To see the other types of publications on this topic, follow the link: Kuri.
Journal articles on the topic 'Kuri'
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the top 50 journal articles for your research on the topic 'Kuri.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.
1
Bikulčius, Vytautas. "Maurice’as Maeterlinck’as ir Vinco Mykolaičio-Putino drama Žiedas ir moteris." Literatūra 56, no. 4 (May 25, 2015): 27–33. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2014.4.7689.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojami bendri bruožai, kurie sieja Maeterlincko kūrybą ir Mykolaičio-Putino dramąŽiedas ir moteris. Pats lietuvių rašytojas pripažino, kad jo drama „yra meterlinkiškojo bei vaildiškojo simbolizmo atgarsis lietuvių literatūroje“.Maeterlincko teatrui būdinga vidinio veiksmo pirmenybė prieš išorinį veiksmą, laukimo ir tylos motyvai, beasmeniai personažai, lemtis, dažniausiai išsiskleidžianti kaip mirtis.Lygindami Maeterlincko kūrybą ir Mykolaičio-Putino dramą, remiamės komparatyvizmo metodu. Į pagalbą pasitelkiame Jakobsono mintį apie dominantę, kuri sutelkia visus kūrinio struktūros elementus.Penki bevardžiai dramos personažai veikia greičiau kaip funkcijos, kurios linksta universalumo link, šitaip irgi atskleisdami šios dramos ir simbolizmo postulatų ryšį.Mykolaičio-Putino dramos dominante galima laikyti Paslaptį, kuri susijusi ir su Dailininko žiedu, ir su jo tapomo portreto moterimi. Paslaptis sieja ir portrete nutapytą moterį su vienuole, kuri apsilanko pas dailininką. Taigi, Paslaptis dramoje atsiskleidžia dviem aspektais: kaip kūrybos ir kaip moters paslaptis.Paslaptį lydi ir laukimo motyvas, kuris taip pat būdingas Maeterlincko kūrybai.Paslaptį papildo ir Lemties motyvas, susijęs su žiedu, kuris įkūnija Dailininko ir Vienuolės santykių istoriją. Nemažas vaidmuo dramoje tenka ir sapnams, kurie supriešinti su tikrove, kuria idealųjį pasąmonės pasaulį. Taigi Mykolaičio-Putino drama Žiedas ir moteris artima Maeterlincko kūrybai savo Paslaptimi, kuri tampa dramos dominante ir ją lydinčiais – laukimo, sapno, lemties – motyvais.
2
Tamošiūnienė, Inesa. "L. Karsavino etinių pažiūrų ontologiniai pagrindai." Problemos 27 (September 29, 2014): 65–71. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1982.27.6310.
Full textAbstract:
Straipsnis skirtas XX a. pradžios religinės pakraipos rusų idealistinės filosofijos atstovo L. Karsavino etinių pažiūrų ontologiniams pagrindams aptarti. Gėrio ir blogio problema jo etinėse pažiūrose užima centrinę vietą. Spręsdamas šią problemą, L. Karsavinas vadovavosi visuotinybės principu, kuris reiškia pasaulio (gamtos, visuomenės) vienumą su jo kūrėju – Dievu. Dievas, kaip visuotinybė, absoliuti būtis, iš nieko kuria pasaulį, empirinę būtį. Absoliuti visuotinybė, kuri yra tobula, suteikia pasauliui visas savybes, taigi ir moralines. Visuotinybė yra objektyvus gėrio pagrindas, gėrio ir dorumo kriterijus, absoliutus dorumo principas, visuotinė norma ir dorovinis idealas. Blogio egzistavimą pasaulyje sąlygoja žmogaus laisva valia, kuria jis apdovanotas Dievo. Tobulėjant tvariniui, išnyksta ribos tarp gėrio ir blogio, nes blogis yra tik gėrio momentas: visuotinybės idėja įveikia gėrio ir blogio prieštaringumą. L. Karsavinas tęsia visuotinybės filosofijos tradiciją, kuri jo filosofijoje reiškiasi kaip pirmtakų pastangų susintetinti krikščionybės mokymą su neoplatonizmo elementais tęsinys.
3
BLIŪDŽIUVIENĖ, NIJOLĖ BLIŪDŽIUVIENĖ. "STANDARTIZACIJA DOKUMENTINĖS KOMUNIKACIJOS INSTITUCIJOSE RINKOS POŽIŪRIU." Knygotyra 53 (January 1, 2015): 185–97. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v53i0.7812.
Full textAbstract:
Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas,Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: nijole.bliudziuviene@kf.vu.ltDokumentinės komunikacijos institucijos imasi naujų, technologijomis grįstų, vartotojų aptarnavimo uždavinių, siekia teikti šiuolaikines paslaugas ir konkuruoti rinkoje. Paslaugos vis dažniau perkeliamos į virtualią terpę, todėl tampa aktualu naudoti informacijos ir dokumentavimo, komunikacijos, žiniatinklio standartus, kurie užtikrintų informacinių sistemų funkcinį ir techninį suderinamumą. Standartai tampa būtina informacinės infrastruktūros dalimi, kuri suteikia galimybę veikti sistemai nepaisant laiko ir erdvės, ar būti naudojamai skirtingų vartotojų grupių tuo pat metu. Svarbiausia žinių ekonomikos vertybė yra informacija, todėl rinkos požiūriu pagrindinis dokumentinės komunikacijos uždavinys – pateikti metaduomenis, visateksčius išteklius bei užtikrinti skaitmeninio turinio išsaugojimą, prieigą ir naudojimą. Bibliotekos, muziejai ir archyvai teikdami paslaugas vartotojams kuria vertę, kuri atsiranda, kai informacija transformuojama į plačiai prieinamą paslaugą. Straipsnyje rinkos ir paslaugų teikimo kontekste nagrinėjama standartizacijos veikla bibliotekose, muziejuose ir archyvuose.
4
Видугирите, Инга. "Складка пейзажа: к проблеме барокко в творчестве Н. В. Гоголя." Literatūra 50, no. 2 (January 4, 2017): 18. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2008.2.7834.
Full textAbstract:
Tipologinis Nikolajaus Gogolio kūrybos bendrumas su baroko kultūros tekstais buvo nustatytas anksčiau, nei pradėti ukrainiečių baroko bei jo įtakos Gogoliui tyrinėjimai. Pastarieji atspindėjo baroko problematikos raidą per visą XX amžių. Michailo Jampolskio veikale Audėjas ir regėtojas: reprezentacijos istorijos apybraižos (2007) Gogolis pristatomas kaip klasikinės reprezentacijos kritikas baroko, kurio supratimas remiasi Michel Foucault, Gilles Deleuze ir kitų, dvasia.Straipsnio tikslas – pademonstruoti Gogolio pasaulėžiūros ir vaizduotės artimumą Deleuze’o atkurtam Leibnizo baroko pasauliui, remiantis stepės peizažo iš apysakos „Tarasas Bulba“ analize. Deleuze’as yra pasiūlęs universalų baroko požymį, pagal kurį barokas gali būti atpažįstamas ir peržengiant istorines jo epochos ribas. Tai – klostės, kurias barokas suklosto ir sutvarko į du aukštus – materijos ir dvasios. Dviejų aukštų namas – tai barokinio pasaulio modelis, sujungiantis absoliučiai skirtingas esmes. Barokinės klostės nėra abstrakčios. Jas galima matyti barokinėje tapyboje, skulptūroje, architektūroje ir t. t. Svarbiausia, kad Deleuze‘as pademonstruoja, kaip artimai barokinio meno vaizdiniai yra susiję su Leibnizo pasaulio vaizdu, o interpretuodamas baroko kūrinius Leibnizo filosofijos kontekste, sukuria barokinės klostės metodologiją.Anot Jurijaus Lotmano, peizažas, kurį matome pro langą, skiriasi nuo nutapyto ant drobės tuo, kad pirmasis suvokiamas kaip didesnės visumos dalis, o antrasis – kaip uždara struktūra, universalus objektas, pasaulio modelis. Dėl didelės vizualinių menų įtakos formuojantis Gogolio vaizduotei, bet kuris jo peizažas yra artimesnis tapybai, nei literatūrai būdingam psichologizuotam gamtos aprašymui. Todėl jo peizažai yra patogi priemonė išsiaiškinti meninio mąstymo ir vaizduotės ypatybes.Aprašydamas stepę Gogolis nuolat kaitalioja rakursus, parodydamas ją tai iš aukštai ir iš tolo, tai priartėdamas prie mažiausių jos detalių (gėlių, vabzdžių). Stepės plotai vaizduojami nuosekliai naudojant visų gamtos gaivalų įvaizdžius, kurie metonimiškai ir metaforiškai persipina, kurdami bendrą milžiniškos judrios masės įspūdį. Nors kalbama apie sausumą, aprašyme dominuoja okeano/bangos izotopija, kurią galima aiškinti kaip barokinės klostės variaciją. Naktinės stepės reprezentacija regimuosius įspūdžius perpina su kitų juslių – klausos, lietimo, uoslės – informacija. Tokiu būdu artėjama prie sinestezijos, kuri yra tiek baroko, tiek šiuolaikinių menų sintezės rezultatas. Aprašymo subjektas nėra lygus sau pačiam: viena vertus, jis – tas, kuris išgyvena gamtos harmoniją ir gieda ditirambus stepei, kita vertus, jis nepriklauso šiai harmonijai, stebi ją iš šalies ir savo susižavėjimą išreiškia, nusikeikdamas („velniai griebtų tave, stepe, kokia tu graži!“). Subjekto požiūrio sudvejinimas – pagrindinis aprašymo įvykis, perkeliantis dėmesį nuo objekto (stepės) prie ją aprašančio subjekto, t. y. požiūrio taško. Aprašymo siužetu galima laikyti požiūrio taškų kaitą, kuri išryškina subjekto virtualumą ir daugybės pasaulių viename galimybę. Tai barokinis Leibnizo pasaulis, kurio vieningumą užtikrina barokinė projekcija iš viršaus žemyn. Šios projekcijos dėka pasaulis įgyja formą ir kryptį, būdingus kūgiui, piramidei ar kupolui. Gogolio pasakojimas remiasi perspektyva iš viršaus žemyn, kuri sukuria būtent tokios formos pasaulio vaizdą. Stepės peizaže panaudotų barokinių priemonių visuma rodo naujos harmonijos, paremtos kūno pojūčių sinestezija, siekimą.
5
Petrulionienė, Žaneta, Urtė Gargalskaitė, Agnė Skujaitė, Agnė Urbonienė, Karolina Lušaitė, Darius Palionis, and Nomeda Valevičienė. "ŠIRDIES AL AMILOIDOZĖ: KLINIKINIO ATVEJO APRAŠYMAS." Sveikatos mokslai 24, no. 6 (May 20, 2014): 134–38. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.127.
Full textAbstract:
Amiloidozė – tai grupė retų sisteminių ligų, kurioms būdingas sutrikęs baltyminių struktūrų susidarymas ir fibrilių formavimasis. Amiloidozės atsiradimą lemia didelis amiloido pirmtako kiekis organizme, nevisiškas amiloido pirmtako suirimas makrofagų sistemoje bei tam tikri audinių ypatumai. Nors liga sukelia sisteminius pakitimus, tačiau amiloido depozicijos laipsnis įvairiuose organuose skiriasi ir lemia skirtingas klinikines amiloidozės išraiškas. Širdies amiloidozė – tai klinikinis susikaupusio amiloido širdyje pasireiškimas. Širdies amiloidozės metu pagrindinis patogenezinis elementas – intersticinė amiloido infiltracija, sukelianti infiltracinę kardiomiopatiją, kuri progresuoja iki restrikcinės kardiomiopatijos ir širdies nepakankamumo. Širdies pažeidimas amiloidozės metu lemia itin blogą prognozę ir didelį mirštamumą. Todėl labai svarbu kuo ankstyvesnė diagnostika, kuri užkirstų kelią amiloido depozicijai įvairiuose organuose. Vis dėlto širdies amiloidozės diagnostika dažnai būna atlikta procesui esant toli pažengus, nes nėra specifinio klinikinio ligos pasireiškimo, todėl instrumentiniai tyrimai, patvirtinantys ligos diagnozę, atliekami per vėlai. Pagrindinis amiloidozės gydymas nukreiptas į infiltracinio proceso sustabdymą, kurio metu siekiama blokuoti amiloido depoziciją įvairiuose organuose ir į amiloidozės sukeltų komplikacijų gydymą, kuris mažina simptomus ir pagerina bendrą paciento būklę.
6
Poštič, Svetozar. "CARTOON NETWORK ĮTAKA AMERIKIEČIŲ ANGLŲ KALBOS ĮSISAVINIMUI VAIKYSTĖJE." Verbum 6, no. 6 (December 4, 2015): 188. http://dx.doi.org/10.15388/verb.2015.6.8817.
Full textAbstract:
Šiame straipsnyje ieškoma animacinių filmukų žiūrėjimo vaikystėje ir anglų kalbos įsisavinimo sąsajų, ypač tais atvejais, kai beveik pasiekiamas gimtosios amerikiečių kalbos tarimo lygis. Formuluojant išvadas, remtasi anketa, kuri buvo išdalinta aštuoniems Vilniaus universiteto pirmo ir antro kurso fizikos ir ekonomikos studentams, kurių anglų kalbos žinios puikios, o jų tarimas artimas amerikietiškam. Nė vienas iš jų negyveno šalyje, kurioje kalbama angliškai. Anketoje, kurią užpildė, jie buvo paprašyti įvertinti, kuri priemonė jiems labiausiai padėjo mokantis kalbos, kiek laiko jie praleisdavo žiūrėdami filmukus vaikystėje, kokius dažniausiai žiūrėdavo. Jie taip pat turėjo pasakyti, ar prisimena, kad vartojo tam tikrus pasakymus iš animacinių filmukų, kad buvo susitapatinę su animacinių filmukų veikėjais. Tyrimo rezultatas patvirtino hipotezę, kad animacinių filmukų žiūrėjimas lemia tokį kalbos išmokimą, kuris artimas gimtajai. Prieinama prie išvados, kad, norint taip veiksmingai įsisavinti kalbą, pakanka žiūrėti animacinius filmukus, nors kalbos vartojimas ir ribotas. Šis teiginys paremtas ir kalbininkų išvadomis, kuriose teigiama, jog vaikai iki šešerių metų gali pasiekti geriausių rezultatų mokydamiesi tokio anglų kalbos tarimo, kuris beveik nesiskiria nuo gimtosios. Mokymosi galimybės labai sumažėja sulaukus trylikos metų, o tarp šešerių ir trylikos metų tikėtina, kad rezultatas bus teigiamas. Studentai, kurie buvo apklausti, žiūrėjo amerikietiškus animacinius filmukus nuo ankstyvos vaikystės iki paauglystės ir tokiu būdu pagerino savo klausymo ir kalbėjimo įgūdžius. Pasibaigus paauglystei, jie patobulino savo rašymo ir skaitymo įgūdžius naudodamiesi kitomis informacijos priemonėmis, labiausiai internetu.
7
Sasnauskienė, Jadvyga. "Dėl estetinio auklėjimo autonomiškumo." Problemos 30 (September 29, 2014): 16–22. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1983.30.6428.
Full textAbstract:
Straipsnyje aptariamos estetinės vertybės ir estetinio auklėjimo sampratos tarybinėje estetikoje. Pažymima, kad šiuolaikinėje estetikoje dažniausiai analizuojamas meno poveikis asmenybei, o ne estetinis auklėjimas, bandoma pagrįsti šio auklėjimo autonomiškumą. Teigiama, kad estetinės vertybės veikia individą tiek, kiek jis organiškai jas perima, suformuodamas savitą, asmeninį, tiesioginį santykį su menu ir pasauliu. Estetiniai vertybiniai santykiai yra tokie individo ryšiai su visuomene, kurie sudaro ypač palankias sąlygas dvasinėms vertybėms perimti, asmenybei formuotis ir jai save realizuoti kūrybinėje veikloje. Daroma išvada, kad estetinis auklėjimas, kuris yra individo estetinis lavinimas, jo sugebėjimų (estetinio skonio, nuostatos, poreikių) suvokti estetines vertybes formavimas, kartu paruošiant individą naujoms estetinėms vertybėms kurti, yra autonominė auklėjimo sritis, kuri turi savitus tikslus ir uždavinius.
8
Plėšnys, Albinas. "Tiesa ir tikrumas Wittgensteino filosofijoje." Problemos 64 (January 1, 2015): 124–32. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2003.64.5360.
Full textAbstract:
Vitgenšteiniška tiesos ir tikrumo sampratos analizė reikalauja bent paviršutiniškai išmanyti tradicinę tiesos interpretaciją. Straipsnyje ši interpretacija trumpai aptariama atsižvelgiant į tris tiesos aspektus - ontologinį, loginį ir etinį. Veikale "Tractatus Logico-Philosophicus" Wittgensteinas pateikia konkrečią ontologinę koncepciją, kuria remdamasis suformuluoja savąją tiesos sampratą. "Filosofiniuose tyrinėjimuose" pagrindine tampa kalbinio žaidimo sąvoka. Vėlyvasis Wittgensteinas nepripažįsta jokių išankstinių taisyklių ar prielaidų, kurios leistų apibrėžti pasaulio struktūrą ir nurodytų teiginių priimtinumo sąlygas. Atsisakęs apriorinės ir vienintelės ontologinės schemos, jis atsisako ir ontologinės tiesos koncepcijos, pakeisdamas ją tikrumo sąvoka, kuri yra vidinė kalbinio žaidimo ypatybė. Jo nuomone, tikrumas reiškia tik tai, kad neegzistuoja alternatyvaus kalbinio žaidimo, kuris leistų manyti kitaip.
9
Putinaitė, Nerija. "Teisingumas I. Kanto praktinės filosofijos teleologijoje." Problemos 53 (September 29, 2014): 103–20. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1998.53.6911.
Full textAbstract:
Straipsnyje nagrinėjama I. Kanto teisingumo samprata, traktuojama kaip teisę ir moralę siejanti sąvoka. Apžvelgiami įvairūs filosofiniai ir kasdieniai teisingumo sąvokos apibrėžimai. Teigiama, kad I. Kanto teisingumas negali būti suprastas kaip kategorinio imperatyvo sinonimas: tai yra viena kitą paaiškinančios sąvokos. Teisingumas yra pilietinės visuomenės pagrindas ir reiškimosi būdas. Išskiriamos dvi jo apibrėžtys: absoliučią vertę turintis teisingumas, garbingumas sudarant sutartis ir jų laikantis; bausmės ir atpildo teisingumas, kuris paskelbiamas viešajame teisme ir prasižengusiam yra išorinė prievarta. Teisingumas kuria kultūrinę terpę, kuri yra labiausiai tinkama moraliai būtybei ugdyti, taip pat griežtai laikantis teisingumo. Teisingumas žmonių santykiuose tiek pat būtinas, kiek ir laisva autonomiška žmogaus valia galutiniam aprioriškai mąstomam tikslui pasiekti. Be teisingumu kuriamos pilietinės būklės paklusimas moraliniam imperatyvumui būtų nepatrauklus žmogaus valiai. Kita vertus, laisva valia kuria teisingumu paremtus žmonių santykius, nepaisydama galimų su prigimties ar gamtos trukdymais susijusių nelaimių.
10
Kobliakovas, Valentinas. "Moralinė refleksija kaip asmenybės dorovinės kultūros elementas." Problemos 24 (September 29, 2014): 13–18. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1979.24.6256.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojama moralinė refleksija kaip svarbiausias asmenybės dorovinės kultūros elementas. Refleksija apibrėžiama kaip pokalbio su pačiu savimi procesas. Tai mąstymas, kurio metu reproduktyvios vaizduotės dėka galima girdėti patį save, tai kūrybinis, dialoginis mąstymas, siekiantis pagrįsti savo dorovinę poziciją. G.. Hegelis pabrėžė kultūrinį kuriamąjį refleksijos vaidmenį. Refleksija sukuria asmenybės dvasinio gyvenimo įtampą, kuri stimuliuoja dorovinį ir kultūrinį asmenybės vystymąsi. Tik per asmenybę praturtėja ir visuomenės kultūros dorovinis potencialas, todėl asmenybės dorovinės kultūros negalima laikyti tik auklėjimo ir asmenybės socializacijos rezultatu. Tai – dorovinio subrendimo, dorovinės išminties formavimosi ir dorovinio statuso įgijimo procesas. Kiekvienas samprotaujantis žmogus į pasaulį žiūri ypatingai, su principais, kurie stumia jį vertingų poelgių link. Etinė refleksija padeda suformuoti socialinių procesų ir elgesio vertinimo pasaulėžiūrinius principus.
11
Parulskienė, Vijolė. "M. Diufrenas apie estetinį objektą." Problemos 30 (September 29, 2014): 23–27. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1983.30.6429.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojama prancūzų fenomenologo M. Dufrenne‘o estetinio objekto samprata. M. Dufrenne'as meno kūrinį tiria kaip estetinį objektą, kuris yra estetinio išgyvenimo, arba estetinio patyrimo, koreliatas. Meno kūrinys yra tobuliausias estetinio objekto pagrindas: pastarasis yra sąlygojamas estetinio suvokimo, o meno kūrinys tą suvokimą sukelia. Estetinis suvokimas yra specifinė dvasinio gyvenimo forma, kuri neanalizuoja ir todėl ne atitraukia, o pritraukia objektą prie subjekto. M. Dufrenne'as išskyrė tris aprioriškumo tipus, kurie atitinka tris meno kūrinio elementus: jutimiškumą, vaizdą ir ekspresiją. Estetinis patyrimas grindžiamas aprioriškumu, todėl jis negali teikti žinių apie išorinį subjekto atžvilgiu pasaulį. Estetinis objektas yra autonomiškas – jam nereikia suvokėjo ir jo pilnumas neišsemiamas suvokimu. Estetinio objekto ekspresyvumas pagauna žiūrovą, todėl šio objekto intencionalumas yra ne nukreiptumas, bet dalyvavimas.
12
Beržanskas, Gediminas. "Moralinio įmokymo sunkis ir jo įveika." Acta Paedagogica Vilnensia 18, no. 18 (January 17, 2016): 188. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.2007.18.9668.
Full textAbstract:
Straipsnio tikslas - aptarti moralinio-etinio mokymo vidurinėse ir aukštosiose mokyklose sunkumus, kurie išplaukia iš konsoliduotos ir paveikios etinės doktrinos bei atitinkamo vadovėlio stygiaus. Ryškinama moralinės kultūros svarba šalies pažangai ir ateičiai. Ginčijamas pasaulietinės etinės teorijos sukūrimo negalimumas. Įrodinėjama galimybė sukurti sistemišką ir pagrindų, veiksmingą ir vientisą moralinės filosofijos vadovėlį, kuris darytų įtaką visuomenės būčiai, mentalitetui ir pagelbėtų laipsniškai mažinti ar ilgainiui, tikėtina, likviduoti kultūrinį, socialinį ir ekonominį atsilikimą nuo pirmaujančių Europos Sąjungos šalių. Nurodoma galimybė pakoreguoti šalies universitetinio mokymo sistemą, pereinant prie dviejų specialybių studijų bakalauro pakopoje; pagrindinė specialybė turėtų būti papildoma antrąja – aretologine, kuri skiriama įvairiapusiam - dvasiniam-moraliniam, kultūriniam, kūrybiniam, pilietiniam, protiniam, socialiniam - asmenybės subrendimui. Teikiamas pakoreguotas pamatinės etikos kategorijos - gėrio - apibrėžimas ir elevacinės etikos atmainos sukūrimo įdirbiai.
13
Micevičiūtė, Jūratė. "Etikos pagrindimo problema postmoderniojoje kultūroje." Problemos 61 (September 29, 2014): 18–32. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2002.61.6734.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojama etikos pagrindimo problema postmoderniojoje kultūroje, kuri atsisako etiką galinčių pagrįsti metapasakojimų, nusivilia istorija, kuri galėtų pateikti etinių sprendimų kriterijų, ir leidžia įsiviešpatauti objektui, taip užkirsdama kelią bet kokiems etiniams teiginiams apie realybę (čia nesvarstomas platesnis postmodernumo sampratos taikymo klausimas). Tačiau antrosios XX amžiaus pusės socialiniai, moksliniai ir ekologiniai iššūkiai privertė atnaujinti etinę diskusiją. Atmetus tradicinius etikos pagrindimus įstatymu ar prigimtine teise (protu), beliko vadovautis naudos principu. Etikos diskusiją atnaujinę autoriai kaip tik ir rėmėsi utilitarizmo filosofija, tačiau stengėsi peržengti jai būdingus ribotumus, ypač jos kriterijaus egoistiškumą, kuris didino ir šiaip grėsmingą visuomenės solipsizmą. Vienas iš tokių projektų buvo J. Habermaso diskursyvioji etika, pasinaudojusi tokiais praėjusio amžiaus mąstymo laimėjimais kaip pagarba asmens orumui ir laisvei bei dialogo filosofija, kuri remiasi ne individualistine, bet solidarumo antropologija. Ispanė A. Cortina papildė šią teoriją svarstymu apie praktinį jos pritaikomumą – minimumų etikų samprata. Pliuralistinėje visuomenėje jos vaidina maksimumų etikų derinimo ir įstatymų pagrindimo vaidmenį. Nors diskursyvioji etika turi trūkumų, tačiau ji yra puiki erdvė tęsti etinį diskursą postmoderniojoje kultūroje.
14
Kelertas, Violeta, and Vidmantė Jasukaitytė. "Balandė, kuri lauks." World Literature Today 65, no. 1 (1991): 160. http://dx.doi.org/10.2307/40146310.
Full text
15
Błaszczyński, Tomasz Z. "CONCRETE IN CONTACT WITH CRUDE OIL PRODUCTS/BETONO KONTAKTAS SU NAFTOS GAMINIAIS." JOURNAL OF CIVIL ENGINEERING AND MANAGEMENT 2, no. 6 (June 30, 1996): 13–17. http://dx.doi.org/10.3846/13921525.1996.10531638.
Full textAbstract:
Straipsnyje pateikiami gelžbetonio patvarumo analizės duomenys, gauti iš daugiamečių stebėjimų. Visi statiniai yra tam tikroje aplinkoje, kuri gali būti fizinė, cheminė ar fizinė-cheminė. Pastarosios aplinkos poveikis gelžbetoniui mažai tyrinėtas. Tačiau nustatyta, jog naftos gaminiai su mažu rūgšties kiekiu yra fiziněs-cheminės medžiagos, veikiančios betoną. Aprašomi bandymų duomenys, kurie rodo tų medžagų poveikį betono gniuždymo stiprumui. Lyginant įvairių naftos gaminių įtaką betono gniuždymo stiprumui, galima sakyti, kad toji įtaka labai įvairi: nuo parafininės naftos, kuri beveik neturi jokios įtakos betonui, iki kai kurių naftos gaminių, veikiančių taip, kad betono stiprumas sumažėja 30–50%. Betono tarša angliavandeniliais gali sukurti beveik naują, medžiagą, turinčią visai kitokių savybių.
16
Lazauskienė, M. "Kai kurie lietuvių liaudies pedagogikos tyrinėjimo klausimai." Psichologija 11 (January 8, 2016): 103–8. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1971.11.9254.
Full textAbstract:
Straipsnyje atskleidžiamas lietuvių tautinės pedagogikos tyrinėjimo būtinumas, primenami kai kurie tarybinių respublikų ir liaudies demokratijų liaudies pedagogikos turimai. Analizuojami pagrindiniai liaudies pedagogikos šaltiniai, pateikiamas nagrinėjamų problemų ratas. Darbe pateikiama kai kuri liaudies pedagogikos medžiaga, surinkta iš vyresnių žmonių ekspedicijos į Kernavę metu 1969 metais.
17
Nieminen, Hannu. "Tinklų Europa ar Europos viešoji erdvė? Keturios ir viena perspektyvos." Sociologija. Mintis ir veiksmas 23 (April 4, 2015): 10–27. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2008.3.6066.
Full textAbstract:
Pagrindinė straipsnyje plėtojama idėja yra ta: užuot siekę įrodyti, kad Europoje egzistuoja viešoji erdvė, arba, priešingai, kad viešoji erdvė ar viešosios erdvės dar nesusiformavusios, turėtume žvelgti į Europą kaip į daugialypių tinklų darinį. Šiuose tinkluose – daug savitų viešųjų erdvių. Koncepcija, kuri viešąją sritį siūlo tirti remiantis daugialypių tinklų idėja, kritiškai vertina tradicinį Jürgeno Habermaso po žiūrį, kuris traktuoja viešąją sritį kaip darinį, iš esmės ribojamą nacionalinių sienų. Socialiniai ir kultūriniai tinklai plėtojami visose gyvenimo srityse. Laikui bėgant, jie bręsta, kinta, gerokai išsiplečia. Šiandieną sunku aiškiai skirti įvairius tinklus, kurie tinkamai funkcionuoja vietiniame, nacionaliniame, transnacionaliniame, regioniniame, viršregioniniame, taipogi ir globaliame, lygmenyse. Vis dėlto, remiantis demokratijos teorijos principais, svarbu apibrėžti erdvines skirtingų tinklų formas, nes jos visos nusako skirtingus demokratinės politikos modalumus. Demokratija vietiniame arba nacionaliniame lygmenyse turi būti traktuojama kitaip, negu demokratija transnacionaliniame arba globaliame lygmenyse.
18
Poviliūnas, Arūnas. "Lietuvos socialinės įtraukties politika: kodėl ji būtent tokia?" Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika 14, no. 14 (February 9, 2017): 102. http://dx.doi.org/10.15388/stepp.2017.14.10419.
Full textAbstract:
Straipsnyje siekiama galima atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvos socialinės įtraukties politikos profilis yra būtent toks, koks jis yra. Kritiškai aptariamas socialinės įtraukties politikos konvergenciją turėjęs ir vis dar turintis skatinti atviro koordinavimo metodas bei naujas Europos Sąjungos politikų ir biurokratų rengiamas instrumentas Europos socialinių teisių piliorius (European Pillar for Social Rights). Apibūdinant socialinės įtraukties politikos profilį ir iliustruojant jį konkrečiais socialinės politikos pavyzdžiais, formuluojama socialinės politikos konvergencijos ir divergencijos dichotomija. Ieškant paaiškinimo, kodėl socialinės įtraukties politika, užuot konvergavusi, diverguoja, pasitelkiamos priklausomybės nuo tako teorija, kuri pabrėžia transakcinius institucinių konsteliacijų kaitos kaštus, ir socialinio žinojimo tipologijos teorija, kuri suteikia įrankių aiškintis, kaip institucinės konsteliacijos įsitvirtina skirtingose socialinio žinojimo struktūrose. Straipsnyje aptariami Lietuvoje atliktų tyrimų duomenys, kurie galėtų būti priskiriami ekspertų ir gerai informuotų piliečių socialinio žinojimo tipams. Lietuvos socialinės įtraukties politikos ekspertai ir šioje srityje dirbantys specialistai, kurie atitinka gerai informuoto piliečio apibrėžimą, yra linkę sureikšminti griežtas taupymo priemones ir socialinės kontrolės didinimą.
19
Giordano, Christian. "Politinis korektiškumas: antropologinė „geradarystės“ forma." Lietuvos etnologija / Lithuanian ethnology 19 (28) 2019 (December 20, 2019): 11–15. http://dx.doi.org/10.33918/25386522-1928001.
Full textAbstract:
Jonathanas Friedmanas naująja savo knyga Politicamente corretto. Il conformismo morale come regime (Friedman 2018), pasitelkęs kritinį mąstymą su dažnu poleminiu intarpu, ir vėl pataikė tiesiai į dešimtuką. Tiesą sakant, jis įtikinamai apibūdina ideologinei ir politinei praktikai būdingą veidmainystę, kurią aš vadinu „geradaryste“ ir kuri, kaip netrukus pamatysime, yra ypač išvešėjusi šių dienų antropologijoje. J. Friedmanas taikliai ir aiškiai sako, kad „politinis korektiškumas“ tapo šiandieninio elito ideologiniu instrumentu. Mano nuomone, terminas „elitas“ yra dviprasmiškas, nes semantiškai jis per platus, taigi neapibrėžtas. Šį terminą dėl jo semantinio neaiškumo kiek anksčiau kritikavo Vilfredo Pareto (Pareto 2006). Kas yra elitas? Ar tai „politinė klasė“, kurią apibrėžė Gaetano Mosca (Mosca 1958), ar, cituojant Robertą Michelsą (Michels 1989), tai – politinių partijų aukštesnioji pakopa ar valdžios elitas, kurį mini Charlesas Wrightas Millsas (Wright Mills 2000), t. y. tie žmonės, kurie valdo ir monopolizuoja parlamento gyvenimą? O gal tai asmenys, kurie užima dominuojančias pareigas kultūros ir meno srityse, tie, kurie sėkmingai kuria ar vadovauja kultūrinei veiklai? Norint išvengti tokio neišsamaus sąrašo tęsimo, šioje vietoje reikėtų nurodyti ir tuos, kurie pagrįstai ar ne visai pagrįstai yra įvardyti kaip akademinės srities atstovai, t. y. tie, kurie universitete užima tam tikras pareigas ar dirba panašiose mokslo ar humanitarinių mokslų tyrimų institucijose.
20
Eidukevičiūtė, Julija. "Vyras tėvas kaip socialinių paslaugų gavėjas: istorinės patirties raiška socialinio darbuotojo profesinėje komunikacijoje." Informacijos mokslai 80 (July 4, 2018): 119–35. http://dx.doi.org/10.15388/im.2017.80.11676.
Full textAbstract:
Kiekvienoje bendruomenėje yra socialinių grupių, kurioms neveikia bendros socialinės politikos priemonės, padedančios užtikrinti šeimos gerovę, todėl joms reikia individualios socialinio darbuotojo pagalbos, kad tos šeimos integruotųsi į visuomenę, būtų išvengta atskirties. Vyrauja įsitikinimas, kad šeima – svarbiausia vaiko sistema, kuri atsakinga už jo / jos raidą. Socialinių darbuotojų, kaip pagalbos šeimai specialistų, ir šeimos narių santykis turėtų būti grindžiamas komunikaciniu modeliu, kuris iš esmės skirtingas nuo sovietinės šeimos gerovės sistemos, kai tėvai turėjo laikytis valstybės nustatytų normų, kurios atitiktų valstybės ideologiją. Straipsnyje siekiama aptarti, kaip socialinis darbuotojas teikia pagalbą vyrui tėvui, konstruodamas sąveiką su šeima. Straipsnyje vadovaujamasi kokybine hermeneutine metodologine perspektyva, kuri leidžia išryškinti socialinės komunikacijos bei istorinės patirties reikšmingumą teikiant pagalbą šeimai.
Pagrindiniai žodžiai: tėvystė, socialinis darbas, socialinė pagalba, hermeneutika
21
Tytmonas, Alfredas. "Medicina kaip sociologinio tyrinėjimo objektas." Problemos 16 (September 29, 2014): 39–44. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1975.16.5591.
Full textAbstract:
Straipsnio pradžioje apibrėžiama „medicinos sociologijos“ sąvoka. Pabrėžiamas jos sudėtingumas, kuriam įtakos turėjo medicinos sociologijos objekto ontologinis nevienalytiškumas, t. y. skirtingi autoriai medicinos sociologiją apibrėžia taip, tarsi ji turėtų du objektus. Pirmasis yra žmogaus sveikatos ir susirgimo socialiniai aspektai, antrasis – pati medicina instituciniu aspektu. Konstatuojama, kad tokia padėtis trukdo formuotis medicinos sociologijai, silpnina jos tyrinėjimų socialinį bei euristinį efektyvumą. Aptariama medicinos sociologijos autonomiškumo problema. Pagal įvairius autorius ir pirmąjį Tarptautinį medicinos sociologijos seminarą, ši medicinos sritis priskiriama socialinei higienai. Esama nuomonės, kad medicinos socioologija yra sociologijos dalis, nes savo kategorijomis, principais ir metodais tyrinėja specialius santykius, kurie pasidarė būtini, kovojant su susirgimais. Autorius teigia, kad medicinos sociologija yra sociologijos šaka, kuri aiškina medicinos vietą visuomenėje ir jos socialines funkcijas, tyrinėja ją kaip reliatyviai savarankišką visuomenės struktūros komponentą, kuris leidžia visuomenei normaliai funkcionuoti ir vystytis įveikdamas susirgimus ir stiprindamas sveikatą.
22
Degutis, Algirdas. "Apie ženklus, kalbą ir mąstymą." Problemos 32 (January 1, 2015): 91–96. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1984.32.6467.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojamas santykis tarp įprastų ženklinių sistemų ir kalbos, siekiama paaiškinti, ar įprastos ženklų sistemos gali egzistuoti nepriklausomai nuo kalbos egzistavimo ir ar pati kalba gali būti aiškinama kaip įprastinė ženklinė sistema. Autorius neigiamai atsako į šiuos klausimus tuo parodydamas, kad jei jau kalbą laikome ženkline sistema, turime ją laikyti pagrindine ženkline sistema, kuri negali būti savo ruožtu paaiškinama naudojantis tik tuo sąvokiniu aparatu, kuris veikia tiriant nelingvistinius ženklus. Jeigu ženklų suskirstymas į natūralius ir konvencinius būtų išsamus jų suskirstymas, tai kalbos nebūtų galima laikyti ženklų sistema. Ženklinių sistemų hierarchijoje kalba turi būti laikoma tuo universaliu prasmingumo lauku, be kurio negali būti įsisąmoninamos ir todėl negali funkcionuoti jokios kitos semiotinės sistemos. Kalbos prasmingumo paaiškinimas yra visų ženklinių sistemų aiškinimo pagrindas. Mąstymo ir kalbos tapatumas reiškia jų funkcinį tapatumą, neneigiant jų substratinių skirtingumų. Mąstymo atsiskyrimas nuo verbalinės kalbos savo esme yra lingvistinis.
23
Vaičekauskienė, Giedrė. "Politinio lyderio retorika: nuo senovinės agoros iki elektroninės demokratijos." Informacijos mokslai 81 (September 4, 2018): 146–62. http://dx.doi.org/10.15388/im.2018.0.11946.
Full textAbstract:
[straipsnis, santrauka, reikšminiai žodžiai lietuvių kalba; santrauka ir reikšminiai žodžiai anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama politinė lyderystė, kuri kaip vieną iš įrankių elektoratui paveikti naudoja retoriką. Retorika reiškia derybų komunikaciją tarp skirtingų individų ieškant bendro sutarimo. Šiame teoriniame diskurse apmąstomi klasikinės retorikos, įsitvirtinusios Atėnų demokratijos pilietiškumo praktikoje, bruožai, apeliuojama į jos sugrįžimą, identifikuojamos naujos politinės komunikacijos eros – elektroninės demokratijos – ypatybės, kurios galingai transformuoja visuomenės išrinktųjų ir atstovaujamųjų santykius, kalbą. Šiuolaikinėje virtualioje agoroje politinis lyderis tiesiogiai informuoja savo rinkėją, interneto galimybės jam suteikia platų komunikacinių priemonių arsenalą rinkėjui paveikti. Naujosios medijos kuria naują politiką ir naują politinę kalbą, kuri tampa tyrėjų susidomėjimo objektu. Elektroninėje agoroje gausu komunikacinio triukšmo, vyrauja fragmentuota, išbarstyta, iš paskos slenkanti (angl. „tag cloud“) retorika. Šio straipsnio tikslas – nustatyti politinio lyderio retorikos vaidmenį demokratiniame svarstyme nuo senovinės agoros iki elektroninės demokratijos.
24
Statkus, Nortautas. "Ar galima etniškumo ir nacionalizmo teorijų sintezė." Sociologija. Mintis ir veiksmas 2, no. 2 (April 4, 1998): 178–94. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.1998.2.6767.
Full textAbstract:
Šio straipsnio tikslas yra trumpai aptarti bei kritiškai įvertinti egzistuojančias pagrindines etniškumo ir nacionalizmo teorijų grupes ir kartu pabandyti nubrėžti galimos pastarųjų integracijos būdus. Etniškumas suprantamas kaip įvairialypis reiškinys, kurio paaiškinimo bandoma ieškoti sudėtingoje genų, psichikos, sociumo ir kultūros sąveikoje. O nacionalizmas apibrėžiamas kaip politinė ideologija, teigianti etnosų ir valstybių sienų vienybę, kuri susiformuoja kaip modernizacijos procesų rezultatas.
25
Balčytienė, Auksė. "Apie naujosios žiniasklaidos kuriamas iliuzijas." Sociologija. Mintis ir veiksmas, no. 3-4 (December 16, 2000): 72–77. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2000.3-4.7226.
Full textAbstract:
Šiame straipsnyje atskleidžiamas naujosios žiniasklaidos kūrinių dvilypis pradas: nors daugelis autorių naujosios žiniasklaidos interaktyvumą pateikia kaip unikalią savybę, kuri suteikia galios tiek kūrėjui, tiek skaitytojui, tačiau dažnai pamiršta, kad išsilaisvinimas gali įvilioti į pažadų pinkles. Straipsnyje remiamasi išsamiais individo elgesio tyrimais, kurie rodo, kad tik pasiekęs reflektyviojo pažinimo būseną, skaitytojas geba įvertinti kognityvinius sunkumus, susijusius su interaktyviuoju darbu.
26
Alivia Yunita Laoh, Farah, Agus Salim, and Rusneni Ruslan. "Strategi Pengembangan Potensi Pariwisata di Pantai Kuri Caddi Desa Nisombalia, Kabupaten Maros." Journal of Urban Planning Studies 1, no. 2 (April 24, 2021): 114–24. http://dx.doi.org/10.35965/jups.v1i2.71.
Full textAbstract:
Abstract. This study aimed to identify what factors affecting the development of tourism in Kuri Caddi Beach, Nisombalia Village, Maros Regency. As well as to identify a strategy for developing tourism potential on Kuri Caddi Beach, Nisombalia Village, Maros Regency. The variables used consisted : (1) Tourist Attraction; (2) Supporting Facilities; (3) Safety and Comfort; (4) Information and Promotion; (5) Accessibility; (6) Job Opportunities; (7) (Income). The analytical method used chi-square, likert scale scoring, and SWOT analysis. There were four variables that have effect on the tourism potential development strategy in Kuri Caddi Beach, which are tourist attraction, safety and comfort, job opportunities and income. Meanwhile, there were three variables that have no effect, such us supporting facilities, information and promotion, and accessibility. The strategy that can be used for developing tourism potential on Kuri Caddi Beach is by utilizing the tourist attraction of Kuri Caddi Beach by referring to the Maros Regency Regional Regulation number 2 of 2014, concerning the implementation of tourism, involving the community in developing Kuri Caddi Beach tourism based on the Regional Tourism Development Master Plan, and involves investors in developing Kuri Caddi Beach tourism, so that PAD and local community income are increased.. Abstrak. Tujuan dari penelitian ini adalah untuk mengidentifikasi faktor apa saja yang mempengaruhi pengembangan pariwisata di Pantai Kuri Caddi Desa Nisombalia Kabupaten Maros. Serta untuk mengidentifikasi strategi pengembangan potensi pariwisata di Pantai Kuri Caddi Desa Nisombalia Kabupaten Maros. Variabel yang digunakan terdiri dari tujuh diantaranya: (1) Daya Tarik Wisata; (2) Sarana Penunjang; (3) Keamanan dan Kenyamanan; (4) Informasi dan Promosi; (5) Aksesibilitas; (6) Peluang Kerja; (7) (Pendapatan). Metode analisis yang digunakan berupa chi-square, sistem skoring Skala Likert dan analisis SWOT. Variabel yang memiliki pengaruh terhadap strategi pengembangan potensi pariwisata di Pantai Kuri Caddi ada empat variabel yaitu daya tarik wisata, keamanan dan kenyamanan, peluang kerja dan pendapatan. Sedangkan variabel yang tidak memiliki pengaruh ada tiga yaitu sarana penunjang, informasi dan promosi, serta aksesibilitas. Sehingga strategi yang dapat digunakan dalam strategi pengembangan potensi pariwisata di Pantai Kuri Caddi Desa Nisombalia Kabupaten Maros yaitu dengan memanfaatkan daya tarik wisata Pantai Kuri Caddi dengan mengacu pada pada Perda Kabupaten Maros nomor 2 Tahun 2014, tentang penyelenggaraan kepariwisataan, melibatkan masyarakat dalam mengembangkan wisata Pantai Kuri Caddi berdasarkan Rencana Induk Pengembangan Kepariwisataan Daerah, serta melibatkan investor dalam mengembangkan wisata Pantai Kuri Caddi, sehingga dapat meningkatkan PAD dan pendapatan masyarakat lokal.
27
Noreikienė, Jurgita. "Ankstyvasis Wittgensteinas apie etiką, estetiką ir Dievą: iš Loginio filosofinio traktato juodraščių." Problemos 57 (September 29, 2014): 102–10. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2000.57.6826.
Full textAbstract:
Straipsnyje pristatomos L. Wittgensteino „Užrašų knygelės“ – dienoraščių tipo „Loginio filosofinio traktato“ juodraščiai. Teigiama, kad „Užrašų knygelių“ atradimas nebepajėgė pakeisti įsitvirtinusios „Traktato“ pozityvistinės interpretacijos, bet atvėrė naujas šio L. Wittgensteino veikalo interpretavimo galimybes. Aptariamas metafizinis subjektas, kuris yra formalus konstruktas, aspektas, kurio atžvilgiu galima filosofiškai aptarti pasaulio egzistavimą ir kalbos reprezentacines galimybes. Etika yra kalbėjimas apie absoliučias vertes, kylančias iš to, kad pasaulis yra, ir žmogaus laikyseną egzistuojančio pasaulio atžvilgiu. Estetika yra kalbėjimas apie žiūrą, kuri pagauna daiktą kaip egzistuojantį, mato, kad pasaulis yra. Religija – būdas mąstyti apie Dievą kaip pasaulio prasmę, t. y. apie tą stebuklą, kad pasaulis yra. Daroma išvada, kad metafizika, etika, estetika, religija – tai bandymai kalbėti apie tą patį, kas rodosi per kalbą, per logiką ir per pasaulį ir kartu apie tai, kad pasaulis yra. Visi šie kalbėjimo būdai yra „mistiški“: jie kalba ne apie tai, kas yra pasaulyje, o apie pasaulio ribas.
28
Nesavas., Antanas. "E. Fromo „socialinio charakterio“ teorija." Problemos 41 (September 29, 2014): 65–70. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1989.41.7123.
Full textAbstract:
Straipsnyje aptariama E. Frommo socialinio charakterio koncepcija, kuri sudaro jo socialinės koncepcijos branduolį, analizuojama jo struktūra ir funkcijos. Kritikuojami bandymai E. Frommą laikyti neofroidizmo, arba kultūrinės psichoanalizės, atstovu. Teigiama, kad socialinis charakteris – tai kultūros sukuriama specifinė žmogaus energijos forma, kuri gali būti bendra kurios nors visuomenės nariams. Kiekvienos visuomenės klasės arba socialinės grupės turi tam tikrą bendrą charakterio struktūrą. Socialinio charakterio funkcija – garantuoti, kad kiekvienas visuomenės narys efektyviausiai atliktų savo socialinį vaidmenį, kurio reikalavimai turi virsti žmogaus antrąja prigimtimi. Socialinis charakteris nulemia ne tik individo veiksmus, bet ir mąstymą. E. Frommas pripažino socialinės aplinkos vaidmenį individo formavimesi ir siekė atskleisti visuomenės ir individo santykį, jį domino ir socialinės struktūros bei universalios žmogiškosios prigimties santykis. Šia prasme socialinis charakteris yra abstrakčios, imanentinės žmogaus prigimties konkreti, istorinė egzistavimo forma. E. Frommas panaudojo K. Marxo ideologijos ir iškreiptos sąmonės sampratas, psichoanalizės idėjas apie racionalizaciją ir nuslopinimą.
29
Kačerauskas, Tomas. "Origeno ir Platono poetiniai siekiai." Problemos 57 (September 29, 2014): 44–57. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2000.57.6820.
Full textAbstract:
Remiantis Platono ir Origeno tekstais straipsnyje nagrinėjamas poezijos ir filosofijos santykis. Pateikiami filosofinės poetikos, kaip interpretacinio dalyko, apmatai, aptariamas jos objektas, interpretavimo būdai, ji palyginama su estetikos teorija. Origeno poetikoje taikoma tiponimija, metonimija ir alegorezė. Poetinis Origeno metodas suponuoja tiesos sampratą, kuri yra nepasiekiama. Poetika – ne tik Origeno egzegezės metodas, bet ir jo kosmologijos prielaida: pasaulis kaip Raštas sudaro vieningą poetinę darną, kuri yra dieviška, nes jos dalis sieja dieviškasis Žodis. Platono poetika reiškiasi šėlu, kuris sutampa su įkvėpimu. Šėlas – beprotiškas ir įkvepiantis – poetikos, bet ne estetikos principas. Dialektika (samprotavimo būdas) Platonui yra sutelkimas ir suskirstymas. Dialogą sutelkia poetinė figūra – šėlas, o suskirstymas suponuoja pliuralistinį (poetinį) metodą. Filosofinė poetika apima mokslą, dialektiką ir poeziją. Filosofinė poetika yra poetiškas samprotavimas ir interpretacinė disciplina, kurios temos neapsiriboja poezija ar menu, todėl tai yra žaismo ir dialektikos dermės meistrystė.
30
Serapinas, Danielius, Anna Serapinienė, and Antanas Valantinas. "INDIVIDUALIZUOTOS MEDICINOS KLINIKINIAI IR PSICHOLOGINIAI ASPEKTAI." Health Sciences 29, no. 4 (August 13, 2019): 5–9. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2019.047.
Full textAbstract:
Individualizuota medicina yra tartum naujų laikų vaistas, kuris ne tik keičia požiūrį į mediciną; tai perėjimas medicinoje prie autonomijos principo, paciento dalyvavimo priimant sprendimus gydymo procese. Tai yra ir galimybė pereiti prie biologiškai individualizuotos medicinos. Tokią galimybę suteikia iššifruotas žmogaus genetinis kodas. Žmogaus DNR iššifravimas, remiantis mūsų genuose slypinčiais kiekvieno žmogaus duomenimis, lėmė prevencijos, gydymo ir netgi narkotikų atsiradimą. Asmeninė medicina turi neabejotinų pranašumų palyginti su tradicine medicina – ji leidžia greičiau, tiksliau diagnozuoti ir pritaikyti tik asmeninį gydymą. Nagrinėjant citochromo sistemą, kuri skaido, neutralizuoja vaistus kepenyse, galima pasakyti, kokiu greičiu vaistai suskaidomi ir koks gydymas yra tinkamesnis. Jei asmuo yra greitasis skaidytojas, tuomet reikės didesnių vaistų dozių. Jei asmuo yra lėtasis skaidytojas, tada gali būti skiriama pusė vaisto dozės, ir terapinis poveikis bus pakankamas. Remiantis farmakogenetiniu tyrimu (Genotipas.lt), pasirenkami vaistai, kurie labiausiai tinka žmogaus genomui. Asmeninė medicina yra ypač svarbi psichologiniu požiūriu, nes atsižvelgiama ne tik į paciento genetines savybes, bet ir į charakterį.
31
Klišienė, Neringa. "Didaskaliniai epizodai Juozo Erlicko ir Herkaus Kunčiaus dramaturgijoje." Literatūra 59, no. 1 (October 26, 2018): 113–28. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2017.1.11879.
Full textAbstract:
[straipsnis lietuvių kalba; santrauka prancūzų kalba]
Straipsnyje tiriami skirtingais laikotarpiais rašyti Juozo Erlicko ir Herkaus Kunčiaus draminiai tekstai, dėmesį sutelkiant į didaskalinio epizodo ir verbalinio personažų veiksmo – dialogo – sąveikos ir santykio analizę. Abu autoriai demonstruoja draminio rašymo atvejį, kai tekstuose didaskaliniai epizodai (skirtingai negu sceninės nuorodos) atitrūksta nuo veikėjų dialogų nužymėtos trajektorijos ir ima savarankiškai funkcionuoti kaip naratyviniai „paveikslai“, įsiterpdami į draminį veiksmą ar jį nutraukdami. Didaskalinių epizodų, besiremiančių žaidybine teatriškumo ir naratyvumo jungtimi, įtraukimas į dramos kūrinį leidžia išskirti atraminius šios sąveikos analizės aspektus: sakymo – išryškinančio neretai asmeninio soliloko formą įgyjančios autorystės pėdsaką; naratologinį – kreipiant dėmesį į tekstinį autoriaus ir skaitytojo / žiūrovo funkcijų ir jų santykio su dramos fabula audinį. Daroma išvada, kad didaskalinio epizodo pasirodymas scenoje (realioje ar įsivaizduojamoje) yra toks veikimo būdas, kuris teatrui leidžia parodyti savo ženklus, ir būtent tuos, kurie nėra skirti būti matomi. Transformuotas į diskursą, didaskalinis tekstas figūruoja kaip draminė medžiaga, kuri nutraukia ryšius su realizmo principais grindžiama fikcija.
32
Straukas, Daumantas. "Širdies al amiloidozė. Klinikinis atvejis." Lithuanian General Practitioner 24, no. 8 (October 14, 2020): 578–80. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.589.
Full textAbstract:
Širdies amiloidozė – tai infiltracinė kardiomiopatija (KMP), kurią sukelia nenormalios struktūros baltymo amiloido sankaupa širdies tarpląsteliniame audinyje. Amiloidozės tipas, klinikinė ligos išraiška ir gydymo taktika priklauso nuo baltymo pirmtako. AL tipo amiloidozę sukelia imunopatologinė lengvųjų kapa ir lambda grandinių gamyba kaulų čiulpų monokloninėse plazminėse ląstelėse. ATTR amiloidozė esti dviejų rūšių: šeiminė amiloidozė (ATTRm) ir senatvinė amiloidozė (ATTRwt). ATTRm atveju amiloidas gaminasi iš mutantinio transtiretino, o ATTRwt amiloido gamyba būdinga iš „laukinio“ tipo transtiretino [2]. Širdies pažeidimas amiloidozės metu lemia itin blogą prognozę ir didelį mirštamumą. Todėl labai svarbu kuo ankstesnė diagnostika, kuri užkirstų kelią amiloido depozicijai įvairiuose organuose. Vis dėlto širdies amiloidozės diagnostika dažnai būna atlikta procesui toli pažengus, nes nėra specifinio klinikinio ligos pasireiškimo, todėl instrumentiniai tyrimai, patvirtinantys ligos diagnozę, atliekami per vėlai. Pagrindinis amiloidozės gydymas nukreiptas į infiltracinio proceso stabdymą, kurio metu siekiama blokuoti amiloido depoziciją įvairiuose organuose ir į amiloidozės sukeltų komplikacijų gydymą, kuris mažina simptomus ir pagerina bendrą paciento būklę.
33
ROMAN, WANDA KRYSTYNA. "INFORMACINĖS VISUOMENĖS LINK: NAUJOS DOKUMENTŲ KULTŪROS RADIMASIS IR RAIDA." Knygotyra 58 (January 1, 2012): 129–35. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v58i0.1465.
Full textAbstract:
Uniwersytet Mikołaja Kopernika,ul. Gagarina 11, 87-100 Toruń, PolskaE. mail: wandakr@umk.plKultūra bendrąja prasme dažnai suprantama kaip visuomenės, jos grupių ar atskirų asmenų išsivystymo lygmuo. Europietiškos kultūros modelyje, kuris dažniausiai pateikiamas mokslinėje literatūroje, istorija skirstoma į tam tikrus periodus: antiką, viduramžius, modernizmą ir dabartį. Toks skirstymas sutampa su svarbiausiais žmonijos istorijos periodais, nuo medžioklės ir gamtos gėrybių rinkimo iki agrarinės, industrinės ir galiausiai informacinės visuomenės. Per tą laikotarpį žmonija išvystė kultūrinių sistemų seką – nuo žodinės per rašytinę, spaudos, industrinę iki elektroninės. Kaskart kultūrinė sistema pasikeisdavo dėl informacinės ir komunikacinės revoliucijos; pirmoji revoliucija – kalbos kaip abstraktaus mąstymo produkto atsiradimas; paskui ėjo raštas, spauda, telegrafas, fotografija, kinas, radijas ir televizija, galiausiai – kompiuteris.Visais laikais visuomenei reikėjo komunikacijos priemonių, būdų perduodamoms žinioms užrašyti. Atsiradus raštui, šį vaidmenį atliko dokumentai.Taip prasidėjo dokumentų kultūra, kuri gimė viduramžių raštinėse ir kanceliarijose. Kultūra vystėsi augant visuomenės raštingumui, t. y. daugėjant raštingų žmonių, kurie buvo tiek kultūros kūrėjai, tiek jos vartotojai. Šis procesas šiandien vadinamas IT raštingumu, t. y. gebėjimu naudoti kompiuterį ir naujausias komunikacijų technologijas. Dokumentai ir jų saugojimas yra tam tikros kultūros produktas ir kartu jos terpė bei simbolis. Taigi visuomenės išsivystymo lygį galima matuoti lygmeniu, kurį pasiekė jos dokumentų kultūra, o kultūros sistemas vertinti kaip rašto kultūros vystymosi etapus.Dokumentų kultūra – tai jų autorių ir naudotojų motyvacijos, požiūrių ir elgsenos visuma, kuri atsiranda planingai ir našiai kuriant, renkant, saugant, apdorojant ir vartojant dokumentus, pasitelkiant jų visapusiško tvarkymo metodus ir principus, technikas ir technologijas.Informacijos visuomenė sukūrė naują kultūros tipą – informacijos kultūrą, kuri dažnai tapatinama su gebėjimu naudotis informacija ir jos tvarkymo technologijomis. Šis kultūros tipas, dar vadinamas interneto kultūra, būdingas aukščiausiems žmonijos civilizacijos išsivystymo lygiams. Dokumentų kultūroje šis išsivystymo lygis visų pirma reiškė elektroninio dokumento atsiradimą; nors ir netaikydamas naujų klasifikacijos standartų, šis lygis vis dėlto padidino informacijos dokumentavimo, jos gavimo metodų ir įrankių reikalavimus. Naujoji dokumentų kultūra reiškia, kad kiekvienas visuomenės narys yra pasirengęs dalyvauti informacijos kūrimo ir atgaminimo procesuose. Kultūra yra žmogaus kūrinys, daugybės žmogaus veiklos formų išdava. Žmogus sukūrė ir dokumentų kultūrą, tobulino ją ilgus šimtmečius, taigi ji apima beveik visą žmoniją. Tai svarbiausia kultūros dalis, ir jos vaisiai perduodami iš kartos į kartą kaip kultūros paveldas.
34
Dovydėnaitė, Judita, and Nijolė Drazdienė. "Oralinės stimuliacijos įtaka neišnešiotų naujagimių maitinimosi įgūdžiams." Sveikatos mokslai 26, no. 3 (September 12, 2016): 58–63. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2016.045.
Full textAbstract:
Lietuvoje kasmet gimsta apie 6 procentus neišnešiotų naujagimių, tarp jų ~15,5 procentų - iki 32 gestacijos savaitės. Žindimas yra įgūdis, kurio įgijimas neišnešiotam naujagimiui gali būti labai sudėtingas. Ankščiau nei 32 savaitę gimę naujagimiai dėl motorinės ir nervų sistemų nebrandumo yra maitinami per zondą. Stimuliacija, kuri paskatina čiulpimo ir kitų valgymui reikalingų įgūdžių formavimąsi, gali palengvinti perėjimą prie nepriklausomo oralinio maitinimo, turėti teigiamą poveikį valgymo kokybei, naujagimio raidai ir sumažinti hospitalizacijos trukmę.
35
Kregždė, S. "Kai kurie profesinės orientacijos klausimai Lietuvos TSR vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose." Psichologija 2 (January 6, 2016): 5–18. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1962.2.8847.
Full textAbstract:
Remiantis eksperimentine medžiaga, kuri buvo surinkta tiriant keturiolikos kaimo ir miesto mokyklų 467 IX, X ir XI klasių moksleivius naudojant anketinę apklausą, pamokų stebėjimą, pokalbius su moksleiviais ir mokytojais bei kitus būdus, paaiškėja nepakankamas aukštesniųjų klasių mokinių apsisprendimas renkantis busimą profesiją. 68,52% mokinių nurodo, kad pasirenkamą profesiją pažįsta mažai. Nepaisant to, dauguma aukštesniųjų klasių mokinių (91,22%) ruošiasi stoti į aukštąsias ir specialiąsias vidurines mokymo įstaigas. Dauguma tos nedidelės dalies mokinių, kurie ruošiasi iškart po mokyklos baigimo eiti dirbti į gamybą (8,78%), motyvuoja savo pasirinkimą anaiptol ne pasirinktos profesijos svarbos visuomenei supratimu. Jie siekia ne gilesnio gyvenimo suvokimo, bet sukaupti stojimui į aukštąją mokyklą reikalingą gamybinį stažą. Daugumos norinčių studijuoti toliau motyvai yra visuomeninio pobūdžio. Eksperimentinė medžiaga rodo, kad kol kas šis klausimas nėra išspręstas ir gamybinėse klasėse. Tik nedidelė dalis besimokančių šiose klasėse ruošiasi dirbti pagal mokykloje įgytą specialybę arba stoti į atitinkamą aukštąją mokyklą. Remiantis tuo straipsnyje yra siūlomi būdai gerinti profesinę orientaciją, kuri turi atitikti liaudies ūkio poreikius ir tuo pačiu atsižvelgti į individualius mokinių polinkius bei kitas jų asmenines savybes. Sistemingai ir planinei profesinei orientacijai būtina tam tikra jos koordinacija iš mokyklų, tarybinių rajonų ir partinių organizacijų pusės. Reikalingi valdantieji ir nukreipiantys centrai, kurie atliktų ne tik praktinį, bet ir mokslinį tiriamąjį darbą.
36
Morkūnaitė, G., B. Glebauskienė, and R. Liutkevičienė. "SIRTUINO 1 (SIRT1) GENO POLIMORFIZMŲ ĮTAKA HIPOFIZĖS ADENOMŲ VYSTYMUISI. LITERATŪROS APŽVALGA." Neurologijos seminarai 22, no. 76 (July 5, 2018): 105–9. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2018.13.
Full textAbstract:
Hipofizė yra maža, tačiau svarbi žmogaus vidaus sekrecijos liauka, kuri reguliuoja kitų liaukų hormoninę veiklą. Lokalizuota pleištakaulio srityje, hipofizės adenoma (HA) yra viena iš dažniausiai pasitaikančių galvos smegenų auglių. Pastaruoju metu atlikta nemažai tyrimų, aiškinantis galimas HA atsiradimo priežastis, tačiau tikslūs veiksniai vis dar nenustatyti. Vieni svarbiausių yra genetiniai veiksniai, lemiantys navikų atsiradimą. Vienas iš jų galėtų būti SIRT1 genas, kuris yra svarbus organizmo metabolinių procesų reguliavime ir turi nemažą įtaką navikų atsiradimui.
37
Gaižauskienė, Birutė, Deividas Dragatas, and Rima Lukoševičienė. "Lėtinio kosulio diferencinė diagnostika. Toksokarozė. Klinikinis atvejis." Lithuanian General Practitioner 25, no. 5 (May 18, 2021): 345–48. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.693.
Full textAbstract:
Lėtinis kosulys yra dažnas pacientų skundas, kurį gali sąlygoti įvairios priežastys. Viena priežasčių yra toksokarozė, kuri pažeidžia įvairius organus, gali būti periodiškai atsinaujinantys simptomai, kurie tęsiasi ilgai: dusulys, švokštimas ir lėtinis sausas kosulys, regos sutrikimai ir kt. [1]. Liga diagnozuojama remiantis anamneze, klinikinio tyrimo ir laboratorinių tyrimų duomenimis, patvirtinama nustačius žmogaus IgG antikūnus prieš toksokarozės sukėlėją. Skiriamas specifinis antihelmintinis gydymas albendazoliu [1]. Šiame straipsnyje pristatomas klinikinis atvejis apie visceralinę toksokarozės formą, kai buvo pažeisti plaučiai.
38
Видугирите, Инга. "Об одном источнике гоголевской зрелищности: пейзаж Брейгеля во втором томе «Мертвых душ»." Literatūra 52, no. 2 (January 1, 2010): 20. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2010.2.7725.
Full textAbstract:
Gogolio Mirusiųjų sielų antrasis tomas pradedamas labai įspūdingu gamtovaizdžio aprašymu, kuriame atkuriama Pieterio Bruegelio Vyresniojo peizažų Medžiotojai sniege. Sausis ir Niūri diena. Vasaris erdvės struktūra, su jai būdingu žemės paviršiaus įgaubimu. Aprašymo subjekto požiūrio taškas sutampa su Bruegelio peizažų subjekto tašku – yra iškeltas virš pirmojo plano. Gogolio aprašymas pradedamas nuo tolumoje matomos galingos kalnų virtinės, nuo kurios stebėtoją skiria platus upės slėnis su daugybe malūnų, prieplaukų ir tiltų bei bažnyčių bokštais vainikuotų gyvenviečių. Priartėjęs prie subjekto pozicijos žvilgsnis apsisuka, ir tuomet pasakojama apie upę, jos pakrantes, miškus, galiausiai, kalnus, kurie visi tarsi nyksta begalinėje tolumoje. Toks žvilgsnio sūpavimas įstrižai erdvės – būdingas Bruegelio pa veikslų stebėtojui, įnikusiam studijuoti jų detales ir bendrą vaizdą, kuriame, be Gogolio paminėtų objektų, dar yra ir žmonių figūrų. Gogolio du kartus pakartotas sušukimas „Viešpatie, kaip čia erdvu!“ tiksliai atkuria Bruegelio peizažo įspūdį. Peizažo struktūros analogijas įtvirtina ir visa eilė sutampančių detalių – spalvų gamos, efekto aprašymo, tapybinės technikos perteikiant atmosferą atkūrimo, geografinių konkretybių ir pan.Šios analogijos iki šiol nėra tyrinėtos. Bruegelio vardas apskritai nefigūruoja Gogolio tyrinėjimų kontekste, matyt, ir dėl tos priežasties, kad nei pats rašytojas, nei memuaristai tapytojo niekur nepaminėjo. Tačiau galima būti tikram, kad Gogolis matė garsiuosius Metų laikų peizažus Vienos Belvederyje, kur praleido ne mažiau dviejų mėnesių ir kaip tik tuo metu, kai pradėjo rašyti antrąjį savo poemos tomą. Manyčiau, kad jį turėjo patraukti virtuoziška Bruegelio peizažų technika, susijusi su iliuminacijų ir miniatiūrų tradicija, bei italų Renesanso tapytojų mokyklos, kurią rašytojas ypatingai mėgo ir vertino, pėdsakai Bruegelio peizažuose.Nepaisant visų analogijų, aiškėjančių lyginant Bruegelio ir Gogolio peizažus, sunku rasti jiems bendrą interpretacinį raktą. Aš siūlau atsižvelgti į tokius Gogolio kūrybos aspektus, kurie leistų bent jau numanyti rašytojo intereso Bruegelio peizažu priežastis. Pirmasis aspektas susijęs su Gogolio perfekcionistišku požiūriu į tekstą kaip kūrybos rezultatą, tikintis iš jo absoliučios tobulybės. Šis siekimas kyla iš romantikų kūrybos sampratos, kuri meną laiko begalybės išraiška baigtinume. Vadovaujantis tokia samprata, Bruegelio peizaže galima lengvai įžvelgti idėjos apie Dievo sukurto pasaulio grožį atspindį. Kitas Gogolio intereso aspektas gali būti siejamas su rašytojo polinkiu naudotis vizualiųjų menų priemonėmis prozos tekste, siekiant stiprių „regimųjų“ efektų. Šis polinkis skatino jį naudotis klasikine ekfraze – į pasakojamąjį tekstą įkomponuotu meno kūrinio aprašymu. Būtent taip būtų galima traktuoti antrojo tomo peizažą. Trečiasis aspektas, priartinantis prie Gogolio peizažo supratimo, – tai Gogolio ir Bruegelio meninių pasaulių panašumas. Abiems menininkams būdingas žmogaus figūros, grubios, kartais primityvios, nerangios, supriešinimas su ją supančia gamta, paprastai, estetizuota, kontrastiškai tobula. Gyvenimo pabaigoje Gogolis labai sielojosi dėl savo personažų neigiamo pobūdžio, laikė juos priekaištu sau ir savo menui, kuris negali pateikti pozityvaus idealo, pakeisiančio visuomenę. Bruegelio estetika galėjo jį palaikyti ir padrąsinti, bet negalėjo išvesti link naujo meno, kurio jis siekė. Utopinis Gogolio projektas parašyti knygą, kuri išgelbės pasaulį, negalėjo būti įgyvendintas ir dėl tos priežasties, kad pasaulio modelis, kurį jis kūrė savo poemoje, išliko nepakitęs ir netgi sutvirtintas Bruegelio peizažo provaizdžiu.
39
Muggittu, Proff Vincenzo, and Domenico Cufalo. "„SKAITMENINĖS KILMĖS“ KRITINIAI LEIDIMAI IR DĖSTYTOJO RUOŠIAMA STUDIJUOJAMŲ TEKSTŲ ANALIZĖ: PROJEKTAS „HYPER“." Literatūra 58, no. 3 (February 20, 2017): 88. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2016.3.10426.
Full textAbstract:
Nors dabartiniai laikai dažnai yra vadinami skaitmenine era, vis dar egzistuoja daugybė objektyvių veiksnių, kurie trukdo mokslininkams, dėstytojams ir studentams naudotis visomis skaitmeninio kritinio hiperteksto galimybėmis (turime galvoje visus teksto variantus, paratekstus, visus egzistuojančius vertimus, lingvistinę teksto analizę, išnašų ir nuorodų terpimą), kurios neabejotinai pranoksta tradicinę kritinio teksto leidimo metodologiją. Šiame straipsnyje pristatoma nauja, tebetobulinama inovatyvi, interaktyvi, draugiška vartotojui skaitmeninės leidybos platforma „Hyper“, kuri, straipsnio autorių nuomone, galėtų jau dabar būti veiksmingai naudojama auštosiose mokyklose ir universitetuose.
40
Daujotas, R. "INVESTICIJOS SAMPRATA PAGAL 1965 M. KONVENCIJĄ DĖL VALSTYBIŲ IR KITŲ VALSTYBIŲ PILIEČIŲ GINČŲ INVESTICIJŲ SRITYJE SPRENDIMO." Teisė 87 (January 1, 2013): 194–206. http://dx.doi.org/10.15388/teise.2013.0.1247.
Full textAbstract:
Pagrindinis klausimas, kuris analizuojamas šiame straipsnyje – ar arbitražo teismai turėtų investicijos apibrėžimą interpretuoti kuo plačiau, ar, atvirkščiai, – jie turėtų laikytis formalesnio požiūrio ir pripažinti investicija tik tokią veiklą, kuri konkrečiai nurodyta dvišaliuose investiciniuose susitarimuose.The main question which was analyzed was whether tribunals must or must not interpret the definition of investment as broad as possible, or, conversely, tribunals should rather take a more formal approach and only approve such investments that are specifically provided in BITs.
41
Valantiejus, Algimantas. "Vytauto Kavolio istorinė sociologija: metodologiniai aspektai." Sociologija. Mintis ir veiksmas 16 (October 29, 2005): 26–40. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2005.2.5995.
Full textAbstract:
Straipsnyje nagrinėjami metodologiniai Vytauto Kavolio istorinės sociologijos bruožai. Teigiama, kad Kavolio plėtojamas pažinimo būdas, kurio paskirtis – nagrinėti žmogaus ir modernėjančios aplinkos santykį, individualumo ir universalumo dialektiką, humaniškumo savivoką, istorinio egzistavimo paradoksus, leidžia įžvelgti smulkesnius negu plačios apimties (sakykim, „bazės“, „visuomenės“, „tautos“, „kultūros“) priežastinius veiksnius, kuriuos Kavolis įtraukia į etnografinius/antropologinius socialinės raidos žemėlapius. Nors Kavolis metodiškai derina sociologijos ir istorijos disciplinų komponentus, tačiau jo koncepcija skiriasi nuo tradicinės istoriografijos ir yra artimesnė tropų teorijos modeliui, kuris leidžia perteikti objektus pasitelkiant įvairius netiesioginius ir figūrinius diskursus. Kavolio kurta istorinės sociologijos koncepcija yra naracinė, kritiška strategija, kurios svarbi dalis – vaizduotė, pagelbstinti kultūros istorikui atkurti simbolinių formų vaizdą. Svarbiausias Kavolio analizės dėmuo – socialinė antropologinė tematika. Tirdamas tiek socialines, tiek autobiografines gyvenamojo pasaulio trajektorijas, jis remiasi kultūros sociologijos, psichologijos, socialinės ir filosofinės antropologijos pažinimo būdais. Vytauto Kavolio rašymo būdas – struktūrizuojantis. Kitaip negu tradicinė istoriografijos kryptis, kurios pagrindinis klausimas – „Kaip vyko konkretūs istoriniai įvykiai?“, sociologas domisi alternatyviomis šių įvykių naracijomis (įvykių pateikimo, pasakojimo būdais). Kavolio istorinė sociologija gali būti vadinama individų mikroveiksmų istorija, kuri skiriasi nuo holistinės istorinės makrosociologijos modelių.
42
Mickevičius, Arūnas. "F. Nietzsche‘s perspektyvizmo samprata." Problemos 66 (September 29, 2014): 42–51. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2004.66.6632.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojamas kritinis Nietzsche‘s požiūris į klasikinę tiesos sampratą ir pažinimą, kuriame suponuojama, kad yra vienas vienintelis požiūris į pasaulį, vienas vienintelis atskaitos taškas, iš kurio atsiveria jo vienintelė perspektyva. Klasikinės tiesos sampratos požiūriu šis taškas yra Dievas, o ši perspektyva yra dieviška. Nietzsche's perspektyvizmo koncepcija skelbia, kad nėra jokių faktų savaime, kuriais pažinimo procese būtų galima remtis, jokios pažinimu siektinos vienos, universalios ir vienos vienintelės tiesos, kuri leistų pateikti vienintelį teisingą pasaulio paaiškinimą, bet yra tik interpretacijos. Tačiau perspektyvizmo sampratoje įmanoma įžvelgti atramos tašką ir taip kalbėti apie savitą, negatyviai, per „pėdsaką“ nusakomą tiesos egzistavimo patirtį. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad būtent ši nebepasiekiama tiesa bei jos patirtis yra matas ir norma, kuri Nietzsche'i leidžia užimti tam tikrą ekstraperspektyvią poziciją ir viską pavadinti interpretacijomis, kaukėmis. Būtent dėl šio ekstraperspektyvumo drauge su Nietzsche galima kalbėti apie pasaulio ir pažinimo atitikimą vartojant žodelį „ tarsi". Todėl Nietzsche‘s perspektyvizmas, teigiantis tik skirtingas interpretacijas ir radikaliai neigiantis „ tiesą", yra prieštaringas ir dviprasmiškas, nes čia implicistiškai numatoma ir remiamasi pažinimui atopiška (nebepasiekiama) ir achroniška (prarasta) „ tiesa“.
43
Tumelis, Juozas. "Kantiana lituanica." Problemos 14 (January 1, 2015): 108–24. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1974.14.5563.
Full textAbstract:
Spausdinama I. Kantui skirtos lietuviškosios literatūros bibliografija, kurios tikslas – sukaupti į vieną vietą I. Kanto raštų vertimus bei jo palikimą ir asmenybę liečiančius darbus lietuvių kalba nuo pat pirmųjų straipsnių pasirodymo XIX a. iki 1974 m. pabaigos. Bibliografiją sudaro 261 pozicija, išspausdinta 1864–1974 metais, kuri apima: I. Kanto raštų vertimus, bendro pobūdžio nagrinėjimus ir vertinimus, specialesni kurio nors I. Kanto filosofijos klausimo ar jo įnašo atskiriems mokslams nagrinėjimai, I. Kanto kilmės bei jo įnašo į lietuvių kultūrą klausimai bei kita.
44
Dabkevičiūtė, Lina. "Smurto prieš vaikus tematika dienraštyje “Lietuvos rytas” (2002 m.)." Sociologija. Mintis ir veiksmas 12 (December 22, 2003): 95–102. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2003.2.5941.
Full textAbstract:
Analizuoti smurto prieš vaikus tematiką gana sunku, kadangi nėra patikimų, realią situaciją atspindinčių duomenų. Pateikiama tik viešumon iškilusių atvejų statistika, kuri tėra tik ledkalnio viršūnė. Dėl šios susidariusios situacijos vienintelis visuomenės žinių šaltinis – žiniasklaida. Joje pateikiamų straipsnių tematika, apimtis ir rašymo stilius kontroliuoja visuomenės mąstymą, formuodama viešąjį kriminologinį diskursą, kuris dažniausiai yra paremtas stereotipais, mitais ir nuomonėmis. Trumpai tariant, žiniasklaida pateikia iškreiptą realybės vaizdą. Straipsnio tikslas yra paanalizuoti, kokį smurto prieš vaikus paveikslą piešia žiniasklaida , o konkrečiai - dienraštis “Lietuvos rytas”.
45
Savickaitė, Ieva Bieliauskienė, and Rolandas Tučas. "KAS LEMIA EUROPOS PARLAMENTO NARIŲ BALSAVIMĄ – NACIONALINIAI INTERESAI AR EP FRAKCIJOS LINIJA?" Politologija 84, no. 4 (January 20, 2017): 86. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2016.4.10360.
Full textAbstract:
Šiame straipsnyje nagrinėjami Europos Parlamento narių balsavimo rezultatai 2014–2015 m. ES ir Ukrainos bei ES ir Rusijos partnerystės klausimais siekiant įvertinti ES (geo)politinį susiskaldymą po Krymo aneksijos. ES parlamentarų (geo)politinis susiskaldymas vertinamas remiantis atnaujintu ES valstybių narių pozicijų Rusijos atžvilgiu indeksu, kuris palyginamas su EP narių iš skirtingų ES valstybių vardiniais balsavimo rezultatais. Balsavimas užsienio politikos klausimais pasižymi vieningumo stoka, kuri išreikšta regionine dimensija. Pagal tai galima vertinti, iš kurių valstybių EP narių balsavimas grįstas labiau nacionaliniais interesais, iš kurių – EP frakcijos linija.
46
Grigutis, Mantas, Tomas Januškevičius, Laurynas Rimševičius, and Marius Miglinas. "ATEITIES MEDICINOS KRYPTYS: TELENEFROLOGIJA." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.2 (November 10, 2015): 671–74. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.104.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: telenefrologija, telemedicina, lėtinė inkstų liga. Daugiau negu 70 milijonų žmonių pasaulyje serga lėtine inkstų liga (LIL), naujausiais skaičiavimais, šis skaičius vis didės ir sveikatos apsaugos sistemai teks vis didesnė našta. Telenefrologija – tai telemedicinos rūšis, kuri yra taikoma LIL sergantiems pacientams (įvairios technologijų platformos ir programos). Elektroninė ligos istorija – informacija apie pacientą, kuri perkeliama į elektroninę sistemą ir nuolatos saugoma: taip šeimos gydytojai ir nefrologai gali naudotis sistema nepriklausomai vienas nuo kito ir patogiu metu. Asmeniniai sveikatos įrašai – namų sąlygomis pasiekiama programa, kuria gali naudotis pacientai, nepriklausomai nuo to, kur yra ligonis, jis/ji gali teikti visus duomenis, susijusius su savo būkle ir savijauta gydytojams – taip specialistams lengviau nustatyti diagnozę ar ligos eigą, priimti atitinkamus sprendimus. Kita telemedicinos sritis yra klinikinių sprendimų palaikymo sistema – programos, papildančios elektroninę ligos istoriją ir sumažinančios su medicinos užduotimis susijusių klaidų skaičių. Kitos telenefrologijos formos taip pat labai svarbios: telekonsultacija, teledializė, televizitas, teleanalizė, telefarmacija. Mokymasis internetu tampa neatsiejamas nuo kasdieninės žmogaus veiklos: dėl internete esančių programų pacientai gali tobulėti ir daug sužinoti apie savo ligą net neišeidami iš namų. Taip pat gali padėti išmanieji telefonai, kuriais vis sparčiau siekiama kontroliuoti ir neužleisti ligos (trumposios SMS žinutės, mobiliosios programos).
47
Rose, Jonathan. "Kitoks požiūris į eilinį anglų skaitytoją: įvadas į auditorijų istoriją." Knygotyra 70 (July 5, 2018): 11–40. http://dx.doi.org/10.15388/knygotyra.2018.70.11806.
Full textAbstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
1957 metais Richardas Altickas pristatė savo novatorišką knygą „Eilinis anglas skaitytojas“ kaip „preliminarų žemėlapį plačios, dar beveik neištirtos teritorijos, kuri laukia savo tyrinėtojų <...>. Tai yra erdvė, – drįso teigti jis, – iš tiesų šimtams mokslinių studijų, kurios šičia tik nusakomos.“ Tačiau vėliau R. Altickas apgailestavo, kad per daugiau kaip tris dešimtmečius „nedaug buvo nuveikta plečiant „Eilinio anglo skaitytojo“ tyrimus: nors nuorodas į knygą nuolat regiu straipsnių išnašose, bet nerandu nieko, kas rodytų, jog jų autoriai stengtųsi užpildyti žemėlapį, kurio kontūrus nubraižiau.“ [...]
48
Klinavičiūtė, Ieva, Rūta Pangonytė–Kiuberienė, and Dalia Jarušaitienė. "Kogano sindromas. Dažniausi regos ir klausos organų funkcijos sutrikimai." Lithuanian General Practitioner 25, no. 1 (January 18, 2021): 30–34. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.616.
Full textAbstract:
Kogano sindromas – tai reta, autoimuninė, multisisteminė liga, kuri skirstoma į tipinę ir atipinę formas. Sindromas dažniausiai pažeidžia regos, klausos ir pusiausvyros organus. Kliniškai ši liga pasireiškia abipusiu intersticiniu keratitu, uveitu, konjunktyvitu, skleritu, episkleritu, tinklainės vaskulitu, neurosensoriniu klausos praradimu, pusiausvyros sutrikimu ir tinitu. Patogenezė nėra pakankamai ištirta, tačiau daugėja įrodymais pagrįstų tyrimų, kurie siejami su autoimuniniu organizmo atsaku. Kogano sindromo diagnostika remiasi klinikine išraiška, antigeno–antikūno sąveikos nustatymu laboratoriniuose tyrimuose. Šių dienų pagrindinis rekomenduojamas gydymas yra kompleksinė terapija skiriant steroidus ir imunosupresinius medikamentus kartu. Siekiant pagerinti paciento gyvenimo kokybę, esant klausos sutrikimui, implantuojamas kochlearinis implantas.
49
GUOGIS, ARVYDAS, and NATALIJA BOGDANOVA. "SOVIETINIO SOCIALINĖS APSAUGOS MODELIO FUNKCIJOS BEI RAIDA IR LIETUVA." Politologija 66, no. 2 (January 1, 2012): 32–77. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2012.2.1520.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojami sovietinio socialinės apsaugos modelio Lietuvoje raida, funkcijos ir ideologiniai ypatumai. Analizė pradedama carinės Rusijos, kuriai priklausė didžioji Lietuvos dalis, socialinio saugumo bruožų nušvietimu, trumpai pristatoma sovietinės Litbelo respublikos socialinė sistema ir smulkiai analizuojama sovietinio laikotarpio socialinė apsauga, kurią 1940 m. privalėjo perimti sovietų okupuota Lietuva. Straipsnyje apibrėžiama sovietinio socialinio draudimo sistemos struktūra ir ideologija, kuri buvo naudojama komunistinei propagandai, atskleidžiami svarbiausi jos raidos bruožai. Paaiškinta socialinio draudimo išlaidų problema, apibrėžtos socialinio draudimo šakos. Tai senatvės ir neįgalumo pensijų, ligos, nėštumo ir gimdymo, laidojimo ir bedarbių pašalpos (pastarosios buvo mokamos labai trumpą laiką – tik ankstyvuoju sovietiniu laikotarpiu). Straipsnyje remiamasi ir lyginama oficialiai skelbta SSRS ir Lietuvos SSR statistika, daugiausia – iš vėlyvojo SSRS laikotarpio (pradedant 1975 m.), t. y. tuo laikotarpiu, kai sovietinio socialinio draudimo sistema pasiekė savo ribas ir parodė savo galimybes. Ankstesniojo sovietinio laikotarpio analizei straipsnio autoriai pasitelkia archyvinę medžiagą. Tai – unikalus savo apimtimi, visapusišką sisteminę analizę pateikiantis straipsnis apie sovietinės socialinės politikos raidą ir jos specifinius elementus Lietuvoje. Lietuvoje kitų autorių ši tema nebuvo nagrinėta, vieninteliame R. Lazutkos straipsnyje „Pensijų sistemų raida Lietuvoje“, kuris pasirodė žurnale „Filosofija. Sociologija“ (2007, Nr. 2), buvo aptarti kai kurie sovietinės pensijų sistemos ypatumai.
50
Mažeikaitė, Ieva, Gintarė Kumžaitė, and Danutė Povilėnaitė. "MIKROSKOPINIS POLIANGITAS. KLINIKINIS ATVEJIS." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 2 (May 13, 2016): 189–92. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.029.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: mikroskopinis poliangitas, ANCA, aortos aneurizma, širdies tamponada. Pristatome klinikinį atvejį 68 m. moters, kuri pirmą kartą kreipėsi į gydytojus 2003 m. dėl nepastovių, migruojančių sąnarių skausmų. 2008 m. dėl inkstų funkcijos sutrikimo atlikta biopsija, nustatytas židininis pusmėnulinis sklerozuojantis glomerulonefritas, asocijuotas su antineutrofilinių citoplazminių antikūnų (angl. antineutrophil cytoplasmic autoantibodies) buvimu. Diagnozuotas mikroskopinis poliangitas, paskirta prednizolono ir ciklofosfamido pulsterapija. Praėjus keturiems mėnesiams po prednizolono nutraukimo, atsirado plaštakų ir kelių sąnarių skausmai. Skirtas gydymas prednizolonu, azatioprinu, fosinopriliu (hipertenzijos korekcijai), vaistų dozės buvo koreguojamos atsižvelgiant į ligos eigą ir inkstų funkcijos rodiklius. 2014 m. diagnozuota antrinė sensomotorinė distalinė galūnių polineuropatija. 2015-05-10 pacientė kreipėsi dėl stiprių nugaros skausmų, kurie prasidėjo prieš 3 mėnesius. Įtarus aortos aneurizmą, atlikta krūtinės ląstos kompiuterinės tomografijos angiografija, nustatyta aortos kylančiosios dalies aneurizma be disekacijos požymių ir daugybiniai kompresiniai slankstelių lūžiai (krūtininiai 6–10, 12). Dėl sunkios būklės kardiochirurginė intervencija kontraindikuotina. 2015-05-11 diagnozuotas galvos smegenų infarktas, somnolencija, lengva tetraparezė. 2015-06-04 nustatyta kairės kojos ūminė giliųjų venų trombozė. 2015- 06-23 plyšo kylančiosios aortos aneurizma, susidarė hemoperikardas ir išsivystė širdies tamponada, gaivinimo priemonės neefektyvios – konstatuota pacientės mirtis. Šiame straipsnyje pateikiame klinikinio atvejo analizę – pacientės, sergančios mikroskopiniu poliangitu, kuris pasireiškė sunkiomis ir retomis komplikacijomis.