To see the other types of publications on this topic, follow the link: Kura kaupapa.
Journal articles on the topic 'Kura kaupapa'
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the top 21 journal articles for your research on the topic 'Kura kaupapa.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.
1
Tocker, Kimai. "The Origins of Kura Kaupapa Māori." New Zealand Journal of Educational Studies 50, no. 1 (April 2015): 23–38. http://dx.doi.org/10.1007/s40841-015-0006-z.
Full text
2
Rivera-Rodriguez, C., T. Clark, T. Fleming, D. Archer, S. Crengle, R. Peiris-John, and S. Lewycka. "National estimates from the Youth ’19 Rangatahi smart survey: A survey calibration approach." PLOS ONE 16, no. 5 (May 14, 2021): e0251177. http://dx.doi.org/10.1371/journal.pone.0251177.
Full textAbstract:
Background Significant progress has been made addressing adolescent health needs in New Zealand, but some areas, such as mental health issues remain, particularly for rangatahi Māori (indigenous Māori young people). Little is known about how contemporary Māori whānau (families) and communities influence health outcomes, health literacy and access to services. Previous nationally representative secondary school surveys were conducted in New Zealand in 2001, 2007 and 2012, as part of the Youth2000 survey series. This paper focuses on a fourth survey conducted in 2019 (https://www.youth19.ac.nz/). In 2019, the survey also included kura kaupapa Māori schools (Māori language immersion schools), and questions exploring the role of family connections in health and wellbeing. This paper presents the overall study methodology, and a weighting and calibration framework in order to provide estimates that reflect the national student population, and enable comparisons with the previous surveys to monitor trends. Methods Youth19 was a cross sectional, self-administered health and wellbeing survey of New Zealand high school students. The target population was the adolescent population of New Zealand (school years 9–13). The study population was drawn from three education regions: Auckland, Tai Tokerau (Northland) and Waikato. These are the most ethnically diverse regions in New Zealand. The sampling design was two-stage clustered stratified, where schools were the clusters, and strata were defined by kura schools and educational regions. There were four strata, formed as follows: kura schools (Tai Tokerau, Auckland and Waikato regions combined), mainstream-Auckland, mainstream-Tai Tokerau and mainstream-Waikato. From each stratum, 50% of the schools were randomly sampled and then 30% of students from the selected schools were invited to participate. All students in the kura kaupapa schools were invited to participate. In order to make more precise estimates and adjust for differential non-response, as well as to make nationally relevant estimates and allow comparisons with the previous national surveys, we calibrated the sampling weights to reflect the national secondary school student population. Results There were 45 mainstream and 4 kura schools included in the final sample, and 7,374 mainstream and 347 kura students participated in the survey. There were differences between the sampled population and the national secondary school student population, particularly in terms of sex and ethnicity, with a higher proportion of females and Asian students in the study sample than in the national student population. We calculated estimates of the totals and proportions for key variables that describe risk and protective factors or health and wellbeing factors. Rates of risk-taking behaviours were lower in the sampled population than what would be expected nationally, based on the demographic profile of the national student population. For the regional estimates, calibrated weights yield standard errors lower than those obtained with the unadjusted sampling weights. This leads to significantly narrower confidence intervals for all the variables in the analysis. The calibrated estimates of national quantities provide similar results. Additionally, the national estimates for 2019 serve as a tool to compare to previous surveys, where the sampling population was national. Conclusions One of the main goals of this paper is to improve the estimates at the regional level using calibrated weights to adjust for oversampling of some groups, or non-response bias. Additionally, we also recommend the use of calibrated estimators as they provide nationally adjusted estimates, which allow inferences about the whole adolescent population of New Zealand. They also yield confidence intervals that are significantly narrower than those obtained using the original sampling weights.
3
Corson, David. "Restructuring Minority Schooling." Australian Journal of Education 37, no. 1 (April 1993): 46–68. http://dx.doi.org/10.1177/000494419303700104.
Full textAbstract:
This article looks at organisational and curricular responses to cultural diversity which are presently operating alongside one another in New Zealand schooling. It begins with a critique of the minimal curricular response now recommended for government schools: the incorporation of programs in taha Maori (things Maori) within the mainstream curriculum of schools. It then looks at two recent responses which are structural and curricular: the modification of existing schools to take account of Maori student presence within them; and the development of Nga Kura Kaupapa Maori (Maori culture and language immersion primary schools) which are founded upon organisational and pedagogical features which are consistent with Maori cultural values. Conclusions are drawn relevant to the education of ‘involuntary minority’ cultures in Australia whose structural values and mores are very different from the dominant culture. A comparison of the values of Koori and Maori lends support to the view that Australian education could borrow with profit from the New Zealand example.
4
Rona, Sarika, and Claire J. McLachlan. "Māori Children’s Biliteracy Experiences Moving from a Kōhanga Reo Setting to a Kura Kaupapa Māori, Bilingual, and Mainstream Education Setting: An Exploratory Study." New Zealand Journal of Educational Studies 53, no. 1 (April 18, 2018): 65–82. http://dx.doi.org/10.1007/s40841-018-0107-6.
Full text
5
Muru-Lanning, Marama, Hilary Lapsley, and Tia Dawes. "Ko ngā kaumātua ngā poupou o tō rātou ao: kaumātua and kuia, the pillars of our understanding." AlterNative: An International Journal of Indigenous Peoples 17, no. 2 (June 2021): 246–53. http://dx.doi.org/10.1177/11771801211019396.
Full textAbstract:
This feasibility study examined innovations in kaupapa Māori (a Māori approach) research methods to explore kaumātua (older Māori men and women) understandings of ageing well. We designed a research pathway that brought together kaupapa Māori methods in the form of noho wānanga (a method of knowledge sharing) with kaumātua and researchers in Tutukaka in 2018. Kaumātua participants were invited as guests in a comfortable and congenial setting to share their experiences of growing older. Our engagement with kaumātua, and our data-gathering and analysis methods provided an effective method for understanding kaumātua well-being. We found that focusing directly on health did not resonate with participants. There was diffidence when kaumātua talked about their own personal health, when compared with their enthusiasm for other parts of their lives. They understood well-being as a holistic process connecting hinengaro (mental health), wairua (the spirit and spiritual health), tinana (physical health) and te taiao (natural environments).
6
Niemi, Jarkko K., Tapani Lyytikäinen, Leena Sahlström, Terhi Virtanen, and Heikki Lehtonen. "Kuka hyötyisi sikatilojen tautiriskiluokittelusta?" Suomen Maataloustieteellisen Seuran Tiedote, no. 26 (January 31, 2010): 1–7. http://dx.doi.org/10.33354/smst.75786.
Full textAbstract:
Herkästi tarttuvat eläintaudit, kuten suu- ja sorkkatauti, voivat Suomeen levitessään aiheuttaa mittavaa taloudellista vahinkoa. Menetyksiä aiheuttavat mm. taudin hävittämiseen liittyvien toimenpiteiden kustannukset ja kansainväliseen kauppaan liittyvien rajoitusten riski. On tärkeää kohdistaa riskinhallintatoimenpiteet siten, että ne estävät tarpeettomat taloudelliset menetykset. Tässä voi auttaa kotieläintilojen riskiluokittelu niiden taudinlevittämiskyvyn mukaan. Tutkimuksessa selvitettiin, miten sikatilan riski levittää suu- ja sorkkatautia vaikuttaa tautipurkauksen sikasektorille aiheuttamiin taloudellisiin menetyksiin. Tässä keskitytään sikatiloihin rajoittuvaan tautipurkaukseen, koska sikatalous on pitkälle eriytynyt ja vain harvalla sikatilalla on muita eläimiä. Siat eivät ole taipuvaisia saamaan tartuntaa ilmavälitteisesti. Suu- ja sorkkataudin leviämistä sikatilojen välillä arvioitiin Monte Carlo-simulaatiomallilla ja tautipurkauksen mahdollisia taloudellisia vaikutuksia sikamarkkinoihin arvioitiin osittaisen tasapainon mallilla. Taudin leviäminen oletettiin mahdolliseksi naapurileviämisenä alle 3 km säteelle tartuntatilasta sekä tartuntatilalta lähtevän eläinkuljetuksen, eläinkuljetusajoneuvon tai eläinsuojassa tai tilalla käyvän ihmisen välityksellä. Taloudelliset vaikutukset simuloitiin kuluttajille, tuottajille (ml. teurastamot) ja veronmaksajille. Tilat luokiteltiin klusterianalyysilla neljään ryhmään (pieni, keskisuuri, suuri tai erittäin suuri riski) sen mukaan, miten vakavia tiloilta alkaneet tautipurkaukset olivat. Erittäin suuren riskiluokan tiloilla oli yleensä enemmän eläinkontakteja ja ne sijaitsivat eläintiheämmällä alueella kuin pienen riskiluokan tilat. Muun muassa nämä tekijät lisäävät tilan riskiä levittää tautia. Tilan todennäköisyys levittää tauti toiselle sikatilalle vaikutti tilojen välisiin eroihin menetyksissä. Vaihtelu menetyksissä oli suurta. Pienen tautiriskin tilalta alkava tautipurkaus aiheutti yhteiskunnalle keskimäärin 18 miljoonan euron menetykset. Erittäin suuren riskiluokan tiloilta alkaneiden tautipurkausten aiheuttama menetys oli keskimäärin 26 miljoonaa euroa. Tuottajien menetykset olivat pienen riskin tiloilta alkaneissa tautipurkauksissa keskimäärin 23 miljoonaa euroa ja suuren riskin tilalta alkaneissa tautipurkauksissa 28 miljoonaa euroa. Suhteellisesti voimakkaimmin kasvoivat verovaroista maksettavat kustannukset. Erittäin suuren riskiluokan tiloilla ne olivat 4 miljoonaa euroa, mikä oli 18 kertaa enemmän kuin pienen riskiluokan tiloilla. Kuluttajien hyöty tilapäisesti alemmista hinnoista väheni kun riskiluokka kasvoi. Tulokset viittaavat siihen, että etenkin pienen riskin tilat ja veronmaksajat hyötyisivät, mikäli tiukimmat taudin leviämistä ennaltaehkäisevät riskinhallintatoimenpiteet kohdennettaisiin ensi sijassa suuren riskin tiloille. Pitkällä aikavälillä myös kuluttajat voisivat hyötyä. Riskiluokittelutietoa voidaan hyödyntää kohdennettaessa riskinhallintatoimenpiteitä ja mahdollisesti määriteltäessä tilojen riskiperusteista vastuuta tautivahingoista.
7
Morgan, Lewis Henry. "Etniniai periodai." Problemos 23 (September 29, 2014): 84–93. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1979.23.6249.
Full textAbstract:
Publikuojamas L. H. Morgano veikalo „Senovės visuomenė“ skyriaus vertimas. Naujausieji ankstyvosios žmonių būklės tyrinėjimai leidžia manyti, kad žmonija pradėjo savo veiklą nuo pačios žemiausios raidos pakopos ir prasiskynė kelią iš laukinės būklės į civilizaciją, lėtai kaupdama patyrimą. Žmogus sukūrė dvi pagrindines valdymo formas: gimininę socialinę, kuri sudaro visuomenę, ir politinę, kuri sudaro valstybę. Pirmoji remiasi asmenimis ir giminyste, o antroji – teritorija ir nuosavybe. Pirmoji yra senovės visuomenės, antroji – šiuolaikinės, arba civilizuotos, visuomenės valdymo forma. Nagrinėjami namų institutai žmonijos raidoje. Teigiama, kad nuosavybės idėja formavosi lėtai, atsirado laukinės būklės periode. Autorius išskiria etninius periodus: 1) Žemutinė laukinės būklės pakopa; 2) vidurinė laukinės būklės pakopa; 3) aukštutinė laukinės būklės pakopa; 4) žemutinė barbarybės pakopa; 5) vidurinė barbarybės pakopa; 6) aukštutinė barbarybės pakopa; 7) civilizacijos pakopa. Šis skyrimas leidžia traktuoti kiekvieną atskirą visuomenę pagal jos santykinės pažangos būklę ir laikyti ją savarankiško tyrimo objektu.
8
Šuminas, Andrius, and Veta Armonaitė. "Socialinių medijų taikymas muziejų komunikacijoje: naujosios muziejininkystės aspektas." Acta Museologica Lithuanica 1, no. 1 (January 1, 2015): 300. http://dx.doi.org/10.15388/muslithuan.2013.1.5344.
Full textAbstract:
Muziejumi vadinama institucija, kuri mokslo, edukacijos ir laisvalaikio organizavimo tikslais įgyja, kaupia, tyrinėja, populiarina ir eksponuoja žmonijos ir aplinkos materialųjį ir nematerialųjį paveldą (Keršytė, 2009).LR muziejų įstatyme teigiama, kad „svarbiausia muziejų veikla yra kaupti, saugoti, restauruoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti materialines ir dvasines kultūros vertybes bei gamtos objektus“ (LR muziejų įstatymas, 2010). Nors ilgai muziejai buvo suvokiami tik kaip kolekcionavimo, konservavimo ir tyrimų institucijos, XX a. pab. pradėta kalbėti, kad muziejai turi rūpintis savo socialine funkcija visuomenėje ir edukaciniais bei kultūriniais veiksniais. 1974 m. Kopenhagoje įvykusioje Tarptautinės muziejų tarybos Generalinėje asamblėjoje buvo priimta rezoliucija, kurioje skelbiama, kad muziejai turi transformuotis ir keistis, atsižvelgdami į savo bendruomenės poreikius. Rezoliucijoje teigiama, kad tyrimai, eksponatų konservavimas ir išsaugojimas turi ir toliau būti tradicinės ir svarbios muziejaus funkcijos, tačiau sparčiai kintančio pasaulio aplinkybės verčia prisiimti naujų įsipareigojimų ir formų (Van Mensch, 1992). [...]
9
Taitimu, Melissa, John Read, and Tracey McIntosh. "Ngā Whakāwhitinga (standing at the crossroads): How Māori understand what Western psychiatry calls “schizophrenia”." Transcultural Psychiatry 55, no. 2 (February 19, 2018): 153–77. http://dx.doi.org/10.1177/1363461518757800.
Full textAbstract:
This project explored how Māori understand experiences commonly labelled “schizophrenic” or “psychotic”. Semi-structured interviews were conducted with 57 Māori participants who had either personal experiences labelled as “psychosis” or “schizophrenia”, or who work with people with such experiences; including tangata whaiora (users of mental health services), tohunga (traditional healers), kaumatua/kuia (elders), Māori clinicians, cultural support workers and students. Kaupapa Māori Theory and Personal Construct Theory guided the research within a qualitative methodology. The research found that participants held multiple explanatory models for experiences commonly labelled “psychotic” or “schizophrenic”. The predominant explanations were spiritual and cultural. It seems that cultural beliefs and practices related to mental health within Māori communities remain resilient, despite over a century of contact with mainstream education and health services. Other explanations included psychosocial constructions (interpersonal trauma and drug abuse), historical trauma (colonisation) and biomedical constructions (chemical brain imbalance). Participants (both tangata whaiora and health professionals) reported they were apprehensive about sharing their spiritual/cultural constructions within mainstream mental health settings due to fear of being ignored or pathologised. This study highlights the importance of asking users of mental health services about the meaning they place on their experiences and recognising that individuals can hold multiple explanatory models. Māori may hold both Māori and Pākehā (European) ways of understanding their experiences and meaningful recognition should be afforded to both throughout assessment and treatment planning in mental health services. Clinicians need to be aware that important personal and cultural meanings of experiences labelled psychotic may be withheld due to fear of judgement or stigmatisation.
10
TAŠKŪNAS, VINCAS J. "LITUANISTINĖ VEIKLA TASMANIJOS UNIVERSITETE." Knygotyra 50 (January 1, 2015): 223–26. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v50i0.7923.
Full textAbstract:
Lithuanian Studies Society (LSS)Post Office Box 777, Sandy Bay, Tas. 7006, AustraliaE-mail: A.Taskunas@utas.edu.auUniversitetai yra svarbios tautos paveldo saugyklos. Jie kaupia dokumentus ne tik apie savo, bet ir apie daugelį kitų tautų istoriją. Trisdešimt aštuoni Australijos valstybiniai universitetai veikia 150 vietovių, juose mokosi 700 000 studentų. Deja, nė viena iš šių akademinių institucijų neturi Lietuvių kalbos katedros ir nė viena iš jų nedėsto lietuvių kalbos kursų. Dėl to šių universitetų bibliotekos nesaugo reikšmingesnio skaičiaus lietuviškų knygų ar lietuviškos kultūrinės medžiagos.1987 m. Tasmanijos universitete buvo įkurta Lietuvos studijų draugija, kad užpildytų žinių apie Lietuvą spragą. Per dvidešimt pastarųjų metų draugija išplėtojo veiklą šiomis kryptimis: akademiniai lietuviškų temų tyrimai garbės bakalauro ar magistro laipsniams gauti; lietuvių kalbos kursai; leidyba: knygos anglų ir lietuvių kalbomis ir recenzuojamas mokslo žurnalas anglų kalba; 1000 lietuviškų knygų ir žurnalų kolekcija (daugiausia anglų kalba), kuri vis papildoma; kasmetės stipendijos nagrinėjantiems lietuviškas temas (po 5000 dolerių); konferencijos ir mainai su Lietuvos mokslininkais.Draugija, padedama universiteto, dirba visomis šiomis kryptimis: stipendijas teikia universiteto Stipendijų komitetas, knygų kolekcija laikoma Valdymo mokyklos stiklinėse spintose. Draugija kreipėsi į Australijos ir viso pasaulio lietuvius, kad šie dovanotų daugiau knygų, rankraščių ir kitos kultūrinės medžiagos.
11
Rosengren, Heidi, Jaakko Heikkilä, Kirsi-Maarit Siekkinen, and Niina Tammiranta. "Newcastlen taudin eteneminen, bioturvallisuus ja vaikutukset siipikarjanlihan tuotannossa." Suomen Maataloustieteellisen Seuran Tiedote, no. 23 (January 31, 2008): 1–7. http://dx.doi.org/10.33354/smst.75858.
Full textAbstract:
Lintuinfluenssan ohella paramyksovirus-1:n (PMV-1) aiheuttama Newcastlen tauti (ND) on siipikarjasektorilla yksi vakavimmista eläintaudeista, jolla on merkittäviä terveydellisiä seurauksia tartunnan saaneille linnuille. Tästä syystä taudin leviämistä vastustetaan maailmanlaajuisesti, ja se on kansainvälisen eläintautijärjestön (OIE) sekä Euroopan Unionin korkeimmin priorisoituja siipikarjatauteja. Riskistatuksestaan johtuen ND:llä on esiintyessään myös muitakin kuin terveydellisiä vaikutuksia, jotka vaikuttavat siipikarjan tautitilanteen seurantaan ja riskinhallintaan sekä näistä johtuviin taloudellisiin seurauksiin. Tässä tutkimuksessa tarkastelimme epidemiologisten ja riskinhallinnan tapahtumasarjojen vaikutusten yhteyksiä ND:n taloudellisiin vaikutuksiin ja niiden kohdentumisen Suomessa. ND -taudinpurkauksen kulku on tapahtumasarja, johon vaikuttaa sekä PMV-1 että sen biologiset ominaisuudet, tartunnan leviämismekanismit ja lintujen immuunivaste, mutta myös ihmisten toiminta (tuotantotavat ja -rakenne, kauppa, riskinhallintapolitiikka). Bioturvallisuutta ja ND:n esiintymisen seurantaa pidetään yllä sekä tautivapaana että taudinpurkauksen aikana, ja siksi myös sen vaikutuksia on tarkasteltava molempina ajanjaksoina. Ihmistoiminnan seurauksena bioturvallisuus voi joko parantua tai huonontua ja vaikuttaa siten epidemiologiseen tapahtumasarjaan: esimerkiksi siipikarjasektorin tuotannolliset ratkaisut voivat vaikuttaa tartunnan leviämisen riskiin. Taudin leviämisen estämiseksi sekä tartunnan hävittämiseksi tehdyt toimenpiteet tuovat osalle toimijoista kustannuksia, jotka heijastuvat toisille toimijoille kustannuksina tai hyötyinä. ND:n kustannusvaikutukset ulottuvat siipikarjasektorin lisäksi myös sektorin ulkopuolisiin toimijoihin, esimerkiksi tuotantopanosten tuottajiin sekä täysin sivullisiin toimijoihin kuten elämyselinkeinoihin ja harrastajiin. Terveydelliset vaikutukset voivat ulottua siipikarjan lisäksi myös luonnonvaraisiin lintuihin, jotka saman eläintyypin vapaina edustajina elävät tuotantoeläinten läheisyydessä. Bioturvallisuus on ns. julkishyödyke, jota markkinat eivät tuota riittävästi. Tästä johtuva valtion mukanaolo tuo esiin koko joukon valintoja: Miten turvallisuus tuotetaan? Mikä on sopiva määrä? Kuka sen maksaa? Miten sitä valvotaan? Riskinarviointiin liittyvälle tutkimukselle on tarvetta jo pelkästään kansainvälisten sitoumustemme takia, mutta myös kansallisista tehokkuusnäkökohdista tarkasteltuna. On myös merkkejä siitä, että vastuu bioturvallisuuden ylläpitämisestä on siirtymässä yhä enenevässä määrin viranomaisilta elinkeinolle ja tuottajille. Kustannusten ja hyötyjen jakautumisen kautta päästään pohtimaan, millaisia kannusteita eri toimijoilla on ylläpitää bioturvallisuutta ja toimia vastuullisesti koko yhteiskunnan kannalta. Jatkossa yhdistämällä tätä tietoa ND:n riskinarviointiin voidaan selvittää bioturvallisuuden ja taudinpurkauksen vaikutusten suuruus ja kohdistuminen, ja saada näin perusteet yhteiskunnan kannalta edullisimpien ND:n vastustustoimenpiteiden valinnalle.
12
SOLOVEJ, TATJANA. "ŠV. GEORGIJAUS KONISKIO (1717–1795) NUOSAVYBĖS ĮRAŠAI JO BIBLIOTEKOS KNYGOSE (BALTARUSIJOS NACIONALINĖS BIBLIOTEKOS PAGRINDU)." Knygotyra 54 (January 1, 2010): 225–32. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v54i0.3575.
Full textAbstract:
Šv. Georgijus Koniskis (1717–1795) – vienas žymiausių Baltarusijos ir Ukrainos Stačiatikių bažnyčios atstovų, gimęs Ukrainoje, Nežino mieste, studijavęs Kijevo Mohylos akademijoje, laisvai kalbėjęs lotynų, graikų, hebrajų, lenkų ir vokiečių kalbomis. 1747 m. jis tapo jerovienuoliu, filosofijos profesoriumi ir Akademijos prefektu, 1752 m. paskirtas Akademijos vadovu. Jis buvo mokymo novatorius, reformavo teologijos dėstymą, parengė naujus retorikos ir filosofijos kursus, 1755 m. pakeltas Baltarusijos vyskupu, 1793 m. – arkivyskupu. Arkivyskupo asmeninė biblioteka liudija jį buvus didelės erudicijos. Gyvenimo pabaigoje jo biblioteką sudarė 1269 knygos ir 241 rankraštis bei dokumentai. Bibliotekos inventorinis sąrašas saugomas Sankt Peterburgo centriniame valstybės archyve (Šventojo Sinodo archyvas, f. 796). Bibliotekoje buvo sukaupti geriausi Europos teologų, filosofų, geografų leidiniai bei žinynai. Pagal jo testamentą knygos buvo perduotos Mogiliavo seminarijos bibliotekai. Po 1917 m. perversmo Rusijoje knygos perduotos Baltarusijos valstybinio universiteto bibliotekai, kuri vėliau buvo perorganizuota į V. I. Lenino valstybinę biblioteką, o neseniai tapo Baltarusijos nacionaline biblioteka. Dabar G. Koniskio knygos saugomos Knygotyros skyriaus fonduose. Šio skyriaus fondų tyrimai dar tik įsibėgėja. Knygos su G. Koniskio įrašais, pastabomis ir žymėmis dar tik kataloguojamos, todėl dar nėra tikslios informacijos, kiek jų yra Baltarusijos nacionalinėje bibliotekoje. Kol kas identifikuota apie 90 leidinių. Daugiausia bibliotekoje buvo kaupiama teologijos knygų: Šventojo Rašto interpretacijų, pamokslų, žodynų, retorikos ir dogmatikos knygų. Taip pat būta fizikos, medicinos, istorijos leidinių, XVII–XVIII a. knygų lotynų, rusų (bažnytine slavų), lenkų kalbomis, leistų Vokietijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Nyderlanduose ir Rusijoje. G. Koniskis rašė pastabas knygų antraštiniuose puslapiuose, atsklandose dažniausiai lotynų, kartais vokiečių, lenkų, bažnytine slavų ir rusų kalba. Jis paliko pastabų apie tekstus, rašė pratarmes ir išmintingus posakius. Minėtina 1686 m. knyga Dux viae ad vitam puram, piam, perfectam... su G. Koniskio tėvo Jozefo Koniskio nuosavybės įrašais, gausiai ornamentuota vario raižiniais. 1735 m. išleistoje ir Šventojo Sinodo uždraustoje knygoje Писанию Святому согласующоеся наставление... yra autografas „Pertinet ad libros Georgij Koniskj Ep. A R“ (Knyga priklauso Georgijui Koniskiui, Baltarusijos vyskupui). Nepaisydamas imperatorienės įsakymo sunaikinti knygą, šv. Georgijus ją laikė savo užsienio kalbos mokytojo, knygos vertėjo arkivyskupo Simono Todorskio atminimui.
13
Zamora, Joel. "Programa Educación para el Éxito 2013–2017." Wani 69 (October 27, 2016): 11–22. http://dx.doi.org/10.5377/wani.v69i0.2949.
Full textAbstract:
El Programa Educación para el Éxito (EduÉxito) perfila, desde 2010, como una propuesta innovadora, para atender necesidades de crecimiento y desarrollo personal de la niñez y juventud en situación de riesgo social en los municipios de Bluefields Kukra Hill y Laguna de Perlas. En octubre del 2012, el programa fue expandido a los municipios de Corn Island y Desembocadura de Río Grande. El presente artículo sintetiza los hallazgos del informe final del Estudio Línea Base que EduÉxito realizó en 2013, para determinar la situación inicial de riesgo social que enfrenta la población juvenil que va a participar durante el ciclo 2013-2017, y observar los cambios, en cada beneficiaria y beneficiario, atribuibles a las actividades que el Programa desarrolle con ellos.Wani Vol.69 2014, pp.11-22KÛL SINSKA LÂKA NANI PAIN BRIAIA DUKIARA WARKA KA YABALKA NANI DAUKAN BANaha ulbanka nara sturi prahni kum ulbi sakan. Kûl sinska lâka nani pain briaia dukiara wark ka yabalka nani daukan ba dukiara. Naha wark ka nani daukan ba wal kaikaia want sa tuktan nani bara wahma tiara nani (mani matawalsip wina yawanaiska walhwalh manka bri nani ba) taura dia sat trabilka brih banghwiba bara witin nani dia daukaia sipba. Kûs tasbaia baiki sakan saut saitka ra (RAAS) municipio nani matsip ra upla nani ûba umpira iwi banghwiba ra naha wark ka nani buki daukaisa. Naha stadi ka daukan na wal laki kaikisa dia sat wark ka satka nani ba daukbia bara upla nani ba kau ai tabaikbia ba dukiara, naku lika sip kabia upla umpira ilp apu nani bara tabaikaia baku sin wark nani takaia lainkara sin trin munbia baku lika witing nani ai tawan ka trabilka nani ba wapni daukbia.KÛL SINSNI LÂNI BALNA YAMNI DUNIN YULNI WARKNI TANI BALNA YAYAMNA KIDIKA. Adika ulna akat yul paranh bin as ulwi yakna. Kûl sinsni lâni balna yamni dunin yulni warkni tâni balna yayamna kidika. Adika warkni balna yayamna munah amanglanin want ki walabis balna dawak wawahma sirarau balna (kurih salap kaupak muih asluih minit kau arunka kurihni duduwa balna) witingna tatuna kau ais tranibil duduwa kidi dawak witingna ais ninin yak sip pa diparasnin. Kûs sauni sahwi yakna wadah saitni kau (RAAS) yak. Municipio balna sinka yak muih balna uba miniknakunni yalalawi bangh yakat adika warkni balna dulauwi yayamwaran ki. Adika laihwi talnin warkni yayamna akarak amanglanin kulwi ais satni warkni balna yayamwarang kat muih balna kidi baisa parasnina duduwaran kidi yulni. Adika yamwa munah laih sip karang muih miniknakun ilp lâni dis balna yak kalparasnin, kapat bik wark kalahnin lainni yak bik lân yamnin kaput laih witingna tawannina tranibil balna kidi alas barangni yayamwaran ki.
14
Appleby, Peter. "Kura Kaupapa Maori: Tomorrow’s Schools and Beyond." New Zealand Annual Review of Education, no. 11 (July 1, 2001). http://dx.doi.org/10.26686/nzaroe.v0i11.1417.
Full textAbstract:
Kura Kaupapa Maori are a distinctive and unique feature of the New Zealand education system. This report outlines a literature review that seeks to examine the position of such schools within the reformed New Zealand educational environment since 1988. The project focuses on the Tomorrow’s Schools reforms, before giving a briefer review of the New Zealand Curriculum Framework, Assessment for Better Learning and the Report of the Literacy Taskforce. A number of themes emerge, including the increasing acknowledgement of Kura Kaupapa Maori in policy documents over time, the lack of specific provision for such schools, and the incongruence of Maori beliefs and aspirations and the philosophical foundation of the policy arena.
15
Vercoe, Andrew. "Resistance in Māori education: A critique of kura kaupapa Māori." Waikato Journal of Education 1, no. 1 (May 12, 2017). http://dx.doi.org/10.15663/wje.v1i1.528.
Full text
16
Te Huia, Awanui, and Maureen Muller. "He kaupapa whānau ako reo: He tauira nā Te Kura Whānau Reo." MAI Journal: A New Zealand Journal of Indigenous Scholarship 6, no. 3 (2017). http://dx.doi.org/10.20507/maijournal.2017.6.3.3.
Full text
17
Martin, Jennifer. "He kura huna - Māori expressions of educational success." Te Kaharoa 5, no. 1 (January 25, 2012). http://dx.doi.org/10.24135/tekaharoa.v5i1.99.
Full textAbstract:
Western values have long dominated discourse on what constitutes success and achievement in education. New Zealand’s own education system has been described as one which “... gives first priority to academic and western values of success” (Lee, 2008, p. 81). Emphasis is placed upon the individual, academic excellence, literacy and numeracy, economic outcomes, and competence in what western society deems valid knowledge, and as such, current assessment measures are reflective of this. While such measures are accepted as ‘best practice’ for mainstream institutions, it is argued that where indigenous education is concerned, “...success also lies in more holistic ways of knowing and participating within a rich cultural context” (Bell, 2004, p.30).
Situated in a Māori world view, this paper considers success through a Māori lens. It is argued that Māori notions of success are not only premised upon academic results, rather cultural factors are considered equally as important to knowledge and understanding of te ao Māori (Māori world view), tikanga Māori (Māori customary practices), whakapapa (genealogy), hītori (histories and tradition) and te reo Māori (the Māori language).
This paper seeks to highlight Māori expressions of educational success for Kura Kaupapa Māori (KKM) through the implementation of a holistic approach to education, underpinned by the guiding philosophy, Te Aho Matua.
This paper will draw on my doctoral research. Graduates experiences are an integral part of this paper and research, as they give voice and validity to KKM educational success.
18
Lauder, Hugh. "Notes Towards a New Agenda for Policy-Making in Aotearoa/New Zealand." New Zealand Annual Review of Education, no. 2 (October 25, 1992). http://dx.doi.org/10.26686/nzaroe.v0i2.848.
Full textAbstract:
As the smoke cleared away from the battlefield during the truce of Christmas 1992, a degree of clarity began to emerge about the state of education in New Zealand. After four years of struggle it became apparent that however the outstanding issues were resolved in 1993 there would be legacy of problems, largely but not wholly, associated with those reforms that sought to turn education into a market and knowledge into a commodity. Not all reforms were tarnished by the market brush. Some, like the development of the national curriculum, appeared to be serendipitous, while others like government support for more Kura Kaupapa Schools betokened a degree of tolerance and understanding not, hitherto, associated with recent educational policymaking. Yet others, were clearly glossed by market policies but betokened the deeper trends of post-industrial society - the rise in tertiary enrolments for example. 1993 is, of course, a key year, for an election at least allows the possibility of taking stock of the current direction of educational policy. Equally importantly, it is women's suffrage year and many of the educational problems that now comfront us are ones women, in one way or another will ultimately have to cope with.
19
Hamilton, Bill. "Maori Education Developments: A Maori Unionist’s View." New Zealand Annual Review of Education, no. 2 (October 25, 1992). http://dx.doi.org/10.26686/nzaroe.v0i2.854.
Full textAbstract:
During 1992, many hands seized the chance to paddle the Maori education waka in the primary system.The Maori community continued to establish Kura Kaupapa Maori, immersion and bilingual programmes. Schools increased the involvement of whanau in their activities and generally attempted to improve the quality of Maori education programmes.The National Maori Congress, Te Whakakotahitanga o Nga Iwi o Aotearoa, completed a report that promoted the goal of establishing iwi education authorities. Government established an inquiry into Maori education and directed officials committees to:(a) develop a bold strategy for the protection and promotion of te reo Maori; and(b) develop a comprehensive policy for Maori education.A Maori Education Group to comment on the Minister of Education’s “Vision for Education” was established. Maori government officials and others attempted to co-ordinate an effective Maori voice in education through Te Roopu Whakahaere and Te Roopu Whanui.Tino Rangatiratanga continued its work of co-ordinating, mobilising and politicising Maori in education and challenging the effectiveness of existing or proposed government education policy.Finally, in an atmosphere of government hostility towards unions, the primary teachers’ union, the New Zealand Educational Institute (NZEI) strengthened its philosophies, policies, priorities and practices by:establishing Miro Maori as an integral part of NZEI structures;giving leadership, direction and cohesion to the development of Maori education policies; andensuring that Maori views are included in the activities, developments and changes in the general education system.In putting forward a Maori unionist’s view, there is recognition that during 1992:Maori people put a lot of energy into primary education for the purpose of improving Maori achievement, revitalizing te reo me ona tikanga Maori andstrengthening Maori participation in the education of their children;NZEI, the primary teachers’ union, gave significant support to Maori education developments; andthere was a lot of government activity and stated commitment but their work lacked rigour, direction and coherency.Although many hands paddled the Maori education waka, by the end of 1992, it had made only a minor advance from where it had been in 1991. The waka tended to veer in motion from side to side, backwards and forwards and swirled around in circles rather than tracking forwards towards achieving significant goals. The Matauranga Maori waka clearly lacks strong navigational leadership, and government in particular is paddling against the tide of Maori aspirations...
20
Poškas, Povilas, Dalia Grigaliūnienė, Darius Justinavičius, Raimondas Kilda, and Asta Narkūnienė. "Pažanga įgyvendinant radioaktyviųjų atliekų atliekynus Lietuvoje ir jų saugos vertinimas." Energetika 62, no. 3 (October 3, 2016). http://dx.doi.org/10.6001/energetika.v62i3.3353.
Full textAbstract:
Branduolinė energetika, kaip ir kitos pramonės šakos, teikia ne tik ekonominę naudą, bet ir sukuria atliekas. Branduolinės atliekos, nors jų santykinis tūris ir yra žymiai mažesnis nei kitų pramonės šakų atliekų, yra radioaktyvios ir todėl ypač pavojingos aplinkai bei žmonėms. Radioaktyviosiomis atliekomis vadiname naudotas ir netinkamas naudoti radioaktyviąsias medžiagas, kurių aktyvumas viršija nustatytą lygį. Joms priskiriamas panaudotas branduolinis kuras ir kitos, pakartotinai naudoti neskirtos, radionuklidais užterštos ar turinčios jų savo sudėtyje, medžiagos, kurių radionuklidų savitasis aktyvumas viršija nebekontroliuojamuosius radioaktyvumo lygius. Ne visos radioaktyviosios atliekos yra vienodai pavojingos žmogui, todėl skirstomos į tipus ir klases. Atsižvelgiant į radioaktyviųjų atliekų tipą ir klasę taikomi skirtingi jų tvarkymo, saugojimo, talpinimo į atliekynus būdai, taip pat skiriasi ir pačių atliekynų tipai (paviršinis Landfill tipo, paviršinis su gelžbetonio rūsiais ar giluminis). Nuo 1994 m. Lietuvos energetikos instituto Branduolinės inžinerijos problemų laboratorijos mokslininkai kaupia patirtį analizuodami ir spręsdami radioaktyviųjų atliekų tvarkymo problemas Lietuvoje ir užsienyje. Šiame straipsnyje aptariamas pastarojo dešimtmečio progresas įgyvendinant radioaktyviųjų atliekų atliekynus Lietuvoje, daugiausia dėmesio skiriant vertinti šių atliekynų saugą.
21
Zinkevičienė, Nijolė, and Brigita Janiūnaitė. "Kolegijų dėstytojų imlumas pedagoginėms inovacijoms: racionalus ar iracionalus?" Baltic Journal of Sport and Health Sciences 2, no. 65 (November 5, 2018). http://dx.doi.org/10.33607/bjshs.v2i65.562.
Full textAbstract:
Vykstant sparčiai kaitai visose gyvenimo srityse, taip pat ir švietimo, aukštųjų mokyklų dėstytojai turi būti imlūs naujovėms, be kurių diegimo jie negalėtų atliepti šiuolaikinių tendencijų. Tačiau jų imlumas turi būti ne bet koks, o racionalus: dėstytojo veikla surandant, priimant (arba atmetant), transformuojant ir panaudojant pedagogines inovacijas turi būti pagrįsta, apgalvota, tikslinga, efektyvi. Pedagoginių inovacijų įgijimo etapu racionaliai imlus dėstytojas, skatinamas vidinių ir (ar) išorinių impulsų, priima sprendimą pradėti pedagoginių inovacijų paiešką, nustato paieškos lauką, atsirenka geriausius pedagoginių inovacijų šaltinius ir kuria jų banką. Straipsnyje analizuojama mokslinė problema šiuo klausimu — ar „vėluojančios“ šalies (tokios, kuri konkuruoja su išsivysčiusiomis šalimis bendroje erdvėje, tačiau nelygiomis sąlygomis (Storper ir kt., 1998)) kolegijų dėstytojai racionaliai imlūs pedagoginėms inovacijoms? Tyrimo tikslas — nustatyti kolegijų dėstytojų imlumo pedagoginėms inovacijoms raišką. Tyrimas atliktas taikant duomenų rinkimo (apklausos raštu) ir duomenų apdorojimo metodus (mokslinės literatūros analizę, faktorių ir klasterių analizes). Tyrimo duomenys apdoroti, naudojant SPSS (Statistic Package for Social Sciences) programinį paketą. Empirinis tyrimas atliktas Lietuvos valstybinėse kolegijose, apklausus 352 specialybės modulių, užsienio kalbų ir informacinių technologijų dėstytojus. Tyrimas atliktas 2006 m. kovo mėnesį. Rezultatai rodo, kad pedagoginių inovacijų paieškos lauko nustatymo ir pedagoginių inovacijų šaltinių atrankos eta-pais kolegijų dėstytojai yra linkę į racionalų imlumą: nors atlieka apgalvotas, tikslingas veiklas, tačiau nepakankami naudoja pedagoginių inovacijų ir jų šaltinių fi ltrus. Informacijos apie pedagoginių inovacijų šaltinius banko kūrimo etapu du trečdaliai dėstytojų turi racionalaus imlumo bruožų, nes kaupia informaciją apie geriausius pedagoginių inovacijų šaltinius įvairiomis formomis. Tačiau trečdalis dėstytojų yra tos nuomonės, kad tokios informacijos nebūtina kaupti. Todėl šių dėstytojų imlumas pedagoginėms inovacijoms informacijos apie šaltinius informacijos banko kūrimo etapu traktuotinas kaip iracionalus.Raktažodžiai: racionalus imlumas, pedagoginės inovacijos, dėstytojų veikla.