Journal articles on the topic 'Istorinė literatūra'
To see the other types of publications on this topic, follow the link: Istorinė literatūra.
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the top 50 journal articles for your research on the topic 'Istorinė literatūra.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.
1
Dini, Pietro U., and Rasa Klioštoraitytė. "ITALŲ LITERATŪRA LIETUVOJE IR LIETUVIŲ LITERATŪRA ITALIJOJE: VERTIMŲ BIBLIOGRAFIJA." Vertimo studijos 2, no. 2 (April 6, 2017): 185. http://dx.doi.org/10.15388/vertstud.2009.2.10612.
Full textAbstract:
Šioje apžvalgoje trumpai aptariami italų grožinės literatūros vertimai į lietuvių kalbą, lietuvių grožinės literatūros vertimai į italų kalbą ir šių vertimų istorija. Taip pat bendrais bruožais aptariamos galimos šios srities mokslinių tyrimų kryptys. Galima teigti, jog ši apžvalga yra preliminarus ir propedeutinis įvadas ruošiant išsamesnę italų–lietuvių ir lietuvių–italų kalbų vertimų bibliografiją. Keliamas klausimas, kada ir kokiomis sąlygomis Lietuvoje ir Italijoje buvo daugiausia verčiama iš vienos kalbos į kitą. Ieškant atsakymo į šį klausimą remiamasi lyginamuoju metodu. Tai nėra paprasta, nes Lietuvos ir Italijos vertimų istorinė periodizacija labai skiriasi. Be to, gali būti, kad tokią ekstralingvistinę temą labiau tiktų priskirti kultūros, kultūrinių ryšių istorijai, o ne vertimo teorijai, tačiau įvairūs autoriai jau ne kartą pabrėžė glaudų šių dviejų tyrimo sričių ryšį, todėl tokia apžvalga, nors ir neišsami, gali būti naudinga tolesniems tyrimams.
2
Kramer, Loyd S. "Literatūra, kritika ir istorinė vaizduotė: Haydeno White'o ir Dominicko LaCapra'os literatūrinis iššūkis." Sociologija. Mintis ir veiksmas 1, no. 1 (April 4, 1997): 153–58. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.1997.1.6613.
Full textAbstract:
Vertimas: Kramer, Loyd S. 1989. Literature, Critisism, and Historical Imagination: The Literary Challenge of Hayden White and Dominick LaCapra. In: The New Cultural History, Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press; 97-128.
3
ZANDERS, VIESTURS. "LATVIŲ IŠEIVIŲ KNYGA: LEIDYKLOS IR LEIDINIŲ REPERTUARAS (1945–1991)." Knygotyra 50 (January 1, 2015): 149–57. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v50i0.7918.
Full textAbstract:
Латвийский университет, Отделение изучения информации и библиотекLomonosova iela 1, Riga LV-1019, LatvijaE-mail: viesturs.zanders@lu.lvLatvių knygos, išleistos už Latvijos ribų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, repertuarą gana išsamiai apibūdina B. Jēgerio Latviškų leidinių, išleistų už Latvijos ribų, bibliografija (1968–1996). Reikia paminėti, kad emigrantų leidybos tyrėjai dar nepakankamai naudojasi mokslininkų ir intelektualų archyvais, saugomais Latvijos kolekcijose nuo 1991 m.Tarp knygų (per 6000 pavadinimų), išleistų emigracijoje, vyrauja grožinė literatūra, atsiminimai, istorinė ir religinė literatūra, kalbotyros, etnografijos ir liaudies meno knygos.Emigrantų leidybos pradžia – penktasis dešimtmetis Vokietijoje ir Švedijoje. Nuo šeštojo dešimtmečio Latvijos leidyklos veikė JAV, Kanadoje ir Australijoje. Tuo laikotarpiu leista įvairesnės tematikos ir aukštesnės poligrafinės kokybės leidinių. Šeštasis ir aštuntasis dešimtmečiai – vaisingiausias leidybos emigracijoje periodas.Gera redakcine ir poligrafine kokybe pasižymi leidyklų „Daugava” (įkurta D. ir G. Šleierių Stokholme 1945 m.), ir „Zelta ābele” (įkurtaM. Gosperio Rygoje 1935 m., atgaivinta Stokholme 1945 m.) leidiniai. Verta paminėti seriją monografijų apie Latvijos istoriją, leistų „Daugavos” leidyklos nuo 1958 metų. Latvijos nacionalinis fondas (įkurtas Stokholme 1947 m.) daugiausia leido informacinę medžiagą apie okupuotą Latviją užsienio skaitytojams, „Latgaļu izdevniecība” Miunchene – Latgalos regione gimusių autorių darbus.Produktyviausia Latvijos leidykla emigracijoje, išleidusi per 600 leidinių, buvo „Grāmatu draugs” (ją H. Rudzītis įkūrė Rygoje 1926 m.). Penktajame dešimtmetyje ji veikė Vokietijoje, o vėliau Niujorke ir daugiausia leido prozą ir memuarus.Įdomios informacijos apie tai galima rasti straipsnių rinkinyje „Archivs” (Melburnas, 1960–1993), redaguotame E. Dunsdorfo, bei regioninėse enciklopedijose, išleistose Švedijoje ir JAV (Latvju Enciklopēdija, 1950–1955 ir 1983–2006 m. laidos).Latvių leidybinė veikla emigracijoje liudija didelį Latvijos išeivių dvasinį ir socialinį aktyvumą.
4
Kubilius, Vytautas. "O kas toliau?" Problemos 35 (September 29, 2014): 31–33. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1986.35.6531.
Full textAbstract:
Straipsnyje svarstomos lietuvių literatūrologijos ateities perspektyvos, jos metodologijos atnaujinimo galimybės. Teigiama, kad tyrinėjant literatūrą svarbiausia nepamiršti, jog rašytojo individualybė neprivalo ištirpti globaliniuose literatūros proceso apibendrinimuose ir kūrinio struktūros analizėje. Ji yra viską lemiantis kūrinio subjektas. Joje kryžiuojasi mūsų visuomeninės istorinės raidos keliai ir nacionalinio mentaliteto savybės. Naujųjų tyrinėjimo metodų tikslas turėtų būti ne universalių teorijų iliustravimas lietuvių literatūros pavyzdžiais, bet jos savitos logikos atvėrimas. Todėl istorinė poetika yra galbūt reikalingiausia būsimų fundamentalių darbų sritis. Pabrėžiama tarmės substrato vaidmens ištyrimo būtinybė. Istorinė poetika, tirdama mūsų meninio mąstymo formuotes, turėtų aiškinti jų genezę, raidą bei savitumą pasaulinės literatūros kontekste, nevengdama genetinių ir tipologinių lyginimų. Aptariama šiuolaikinės literatūrologijos metodologija.
5
Polovina, Nataša. "Srednjovekovne teme u srpskoj književnosti za decu: zaborav i sećanje kao instrumenti ideologije." Kultura Słowian Rocznik Komisji Kultury Słowian PAU 18 (November 9, 2022): 107–16. http://dx.doi.org/10.4467/25439561ksr.22.008.16360.
Full textAbstract:
Od devedesetih godina 20. veka naovamo, u srpskoj književnosti za decu primećuje se pojačano interesovanje za istorijske ličnosti i događaje srpskog srednjeg veka. U bogatom fondu knjiga i slikovnica za decu u kojima se tematizuje srednjovekovna istorija, a čiji su autori Svetlana Velmar Janković, Slobodan Stanišić, Milovan Vitezović i drugi, posebno se izdvajaju određene – gotovo uvek iste – istorijske ličnosti (Stefan Nemanja, Sveti Sava, car Dušan), dok su neke druge potpuno zaboravljene. U radu se ove činjenice razmatraju u ideološkom kontekstu: povratak srednjovekovnoj istoriji i kulturi u književnosti za decu odvija se kroz sećanje na ,,svetlo doba” srpske istorije. Medieval Themes in Serbian Children’s Literature: Oblivion and Memory as Instruments of Ideology From the 1990s onwards, in Serbian children’s literature, there has been an increased interest in historical figures and events of the Serbian Middle Ages. In the extensive collection of books and picture books for children in which medieval history is themed, and whose authors are Svetlana Velmar Janković, Slobodan Stanišić, Milovan Vitezović and others, certain – almost always the same – historical figures (Stefan Nemanja, Saint Sava, Tsar Dusan) stand out, while some others are completely forgotten. The paper discusses these facts in an ideological context: a return to medieval history and culture in children’s literature takes place through the memory of the “bright age” of Serbian history.
6
Toker, Leona. "Semiologinio modelio taikymas literatūros dėstymui: J. Austen romano pavadinimas MANSFIELD PARK." Literatūra 50, no. 5 (December 28, 2016): 91. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2008.5.10232.
Full textAbstract:
Straipsniu iliustruojama, kaip semiologinį modelį galima būtų pritaikyti dėstant literatūrą universitete. Trys semiologinio modelio aspektai: semantika, sintaktika ir pragmatika – padeda suderinti detalią teksto analizę ir jo meninių, istorinių ir sociologinių kontekstų apibrėžimą. Straipsnyje apžvelgiamos kryptys, kuriomis galima plėtoti diskusiją apie Jane Austen romano Mansfield Park pavadinimą. Jos remiasi intertekstine toponimo reikšme, sociologine ir istorine abiejų pavadinimo dalių reikšme (semantika), vidiniais ryšiais tarp romano temų, jų plėtotės būdų ir romano pavadinimo motyvų (sintaktika) bei motyvų išdėstymo būdų priklausomybe nuo autorės pozicijos jos adresatų atžvilgiu (pragmatika).
7
Duma, Liao, and Li Xi. "Historical and philosophical logic of essays on the modern history of literature and art of China." OOO "Zhurnal "Voprosy Istorii" 2022, no. 12-1 (December 1, 2022): 150–55. http://dx.doi.org/10.31166/voprosyistorii202212statyi46.
Full textAbstract:
After the Th ird Plenum of the XI convocation of the Central Committ ee was held in 1978, China embarked on the path of reform and openness. Literature and art have become a symbol of a new era. Th e sphere of active research of scientists has become the question of how to describe what is happening at the present stage of the development of literature and art. Gradually, a new historical approach, diff erent fr om the traditional one, was formed, and a historical and philosophical consciousness, not characteristic of the previous time, was formed.
8
Šimonytė, Ingrida. "Lietuvos respublikos ministrės pirmininkės sveikinimo žodis tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Pranciškus Skorina ir Renesanso knygos kultūra. Skorinos „Mažajai kelionių knygelei“ – 500“." Knygotyra 80 (July 18, 2023): 11. http://dx.doi.org/10.15388/knygotyra.2023.80.119.
Full textAbstract:
Gerbiami konferencijos organizatoriai ir svečiai,
džiaugiuosi, kad visos pastarųjų metų krizės nesutrukdė Vilniuje įvykti svarbiai ir itin simbolinę prasmę šiandien turinčiai tarptautinei konferencijai „Pranciškus Skorina ir Renesanso knygos kultūra“.
Didvyriškas ukrainiečių pasipriešinimas okupantams ir jų meilė laisvei viso pasaulio akis nukreipė į regioną, kuris anksčiau santykinai domino tik nedidelę dalį.
Atsigręžta į istoriją bei santykius tarp ukrainiečių, gudų, lietuvių, į daugiakultūrį LDK paveldą, kuris padeda geriau pažinti dabartinės Europos šaknis, atpažinti unikalius jos tapatybės atspalvius.
Prieš penkis šimtus metų Vilniuje įkurta pirmoji spaustuvė regione pradėjo naują knygos kultūros etapą ir tapo vartais į Renesanso epochą.
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 metus paskelbė Pranciškaus Skorinos metais. Tai svarus raginimas geriau pažinti persidengiančią Rytų Europos tautų istoriją.
Grįždami į Europos namus, privalėjome daug ko įvairiose srityse išmokti iš vakariau esančių Europos valstybių, kurių raidos nepertraukė sovietinė okupacija. Tačiau svarbu pripažinti, kad Europą vienija ne tik bendros ekonominio gyvenimo taisyklės ar politiniai principai, bet ir daugiakultūrė istorinė patirtis, tad gilesnis buvusio LDK regiono pažinimas gali praturtinti europietišką vaizduotę.
Tikiuosi, kad šios konferencijos įžvalgos bus įdomios ne tik specialistams, bet ir suteiks kultūrinį postūmį Lietuvos viešajai sričiai.
Nuoširdžiai sveikinu ir dėkoju visiems, tiek konferencijos rengėjams, tiek dalyviams, bei linkiu įdomių diskusijų, kurios skatintų naujus tyrimus.
9
Stundžė, Lijana, and Giedrė Rutkauskaitė. "Moterų sakytinė istorija: komunikacinis aspektas." Informacijos mokslai 68 (January 1, 2014): 63–76. http://dx.doi.org/10.15388/im.2014..3920.
Full textAbstract:
Straipsnio tikslas – išanalizuoti moterų interviu kaip sakytinės istorijos šaltinius komunikaciniu aspektu. Sakytinė istorija apibrėžiama kaip komunikacinės sąveikos tarp tyrėjo ir interviu davėjo metu gimęs pasakojimas, apibrėžtas lingvistinių, socialinių, ideologinių ir komunikacinių struktūrų. Analizės objektas yra interviu metodas, kuris naudojamas informacijai surinkti. Istorijos moksle duomenų rinkimas interviu būdu ir jų interpretavimas vadinamas sakytine istorija. Sakytinės istorijos specifiką lemia jos pagrindinis šaltinis – interviu, kurio informacija visuomet subjektyvi, turi asmeninės interpretacijos atspalvį ir savaime nėra tinkama faktų tikslinimui (Marcinkevičienė, 2008). Sakytinės istorijos metodas yra populiarus tarp istorikų, sociologų, antropologų, žurnalistų, etnologų. Mokslininkai sakytinę istoriją analizuoja įvairiais aspektais, tačiau pasigendama visapusiško požiūrio į sakytinės istorijos interviu komunikacinį aspektą. Šiame straipsnyje teorinės įžvalgos pritaikomos Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro moterų atminties archyvo „Socializmas moterų atmintyje“ interviu analizei komunikaciniu aspektu. Analizei atrinkta 20 atsitiktinių, nepublikuotų interviu, kuriuose nagrinėjamas klausėjui ir apklausiamajam keliamų reikalavimų ir atsakomybių įgyvendinimas bei įtaka komunikacijos procesui. Straipsnyje atsiribojama nuo sakytinės istorijos turinio analizės ir dėmesys telkiamas tik į komunikacinius aspektus, t. y. analizuojamas interviu procesas ir jo dalyviams keliami reikalavimai. Straipsnyje aprašomas atliktas tyrimas parodo pasirinktos temos daugiaaspektiškumą ir tarpdiscipliniškumą. Naudojami aprašomasis ir mokslinės literatūros kritinės analizės metodai.Reikšminiai žodžiai: sakytinė istorija, moterų sakytinė istorija, interviu, komunikacija, klausymas.
Women’s oral history: the communicative aspectLijana Stundžė, Giedrė Rutkauskaitė
Summary Oral history is defined as a story born of communication interaction between the researcher and the interviewee. It is defined by linguistic, social, ideological as well as communication structures. The purpose of the study is to analyse women’s interviews as sources of oral history by the communicative aspect. The object of analysis is the interview method which is used to gather information. Data collection using the interview method and its interpretation in the science of history are called oral history. Oral history is determined by the specificity of its main source – an interview, which is always subjective and is not suitable for revising the facts (D. Marcinkevičienė, 2008). However, interview is understood not only as information exchange. The process of interview includes also: mutual understanding which allows the interviewer to predict the actions and behaviour of interviewees; interaction, which helps influencing the process of interview; empathy, which allows empathizing with interviewee’s feelings. These elements are analysed theoretically and practically in this article.The interview method is popular among historians, sociologists, anthropologists, journalists, ethnologists. Scientists explore an oral history in various aspects, but there is a lack of a comprehensive approach to the communication aspect in oral history interviews. The theoretical insights are adapted to the analysis of interviews of the Vilnius University Centre of Gender Studies archive “Socialism in Women's Memory”. There were 20 unpublished interviews randomly chosen for the analysis in order to examine the requirements and responsibilities for the interviewer and the interviewee and the impact of the communication process. The article focuses only on the communicative aspects, the interview process, and the requirements for the participants. The analysis shows the multidimensionality and interdisciplinarity of the topic. The article is written using the methods of descriptive and critical analysis of the scientific literature.
10
ZANDERS, VIESTURS. "1918–1944 METŲ LATVIJOS KNYGININKYSTĖS TYRIMAI: AUTORIAI, TEMOS, LEIDINIAI, SPAUDA." Knygotyra 48 (January 1, 2015): 67–77. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v48i0.8112.
Full textAbstract:
Knygininkystės tyrimai Latvijoje pradėti XVIII amžiuje, kai pasirodė pastoriaus ir bibliofilo L. Bergmanno esė apie Rygos spaustuves. Kai kurias svarbias leidyklas aprašė A. Bucholtzas ir A. Poelchau XIX a. – XX a. pradžioje.Nors Latvijos valstybės įkūrimas 1918 m. savaime sudarė naujas knygų leidybos sąlygas, jis neatnešė esminių knygininkystės tyrimo permainų. Ne taip kaip kitoms humanitarinių tyrimų sritims, knygotyrai valstybė neskyrė finansinės paramos ir nesukūrė institucijų. Tyrimo darbą dirbo ne tik specialistai (leidėjai, spaustuvininkai ir bibliografai), bet ir kitų sričių tyrinėtojai (istorikai, kalbininkai, literatūrologai).Kai kurias naujas mintis apie viduramžių ir reformacijos laikotarpio Livonijos knygos kultūrą paskelbė Baltijos šalių vokiečių kilmės istorikas L. Arbusowas. Bibliofilo J. Misinio ir istoriko V. Pengeroto darbai nagrinėjo spaustuvių istoriją Latvijoje. V. Pengeroto Latvijos knygininkystės apžvalga buvo išspausdinta leidinyje „Gutenberg-Jahrbuch“ (1935).Periodiniame leidinyje „Latvju Grāmata“ (Latvijos knyga, 1922–1931) buvo skelbiama įvairi informacija apie to meto Latvijos ir užsienio knygininkystę, tačiau mokslinių darbų buvo mažai. Dėl negausių skaitytojų ir pasaulinės ekonominės krizės ketvirtajame dešimtmetyje žlugo žurnalas „Latvijas Grāmatrūpniecības Apskats“ (Latvijos knygų gamybos apžvalga, 1928–1931). Žurnale „Bibliotekārs“ (Bibliotekininkas, 1937–1940), kurį leido Latvijos bibliotekininkų draugija, buvo išspausdintas reikšmingas jo redaktoriaus ir bibliofilo G. Šaurumo straipsnis apie senuosius latviškus spaudinius užsienio biblio tekose. Per 30 publikacijų įvairiais knygininkystės klausimais (tarp jų apie Latvijos XVI–XVIII amžiaus knygas ir mokymo literatūrą) pasirodė leidinyje „Izglītības Ministrijas Mēnešraksts“ (Švietimo ministerijos mėnraštis, 1920–1939). Reikia pažymėti, kad tuo laikotarpiu sukaupta faktinė medžiaga vėliau buvo naudojama monografijose apie Latvijos knygininkystę, išleistose septintajame ir aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Tuo metu taip pat pasirodė populiari Latvijos knygininkystės studija Knyga, jos istorija (K. Dziļleja, 1935). Išleisti reprezentaciniai leidiniai apie Latvijos knygų parodas Maskvoje (1940) ir Leipcige (1942). Vokiečių okupacijos metais pasirodė knygininkystės problemas nagrinėjančių straipsnių „Izglītības Mēnešraksts“ (Švietimo mėnraštis, 1942–1944) ir „Latvju Grāmatnieks“ (Latvijos bibliofilas, 1943–1944). Latvijos nepriklausomybės praradimas ilgam sustabdė šalies knygotyros raidą. Kai kurie autoriai (K. Draviņš) dirbo tremtyje. Kiti (J. Straubergs, K. Egle) negalėjo atsidėti moksliniam darbui, nes sovietų valdžia draudė jiems dirbti profesinį darbą universitetuose ir bibliotekose.
11
Pilkauskas, Z. "REAKCINĖ LIETUVOS KLERIKALŲ ŠVIETIMO POLITIKA ISTORIJOS MOKYMO KLAUSIMU BENDRO LAVINIMO MOKYKLOJE (1919-1940 m.)." Psichologija 13 (January 8, 2016): 27–36. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1973.13.9281.
Full textAbstract:
Istorijos mokymas yra visapusiško mokinių augimo, požiūrio į pasaulį formavimosi dalis bendrojo lavinimo mokyklose. Klasių visuomenėje įvairūs socialiniai sluoksniai kovoja dėl švietimo turinio, mokymo sistemos, už mokymo bei švietimo tikslų įgyvendinimą. Klerikalai pabrėždavo savo neutralumą, abejingumą politikai bei klasių prieštaravimams. Taigi, jie tvirtino, jog jų mokymo ir švietimo tikslai neatspindi jokių politinių siekių. Istorinis klausimo tyrimas padėjo atskleisti klierikalizmo įteisinimo dėsningumus buržuazinėje Lietuvos mokykloje. Šiame darbe nagrinėjamos kelios konservatyvios Lietuvos klerikalų švietimo politikos problemos: klerikalizmo įteisinimas mokyklos istorijos programoje, klerikalų ir klerikalinės buržuazijos kova su kitokio požiūrio atstovais dėl pro-katalikiškų istorijos mokymo vadovėlių ir metodų. Buvo analizuotos istorijos programos, vadovėliai, literatūra ir straipsniai apie mokymo metodus nuo 1919 iki 1940 metų. Gauti duomenys atskleidžia sistemingą ir ryžtingą klerikalizmo įsiskverbimą į bendrojo lavinimo mokyklas. Istorija, kaip mokomasis dalykas, buvo naudojama religinio požiūrio ir buržua-klerikalinės ideologijos formavimui. Taigi, klerikalų deklaruotas abejingumas politikai Lietuvos buržuazinėse mokyklose buvo demagoginis triukas, maskuojantis politinius tikslus.
12
Tešanović, Biljana. "KO PROIZVODI LITERARNE VREDNOSTI I ZA KOGA?" Folia linguistica et litteraria XII, no. 35 (2021): 357–61. http://dx.doi.org/10.31902/fll.35.2021.18.
Full textAbstract:
Autorska monografija prof. dr Marjane Đukić, Proizvodnja literarnih vrijednosti, plod je višegodišnjeg istraživanja i značajan doprinos oblastima francuske i frankofone književne istorije i književne teorije 19. i 20. veka. U tradiciji francuskih novih istoričara, kako s pravom podvlači jedan od recenzenata, dr Igor Perišić, ona odvažno, već od naslova, dovodi u pitanje „proizvodnju” okamenjenih kanona književne produkcije, u čijoj senci trajno ostaju ne samo marginalizovani pisci – u koje treba ubrojati i pripadnike manjinskih zajednica, već i „male” književnosti – u koje spadaju i frankofone. Uvod u materiju započinje „Istorijom odsutnih”, čiji polemički ton, prožet humorom, budi čitalački entuzijazam, kao što to čini i buntovno preispitivanje nasleđenih kataloga i spiskova klasičnih autora („Ko, zapravo, vrednuje delo?”), ili način odabira najnovijih pretendenata za uvrštavanje u iste („Famozne književne nagrade”), kada se zna da je žiri književnih nagrada, otkako postoje, vrlo retko prepoznao stubove današnjih istorija književnosti
13
Peterson, Nadya, and Rostislav Pletnev. "Istoriia russkoi literatury XX veka." Russian Review 49, no. 1 (January 1990): 105. http://dx.doi.org/10.2307/130095.
Full text
14
Skrickutė, L. "VIII-Xl klasių berniukų ir mergaičių dalykiniai interesai." Psichologija 10 (January 8, 2016): 35–42. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1969.10.9230.
Full textAbstract:
Straipsnis parengtas pagal rezultatus, gautus surinkus informaciją apklausose, pildant formas, stebėjimo ir individualių pokalbių su mokiniais metu. Buvo apklausta 1212 mokinių iš įvairių Lietuvos miesto ir kaimo vidurinių mokyklų. Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, jog domėjimasis tiksliaisiais mokslais (fizika, chemija, matematika) išauga vyresnėse klasėse, tuo tarpu susidomėjimas humanitariniais mokslais (literatūra, istorija ir kalbomis) sumažėja. Tai liečia abiejų lyčių mokinius, tačiau didesnis berniukų procentas domisi visais tiksliaisias mokslais, o mergaitės labiau linkusios į humanitarinius. Iš humanitarinių mokslų berniukus labiausiai domina istorija. Dauguma mergaičių paskutinėje klasėje susirūpinusios chemija. Panašūs skirtumai pastebėti lyginant skaitymo ypatumus berniukų ir mergaičių tarpe. Mergaitės labiau domisi literatūra, kuri daro įtaką jų jausmams ir emocijoms kuomet berniukai mieliau renkasi mokslo populiarinimo literatūrą. Skirtumai tarp mergaičių ir berniukų domėjimusi mokykloje dėstomais dalykais aiškinami skirtinga lyčių psichika. Vyresnėse klasėse šie skirtumai glaudžiai susiję su mokinių profesiniais interesais, kurie formuojasi veikiami daugybės socialinių faktorių ir ne visuomet priklauso tik nuo mokinių polinkių.
15
Mihailovich, Vasa D., and Miroljub Joković. "Imaginacija istorije." World Literature Today 69, no. 4 (1995): 829. http://dx.doi.org/10.2307/40151737.
Full text
16
Peluritytė-Tikuišienė, Audinga. "Vidurio Europos komparatyvistikos pamokos." Literatūra 53, no. 1 (January 1, 2011): 31. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2011.1.2689.
Full textAbstract:
Šiame straipsnyje supažindinama su dviem autoritetingais čekų ir slovakų komparatyvistikos tyrinėtojas, pristatomos jų idėjos, tikslai, vartojamas tyrimų instrumentarijus. Dvi skirtingos istorijos ir literatūros istorijos tyrimų metodikos eksponuoja ne tik dvi skirtingas literatūrologines tradicijas, bet ir ideologijas. Vienas iš solidžiausių šiuolaikinių čekų komparatyvistų Vladimír’as Svaton’as yra klasikinės komparatyvistikos atstovas, kurio požiūris į istoriją remiasi linearios istorijos samprata ir progresyvaus sąmoningumo idėja. Toks požiūris ir tokia idėja yra nulemti tikėjimo pažanga: bėgant laikui visi komparatyvistikos neatitikimai bus užfiksuosi, o klaidos ištaisytos. Slovakų komparatyvisto Peter’io Zajac’o apžvalginio žemėlapio modelį būtų galima laikyti ciklinės laiko terorijos modeliu, kuris iš esmės ignoruoja linearaus laiko ideologiją, pristatydams kitokias skirtingų literatūrų lyginimo galimybes. Apžvalginio žemėlapio idėja yra įvairių istorinių procesų sinchronizacija, nes lygindamas literatūrų istorijas Zajac’as remiasi jau labiau apibendrinta literatūrologijos, kultūrologijos informacija, bet ne kruoščiu kurių nors kūrinių lyginimu. Šiuo požiūriu, apžvalginį žemėlapį galėtume suvokti kaip tų aukštesnių komparatyvistikos tikslų įgyvendinimo projektą.The comparatyvistic’s lessons of Central EuropeAudinga Peluritytė-Tikuišienė SummaryTwo Czech and Slovak comparative literature authorities, their ideas, goals, research instrumentation used are introduced in this article. Two different history and literaty history investigation methodologies exhibit not only two differen literatology traditions but idealogies too. Vladimir Svaton, one of the greatest contemporary Czech comparatists, is an exponent of classical comparativism whose approach to history is based on a linear conception of history and idea of progressive consciousness. Such approach and such idea are determined by belief in progress: all comparative inadequacies will be noted and mistakes corrected, with time. The review map of Slovak comparatist Peter Zajac can be regarded as a model of cyclic time theory, which in essence ignores the linear time ideology, presenting other possibilities of comparing different literaturies. In this approach one could interpret the review map as the project of realizing those higher comparative goals.
17
Tartalja, Ivo. "Jistetika literatury Dzordza Andzelica." Prilozi za knjizevnost, jezik, istoriju i folklor 74, no. 1-4 (2008): 109–25. http://dx.doi.org/10.2298/pkjif0804109t.
Full textAbstract:
Tri glavnyh sinteticeskih truda Dzordza Andzelica - Teorija literatury Istorija jugoslavskoj literatury i Estetika, - opublikovannye vsego za neskol'ko let (s 1932 do 1938), svidetel'stvujut kak o neobycajno intensivnoj rabote avtora, tak i o namerenii soversenno ponovomu osmyslit' starye voprosy literaturnoj estetiki. Buduci v svoe vremja ucenikom Bogdana Popovica Dz. Andzelic opiraetsja prezde vsego na razmyslenija ob iskusstve A. Bergsona i Z. Frejda, a potom i na polozenija estetiki B. Krococe. Pri etom emu udaetsja ostat'sja kriticnym po otnoseniju k daleko ne edinodusnym kumiram, i, izbezav krajajnostej, pridti k razumnym resenijam. Istorija jugoslavavskoj literatury stanovitsja dlja nego vozmoznost'ju odnovremenno i primenit', i proverit' svoi teoreticeskie vozzrenija. Izlozenija otdel'nyh esteticeskih sistem i poetik v ego Istorii demonstrirujut b?l'suju gibkost' i konkretnost' v podhode k obscim principam, kotorye teoretik literatury temperamentno predstavljaet.
18
Vekovic, Marko. "INTERRELIGIJSKI DIJALOG I POLITIKA: NIJE PITANjE „ŠTA“ VEĆ „KAKO“?" Srpska politička misao, Specijal 3/2022 (July 14, 2022): 99–113. http://dx.doi.org/10.22182/spm.specijal32022.6.
Full textAbstract:
Iako svetske religije imaju mnogo toga zajedničkog, istorija sveta prepuna je primera kako su politika i politički akteri bili veoma efikasni u instrumentalizaciji onog što ih razdvaja i deli u cilju postizanja političkih ciljeva. Neretko se dešavalo i obrnuto. To su, između ostalog, i razlozi zašto je istorija svetskih religija u stvari istorija sukoba i ratova. Interreligijski dijalog predstavlja jedan od pokušaja prevazilaženja nesuglasica između svetskih religija. U skladu sa tim, osnovna teza koju autor dokazuje u ovom radu jeste da interreligijski dijalog ima važnu (geo)političku dimenziju i funkciju. Međutim, ova dimenzija interreligijskog dijaloga dugo je bila zanemarivana. Posledično, postoji jaz u, pre svega, domaćoj literaturi u istraživanju političke dimenzije interreligijskog dijaloga. U radu koristim relevantnu polit-religiološku literaturu i na savremenim primerima dokazujemo koliko je (geo)politička dimenzija interreligijskog dijaloga važna za istraživače i kako iskoristiti interreligijski dijalog u cilju jačanja demokratskih potencijala savremenih društava.
19
Viugin, Valerii Iurevich. "PROFESSOR I. N. SUKHIKH’S TERRITORY OF LITERATURE." Russkaya literatura 4 (2023): 267–68. http://dx.doi.org/10.31860/0131-6095-2023-4-267-268.
Full text
20
Mikasinovich, Branko, and Jovan Deretić. "Istorija srpske književnosti." World Literature Today 60, no. 2 (1986): 333. http://dx.doi.org/10.2307/40141831.
Full text
21
Mihailovich, Vasa D., Borislav Pekić, and Radoslav Bratić. "Odmor od istorije." World Literature Today 69, no. 1 (1995): 186. http://dx.doi.org/10.2307/40151035.
Full text
22
Shuai, Luo, Zhang Jie, and Li Na. "The history of the Russian literature spread in China." OOO "Zhurnal "Voprosy Istorii" 2023, no. 9-2 (September 1, 2023): 240–47. http://dx.doi.org/10.31166/voprosyistorii202309statyi29.
Full textAbstract:
The article deals with the historical process of China's acquaintance with the literature of Russian writers and poets. The chronology of the stages of the spread of Russian literature in China is presented. Current trends in the perception of works of Russian literature by the inhabitants of China are identified.
23
Rayhanova, Baian. "Istoriya egipetskoi literaturi XIX – XX vekov(History of Egyptian Literature of the 19th – 20th centuries)." Middle Eastern Literatures 10, no. 2 (August 2007): 185–88. http://dx.doi.org/10.1080/14752620701437556.
Full text
24
Goldenberg, Arkady Khaimovich, and Nadezhda Yevgenyevna Tropkina. "A NEW STAGE OF STUDYING THE LITERATURE OF THE URALS." Russkaya literatura 2 (2022): 244–45. http://dx.doi.org/10.31860/0131-6095-2022-2-244-245.
Full text
25
Petrauskas, Rimvydas. "Vilniaus universiteto rektoriaus sveikinimo žodis tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Pranciškus Skorina ir Renesanso knygos kultūra. Skorinos „Mažajai kelionių knygelei“ – 500“." Knygotyra 80 (July 18, 2023): 14–15. http://dx.doi.org/10.15388/knygotyra.2023.80.120.
Full textAbstract:
Gerbiami kolegos,
šiais metais minime reikšmingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūros istorijos įvykį – Pranciškaus Skorinos spaustuvės įkūrimą Vilniuje ir knygų spausdinimo pradžią Lietuvoje. Spaustuvė buvo įkurta LDK sostinėje, ir nors ji veikė tik kelerius metus, tai buvo didingos istorijos pradžia. Kaip gražiai rašoma šios konferencijos programos įžangoje, „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo Gutenbergo galaktikos dalimi“.
Istorikai, filologai ir menotyrininkai kelias dienas diskutuos apie šį istorinį įvykį, įvairiais aspektais nagrinės jo kultūrinį kontekstą ir pasekmes. Ypač norėčiau pabrėžti šios konferencijos tarpdiscipliniškumą, leidžiantį dalytis žiniomis ir jas gilinti. Akivaizdu, kad Pranciškaus Skorinos spaustuvė yra daugiakultūrės ir daugiakonfesės LDK tradicijos reiškinys. Skorina buvo kilęs iš LDK baltarusiškų žemių, studijavo Paduvoje, paskui dirbo tarp Prahos ir Vilniaus, kur galiausiai pradėjo leisti stačiatikių knygas. Pirmosios jo išleistos knygos pavadinimas buvo „Mažoji kelionių knygelė“. Ir šis pavadinimas gerai atspindi paties Skorinos, kaip ir daugelio kitų to meto literatų, judrumą, nors numatoma pavadinimo prasmė kiek kitokia.
XVI a. pradžia buvo reikšmingas LDK istorijos laikotarpis. Tuo metu buvo kodifikuota teisė (Pirmasis Lietuvos Statutas), parašyta pirmoji išsami Lietuvos istorija ir pirmieji originalūs grožinės literatūros kūriniai. Šiame kontekste Skorinos spaustuvės įkūrimas atspindi ir augantį tuometės visuomenės politinį sąmoningumą ir jos raštingumą.
Bet grįžkime į dabartį. Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti Jus Vilniuje. Tokių asmeninių konferencijų mums visiems labai trūko. Tačiau negalime pamiršti dabartinės politinės situacijos. Turime atsakingai elgtis su istorija. Ir mums skubiai reikia išnagrinėti, kokie turėtų būti naujos Europos ir pasaulio politikos pagrindai. Visas šis mąstymas turi būti racionalus, kryptingas, grįstas žiniomis ir kontekstu. Būtent tai mes, akademikai, galime suteikti visuomenėms, apimtoms karo nerimo, manipuliuojamoms žiniasklaidos ir šališkos propagandos. Būtent taip mes, akademinė bendruomenė, parodome, kokie svarbūs esame išoriniam pasauliui. Kaip Skorina pripažino spausdintų tekstų naudą visuomenei, taip ir mes visi pripažįstame tikslios informacijos sklaidos vertę ir savo pareigą kovoti su dezinformacija. Tačiau sakyti tiesą valdžiai ir ginti tai, kas teisinga, reikia drąsos.
Todėl norėčiau pasveikinti kolegas iš Baltarusijos ir Ukrainos. Daugelis iš jų dėl įvairių priežasčių negali eiti savo nuolatinių pareigų, o kai kurie turi vadintis „nepriklausomais tyrėjais“, nes dėl savo pažiūrų neteko darbo. Sveikiname Jus Lietuvoje, Vilniuje, ir esame visada pasirengę Jus paremti.
Baigdamas savo kalbą norėčiau palinkėti produktyvios ir prasmingos konferencijos bei maloniai praleisti laiką Vilniuje. Kitais metais [t. y. 2023 m. – vyr. red. pastaba] švęsime mūsų sostinės 700 metų jubiliejų. 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pakvietė žmones iš visos Europos atvykti į Vilnių ir įsikurti taikiai prekybai ir verslui. Džiaugiuosi galėdamas patvirtinti, kad mūsų įsipareigojimas atviram tarptautiniam bendradarbiavimui ir toliau išlieka tvirtas.
Labai dėkoju už dėmesį.
26
Babić, Staša. "Čemu još istorija arheologije?" Issues in Ethnology and Anthropology 6, no. 3 (September 5, 2011): 565–77. http://dx.doi.org/10.21301/eap.v6i3.1.
Full textAbstract:
Poslednjih decenija, u okviru širih kritičkih preispitivanja osnova arheologije, posebno u literaturi na engleskom jeziku, objavljen je niz radova koji ukazuju na genezu i teorijski okvir u kojem su nastali pojedini ključni koncepti unutar discipline. Sama osnova arheologije tako je smeštena u kulturni, politički i ideološki kontekst zapadne Evrope kraja XVIII i početka XIX veka. Na drugoj strani, ova strategija izučavanja prošlosti krajem XIX veka postala je deo akademskog života i u drugim sredinama (na primer, u Srbiji), gde su okolnosti bile sasvim drugačije. Pa ipak, osnovni koncepti preneti su iz svog originalnog konteksta, nužno pretrpeli transformacije i potom primenjivani sa dugotrajnim posledicama. Stoga je istraživanje istorije arheologije u različitim lokalnim sredinama značajno ne samo za same te sredine, već i za razumevanje društvene uloge i značaja arheološkog istraživanja uopšte.
27
Debreczeny, Paul, and Samuil Shvartsband. "Istoriia ≪Povestei Beikina≫." Slavic and East European Journal 39, no. 2 (1995): 285. http://dx.doi.org/10.2307/309382.
Full text
28
Kahn, Andrew, and Iurii D. Levin. "Istoriia russkoi perevodnoi khudozhestvennoi literatury: Drevniaia Rus'. XVIII vek." Slavic and East European Journal 41, no. 4 (1997): 689. http://dx.doi.org/10.2307/309840.
Full text
29
Ghica, Mihai Ștefan. "Perspectiva istorică asupra incriminării abuzului în serviciu în România." Criminal Law Writings (Caiete de Drept Penal), no. 4 (May 3, 2021): 29–76. http://dx.doi.org/10.24193/cdp.2020.4.2.
Full textAbstract:
Abuzul în serviciu constituie o infracţiune cu un specific aparte, problematic, având în vedere modul sintetic de reglementare utilizat de legiuitor, relevat de terminologia generică folosită şi de structura logico-juridică a normei de incriminare. Cele mai acute dificultăţi apar în delimitarea infracţiunii de alte forme de răspundere juridică, aspect care ţine de domeniul de aplicare a normei de incriminare, precum şi în relaţia cu alte infracţiuni, în situaţia în care au vocaţie de aplicare concomitentă.
Nu trebuie omis faptul că dreptul penal trebuie să devină incident doar atunci când interesul general este atât de afectat încât sancţiunea civilă, disciplinară sau administrativă nu este suficientă – aspect care decurge din caracterul auxiliar, discontinuu, fără un domeniu specific de reglementare al acestei ramuri de drept, elemente pe care se bazează principiul minimei intervenţii care guvernează această materie.
În acest cadru, analiza istorică devine relevantă pentru înţelegerea evoluţiei normei de incriminare de-a lungul timpului în dreptul pozitiv care conferă informaţiile necesare pentru: interpretarea istorică a noţiunilor care compun actuala incriminare; consolidarea perspectivei asupra conceptului juridic de abuz în serviciu în ansamblul său; o mai bună aplicare în practica judiciară; delimitarea faţă de alte forme de răspundere juridică.
Pe de altă parte, nu se poate omite nici modalitatea în care în diferite etape istorice s-au schimbat raţiunea incriminării, structura logico-juridică a acesteia în ansamblul său şi diferitele elemente constitutive punctuale.
Contextul istoric în care a evoluat incriminarea de la abuz de putere la abuz în serviciu corelat cu jurisprudenţa contemporană diferitelor etape istorice poate contribui la o mai bună percepţie asupra diferitelor soluţii de practică judiciară şi anume asupra relevanţei lor pentru aplicarea actualei norme de incriminare. Din acest motiv, studiul îşi permite să sugereze întreruperea unei anumite inerţii în reţinerea însemnătăţii şi aplicabilităţii în continuare a anumitor soluţii jurisprudenţiale mai vechi.
Perspectiva istorică este semnificativă şi pentru a determina relaţia abuzului în serviciu din reglementarea actuală cu alte incriminări din Codul penal în vigoare şi legislaţia penală specială, dar şi cu anumite contravenţii al căror subiect activ este funcţionarul public.
Din acest motiv este necesară stabilirea reperelor în care a apărut clauza explicită de subsidiaritate, precum şi a celor în care a fost înlăturată din norma de incriminare.
Ca atare, analiza îşi propune să stabilească efectele acestei reconfigurări, precum şi chestiunea menţinerii tacite a acestei clauze, care în literatura de specialitate actuală este tratată ca reprezentând un caracter ce ţine de esenţa incriminării abuzului în serviciu.
Dispariţia clauzei exprese de subsidiaritate pe considerente de redundanţă, respectiv evoluţia în timp a normei de incriminare după înlăturarea clauzei exprese şi păstrarea esenţei conceptuale a incriminării până în prezent, aduce în atenţie transformarea clauzei de subsidiaritate dintr-un expresă într-una tacită.
Totodată, studiul trasează câteva repere în privinţa confuziei conceptuale tradiţionale dintre subsidiaritate şi specialitate, evidenţiind optica doctrinară asupra conceptului de subsidiaritate care a înglobat în mod cutumiar, încă de la finalul anilor ’50, relaţia gen – specie cu alte infracţiuni.
În primul Cod penal al Principatelor Unite ale Moldovei şi Ţării Româneşti nu exista o incriminare unică a abuzului în serviciu, iar legiuitorul s-a inspirat în acea epocă din legislaţiile penale occidentale, reglementând în mod distinct abuzul de putere, abuzul de autoritate şi, într-o manieră fragmentată, excesul de putere. Aceeaşi perspectivă s-a cristalizat sub auspiciile Codului penal Carol al II-lea, când excesul de putere a fost prevăzut într-o normă de reglementare distinctă şi sintetică.
Ulterior, legiuitorul comunist s-a îndreptat spre spaţiul estic, inspirându-se din legislaţia penală sovietică, context în care a fost reglementat abuzul în serviciu, sistematizat în trei articole distincte. Trecerea la democraţie nu a marcat însă modificări semnificative la nivelul incriminării abuzului în serviciu, devenind stringentă pentru puterea legiuitoare doar nevoia unei resistematizări a textelor de lege.
Studiul reflectă legătura strânsă dintre formele actuale ale abuzului în serviciu şi incriminările din legislaţia penală din perioada comunistă.
În pofida faptului că articolul nu tratează forma specială a infracţiunii cuprinsă în Legea nr. 78/2000, analiza prezintă însemnătate şi în acest caz, câtă vreme art. 132 din acest act normativ reprezintă o normă de trimitere la abuzul în serviciu reglementat în Codul penal.
Interpretarea istorică a normei penale nu este însă suficientă pentru a lămuri pe deplin problemele ridicate, trebuind corelată cu interpretarea gramaticală, teleologică şi sistematică a incriminării în lumina principiului legalităţii şi a documentelor internaţionale relevante, a jurisprudenţei în materia drepturilor omului, respectiv a principiilor de soluţionare a concursului aparent de norme penale.
30
Ziemke, Earl F., Ia Khoffmann, and E. Gessen. "Istoriia Vlasovskoi armii." Russian Review 50, no. 3 (July 1991): 370. http://dx.doi.org/10.2307/131095.
Full text
31
LAINE, TUIJA. "KNYGOS ISTORIJA SUOMIJOJE NUO XVIII A. IKI MŪSŲ DIENŲ (ANGLŲ K.)." Knygotyra 60 (January 1, 2013): 235–44. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v60i0.1363.
Full textAbstract:
Faculty of Theology, University of HelsinkiVuorikatu 3, Box 4, 00014 Helsinki, FinlandE-mail: tvhlaine@mappi.helsinki.fiŠios apžvalgos tikslas – pateikti įvadą į Suomijos knygos istorijos tyrimus per pastaruosius 300 metų: kaip knygos mokslas vystėsi nuo aštuonioliktojoamžiaus iki dabar, kokios buvo pagrindinės temos ir dėl kokių specifinių priežasčių jos tapdavo itin reikšmingos skirtingais knygos istorijos laikotarpiais, pagaliau, kokiais metodais mokslininkai naudojosi istoriškai tirdami knygą.Pirmiausia knygos istorija Suomijoje susidomėjo bibliotekininkai, kurių veikla iš pradžių buvo sutelkta į Turku akademijos fondų katalogavimą. Henrikas Gabrielius Porthanas, paskirtas Turku akademijos iškalbos profesoriumi 1777 metais, dirbo Akademijos bibliotekos bibliotekininku. H. G. Porthanas buvo pirmasis Suomijoje, išsamiai rašęs apie Akademijos biblioteką.Kai gaisras 1827 metais suniokojo visus Turku akademijos bibliotekos fondus, Rusijos imperatorius perkėlė Suomijos sostinę ir Akademiją į Helsinkį, todėl bibliotekos fondų atkūrimą reikėjo pradėti nuo nulio. Fredrikas Wilhelmas Pippingas, kuris tuo metu dirbo Universiteto bibliotekos bibliotekininku, pradėjo organizuoti knygų komplektavimą. Jis studijavo knygas ir domėjosi jų spausdinimu bei gamyba. Taip sukaupti empiriniai duomenys leido jam sukurti pirmąją Suomijos spaudinių bibliografiją. F. W. Pippingo bibliografija stebina savo modernumu, joje galima įžiūrėti senųjų knygų katalogavimo taisyklių, kurios buvo suformuluotos daug vėliau.XX amžiaus pradžioje susidomėjimas Suomijos knygų istorija prasiplėtė. Atsirado leidinių daugelyje svarbių jos sričių. Buvo atliekami ir leidžiami knygų leidybos, knygų prekybos ir spausdinimo tyrimai. Penktąjį ir šeštąjį XX amžiaus dešimtmečius daugelis Suomijos nacionalinės bibliotekos bibliotekininkų domėjosi įvairiais Suomijos knygos istorijos aspektais. Toini Melander rašė apie spaustuves ir proginius spaudinius, Jorma Vallinkoski – apie Universiteto bibliotekos istoriją ir Turku akademijos disertacijas, Henrikas Gronroosas specializavosi kaip knygų savininkų šaltinių žinovas.Per devintąjį ir dešimtąjį XX a. dešimtmečius Suomijos nacionalinė biblioteka ir Helsinkio universiteto Bažnyčios istorijos katedra inicijavo projektą ir pradėjo kataloguoti Fennica literatūrą nuo 1488 iki 1800 metų. Projekto metu buvo paskelbtas ankstyvosios Fennica vadovas, kurį redagavo Tuija Laine, ir dvitomis apie pirmąsias Suomijos spaustuves. Jo autorė Anna Perälä vėliau rašė apie senąsias spaustuves, spaudinius bei iliustracijas. Projekte dalyvavę tyrėjai pradėjo skaityti knygos istorijos paskaitas Helsinkio universitete ir 1996 metais išleido knygotyros metodologijos knygą Kirjahistoria. Johdatus tutkimukseen.Pirmajam XXI a. dešimtmečiui būdinga aktyvi knygos istorijos srities leidybinė veikla. Paskelbti mokslinių projektų duomenys apie knygų prekybą, knygas ir Švietimo epochą, knygrišystę, raštą ir skaitymą. Daugelis senųjų knygų kolekcijų, surinktos įvairių draugijų, mokyklų bei panašių organizacijų, atsidūrė skirtingose bibliotekose, todėl šiuo metu vykdomi arba jau baigti vykdyti keli su tuo susiję senųjų knygų katalogavimo projektai.
32
Antić, Čedomir. "Kontrafaktualna istorija kao deo naučne discipline." Tokovi istorije 29, no. 1 (April 29, 2021): 249–66. http://dx.doi.org/10.31212/tokovi.2021.1.ant.249-266.
Full textAbstract:
The emergence of the first alternative history of Serbia and the thematic issue of a literary journal devoted to counterfactual history drew attention to the necessity to analyze this phenomenon from a historiographical perspective. This paper outlines the historical and theoretical foundations of counterfactualism in European and American historiography and literature.
33
JAUNMUKTANE, GUNTA. "BIBLIOGRAFAS KĀRLIS EGLE IR ŽURNALAS „LATVJU GRĀMATA“ (1922–1931)." Knygotyra 48 (January 1, 2015): 239–50. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v48i0.8129.
Full textAbstract:
Latvian Academic LibraryDepartment of Manuscript and Rare BooksRūpniecības str. 10, LV-1235, Riga, LatviaE-mail: gjaunmuktane@lib.acadlib.lv Žurnalas „Latvju Grāmata“ – pirmasis mėnesinis žurnalas latvių kalba, skirtas literatūros kritikai, knygotyrai ir bibliografijai. Per dešimtį egzistavimo metų jis pateikė išsamią tam tikro laikotarpio latvių ir užsienio knygotyros apžvalgą, pirmą kartą paskelbė ir apibendrino nemažai kultūrinės ir istorinės medžiagos, susijusios su reikšmingais latvių kultūros veikėjais ir literatūros raida. Kas mėnesį šiame žurnale buvo skelbiamos naujai pasirodžiusių knygų apžvalgos ir kritikos recenzijos, rimti bendro pobūdžio straipsniai apie literatūrą, literatūros teoriją ir istoriją; rašytojų biografijos, laiškai ir komentarai; bibliografijos ir knygos meno straipsniai; kalbotyros tyrinėjimai; reikšmingos užsienio literatūros apžvalgos; išsamios naujų knygų bibliografijos; informacija apie latvių ir užsienio literatūrą; leidybos apžvalgos, konferencijų medžiaga ir kt. Rūdolfas Egle (1889–1947), literatas ir vertėjas, buvo žurnalo vyriausiasis redaktorius. Jo brolis Kārlis Egle (1887–1974), bibliografas, literatūros istorikas ir vertėjas, pagrindinis ir kartais vienintelis žurnalo darbuotojas, o dažnai ir tikrasis redaktorius. Ansis Gulbis (1873–1936), leidėjas ir rašytojas, buvo žurnalo iniciatorius ir steigėjas. Latvijos knygos prekybininkų ir leidėjų draugija tapo žurnalo leidėju ir dėl to žurnalo veikla buvo labai išsami. Žurnalą spausdino įvairios spaustuvės. Pirmasis „Latvju Grāmata“ numeris pasirodė 1922 metų rugpjūtį. Draugija patyrė materialinių nuostolių dėl mažo skaitytojų skaičiaus ir atsisakė leisti žurnalą. Ansis Gulbis ragino Kārlį ir Rūdolfą Egles perimti žurnalo leidybą, nes bendruomenei reikėjo mėnesinio žurnalo. Taigi R. Egle nuo 1927 m. pirmojo numerio tapo žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi ir leidėju. K. Egle žurnale „Latvju Grāmata“ dirbo daug ir sistemingai, tuo pat metu rengė kelių rašytojų darbų rinkinį, vertė iš anglų ir rusų kalbų, rašė literatūros istorijos apžvalgas ir esė, kaupė rašytojų bibliografijas ir pan. Jis parengė Latvijos enciklopedijai Latviešu konversācijas vārdnīca skyrių apie latvių literatūrą ir nuo 1925 m. dirbo Misinio bibliotekos direktoriumi. Dėl didžiulio darbo krūvio ir įtampos K. Egle susirgo tuberkulioze, ir žurnalo leidyba buvo nutraukta. Paskutinis „Latvju Grāmata“ numeris buvo išspausdintas 1931 metų gruodį. Iki šiol tai vienintelis latvių bibliografijos ir literatūros kritikos žurnalas, skirtas tik šiems klausimams. Mėnraštis paskelbė vertingą latviškų leidinių nuo 1922 m. ligi 1931 m. lapkričio bibliografiją, parengtą bibliografų Augusto Ģinterio ir Voldemāro Caunės. Joje naudojama dešimtainė klasifikacija. „Latvju Grāmata“ ligi šiol neprarado reikšmės kaip svarbus bibliografijos, literatūros istorijos ir kritikos leidinys. Jame pateikta labai vertingos medžiagos apie to laikotarpio reiškinius. Ja naudojasi dabartiniai literatūros kritikai ir kultūros istorikai. „Latvju Grāmata“ – vienas iš leidinių, padėjęs pagrindus Latvijos bibliografijai ir knygotyrai.
34
Sampson, Theodore, and K. Mitsákis. "O Ánghelos Vláhos ke to istorikó mithistórima." World Literature Today 63, no. 4 (1989): 720. http://dx.doi.org/10.2307/40145711.
Full text
35
Mihaylov, Dimitar. "The first history of Bulgarian literature in Besarabia and Tavria(On Elena Nalbantova. Istoriya na balgarskata literatura v Besarabiya i Tavriya)." Proglas 31, no. 1 (June 29, 2022): 108–12. http://dx.doi.org/10.54664/kmpq2323.
Full text
36
Satkauskytė, Dalia. "The myth of the nation of poets and mass poetry in Lithuania." Sign Systems Studies 31, no. 1 (December 31, 2003): 261–69. http://dx.doi.org/10.12697/sss.2003.31.1.11.
Full textAbstract:
There are two problems discussed in the article. The first one is the phenomenon of mass literature and semiotic approach to it. According to Lotman, mass literature of the 20th (and 21st) centuries is not so much an object of semiotics as of sociology. However, it is possible to consider mass literature of earlier times as an object of semiotics of culture. Lotman discusses Russian mass literature of the 18th and 19th centuries as such an object in the article “Massovaya literatura kak istoriko-kulturnaya problema”. Considering mass literature a dynamic factor of the semiotic system, Lotman distinguishes its main features: a high degree of automatization and syndrome of retardedness. In the second part of the article the author discusses the phenomenon of mass poetry in contemporary Lithuania. This kind of mass literature is much more similar to the phenomenon discussed by Lotman than to the mass literature of the postmodernist epoch. Lithuanian mass poetry employs the codes of national romanticism (the end of 19th century) and considers itself an ignored part of high culture. This sort of poetry unknown to Western societies exhibits archaising tendencies in the modern postsoviet culture.
37
Gudelytė, Indrė. "UNREALIZED ARCHITECTURAL PROJECTS IN LITHUANIA: HISTORICAL DEVELOPMENT / NEĮGYVENDINTI ARCHITEKTŪRINIAI PROJEKTAI LIETUVOJE: ISTORINĖ RAIDA." Mokslas - Lietuvos ateitis 4, no. 2 (May 11, 2012): 188–96. http://dx.doi.org/10.3846/mla.2012.32.
Full textAbstract:
The “unrealized architectural projects” are the building projects, carried out under the specific design task and intended to be built in a particular place (site), though, for certain reasons and circumstances, have never been constructed. However, up to the present day, the topic of the “unbuilt” has been analyzed just episodically in literature and sources. The article touches upon the historical development of unrealized architectural works, as well as their artistic value and role within various historical periods of Lithuanian architecture. One of the chapters briefly reviews the relevance and development of unrealized projects during the period since Czarist Russian occupation (1795) to the restoration of Lithuanian independence (1990). Furthermore, the deeper analysis of the Soviet period (1940–1990) “dead” architecture is presented. While exploring “the unrealized”, attention has been also paid to what was actu ally built, therefore the prevailing architectural styles, tendencies and examples of the corresponding decade (in Lithuania and worldwide) have been studied. Santrauka Neįgyvendinti projektai – tai pastatų projektai, atlikti pagal konkrečią projektavimo užduotį ir skirti realizuoti konkrečioje vietoje (sklype), tačiau dėl tam tikrų priežasčių ir aplinkybių neįgavę realaus statinio pavidalo. Iki šiol ši tema literatūros šaltiniuose nagrinėta epizodiškai. Straipsnyje kalbama apie nerealizuotų darbų istorinę raidą, meninę vertę, jų vaidmenį įvairių laikotarpių Lietuvos architektūroje. Viename iš skyrių trumpai apžvelgiamas nerealizuotų projektų aktualumas ir raida nuo carinės Rusijos okupacijos (1795) iki Nepriklausomybės atgavimo metų (1990). Nuodugniau analizuojama sovietinio laikotarpio (1940–1990) vadinamoji mirusi architektūra. Tyrinėjant tai, kas nerealizuota, tenka atkreipti dėmesį ir į tai, kas buvo įgyvendinta: kokios architektūrinės srovės, mados, stiliai, tendencijos vyravo tam tikru periodu ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
38
Ziolkowski, Margaret, Anna Levina, Aleksandr Dudkin, and Alla Sapozhnikova. "Ėkh, iablochko!: Istoriia v dollarakh, rubliakh i kopeĭkakh." World Literature Today 74, no. 2 (2000): 431. http://dx.doi.org/10.2307/40155756.
Full text
39
Mihailovich, Vasa D., and Predrag Palavestra. "Istorija moderne srpske književnosti: Zlatno doba 1892-1918." World Literature Today 61, no. 3 (1987): 469. http://dx.doi.org/10.2307/40143454.
Full text
40
STOJANOVIĆ, Dubravka. "Skinuti kape i ćutati. Povodom teksta „Istorija i nacionalni identitet u sarajevskoj magli: Primjeri politizacije i mitologizacije bošnjačkog istorijskog narativa“ Dragiše Vasića." Tokovi istorije 28, no. 3/2020 (December 14, 2020): 209–25. http://dx.doi.org/10.31212/tokovi.2020.3.sto.209-225.
Full textAbstract:
U članku se vodi polemika s tekstom Dragiše Vasića objavljenom u prethodnom broju Tokova istorije. Analizira se metodologija koju Vasić koristi, izvori na kojima je zasnovao svoje teze, argumentacija koja se koristi, literatura na koju se autor poziva. Posebna pažnja je poklonjenja završnom delu njegovog teksta, koji je ocenjen kao politički pamflet nedostojan naučnog časopisa.
41
Lyandres, Semion, and Scott Smith. "Russkoe proshloe. Istoriko-Dokumental'nyi almanakh." Russian Review 52, no. 2 (April 1993): 279. http://dx.doi.org/10.2307/131361.
Full text
42
Orlovsky, Daniel T., and N. P. Eroshkin. "Istoriia gosudarstvennykh uchrezhdenii dorevoliutsionnoi Rossii." Russian Review 47, no. 2 (April 1988): 181. http://dx.doi.org/10.2307/129961.
Full text
43
Kuromiya, Hiroaki, and Vitalii Semenovich Lel'chuk. "Industrializatsiia SSSR: Istoriia, opyt, problemy." Russian Review 45, no. 2 (April 1986): 228. http://dx.doi.org/10.2307/130435.
Full text
44
Savić, Jovana. "Žitije Svetog Petra Koriškog — istorija ispitivanja duše." Sabornost 17 (2023): 113–25. http://dx.doi.org/10.46793/sabornost23.113s.
Full textAbstract:
This paper presents The Life of Saint Peter of Korisha, written by Teodosije the Hilandarian and indicates the influence of the Byzantine hagiographic literature through the comparison with The Life of Saint Anthony, written by Athanasius of Alexandria. It also shows certain similarities as well as differences and aberrations from the Byzantine way of writing a biography. The paper describes the historical circumstances in which this biography was created, the influence of the family on the withdrawal and the solitude in the desert and it especially emphasizes the psychological conflicts within the main character as well as the temptation of the demons. This research also connects Peter of Korisha with Job from the Old Testament due to the similar psychological characterizing. Finally, it studies how suffering of a monk is presented as the major factor on the path to deification.
45
Lavrent\'jev, G. "Istorija marijskogo pis'ma. Popravki i dopolnenija [About history of Mari literature language]." Linguistica Uralica 40, no. 3 (2004): 213. http://dx.doi.org/10.3176/lu.2004.3.05.
Full text
46
Mumović, Ana. "Stojan Novaković: The first domestic history of literature as critique." Bastina, no. 46 (2018): 19–29. http://dx.doi.org/10.5937/bastina1846019m.
Full text
47
Koehler, Ludmila, and Iurii Mann. "V kruzhke Stankevicha. Istoriko-literaturnyi ocherk." Slavic and East European Journal 29, no. 2 (1985): 207. http://dx.doi.org/10.2307/308004.
Full text
48
Borenstein, Eliot, and Aleksandr Etkind. "Eros nevozmozhnogo: Istoriia psikhoanaliza v Rossii." Slavic and East European Journal 39, no. 3 (1995): 452. http://dx.doi.org/10.2307/308254.
Full text
49
Vagabov, Makhach, Magomed Gasanov, Gulnaz Azamatova, and Mustafa Ozturk. "The Caucasian borderland in the historical and geographical space of the Russian Empire: historical and bibliographic review of modern studies." OOO "Zhurnal "Voprosy Istorii" 2023, no. 12-3 (December 1, 2023): 110–17. http://dx.doi.org/10.31166/voprosyistorii202312statyi75.
Full textAbstract:
The article attempts to differentiate research works on the topic of the Caucasian frontier, understanding the methodological state of the issue. The works written in the period from the 2000s to the present are considered. The authors present the development of the Caucasian frontier as a diverse concept in the modern literature on this topic.
50
Koprivica, Marina. "Likovi suvišnih ljudi u istoriji ruske književnosti - u svjetlu socijalno-istorijskih okolnosti u Rusiji od XVIII do XXI vijeka." Zbornik radova Filozofskog fakulteta u Pristini 51, no. 1 (2021): 193–209. http://dx.doi.org/10.5937/zrffp51-30493.
Full textAbstract:
U svjetlu spoljašnjeg pristupa proučavanja književnosti, odnos društvenih zbivanja prema nastajanju književnih djela i književnih junaka posebno je prisutan u istoriji ruske književnosti, koja predstavlja i snažan odraz društvenih okolnosti i promjena od osamnaestog do dvadeset prvog vijeka. Na taj način književni pravci su predstavljali i direktan refleks, odgovor na društvena kretanja, a na isti način i likovi suvišnog čovjeka, malog čovjeka, plemića pokajnika i novog čovjeka, preko kojih su ruski pisci dominantno obilježili svoja nastojanja da prepoznaju poruke i tendencije određenog istorijskog trenutka. U istoriji ruske književnosti likovi suvišnih ljudi prisutni su u dijahronijskoj ravni još od pojave Karamzinovog Erasta, preko likova Žukovskog, Gribojedova, Puškina, Ljermontova, Hercena, Njekrasova, Gončarova, Turgenjeva, do Prohanova… Istovremeno, suvišni ljudi u ruskoj literaturi imaju u svojim književnim profilima zajedničke, ali i nove crte ličnosti, preko kojih obilježavaju svoju epohu i traganja za smislom života.