Academic literature on the topic 'R kvadrát'

Uvod: Z nenačrtovanim ocenjevanjem na podlagi pomanjkljivo opredeljenih kriterijev lahko spregledamo neuspešnega študenta in tako prispevamo k njegovemu nevarnemu delovanju v kliničnem okolju. Namen raziskave je bil ugotoviti, kakšna so stališča in mnenja kliničnih mentorjev ter študentov zdravstvene nege glede ocenjevanja kliničnega usposabljanja. Metode: Uporabljena je bila kvantitativna deskriptivna metoda dela. Spletno anketo je izpolnilo 84 dodiplomskih študentov zdravstvene nege, njeno tiskano različico pa 37 kliničnih mentorjev. Zbiranje podatkov je potekalo od oktobra do novembra 2015. V analizi je bila uporabljena osnovna opisna statistika, hi-kvadrat test, Mann-Whitneyev U-test in Pearsonov koeficient korelacije. Rezultati: Klinični mentorji so v večji meri kot študenti mnenja, da bi se morali na klinično usposabljanje načrtno pripraviti (U = 790, p < 0,001). S Pearsonovim koeficientom korelacije (r = −0,215, p = 0,024) smo ugotovili, da je zadovoljstvo z ocenjevanjem vseh anketiranih večje, če je ocenjevanje sprotno in ne le končno. Hi-kvadrat test je pokazal, da anketiranci ocenjevalni list ocenjujejo kot samo zadovoljiv (n = 47, 43,5 %; χ2 = 4,3, p = 0,229). Diskusija in zaključek: Večina anketirancev ni zadovoljnih z načinom ocenjevanja kliničnega usposabljanja. Zavedajo se pomanjkljivosti ocenjevalnega lista, opozarjajo tudi na pomanjkanje časa pri mentoriranju študentov. Raziskava prispeva k boljšemu razumevanju razmer v procesu ocenjevanja kliničnega usposabljanja.

Nepakankama profilaktinių skiepijimų aprėptis gali lemti užkrečiamųjų ligų, tarp jų ir visuomenės pamirštų bei retesnių, protrūkius. Skiepijimų aprėpties stebėsena teikia galimybę sustiprinti vakcinomis valdomų infekcinių ligų epidemiologinę priežiūrą ir kontrolę. Tikslas – įvertinti profilaktinių skiepijimų nuo tymų, raudonukės ir epideminio parotito aprėptį Lietuvos savivaldybėse 2010–2018 metais. Metodai. Atlikta Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro profilaktinių skiepijimų aprėpties 2010-2018 metais duomenų analizė ir aprašomasis tyrimas. Naudota WinPepi 11.65 programa, R programos 3.2.2 paketas. Statistiniam reikšmingumui vertinti pasirinktas Mantel-Haenszel chi kvadrato (χ2) testas. Reikšmingumo lygmuo p≤0,05. Rezultatai. Daugumoje savivaldybių nustatyta vaikų skiepijimo aprėpties pirmąja bei antrąja vakcinos nuo tymų, raudonukės ir epideminio parotito doze mažėjimo tendencija. Išvados. Skiepijimo aprėpties kitimo tendencijos savivaldybėse yra skirtingos. Nevienodas asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų požiūris, jų darbo organizavimas skirtingose teritorijose gali būti laikomas skiepijimo aprėpties netolygumų prielaida.

Tikslas. Įvertinti Lietuvos vaikų neinfekcinės kilmės apsinuodijimo atvejų dažnį pagal apsinuodijimo aplinkybes, gydymo baigtį ir apsinuodijimą sukėlusių medžiagų grupes 2012-2017 metų laikotarpiu. Tyrimo medžiaga ir metodai. Analizei panaudoti Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos „Sveidra“ 2012-2017 m. užregistruoti apsinuodijimo atvejų duomenys. Duomenys analizuoti naudojant Microsoft Excel, WinPepi programą, R statistinį paketą. Duomenų analizei buvo naudojami t, Wilcoxon signed rank, Pearson chi kvadrato (χ2) ir Fisher tikslusis testai. Statistinėms išvadoms pasirinktas reikšmingumo lygmuo α = 0,05, skirtumas laikomas statistiškai reikšmingas, kai p < 0,05. Tyrimo rezultatai. Lietuvoje nuo 2012 iki 2017 metų daugiausia vaikų neinfekcinės kilmės apsinuodijimo atvejų buvo užregistruota namuose (67,22 proc.) bei laisvalaikio veiklos metu (87,16 proc.). Dažniausia vaikų gydymo baigtis buvo išrašymas iš ligoninės (45,77 proc.). 61,72 proc. visų atvejų – apsinuodijimas nemedicininės paskirties medžiagomis. Išvados. Analizuotu laikotarpiu tarp skirtingo amžiaus ir lyties vaikų stebimi neinfekcinės kilmės apsinuodijimo epidemiologinių dėsningumų, apsinuodijimo aplinkybių, tokių kaip apsinuodijimo vieta ir veikla apsinuodijimo metu, gydymo baigties bei apsinuodijimą sukėlusių medžiagų skirtumai.

Vienas iš svarbesnių statybinių medžiagų ir statinių elementų parametrų yra oro garso izoliavimas. Statybinių elementų garso izoliavimo koeficiento matavimą reglamentuoja įvairių šalių standartai. Juose nurodyti griežti reikalavimai bandymo kameros tinkamumui bei matavimų tikslumui nustatyti. Įvairiuose standartuose šie reikalavimai yra skirtingi (žr. l lentelę). Šio straipsnio tikslas yra parodyti, kaip nustatyti bandymo kameros tinkamumą, bei apibrėžti garso slėgio lygių ir aidėjimo trukmės matavimų kiekį, kad būtų pasiektas reikalaujamas matavimų tikslumas visose trečdalio oktavos dažnių juostose. Garso izoliavimo koeficientas R yra nustatomas pagal (1) formulę, išmatavus garso slėgio lygius siunčiamojo ir priimamojo garso kamerose L 1 ir L 2 ir aidėjimo trukmę T priimamojo garso kameroje. Bandant buvo naudojamos 100 m3 (siunčciamojo garso) ir 70 m3 (priimamojo garso) aidėjimo kameros, atitinkančcios Europos standartų reikalavimus. Matuojant bandymo kamerose buvo sukuriamas difuzinis garso laukas. Nuo jo difuziškumo lygio priklauso matavimų tikslumas. Bandymų rezultatai įverrinami remiantis statistine analize. Darant prielaidą, kad atsitiktinių dydžių L 1, L 2, T tikimybiniai pasiskirstymai atitinka normalųjį (difuziškumo sąlyga) ir yra nepriklausomi, gauta garso izoliavimo koeficiento nustatymo paklaidų įvertinimo formulė (2). Tam. kad būtų patvirtintos daromos prielaidos bei nustatyti kiti matavimo parametrai, buvo atliekami tiriamieji matavimai, panaudojant iki 12 mikrofonų vietų ir iki 22 serijų (130 registracijų) aidėjimo trukmės matavimų. Nustatyta, kad atsitiktinių dydžių L = L 1—L 2 ir T pasiskirstymo tankiai arti normaliajam (1 pav.). 2 pav. pateikti reikšmingumo lygmenys, kai tikrinama hipotezė dėl atsitiktinių dydžių L ir T pasiskirstymo tankių atitikties normaliajam pasiskirstymo tankiui (pagal Hi-kvadrato kriterijų) visose trečdalio oktavos dažnių juostose. Daroma išvada, kad. norint atsitiktiniam dydžiui R nustatyti pasikliautinųjų intervalų ribas, galima taikyti Stjudento pasiskirstymą (žr. (3) ir (4) formules). Pagal nustatytus su pasikliovimo lygmeniu g=95% garso izoliavimo koeficiento paklaidos DR verčių įvertinimus gautos bandymų matavimų kartojimosi vertės visose trečdalio oktavos dažnių juostose (3 pav.). Iš 3 pav. matyti, kad, norint gauti pageidaujamą tikslumą, remiantis standartų reikalavimais [4–7], pakanka išmatuoti garso slėgio lygius L 1 ir L 2 6-iose mikrofono vietose, kai dažnių juostos viršija 200 Hz. ir 12-oje mikrofono vietų, kai dažnių juostos esti mažiau kaip 160 Hz. o aidėjimo trukmę pakanka nustatyti pagal vieną matavimo seriją su 6-iomis registracijomis. Pastebėta, kad garso izoliavimo koeficientas nustatomas taikant garso slėgio vidurkio įvertinimus pagal energinį vidurkį, o jo tikslumui įvertinti imamas aritmetinis vidurkis. Dėl tos priežasties pasikliautinųjų intervalų ribų vertės pasislinks tam tikra verte. Gautas gana tikslus pasislinkimo vertės įvertinimas (6) tarp matematinio ir energinio vidurkio. Tai yra svarbu, norint nustatyti garso izoliavimo koeficiento verčių patikslinimą.

Darbo tikslas. Įvertinti sirgusiųjų erkiniu encefalitu (EE) 2011-2014 m. ir 2005-2008 m.epidemiologiją ir klinikinį pasireiškimą. Darbo objektas. Atliktas retrospektyvinis erkinio encefalito tyrimas Vilniaus rajone 2011-2014 m., kai sergamumas buvo didelis (13,1 atvejai 100 000 gyventojų) ir 2005-2008 m., kai sergamumas buvo mažas (3,7 atvejai 100 000 gyventojų). Ištirti Vilniaus rajono suaugę pacientai, sirgę erkiniu encefalitu ir gydyti Vilniaus universiteto Santaros klinikų Infekcinių ligų ir Neurologijos centruose 2005-2014 m. Metodas. Į tyrimą buvo įtraukti tik laboratoriškai patvirtinti atvejai: nustačius EEV IgM ir IgG kraujyje arba EEV IgM likvore. Pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes pagal sergamumo lygio laikotarpius, tai 2011-2014 m. (n=417) ir 2005-2008 m. (n=130). Grupės lyginamos pagal epidemiologiją, kliniką ir liekamuosius reiškinius. Statistinė analizė atlikta naudojant R statistinį paketą, chi-kvadrato, Fišerio (Fisher) testus; α=0,05. Rezultatai. 2011-2014 m., kai sergamumas Vilniaus rajone didėjo, palyginus su 2005-2008 m. nustatyta, kad sumažėjo meningitinių ligos formų – 33/417 (7,91%) palyginus su 19/130 (14,62%), (p=0,023), taip pat sumažėjo ir encefalitinių formų – 12/417 (2,88%) lyginant su 9/130 (6,92%) (p=0,023). Meningoencefalomielitinių ligos formų padaugėjo – 18/417 (4,32%) palyginus su 1/130 (1,32%) (p=0,054). Meninginių simptomų pasireiškimo dažnis sumažėjo – 255/417 (61%) lyginant su 100/130 (76,92%) (p=0,001). Padidėjo šių simptomų/sindromų pasireiškimo dažnis: ataksijos 146/416 (35,1%) palyginus su 32/130 (24,63%) (p=0,026), tremoro 229/417 (54,78%) palyginus su 49/130 (37,69%) (p=0,001), galvinių nervų pažeidimo 188/417 (44,98%) palyginus su 44/130 (33,85%) (p=0,025) ir galvos skausmo 385/416 (92,55%) palyginus su 112/130 (86,15%) (p=0,026). Padažnėjo liekamieji reiškiniai: galvos svaigimas (p=0,028), ataksijos (p&lt;0,05) bei tremoras (p&lt;0,01). 2011-2014 metais buvo 4 mirtys (0,96%) palyginus su 2005-2008 metais, kai nebuvo nei vienos mirties (p=0,264). Išvados. Vilniaus rajone nustatytas tiesioginis didėjančio erkinio encefalitu sergamumo ir kintančių ligos formų ryšys. Didėjant erkinio encefalito sergamumui Vilniaus rajone daugėja meningoencefalitinių, mažėja meningitinių ir encefalitinių ligos formų, dažnesni liekamieji reiškiniai, didėja mirštamumas.

Reikšminiai žodžiai: transjugulinis intrahepatinis portosisteminis šuntas (TIPS), portinė hipertenzija (PH), hepatinių venų spaudimo gradientas (HVPG), ultragarsinis tyrimas (UG). Spalvinio doplerio tyrimu diagnozuojama portinė hipertenzija, kuri išsivysto kaip komplikacija sergant kepenų ciroze. Transjugulinis intrahepatinis portosisteminis šuntas (TIPS) yra angiografinio pobūdžio gydymo metodas, kuriuo siekiama sumažinti portinę hipertenziją ir jos komplikacijas (refrakterinį ascitą, varikozinių venų pakartotinį kraujavimą). Neretai ši intervencinė procedūra yra „tiltas“ iki kepenų transplantacijos žmonėms, sergantiems sunkios stadijos kepenų liga. Tikslas. Įvertinti doplerio efektu pagrįstų ultragarsinių parametrų ryšį su TIPS procedūros veiksmingumu ir komplikacijų rizika. Tyrimo medžiaga ir metodai. Atliktas retrospektyvinis ir iš dalies prospektyvinis tyrimas, kurio metu išnagrinėtos 45 pacientų epikrizės ir 7 pacientai pakartotinai ištirti ultragarsu. Visiems pacientams Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Gastroenterologijos skyriuje 2004–2013 m. atlikta TIPS procedūra. Tyrimo metu vertinti duomenys: lytis, amžius, v. portae diametras (cm), v. portae kraujotakos greitis prieš TIPS ir po TIPS (m/s), hepatinių venų spaudimo gradientas prieš ir po TIPS (mmHg), pagrindinės ligos diagnozė, pasireiškusių komplikacijų atvejai. Duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 programa. Požymių priklausomybei ir ryšio stiprumui vertinti skaičiuotas chi kvadrato (χ2) kriterijus ir Spearmano koreliacijos koeficientas (r). Rezultatai. Išanalizuoti 52 pacientai (33 vyrai (63,5 proc.) ir 19 moterų (36,5 proc.)). Pacientų amžiaus vidurkis – 54 m. (± 14 m.). Naudojant Spearmano koreliacijos koeficientą nustatyta: kuo didesnis v. portae spindis, tuo mažesnis greičio pokytis. Vidutinis v. portae diametras 1,36 ± 0,2 cm, gautas vidutinis greitis prieš TIPS 0,103 ± 0,08 m/s, vidutinis greitis po TIPS 0,357 ± 0,31 m/s, vidutinis greičio pokytis 0,254 ± 0,32 m/s (p = 0,001). Vidutinis v. portae spaudimo gradientas prieš TIPS 30,46 ± 7,8 mm/Hg, vidutinis spaudimo gradientas po TIPS 9,27 ± 1,9 mm/Hg, vidutinis spaudimo gradiento pokytis po TIPS buvo 21,19 ± 7,8 mm/Hg. Komplikacijos pasireiškė 28 pacientams (53,8 proc.), jų nebuvo 24 pacientams (46,2 proc.). Varikozinių venų pakartotinis kraujavimas atsirado 9 pacientams (17,3 proc.), nebuvo 43 pacientams (82,7 proc). Refrakterinio ascito dinamika prieš ir po intervencijos: sumažėjo 35 pacientams (67,3 proc.), nesumažėjo 17 pacientų (32,7 proc.). Tarp komplikacijų pasireiškė: hepatinė encefalopatija (60,7 proc.), stento disfunkcija (39,3 proc.), hemolizinė anemija (14,3 proc.). Išvados. Remiantis atlikto tyrimo skaičiavimų duomenimis, rezultatai rodo, kad TIPS yra veiksmingas gydant portinę hipertenziją ir jos sukeliamas komplikacijas. Spalvinis dopleris yra neinvazinis, greitai atliekamas, nebrangus ir informatyvus tyrimas, padedantis nustatyti TIPS veiksmingumą.

Tyrimo tikslasPalyginti krūtį tausojančias operacijas: periareolinę naviką adaptuojančią mastopeksiją su įprasta pusmėnuline segmentektomija, nustatyti ypatumus, metodų pranašumus ir trūkumus, pasirenkant kurį nors operacijos metodą.Tyrimo metodaiAtlikta retrospektyvioji analizė pacienčių, operuotų „Ammerland“ klinikų Krūties centre Vesterštėdėje (Vokietija) 2008–2009 m. dėl pirminio krūties vėžio, atliekant pusmėnulinę segmentektomiją (n = 136) bei periareolinę naviką adaptuojančią mastopeksiją (n = 131). Abiejų operacijų metodikos buvo nagrinėjamos atsižvelgiant į įvairius kriterijus: naviko ir krūties dydį, kūno masės indeksą, rezektato svorį ir kitus. Duomenys nagrinėti naudojant Stjudento t bei chi kvadrato (χ2) testus, Pearsono koreliaciją ir Kendallo tau-b (r), kai p < 0,05.RezultataiPašalinto audinio svoris (36,96 g ± 20,68 vs. 53,13 g ± 33,03, p = 0,0001, p < 0,05) ir naviko skerspjūvis (17,63 mm ± 11,94 vs. 25,77 mm ± 17,25, p = 0,0001, p < 0,05) buvo didesni pacienčių, kurioms buvo atlikta naviką adaptuojanti mastopeksija. Mažesnes krūtis turinčios moterys buvo dažniau operuojamos naudojant mastopeksijos metodiką, p = 0,008, p < 0,05.Pakartotinių operacijų skaičius (apie 30 %, p = 0,351) ir naviko atstumas iki rezektato kraštų abiejose grupėse nesiskyrė (segmentektomija – 5,52 mm ± 2,59, mastopeksija – 5,88 mm ± 2,87, p = 0,377). Operacijos laikas buvo 1,7 karto ilgesnis mastopeksijos grupėje (113,4 min. ± 29,42 vs. 67,61 min. ± 26, p = 0,001, p < 0,05). Komplikacijų skaičius abiejų operacijų grupėse nesiskyrė, p = 0,34.IšvadaTaikant naviką adaptuojančių periareoliarinės mastopeksijos operacijų metodiką, galima pašalinti didesnius navikus nei įprastos pusmėnulinės segmentektomijos būdu. Mastopeksija taip pat gali būti taikoma moterims, turinčioms mažesnį kūno masės indeksą bei mažesnes krūtis.Reikšminiai žodžiai: krūtį tausojanti operacija (KTO), onkoplastinė chirurgija, naviką adaptuojanti mastopeksija.Comparison of tumor-adapted mastopexy with semilunar segmentectomy – monocentric study ObjectiveTumor-adapted periareolar mastopexy is a breast-conserving oncoplastic surgery method in the breast cancer treatment. The aim of this study was a comparison of breast-conserving surgeries, tumor-adapted periareolar mastopexy vs. the usual semilunar segmentectomy, determination of characteristic properties, advantages and disadvantages when choosing one or another surgery method.MethodsData on patients from 2008–2009 were retrospectively examined. All patients underwent surgery for primary breast carcinoma by semilunar segmentectomy (n = 136) or by pariareolar tumor-adapted mastopexy (n = 131) at the Breast Center of the Ammerland Clinic in Westerstede, Germany. Both surgical techniques were analyzed on various criteria, such as tumor / breast-relation, BMI, resection weight, etc. The data analysis was performed using Student’s t-test or the Chi-square (χ2) test, the correlation by Pearson and Kendall’s Tau-b (r) when p < 0.05.ResultsThe removed tissue weight (36.96 ± 20.68 g vs. 53.13 ± 33.03 g, p = 0.0001, p < 0.05) and the diameter of the tumor (17.63 ± 11.94 mm vs. 25.77 ± 17.25 mm, p = 0.0001, p < 0.05) were larger in the tumor-adapted mastopexy patient group than in the semilunar segmentectomy group. For women with small breasts, mastopexy was used more frequently, p = 0.008, p < 0.05.The number of secondary surgeries (both groups about 30 perc., (p = 0.351) and the distance between the tumor and the resection margin were the same for both surgical procedures (segmentectomy – 5.52 ± 2.59 mm and mastopexy – 5.88 ± 2.87 mm, p = 0.377). The duration of surgery was 1.7 times longer in mastopexy than in the other technique (113.4 ± 29.42 min vs. 67.61 ± 26 min, p = 0.001, p < 0.05). The complication rate was the same in both methods, p = 0.34.ConclusionPeriareolar tumor-adapted mastopexy allows removing larger tumors than the semicircular segmentectomy. Mastopexy can be indicated for women with a lower BMI and smaller breasts.Key words: breast-conserving surgery (BCS), oncoplastic surgery, tumor-adapted mastopexy.

Tyrimo tikslasPalyginti krūtį tausojančias operacijas: periareolinę naviką adaptuojančią mastopeksiją su įprasta pusmėnuline segmentektomija, nustatyti ypatumus, metodų pranašumus ir trūkumus, pasirenkant kurį nors operacijos metodą.Tyrimo metodaiAtlikta retrospektyvioji analizė pacienčių, operuotų „Ammerland“ klinikų Krūties centre Vesterštėdėje (Vokietija) 2008–2009 m. dėl pirminio krūties vėžio, atliekant pusmėnulinę segmentektomiją (n = 136) bei periareolinę naviką adaptuojančią mastopeksiją (n = 131). Abiejų operacijų metodikos buvo nagrinėjamos atsižvelgiant į įvairius kriterijus: naviko ir krūties dydį, kūno masės indeksą, rezektato svorį ir kitus. Duomenys nagrinėti naudojant Stjudento t bei chi kvadrato (χ2) testus, Pearsono koreliaciją ir Kendallo tau-b (r), kai p < 0,05.RezultataiPašalinto audinio svoris (36,96 g ± 20,68 vs. 53,13 g ± 33,03, p = 0,0001, p < 0,05) ir naviko skerspjūvis (17,63 mm ± 11,94 vs. 25,77 mm ± 17,25, p = 0,0001, p < 0,05) buvo didesni pacienčių, kurioms buvo atlikta naviką adaptuojanti mastopeksija. Mažesnes krūtis turinčios moterys buvo dažniau operuojamos naudojant mastopeksijos metodiką, p = 0,008, p < 0,05.Pakartotinių operacijų skaičius (apie 30 %, p = 0,351) ir naviko atstumas iki rezektato kraštų abiejose grupėse nesiskyrė (segmentektomija – 5,52 mm ± 2,59, mastopeksija – 5,88 mm ± 2,87, p = 0,377). Operacijos laikas buvo 1,7 karto ilgesnis mastopeksijos grupėje (113,4 min. ± 29,42 vs. 67,61 min. ± 26, p = 0,001, p < 0,05). Komplikacijų skaičius abiejų operacijų grupėse nesiskyrė, p = 0,34.IšvadaTaikant naviką adaptuojančių periareoliarinės mastopeksijos operacijų metodiką, galima pašalinti didesnius navikus nei įprastos pusmėnulinės segmentektomijos būdu. Mastopeksija taip pat gali būti taikoma moterims, turinčioms mažesnį kūno masės indeksą bei mažesnes krūtis.Reikšminiai žodžiai: krūtį tausojanti operacija (KTO), onkoplastinė chirurgija, naviką adaptuojanti mastopeksija.Comparison of tumor-adapted mastopexy with semilunar segmentectomy – monocentric study ObjectiveTumor-adapted periareolar mastopexy is a breast-conserving oncoplastic surgery method in the breast cancer treatment. The aim of this study was a comparison of breast-conserving surgeries, tumor-adapted periareolar mastopexy vs. the usual semilunar segmentectomy, determination of characteristic properties, advantages and disadvantages when choosing one or another surgery method.MethodsData on patients from 2008–2009 were retrospectively examined. All patients underwent surgery for primary breast carcinoma by semilunar segmentectomy (n = 136) or by pariareolar tumor-adapted mastopexy (n = 131) at the Breast Center of the Ammerland Clinic in Westerstede, Germany. Both surgical techniques were analyzed on various criteria, such as tumor / breast-relation, BMI, resection weight, etc. The data analysis was performed using Student’s t-test or the Chi-square (χ2) test, the correlation by Pearson and Kendall’s Tau-b (r) when p < 0.05.ResultsThe removed tissue weight (36.96 ± 20.68 g vs. 53.13 ± 33.03 g, p = 0.0001, p < 0.05) and the diameter of the tumor (17.63 ± 11.94 mm vs. 25.77 ± 17.25 mm, p = 0.0001, p < 0.05) were larger in the tumor-adapted mastopexy patient group than in the semilunar segmentectomy group. For women with small breasts, mastopexy was used more frequently, p = 0.008, p < 0.05.The number of secondary surgeries (both groups about 30 perc., (p = 0.351) and the distance between the tumor and the resection margin were the same for both surgical procedures (segmentectomy – 5.52 ± 2.59 mm and mastopexy – 5.88 ± 2.87 mm, p = 0.377). The duration of surgery was 1.7 times longer in mastopexy than in the other technique (113.4 ± 29.42 min vs. 67.61 ± 26 min, p = 0.001, p < 0.05). The complication rate was the same in both methods, p = 0.34.ConclusionPeriareolar tumor-adapted mastopexy allows removing larger tumors than the semicircular segmentectomy. Mastopexy can be indicated for women with a lower BMI and smaller breasts.Key words: breast-conserving surgery (BCS), oncoplastic surgery, tumor-adapted mastopexy.

Uvod: Klinično usposabljanje študentov zdravstvene nege je ključnega pomena. Pomembno je, da so diplomanti usposobljeni za samostojno, humano, odgovorno in avtonomno izvajanje zdravstvene nege. Namen raziskave je bil ugotoviti usposobljenost študentov na rednem in izrednem študiju zdravstvene nege za samostojno izvajanje zdravstvene nege. Metode: Izvedena je bila deskriptivna opazovalna raziskava. Podatki so bili zbrani z delno strukturiranim vprašalnikom na vzorcu 134 študentov tretjega letnika študijskega programa prve stopnje Zdravstvena nega. Raziskava je potekala od januarja do marca 2012. Za analizo sta bili uporabljeni deskriptivna statistika in bivariatna analiza (test hi-kvadrat, t-test). Rezultati: Statistično pomembne razlike v samooceni usposobljenosti med študenti rednega in izrednega študija so se pokazale pri etični praksi ( R =3,6, IZR =3,5, t = 2,63, p = 0,010) in pravni praksi ( R=3,3, IZR=3,1, t = 2,69, p = 0,008). Ugotovljena je bila manj kot 80% usposobljenost pri kompetencah »redno pregledujem in popravljam negovalni načrt v sodelovanju z drugimi člani negovalnega tima in pacienti« (χ2 = 0,27, p = 0,654) in »delegiram naloge glede na usposobljenost, strokovno znanje in izkušnje« (χ2 = 1,793, p = 0,181). Diskusija in zaključek: Raziskava je pokazala, da so študenti najbolje usposobljeni za medpoklicno zdravstveno varstvo, izboljševanje kakovosti in nadaljnje izobraževanje. Raziskavo bi bilo treba opraviti vsako študijsko leto ob zaključku tretjega letnika.

Uvod: Starostno obdobje spremljajo številne spremembe, ki povečajo starostnikovo ranljivost in hkrati oblikujejo značilne simptome depresije ter vplivajo na kakovost življenja. Namen raziskave je ugotoviti razlike v kakovosti življenja, vključevanju v družabne aktivnosti in samooceni zdravja starostnikov z depresijo in starostnikov brez depresije. Metode: Raziskava je temeljila na kvantitativni metodologiji. Vključenih je bilo 138 oseb, od tega 69 oseb z depresivno motnjo in 69 oseb brez depresivne motnje. Podatki so bili pridobljeni z osebnim anketiranjem starostnikov, ki so bili stanovalci izbranih domov za starejše občane v Pomurju. Uporabljen je bil vprašalnik EuroQol-5D (Euro Quality of life – 5 Dimension), zanesljivost je bila dobra (r = 0,86). Raziskava je potekala oktobra 2013. Pridobljeni podatki so bili obdelani v statističnem programu IBM SPSS Statistics ver. 19.0. Za testiranje hipotez je bil uporabljen test hi-kvadrat. Rezultati: Rezultati pokažejo, da je kakovost življenja depresivnih anketirancev značilno slabša (p < 0,001) kot kakovost življenja anketirancev brez depresije. Anketiranci z depresijo se značilno manj (p < 0,005) vključujejo v družabne aktivnosti. Prav tako je samoocena zdravja anketirancev z depresijo, prikazana z vizualno analogno lestvico, značilno slabša (p < 0,001). Diskusija in zaključek: Depresija povzroča hudo poslabšanje kakovosti življenja obolelih oseb. Starostniki z depresijo, ki bivajo v domskem varstvu, pogosteje opuščajo aktivnosti, za katere bi bili še zmožni, in se manj vključujejo v družabne aktivnosti. Več pozornosti je potrebno nameniti za ohranjanje obstoječih sposobnosti starostnikov in tako ohraniti posameznikov občutek lastne učinkovitosti in zadovoljstva.

This thesis deals with the principles of ultrasonic perfusion analysis and methods for determining perfusion parameters. It examines Evolutionary algorithms and their ability to optimize the approximation of dilution curves from ultrasond tissue scannig. It compares the optimization performance of three evolutionary algorithms. Continuous genetic algorithm GA, algorithm SOMA and PSO. Methods are evaluated on simulated and clinical data.