo peizažą. Tre­čiasis aspektas, priartinantis prie Gogolio peizažo su­pratimo, – tai Gogolio ir Bruegelio meninių pasaulių panašumas. Abiems menininkams būdingas žmogaus figūros, grubios, kartais primityvios, nerangios, su­priešinimas su ją supančia gamta, paprastai, este­tizuota, kontrastiškai tobula. Gyvenimo pabaigoje Gogolis labai sielojosi dėl savo personažų neigiamo pobūdžio, laikė juos priekaištu sau ir savo menui, kuris negali pateikti pozityvaus idealo, pakeisiančio visuomenę. Bruegelio estetika galėjo jį palaikyti ir padrąsinti, bet negalėjo išvesti link naujo meno, kurio jis siekė. Utopinis Gogolio projektas parašyti knygą, kuri išgelbės pasaulį, negalėjo būti įgyvendintas ir dėl tos priežasties, kad pasaulio modelis, kurį jis kūrė savo poemoje, išliko nepakitęs ir netgi sutvirtintas Bruegelio peizažo provaizdžiu.

Magistro darbe „Mirties įvaizdis Sauliaus Tomo Kondroto romane „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ (1985) analizuojama mirties tema lietuvių prozoje. Remiantis Vakarų kultūrologijoje ir tanatologijoje susiformavusia mirties samprata, yra ginamas teiginys, kad šiame romane sukurtas literatūrinis (estetinis) mirties įvaizdis, kuris gali pristatyti skaitytojui visuminę mirties pajautą ir praplėsti bei pagilinti kultūrologinę (mitologinę, religinę ir filosofinę) mirties fenomeno interpretaciją. XX a. lietuvių prozoje mirtis yra viena svarbiausių jos tematikos krypčių. Darbo objektu pasirinktame S. T. Kondroto romane mirties įvaizdis yra kūrinio siužeto epicentras ir išeities taškas kuriant kitus literatūrinius įvaizdžius, simbolius, metaforas. Romane vartojama magiškojo realizmo poetika, kuri literatūriniam mirties įvaizdžiui romane „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ suteikia kasdieniškumo pobūdį, „paprasto stebuklo“ įspūdį. Analizė atskleidžia literatūros kūrinyje atsirandantį meninį mirties įvaizdį ir jo aspektus, kurie praplečia ir pagilina mitinę, religinę ir filosofinę mirties interpretaciją. Darbe aiškinamasi, kodėl mirties įvaizdžio šiame romane analizė leidžia pereiti prie gilesnių laisvės, valdžios, diktatūros ir kitų klausimų tyrinėjimų, be to, padeda suvokti romano meninės raiškos priemones.
The Masters Research presented is based on the impressions of death in the novel ”Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą” (The Devouring Gaze of the Window Lookers), published 1985. The research presents an analysis of the theme of death in Lithuanian literature as written by Saulius Tomas Kondrotas. In the XX Century, the theme and analysis of death in Lithuanian literature is a main focus. Western literature, as presented in the book, with its thanatology and perception of death is often conceptionalized with an incomplete impression of thanatology focusing on saving, protecting and keeping alive in its cultural values, philosophy and theology. For the purpose of this study, analysing the novel of S.T. Kondrotas was selected as death is the epicenter of its theme. In the book Magic Realism as an art form is used as a means of expression. In the novel plain, simple, miracles of ordinary daily life are absolutely essential . In the novel, the meaning of death is expanded by the use of myths, religion, and philosophy to extend and broaden its perception. Death’s impression in the analysis of the book deepens the knowledge of government control, dictatorship, and freedom with the questions this poses. Forms of art presented as Magic Realism in the book assist the reader in understanding what the book intends to reveal. Significant language in the book include the author’s view of the death experience, the magic art of dying, and the tone in which it is written. The novel also... [to full text]