Journal articles on the topic 'Palei︠a︡ tolkovai︠a︡'

V stat'e rec' idet ob apokrife, v osnovu kotorogo legli nastavlenija, prepodannye umirajuscim vethozavetnym patriarhom Ruvimom ego synov'jam. V serbskih spiskah izvestny dva varianta ?togo apokrifa - dlinnyj, nahodjascijsja v Istoriceskoj palee, i kratkij, v sostave Tolkovoj palei. Oba varianta prinadlezat bolee prostrannomu ciklu pod nazvaniem Zavescanija dvenadcati patriarhov. Zavescanie patriarha Ruvima v kacestve otdel'nogo proizvedenija - javlenie unikal'noe, vstrecajusceesja v treh serbskih spiskah: v sobranijah Muzeja Serbskoj Pravoslavnoj Cerkvi v Belgrade, ? 42, monastyrja Nikoljac v Cernogorii, ? 83 (15) i monastyrja Savina, ? 24. Kratkij varinat Zavescanija patriarha Ruvima izvesten v dvuh spiskah: monastyrja Hilandarja, ? 188 i Cetin'skogo monastyrja, ? 84. Na etot raz rassmatrivajutsja savinskij i hilandarskij spiski, kotorye publikujutsja v prilozenii.

In the Old Russian Palea, which begins with a story about the creation of the world with extensive interpretations borrowed from the works of Severian of Gabala, Basil the Great, the interpretations of John Chrysostom on the Book of Genesis, the works of Epiphanius of Cyprus, “The Six Days” by John the Exarch of Bulgaria, the appearance of the earthly angels precedes the creation of the earthly world. The doctrine of the angelic ranks is based on the testimonies of the Old Testament about seraphim, cherubim, powers, angels and the New Testament information about thrones, dominions, powers, principles, archangels. In early patristics, the classification of heavenly powers belongs to Gregory the Theologian, as well as to Cyril of Jerusalem. The systematic doctrine of the hierarchy of heavenly forces belongs to Dionysius the Areopagite: in his work "On the heavenly hierarchy."

The myth of the phoenix in Orthodox Slavic literary tradition. Symbolism and interpretationLike the majority of medieval literature, the myth of the phoenix entered the Orthodox Slavic world through translations of Byzantine works. A survey of the texts preserved in the Slavic manuscript tradition shows that there are no works of ancient authors among them, and all works containing the story of the phoenix have an entirely Christian orientation. Not counting particular references to the phoenix in some medieval writings, which in most cases are excerpts or paraphrases made on Slavic soil, the complete story of its life, customs, death and renewal is attested in four main versions found in different types of books. These are the two earlier recensions of Physiologus – the Alexandrian and the Byzantine, a fragment of the Hexameron of Pseudo‑Eustathius and a text from the Tolkovaia Paleia. They differ in some details of their content as well as in their explanations. The function of each version of the myth of the phoenix corresponds to the specific context in which it is placed. The way in which the symbolic meaning of the wonderful bird changed over the centuries can be seen in the four variants of the story.In the Alexandrian version of the Physiologus, it refers directly to Jesus Christ and contains the most abstract Christological ideas of Christian dogma – the Incarnation of God, his death and resurrection. The phoenix of the Byzantine version embodies the idea of God’s resurrection and serves as a proof of its authenticity. In the fragment of Pseudo-Eustathius’ work, the bird symbolises the eschatological resurrection of the flesh, confirming the extension of God’s mercy to people. The phoenix in the Tolkovaia paleia refers to the new life in Heaven that awaits martyrs of Christianity. The Slavic versions of the myth of the phoenix reflect both themes focusing on its symbolism – the renewal of the time by starting a new epoch in human history, and the renewal of life after death which is both an end and a beginning.Mit o feniksie w słowiańskiej prawosławnej tradycji piśmienniczej. Symbolika i interpretacjaJak większość zabytków piśmiennictwa średniowiecznego mit o feniksie wszedł do słowiańskiego świata prawosławnego za pośrednictwem przekładów dzieł bizantyjskich. Analiza tekstów zachowanych w słowiańskiej tradycji rękopiśmienniczej pokazuje, że nie występują tu dzieła autorów starożytnych, zaś wszelkie teksty zawierające historię feniksa mają orientację całkowicie chrześcijańską. Nie licząc szczególnych odniesień do feniksa w niektórych pismach średniowiecznych, w większości przypadków stanowiących fragmenty lub parafrazy powstałe na gruncie słowiańskim, pełna historia jego życia, zwyczaje, śmierć i odrodzenie są poświad­czone w czterech podstawowych wersjach znajdujących się w różnych typach ksiąg. Są to: dwie wcześniejsze redakcje Fizjologa – aleksandryjska i bizantyjska, fragment Hexameronu Pseudo-Eustachego i tekst z Tolkovaia Paleia (Paleja komentowana). Różnią się one szczegółami w treści oraz jej objaśnieniach. Funkcja każdej z wersji mitu o feniksie odpowiada kontekstowi, w jakim został on umieszczony. Dzięki czterem tym wariantom można zobaczyć, w jaki sposób zmieniało się na przestrzeni wieków znaczenie symboliczne tego wspaniałego ptaka.Wersja z aleksandryjskiej redakcji Fizjologa odnosi się bezpośrednio do Jezusa Chrystusa i zawiera najbardziej abstrakcyjne idee chrystologiczne chrześcijańskiej dogmatyki – wcie­lenie Boga, Jego śmierć i zmartwychwstanie. Feniks w wersji bizantyjskiej ucieleśnia ideę zmartwychwstania Boga i służy jako dowód prawdziwości tego wydarzenia. W fragmencie dzieła Pseudo-Eustachego eschatologiczny ptak symbolizuje zmartwychwstanie ciała, potwierdzające rozciągnięcie miłosierdzia Bożego na ludzi. Symbolika feniksa w Tolkovaia paleia (Paleja komentowana) odnosi się do nowego życia w niebie, czekającego na chrześcijańskich męczenników. Wersje słowiańskie mitu o feniksie zawierają oba wątki koncentrujące się na jego symbolice – odnowienie czasu poprzez rozpoczęcie nowej epoki w historii ludzkości i odnowę życia po śmierci, będącej zarówno końcem, jak i początkiem.

Abstract This essay discusses representations of migrant experiences of displacement by Russian women writers Liudmila Ulitskaya, Zinaida Lindén, and Marina Palei. The theoretical approach is guided by feminist geography and narrative studies, with attention to the conceptualization of space and place through embodied everyday experiences. The authors represent different writerly positions with which today’s Russophone writers engage, including multilingual and multilocal trends in and outside post-Soviet Russia. Although Lindén and Palei reside outside and Ulitskaya in Russia, their texts address (post-)Soviet migration and displacement, bringing critical perspectives both to their new home countries and to their homeland, Russia. In each text literary figures question and/or oppose the colonizing histories of their homeland and rewrite their personal stories in the form of narratives of displacement.

Straipsnyje detalizuojami Klaipėdos krašto, t. y. Mažosios Lietuvos šiaurinės dalies palei Nemuno žemupį ir Baltijos jūrą, oikonimų Jan Alzeik, Andullen / Greger Zceyp, Wittblind formaliosios pateikties ypatumai bei pateikiama šių toponimų etimologinė analizė.

O presente artigo tem como objeto de estudo a educação de tempo integral e objetiva apresentar uma discussão acerca das influências político-educacionais no processo de criação do Programa Alagoano de Ensino Integral (PALEI), implementado no ano de 2015, por meio do Decreto nº 40.207, de 20 de abril de 2015 e reestruturado pelo Decreto nº 50.331, de 12 de setembro de 2016. A metodologia pautou-se em uma abordagem qualitativa, de cunho exploratório. A técnica de coleta de dados deu-se por meio da análise documental e da entrevista semiestruturada com os dois supervisores do Ensino Médio que atuaram ativamente no processo de criação e reformulação da política; a gestora e o coordenador da escola escolhida como piloto, no ano de 2015. Os resultados mostram que o processo de criação do PALEI está em consonância com as políticas de cunho gerencial, respaldado em considerações político-educacionais que padronizam, homogeneízam e descaracterizam a escola e suas especificidades, contrariando os princípios e pressupostos da educação integral preconizada pelo Movimento dos Pioneiros da Educação Nova, na década de 30 do século XX.

Marina Palei quickly and distinctly entered Russian literature as a prose-narrator of the traditional type, but over time she began to work artistically vividly in various genre forms. The article analyzes the complex of headings and finals (CHF) of her prose works, and creative modifications of CHF in her screen and film prose «Long distance, ili slavianskii aktsent», «Letnii kinoteatr: Kinorasskazy» and in poetry books «Kontrol’nyipotselui v golovu», «Ingermanlandiia»,«Tiuremnyi perestuk», «Inok» as a process and result of her writer’s evolution.

O artigo enfatiza o protagonismo estudantil e os Projetos Integradores no Programa Alagoano de Ensino Integral (pALei), relacionados à BNCC. O objetivo é conscientizar os alunos sobre os impactos ambientais relacionados ao consumo excessivo e descarte inapropriado de plásticos, e estimulá-los a encontrar soluções sustentáveis. A metodologia envolveu uma turma de alunos do Ensino Médio Integral, que escolheu o tema "Plásticos e seus impactos ambientais". A partir de atividades práticas, como criação de brinquedos reciclados e um jardim vertical com garrafas PET, engajaram os alunos. Os resultados destacam a importância do protagonismo para uma educação centrada no aluno, desenvolvendo habilidades socioemocionais. A abordagem prática permitiu que os alunos aprendessem sobre os impactos dos plásticos e criassem soluções, como o plástico biodegradável a partir do amido, além de envolverem-se ativamente no processo de conscientização da comunidade. O artigo destaca a importância do protagonismo estudantil através dos Projetos Integradores, focados na temática dos plásticos e seus impactos ambientais, como forma de promover o aprendizado interdisciplinar e o engajamento dos alunos em questões relevantes para a sociedade.

A real-time energy management display is developed and evaluated, and the feasibility and utility of the display in providing real-time guidance and information on an aircraft's energy state is investigated. Flight simulations were conducted with the UTSI's Aviation Systems research flight simulator to validate the display and to evaluate its utility for flying along constant specific excess power (PS) contours and for directly obtaining PS contours from level acceleration flight test. This study considers the energy state of the aircraft from the point of view of the relation that exists between specific excess power, PS, and the forces in flight. The approach yields as one result a cubic function for the PS of the aircraft. We then directly solve for velocity, V, as the control parameter for a given PS as a function of altitude, H. Using LabView software, this technique is used to build a real-time energy management display which provides guidance and real-time information on the aircraft's energy state. Flight simulation results proved the display to be successful in obtaining direct PS contours from level acceleration flight tests and in providing guidance for flights along constant PS contours at low airspeeds, although it was difficult to keep the PS constant. Santrauka Sukurtas ir įvertintas realaus laiko energijos valdymo monitorius, ištirtos jo galimybės ir panaudojimas informacijai apie energijos būklę teikti. Skrydžio simuliacijos rodo, kad monitorius sėkmingai gauna tiesioginį PS kontūrą greitėjančio skrydžio metu ir gali nukreipti skrydžius palei nuolatinį PS kontūrą, esant nedideliam greičiui, nors ir sunku išlaikyti nuolatinį PS.

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: ausra.navickiene@kf.vu.ltXIX a. lietuviški elementoriai yra retumu pasižyminti spaudos paveldo dalis, nors kaip savarankiška leidinių rūšis skirtini prie populiariausių XIX a. lietuviškų knygų (kaip kalendoriai, katekizmai, maldaknygės, giesmynai ir kiti masinės paklausos leidiniai). Kad ir sulaukę daugybės pakartotinių laidų, tik pavieniai jų egzemplioriai pasiekė mūsų dienas. Tai ypač būdinga tiek Didžiosios, tiek Mažosios Lietuvos XIX a. pirmosios pusės lietuvių kalbos pradžiamoksliams. Didžiosios Lietuvos gyventojams skirtas anoniminis Moksłas skaytima raszta Lietuwiszka 1759–1867 m. buvo išleistas 76 kartus. Mažosios Lietuvos (teritorijos palei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas kairiajame Nemuno krante Prūsijai priklausiosiose žemėse, nuo XVI a. tapusiose Didžiajai Lietuvai priešpriešinama Lietuvos provincija) lietuviams adresuotas Karaliaučiaus kunigo ir superintendento Johanno Gottliebo Weisso (1762–1819) parengtas elementorius Naujas pibelis buvo išspausdintas 13 kartų. (Galėjo būti ir dar daugiau Naujo pibelio laidų, nes jau XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais jis tapo Mažosios Lietuvos mokyklose privalomu leidiniu.) Daugumos jų šiandien nėra išlikusio nė vieno egzemplioriaus, o mūsų dienas pasiekusios knygelės pagal Lietuvoje naudojamą leidinių retumo klasifikaciją vertintinos kaip unikumai arba retenybės. Britų Bibliotekoje Londone saugomas Naujas pibelis (RB. 23. a. 4804) yra unikalus iki šiol lietuvių nacionalinės bibliografijos leidiniuose neregistruotos J. G. Weisso elementoriaus laidos pavyzdys. Tai patvirtina tyrimas, kuriuo Britų bibliotekos egzemplioriaus kopija palyginta su kitais trimis iki 1850 metų pasirodžiusių elementoriaus laidų egzemplioriais: su 1808 metų egzemplioriumi, saugomu Vilniaus universiteto bibliotekoje (VUB – LR835/836), su 1839 metų leidimo egzemplioriumi, kurį turi Latvijos mokslų akademijos biblioteka (Latvijos MAB – D 65522 latv. lit.; mikrofilmas LNB BKC) ir menotyrininkė Ingrida Korsakaitė asmeninėje bibliotekoje ir su prieš 1850 metus išleistu egzemplioriumi iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos (MAB – LK-19/174). Minėtų egzempliorių lyginamoji analizė paneigia spėliones, kad elementorius galėjo būti išspausdintas 1795 m. Pagal savo turinio ir poligrafinio apipavidalinimo savitumus jis panašiausias į XIX a. trečiojo–penktojo dešimtmečio laidų pavyzdžius. Pažintis su leidiniu de visu taip pat patvirtina faktą, kad tai yra Johanno Gottliebo Weisso parengto elementoriaus iki šiol nežinomos laidos egzempliorius, o ne spėjamo autoriaus Johanno Friedricho Zöllnerio darbas, kaip rašoma Britų bibliotekos kataloge.

The paper presents a part of the dissertation work “Urban dynamics of the Lithuanian seaside”. This section covers the problems of Klaipėda urban development and assessment of new opportunities under the effect of globalization factors. Klaipėda is compared with the other Baltic seaports in order to investigate its potential for redevelopment and dynamics of the urban structure. The study reveals the most important trend of urban dynamics in the era of globalization – an integrated development of the seaport and city system. Common development of these structures allows to solve the problems of both port and city in the most efficient way. In such a context Klaipėda appears as a seaport city which is changing along the seaside contrary to the natural seaport life cycle. This contradiction occurs because of urban development which is complicated by natural factors, land shortage and difficulties in coordinating different interests of stakeholders. Klaipėda seaport could also be applicable for rational decision-making in the field of urban development. It could be implemented by applying the pratice of the other Baltic seaports which is based on analysing the seaside efficiency, using new seaport development models and trends of systematic urban planning. On this basis Klaipėda should become an area of urban development with an integrated planning of the seaport and city system considering the relationship between these still little related parts. Santrauka Straipsnyje pateikiama platesnio disertacinio darbo „Lietuvos pajūrio urbanistinė dinamika“ dalis. Ši dalis skirta Klaipėdos urbanistinės raidos problemoms nagrinėti ir naujoms galimybėms įvertinti, veikiant globalizacijos faktoriams. Klaipėda lyginama su kitais Baltijos uostamiesčiais, tiriant jų plėtros potencialą ir urbanistinės struktūros dinamiką. Tyrime ryškėja svarbiausia globalizacijos epochos urbanistinės dinamikos tendencija – uosto ir miesto sisteminė plėtra. Šių struktūrų bendras vystymas leidžia efektyviai spręsti tiek uosto, tiek miesto problemas. Tokiame kontekste Klaipėda išsiskiria kaip uostamiestis, kuris palei pakrantę juda atvirkščiai, nei diktuoja natūralus uostų raidos ciklas, nes kryptingą urbanistinę plėtrą komplikuoja gamtiniai veiksniai, teritorijų stygius bei sunkiai suderinami įvairių ūkinių subjektų, turinčių interesų pakrantėse, poreikiai. Pritaikius kitų Baltijos uostų aktualią praktiką, nagrinėjant pakrančių efektyvumą, taikant naujus uostų plėtros modelius ir sisteminio planavimo diktuojamas urbanistinės raidos kryptis, Klaipėdos uostamiestyje taip pat galima rasti racionalių plėtros sprendimų. Klaipėdai siūloma urbanistinės raidos kryptis – sisteminis uosto ir miesto planavimas, rūpinantis ryšiais tarp šių, kol kas menkai susijusių, uostamiesčio dalių.

The last decades continuously increasing of the economical activities in the coastal environment of the Black Sea is obviously leading to the enhancement of the pollution risks due to accidental oil spillages. Starting from the fact that most accidents were generated by an inadequate forecast of the wave conditions, the aim of the present work is to develop a methodology based on spectral phase–averaging wave models able to predict the wave propagation in the coastal environment. The wave induced currents that may be a key factor in driving the pollution are also assessed. This implies both the Stokes drift and the wave induced nearshore currents. The surface streaming effect due to the molecular viscosity was also accounted for. In the nearshore, close to the surf zone, the pollution is usually spread along the coast due to the longshore currents. In this connection, the results of a simple but effective model system called ISSM are also presented. As an alternative simulations with the SHORECIRC model system are also performed. Finally, as a case study, the propagation of the pollution towards the Romanian coast generated by a hypothetic accident at the Gloria drilling platform was assessed. Santrauka Per pastaruosius dešimtmečius pletojant pramone Juodosios jūros priekrantes zonoje, del atsitiktiniu naftos išsiliejimu padidejo taršos rizika. Viena iš priežasčiu, del kuriu ivyksta tokios avarijos, yra netikslios bangu būkles prognozes. Darbo tikslas – remiantis spektriniu fazes vidurkiu apskaičiavimu modeliais, sukurti metodologija, kuri leistu numatyti bangu sklidima priekrantes zonoje. Taip pat ivertinamos bangos sukeltos sroves. Jos gali būti vienas iš pagrindiniu veiksniu, turinčiu itakos teršalu sklidimui jūroje. I skaičiavimus itraukiama Stokso tekme bei bangos sukeltos pakrantes sroves, išreiškiamas paviršiaus sroviu efektas pagal molekuline klampa. Del ilguju pakrantes sroviu prie kranto iš arčiau pavir‐šiaus zonos esančio šaltinio tarša dažniausiai sklinda palei pakrante, todel rezultatai pristatomi taikant modeliavimo siste‐mas ISSM ir SHORECIRC. Modeliuojant remtasi studija, kurioje vertinamas taršos sklidimas ties Rumunijos pakrante del spejamai ivykusios avarijos Glorijos grežinio platformoje. Резюме Постоянно увеличивающаяся в последние десятилетия экономическая активность в прибрежной зоне Чѐрного моря ведѐт к бóльшему риску загрязнения из-за случайных разливов нефти. В связи с тем, что большая часть случаев разлива была связана с неадекватным прогнозом волнения, целью настоящей работы было разработать методологию, основанную на спектральных моделях волнения с усреднением фазы, способную предсказывать распространение волн в прибрежной зоне. Было оценено также течение, вызванное волнением, которое может стать решающим фактором в распространении загрязнения. Оно включает в себя стоксово дрейфовое течение и прибрежное течение. Учтено также поверхностное течение, вызываемое ветром через касательные напряжения. В качестве примера рассмотрено распространение в направлении румынского берега загрязнения, вызванного гипотетической аварией на буровой платформе Глория.

Vienas įdomiausių radinių, paminėtų pirmojoje Martos Sch­miedehelm disertacijoje, yra segė iš Lattenwalde’s. Šią segę tyrinėtoja skiria labai profiliuotoms segėms su atramine plokštele (Schmiedehelm, 1943, S. 96). Segė, anot M. Sch­miedehelm, buvo iš Eduardo Gisevijaus – garsaus Tilžės kolekcininko – rinkinio (Tamulynas, 2009, p. 9–11). Segės radimo aplinkybės tiksliau nežinomos. Emilis Hollack (1908, S. 81–82) užsimena apie anksty­vojo romėniškojo laikotarpio kapinyną, nedaug vėlesnį arba vienalaikį su Lattenwalde’s segės deponavimo laiku. Galbūt tai ir buvo kapinynas, kuriame ši segė buvo užkasta. Ją rei­kia sieti su vadinamąja Dollkeimo-Kovrovo arba Sembos-Notangos kultūra. M. Schmiedehelm kartotekoje yra Lattenwalde’s segės eskizas. Segę piešė ir H. Jankuhnas. Jo iliustracija yra pa­tikimesnė (1 pav.). Šie piešiniai rodo, kad buvo išlikusi tik segės viršutinė dalis, o kojelė ir užkaba yra susilydžiusios. Vis dėlto tai yra neabejotinai Almgreno IV grupės A 67-68 tipo labai profiliuota segė. Negalint segės konkrečiau skirti vienam arba kitam tipui, reikia apžvelgti abu. A 67-68 tipų segėms, rastoms europiniame Barbari­cume, skirta nemažai dėmesio. Segių yra gana daug. Kur kas mažiau duomenų turima apie šių tipų seges vakarų bal­tų kultūrinėje srityje (plg. Stadie, 1919, S. 397, Abb. 175; Almgren, 1923, S. 156; Nowakowski, 2007, s. 22–23; Mą-czyńska, 2001, S. 168, 173). M. Schmiedehelm 1943 m. disertacijoje šių tipų segių sąraše mini devynias seges iš Mozūrų paežeryno regiono (plg. Katalog, 2 pav.). Šią informaciją galima patikrinti, re­miantis kitais archyviniais šaltiniais. Tyrinėtoja pamini segę iš Zydroj Nowy, kapo Nr. 2. Kadangi kartotekoje išlikęs pie­šinys (3 pav.), galima šią segę sieti su Jezerine tipo segėmis ir išbraukti iš A67-68 tipo segių sąrašo. Du pastarųjų segių radiniai žinomi iš naujų P. Iwanickio tyrinėjimų Lisy vietovėje, taip pat iš Geldapės apylinkių. Pasak M. Schmiedehelm, iš Sembos teritorijos buvo žino­mos dvi segės: iš Dollkeimo (2:11 pav.) ir aptariamoji iš Lattenwalde’s (1 pav.). Dar vienas radinys žinomas iš Lietuvos, iš Adakavo (2:1 pav.). Taigi iš viso vakarų baltų kultūros regione žino­ma 14 segių. Stiliaus požiūriu ankstyviausias radinys yra Adakavo segė (2:1 pav.), skiriama A67 tipui, ir, pasak Stefano De-metzo, datuojama Augusto ir Tiberijaus laikotarpiu, o tai ati­tinka B1a periodą (Demetz, 1998, S. 140–143; 1999, S. 128, Taf. 35:1, 2). Visos likusios segės, sprendžiant iš archyvinių piešinių, yra tvirtos konstrukcijos, turi suplokštintą galvutę. Jas gali­ma sieti su A67b arba A68 tipais. Šios segės Romos imperi­joje pasirodė Tiberijaus valdymo laikotarpiu ir aptinkamos kartu su Klaudijaus ir Flavijų monetomis (Demetz, 1998, S. 143–144; 1999, S. 195). Wielbarko ir Przeworsko kul­tūrose segės datuojamos B1b periodu (Dąbrowska, 2003, s. 157). Segės yra vienos iš gausesnių, ankstyviausiai da­tuojamų radinių. Jeigu remtumės tik Mozūrų radiniais, tai šių segių chronologijai patikslinti duomenų nėra. Priešingai, A67-68 tipų segės, kaip importiniai daiktai, buvo ir yra lai­komos chronologijos rodikliais. Dėl to tenka rinktis Vidurio Europos Barbaricumo chronologiją – B1b–c periodą. Vakarų baltų srityje A67-68 tipo segės daugiausia žino­mos Bogaczewo kultūros paminkluose – Mozūrų paežeryno regione (1 žemėl.). Žiūrint į šių daiktų paplitimą matyti, kad segių aptikta palei liniją, einančią iš pietvakarių į šiaurės ry­tus, o tai leidžia teigti, jog jų patekimo į Mozūrus tarpinin­kai turėjo būti Przeworsko kultūros žmonės. Minėta A67-68 tipo segių paplitimo linija veda į šiandienės Geldapės apy­linkes. Čia pačioje mūsų eros pradžioje tikriausiai ėjo kelias, jungiantis Mozūrus su nadruvių sritimi ir toliau su Nemuno žemupio sritimi. Iš nadruvių srities pagal Prieglių tikriausiai buvo galima buvo patekti į Sembos pusiasalį. Kalbant apie seges iš Sembos ir Lietuvos, negalima atmesti galimybės, jog tai yra Wielbarko kultūros įtaka, nors labiausiai gundanti hipotezė yra apie Bogaczewo kultūros tarpininkavimą. Įdomu, kad Lietuvoje, be Adakavo segės, nėra kitų apta­riamo tipo segių radinių, tačiau yra panašiai datuojamų A69 tipo segių ir vadinamųjų Flügelfibeln, kurių daugiausia rasta Noricume ir Panonijoje (Michelbertas, 1992, p. 280–281, Abb. 1; 2001). Pastarųjų tipų segės Mozūrų paežeryne neži­nomos. Galbūt tai lėmė skirtinga Lietuvos ir Mozūrų radinių kilmė. A69 ir sparninės segės, rastos Lietuvoje, Latvijoje ir Semboje, yra neabejotinai importuotos iš Romos imperijos (Michelbertas, 2001). O štai A67b-68 tipų segės, aptiktos Mozūrų srityje, tikriausiai buvo gamintos barbarų meistrų. A67b-68 tipo segių radinius (1 žemėl.) galima palygin­ti su Jezerine’o tipo segių paplitimu (Nowakowski, 2009, S. 111–112, Abb. 5). Pastarosios segės yra keliomis dešim­timis metų ankstyvesnės (2 žemėl.). W. Nowakowskis dėl Jezerine’o tipo segių paplitimo iškėlė mintį apie Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšaką, vedančią iš šiaurinių impe­rijos provincijų galbūt link Gotlando (Nowakowski, 1996 b; 2009). Galima pabrėžti, kad tuo pačiu laikotarpiu kaip Jezerine’o tipo seges, reikia datuoti A67 tipo segę iš Adakavo, kuri į dabartinę Lietuvos teritoriją greičiausiai pateko minėta Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšaka. A67b-68 tipo segių paplitimo žemėlapio vaizdas yra ki­toks – matyti radinių Mozūruose ir labiau į šiaurę esančiose srityse. Radinių nebuvimą Nemuno žemupyje kompensuoja du radiniai šiaurinėje Sembos dalyje ir, būtent, Lattenwalde’ėje. A67b–68 tipo segių paplitimo žemėlapis kalba apie žmonių aktyvumą I amžiaus antrojoje pusėje. Toks vaizdas yra prieš paplintant prūsų serijos akinėms segėms (plg. Nowakows­ki, 1996 a, Anhang B, Karte 3) ir šiek tiek vėlesnis, paplitus Jezerine’o tipo segėms, kurių nerasta Semboje. Tai yra vadi­namasis Dollkeimo-Kovrovo kultūros O periodas, paliudytas šio kapinyno medžiagos ir radinių Kuršių nerijoje. Žiūrint į to laikotarpio ar šiek tiek vėlesnį pagrindinės akinių segių serijos paplitimo horizontą, matyti, kad Sem­boje yra jau daugiau radinių, tačiau jie visi koncentruojasi šiauriniame pakraštyje netoli Dollkeimo vietovės. Mozūrų radiniai paplitę kaip ir A67-68 tipo segės (plg. Nowakowski, 1995, s. 27) (3 žemėl.). Primenant karo metu dingusias seges iš Lattenwalde’s ir Dollkeimo, galima kalbėti ne tik apie naujų A67b–68 tipo se­gių mokslinėje apyvartoje pasirodymą. Svarbu tai, kad galima liudyti žmonių aktyvumą šiame regione jau pačiame anksty­viausiame Sembos romėniškojo laikotarpio kultūros formavi­mosi etape (Dollkeimo-Kovrovo kultūros O periodas). Turint omenyje minėtų segių radinius galima teigti, kad šios kultūros pradžia buvo būtent Dollkeimo apylinkėse ir susijusi su pato­gaus išėjimo į jūrą iš Kuršių įlankos kontrole. Galima kalbėti ir apie Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšakos pabaigą. Su šia atšaka galbūt galima sieti tik seges A67b. Stilistiniu požiūriu jos yra ankstyvesnės už A68 tipo seges. Tačiau radiniai neleidžia teigti, jog A67b tipo segės, aptiktos Mozūruose, priklauso ankstyvesniam chronolo­giniam laikotarpiui. Dėl to A67b ir A68 tipai aptarti kartu. Pradedant šių segių chronologiniu horizontu, galima kalbėti apie Mozūrų–Sembos kelio variantą, kuriuo tikriausiai buvo gabenamas gintaras į Romos imperiją.

Correction for ‘A high-throughput effector screen identifies a novel small molecule scaffold for inhibition of ten-eleven translocation dioxygenase 2’ by Shubhendu Palei et al., RSC Med. Chem., 2022, 13, 1540–1548, https://doi.org/10.1039/D2MD00186A.