Academic literature on the topic 'Istorinė literatūra, rusų'

Komunistiniame auklėjime labai reikšmingą vaidmenį atlieka humanitariniai dalykai, kaip literatūra, istorija, geografija, kalbos. Tačiau pastaruoju metu , žymiai padidėjus mokinių domėjimuisi technika ir tiksliaisiais mokslais, kiek susilpnėjo domėjimasis humanitariniais dalykais. Šiame straipsnyje ir bandoma parodyti aukštesniųjų klasių mokinių pažiūrą į humanitarinius dalykus naujose sąlygose - jungiant mokymą su gamybiniu darbu. Mėgstamiausi dalykai IX klasėje yra istorija, geografija, literatūra, kalbos. X klasėje padėtis pasikeičia - į pirmą vietą iškyla fizika ir chemija. Daugelis mokinių visus dėstomuosius dalykus laiko reikalingais ir naudingais, nors, kaip jie patys pasisako, humanitariniams dalykams ne visada skiria reikiamą dėmesį. Svarbiausiais tiesiogiai skatinančiais mokymosi motyvais aukštesnėse klasėse yra praktinė mokomosios medžiagos reikšmė ir dėstymo kokybė. Didesnį ar mažesnį vaidmenį vaidina ir savo, kaip mokinio, pareigos supratimas, domėjimasis visu tuo, kas nauja, dar nežinoma; žavi sunkumai darbe ir jų nugalėjimas, sėkmė moksle, dalyvavimas būreliuose, laboratoriniai užsiėmimai ir kt. Daugelis aukštesniųjų klasių mokinių teisingai supranta kalbų, literatūros, istorijos, geografijos reikšmę. Ypatingai vertina gimtąją ir rusų kalbą (ją vadina antrąja gimtąja kalba). IX klasių mokiniai skaito daugiau ir įvairesnės tematikos grožinės literatūros kūrinių, o X klasių -dažnai tik programoje nurodytą literatūrą. Labai įvairiai aukštesniųjų klasių mokiniai supranta humanitarinių dalykų reikšmę gyvenime. Daugelis mano, kad žinios, įgytos mokantis humanitarinius dalykus, reikalingos gyvenime, visuomeninėje veikloje, bet nepritaikomos gamybiniame darbe. Labai mažas procentas yra gerų ir labai gerų pažymių iš lietuvių ir rusų kalbų raštu bei užsienio kalbos. Daug geresni pažymiai yra iš istorijos ir geografijos. Aukštesniųjų klasių mokiniai mažai dalyvauja užklasiniame darbe, susijusiame su humanitariniais dalykais, būreliai daugelyje mokyklų - neskaitlingi. Palyginti maža mokinių dalis ruošiasi pasirinkti profesiją, susijusią su humanitariniais dalykais (50 iš 601, arba 8 % ). Svarbiausios darbo išvados yra šios: 1. Humanitariniai dalykai turi labai didelę reikšmę komunistinės visuomenės narių auklėjimui. Jie lygiai taip pat ruošia gyvenimui , darbui kaip ir kiti mokomieji dalykai. 2. Daugelis aukštesniųjų klasių mokinių teisingai supranta humanitarinių dalykų reikšmę, tačiau dažnai jiems skiria nepakankamai dėmesio. 3. Humanitarinių dalykų dėstymą būtina sieti su gyvenimu, su komunizmo statybos praktika. Praktinė mokomosios medžiagos reikšmė, kaip ir dėstymo kokybė, yra svarbiausias tiesiogiai skatinantis motyvas aukštesnėse klasėse. 4. Domėjimasis tiksliaisiais mokslais ir technika gali vykti lygiagrečiai su domėjimusi humanitariniais dalykais. 5. Būtina apibendrinti naujausią patyrimą ir išaiškinti pagrindinius kelius ir formas, kurie pa dėtų formuoti teigiamą pažiūrą į humanitarinius dalykus, padėtų didinti domėjimąsi jais.

Latvian Academic LibraryDepartment of Manuscript and Rare BooksRūpniecības str. 10, LV-1235, Riga, LatviaE-mail: gjaunmuktane@lib.acadlib.lv Žurnalas „Latvju Grāmata“ – pirmasis mėnesinis žurnalas latvių kalba, skirtas literatūros kritikai, knygotyrai ir bibliografijai. Per dešimtį egzistavimo metų jis pateikė išsamią tam tikro laikotarpio latvių ir užsienio knygotyros apžvalgą, pirmą kartą paskelbė ir apibendrino nemažai kultūrinės ir istorinės medžiagos, susijusios su reikšmingais latvių kultūros veikėjais ir literatūros raida. Kas mėnesį šiame žurnale buvo skelbiamos naujai pasirodžiusių knygų apžvalgos ir kritikos recenzijos, rimti bendro pobūdžio straipsniai apie literatūrą, literatūros teoriją ir istoriją; rašytojų biografijos, laiškai ir komentarai; bibliografijos ir knygos meno straipsniai; kalbotyros tyrinėjimai; reikšmingos užsienio literatūros apžvalgos; išsamios naujų knygų bibliografijos; informacija apie latvių ir užsienio literatūrą; leidybos apžvalgos, konferencijų medžiaga ir kt. Rūdolfas Egle (1889–1947), literatas ir vertėjas, buvo žurnalo vyriausiasis redaktorius. Jo brolis Kārlis Egle (1887–1974), bibliografas, literatūros istorikas ir vertėjas, pagrindinis ir kartais vienintelis žurnalo darbuotojas, o dažnai ir tikrasis redaktorius. Ansis Gulbis (1873–1936), leidėjas ir rašytojas, buvo žurnalo iniciatorius ir steigėjas. Latvijos knygos prekybininkų ir leidėjų draugija tapo žurnalo leidėju ir dėl to žurnalo veikla buvo labai išsami. Žurnalą spausdino įvairios spaustuvės. Pirmasis „Latvju Grāmata“ numeris pasirodė 1922 metų rugpjūtį. Draugija patyrė materialinių nuostolių dėl mažo skaitytojų skaičiaus ir atsisakė leisti žurnalą. Ansis Gulbis ragino Kārlį ir Rūdolfą Egles perimti žurnalo leidybą, nes bendruomenei reikėjo mėnesinio žurnalo. Taigi R. Egle nuo 1927 m. pirmojo numerio tapo žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi ir leidėju. K. Egle žurnale „Latvju Grāmata“ dirbo daug ir sistemingai, tuo pat metu rengė kelių rašytojų darbų rinkinį, vertė iš anglų ir rusų kalbų, rašė literatūros istorijos apžvalgas ir esė, kaupė rašytojų bibliografijas ir pan. Jis parengė Latvijos enciklopedijai Latviešu konversācijas vārdnīca skyrių apie latvių literatūrą ir nuo 1925 m. dirbo Misinio bibliotekos direktoriumi. Dėl didžiulio darbo krūvio ir įtampos K. Egle susirgo tuberkulioze, ir žurnalo leidyba buvo nutraukta. Paskutinis „Latvju Grāmata“ numeris buvo išspausdintas 1931 metų gruodį. Iki šiol tai vienintelis latvių bibliografijos ir literatūros kritikos žurnalas, skirtas tik šiems klausimams. Mėnraštis paskelbė vertingą latviškų leidinių nuo 1922 m. ligi 1931 m. lapkričio bibliografiją, parengtą bibliografų Augusto Ģinterio ir Voldemāro Caunės. Joje naudojama dešimtainė klasifikacija. „Latvju Grāmata“ ligi šiol neprarado reikšmės kaip svarbus bibliografijos, literatūros istorijos ir kritikos leidinys. Jame pateikta labai vertingos medžiagos apie to laikotarpio reiškinius. Ja naudojasi dabartiniai literatūros kritikai ir kultūros istorikai. „Latvju Grāmata“ – vienas iš leidinių, padėjęs pagrindus Latvijos bibliografijai ir knygotyrai.

Straipsnyje apžvelgiama tautinių mažumų knygų leidyba Estijoje ikikariniu nepri­klausomybės laikotarpiu (1918–1940) ir po 1991 m., kai estų kalba buvo paskelbta oficialia Estijos Respublikos kalba. Tyrimas pagrįstas statistiniais duomenimis, gautais remiantis Estijos naciona­linės bibliografijos duomenų baze, temine daugelio mokslinių tekstų analize ir šiai temai aktualiais straipsniais, paskelbtais periodikoje ir internete. Estija tapo nepriklausoma valstybe 1918 m. Reikšminga šio laikotarpio etninės politi­kos gairė buvo 1925 m. priimtas Etninių mažumų kultūrinės autonomijos įstatymas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Estijoje gyveno penkios tautinės mažumos, kurias sudarė daugiau nei 3000 asmenų: rusai (1934 m. gyventojų surašymo duomenimis, jie sudarė 8,2 proc. visų gyventojų, arba 92 656 asmenys), vokiečiai (1,5 proc., 16 346 asmenys), švedai (0,68 proc., 7641 asmuo). Latviai ir žydai sudarė mažiau nei 0,5 proc. Estijos gyventojų. Remdamosi mi­nėtu įstatymu, vokiečių ir žydų mažumos įkūrė savo kultūros savivaldą. Jai priklausė tokios funkcijos kaip mažumos valstybinių ir privačių švietimo institucijų valdymas ir priežiūra, kultūros, sporto ir vadovavimo jaunimui sritys. Labai palankios sąlygos plėtoti mažumų švietimą ir kultūrą tęsėsi iki 1934 metų coup d’etat. Pagal Estijos nacionalinės bibliografijos duomenų bazę, 1918–1939 m. Estijoje buvo iš­leista 1034 pavadinimų knygų ir brošiūrų rusų kalba (iš dalies arba vien tik rusų kalba), vo­kiečių kalba išleistų knygų skaičius siekė 1655. Knygų leidybos kitomis mažumų kalbomis mastai nebuvo dideli – iki šimto leidinių. Estijoje išleistuose leidiniuose latvių kalba pasi­taiko tik lygiagrečiuose koncertų programų tekstuose, reklaminiuose leidiniuose ir kitoje taikomojo pobūdžio medžiagoje. Baltijos vokiečiai, buvusi valdančioji klasė, prarado savo privilegijas ir pavirto mažuma. Vis dėlto jų vaidmuo ekonominiame, finansiniame, socialiniame gyvenime, moksle ir kultūroje buvo svarbes­nis nei jų dalis visuomenėje. Dideliu organizuotumu išsiskiriantys vokiečiai įkūrė nemažai draugijų ir kitų organizacijų. 1939 m. Estijos vokiečių draugijų sąjungai (Verband Deutscher Vereine in Estland) priklausė šimtas dvidešimt aštuonios draugijos. Daugelis šių draugijų rengė ir leido skirtingus jų veiklą atitinkančius leidinius. Tarp jų galima paminėti statutų rinkinius, metines ataskaitas, albu­mus, koncertų, parodų ir sporto renginių programas. Moksliniai leidiniai sudaro didelę dalį vokiečių kalba išleistų knygų – iš viso 312 knygų ir brošiūrų, tai yra 19 proc. visos knygų leidybos vokiečių kalba 1918–1939 m. Daugelis gerai žinomų Baltijos vokiečių mokslinių draugijų tęsė savo veiklą Es­tijoje. Kai kurių, pavyzdžiui, Baltijos vokiečių gamtininkų draugijos (Naturforscher-Gesellschaft bei der Universität Dorpat) ir Estijos mokslinės draugijos (Gelehrte Estnischen Gesellschaft), veiklą 3-iame ir 4-ame dešimtmetyje perėmė Estijos mokslininkai, tačiau ir toliau jų monografijos ir kita mokslinė medžiaga buvo leidžiama vokiečių kalba. Būtent vokiečių kalba buvo mokslinio bendravimo lingua franca, todėl ją plačiai vartojo Estijoje dirbantys ir mokslinius straipsnius skelbiantys vokiečių, estų, suomių, vengrų ir kitos kilmės mokslininkai. Vadovėliai vokiečių kalba gausioms nacionalinėms mo­kykloms buvo dažniausiai įvežami iš Vokietijos. Estijoje buvo išleista tik dešimt vadovėlių. Grožinės literatūros leidyba taip pat buvo kukli, nes daug Baltijos vokiečių rašytojų išvyko iš Estijos 1918 me­tais, kai šalis paskelbė nepriklausomybę. Likusieji gyventi Estijoje dažnai leisdavo savo kūrinius Rygoje arba Vokietijoje. Svarbiausios knygų vokiečių kalba leidyklos buvo Kluge & Ströhm ir jos filialai Wassermann Taline ir J. Krüger Tartu. Rusų kalba Estijoje 1918–1940 buvo daugiausia leidžiama grožinė literatūra, vadovėliai ir religinė literatūra. Dvi didžiausios rusiškų spaudinių leidyklos – Библиофил (1921–1923) ir Русская Книга (1934–1939) – leido įžymių rusų autorių kūrinius, kurie buvo paklausūs rusų emigrantų ben­druomenėse visoje Europoje. Negausios švedų ir žydų bendruomenės daugiausia leido perio­dinius žurnalus savo nariams aktualiais klausimais.Įgyvendinus politinius pokyčius ir praūžus Antrajam pasauliniam karui, Estija prarado ketu­rias iš savo penkių istorinių tautinių mažumų. Rusų mažuma išliko ir pagausėjo – 2014 m. ji sudarė 25 proc. (332 816 asmenys) visų gyventojų. Leidyba rusų kalba, įskaitant ir knygų leidybą, pasižymi įvairiapusiškumu ir atspindi visus literatūros žanrus. Didžiausią dalį leidžiamų knygų sudaro gro­žinė literatūra ir vadovėliai. Pripažinti leidėjai rusų kalba Aleksandra ir KPD daug dėmesio skiria Estijos literatūros vertimų leidybai. To paties siekia ir nauja leidykla Kite (įkurta 2006 m.). Dauguma jaunesnių autorių perėjo į literatūros portalus, pavyzdžiui, Obla.ee, kurį, kaip ir leidyklą Kite, įkū­rė Igoris Kotiuchas. Internetą bendravimui naudoja ir negausių mažumų bendruomenės. Be įvairių draugijų ir organizacijų svetainių, informacija tiek apie mažumas, tiek mažumoms skirta medžiaga kaupiama ir portale Etnoweb, kuris buvo sukurtas 2010 m. gavus Kultūros ministerijos paramą.

Malygina’s book portrays Andrey Platonov in the context of the literary period in which he was active. Malygina also summarizes the history of the journal Krasnaya Nov, the Krug Publishers, and the Pereval Group. While depicted as particularly close to Pilnyak due to his expressionist tendencies, Platonov, however, remained faithful to the utopian ideal of ‘proletarian literature’ and reserved tongue-incheek comments for Soviet literary aristocrats. Although a fi ce critic of Soviet reality, Platonov cherished his own ‘Soviet project’ – he envisaged a truly revolutionary, progressive ideal of a genuinely democratic nature. The literary period in question is shown to have a complex structure, unyielding to ideological abstractions.

The study of indirect translations (IT) into Ukrainian, viewed from a psycholinguistic perspective, will contribute to a better understanding of Soviet national policies and the post-Soviet linguistic and cultural condition. The paper pioneers a discussion of the strategies and types of IT via Russian in the domains of literature and religion. In many cases the corresponding Russian translation, which serves as a source text for the Ukrainian one, cannot be established with confidence, and the “sticking-out ears” of Russian mediation may only be monitored at the level of sentence structure, when Russian wording underlies the Ukrainian text and distorts its natural fluency. The discussion substantiates the strategies and singles out the types of IT, in particular, (1) Soviet lower-quality retranslations of the recent, and mostly high-quality, translations of literary classics, which deliberately imitated lexical, grammatical, and stylistic patterns of the Russian language (became massive in scope in the mid1930s); (2) the translation-from-crib type, or translations via the Russian interlinear version, which have been especially common in poetry after WWII, from the languages of the USSR nationalities and the socialist camp countries; (3) overt relayed translations, based on the published and intended for the audience Russian translations that can be clearly defined as the source texts for the IT into Ukrainian; this phenomenon may be best illustrated with Patriarch Filaret Version of the Holy Scripture, translated from the Russian Synodal Bible (the translation started in the early 1970s); and, finally, (4) later Soviet (from the mid1950s) and post-Soviet (during Independence period) hidden relayed translations of literary works, which have been declared as direct ones but in fact appeared in print shortly after the publication of the respective works in Russian translation and mirrored Russian lexical and stylistic patterns. References Белецкий, А. Переводная литература на Украине // Красное слово. 1929. № 2. С. 87-96. Цит за вид.: Кальниченко О. А., Полякова Ю. Ю. Українська перекладознавча думка 1920-х – початку 1930-х років: Хрестоматія вибраних праць з перекладознавства до курсу «Історія перекладу» / Укладачі Леонід Чернований і Вячеслав Карабан. Вінниця: Нова Книга, 2011. С. 376-391. Бурґгардт, Осв. Большевицька спадщина // Вістник. 1939. № 1, Кн. 2. С. 94-99. Dollerup, C. (2014). Relay in Translation. Cross-linguistic Interaction: Translation, Contrastive and Cognitive Studies. Liber Amicorum in Honour of Prof. Bistra Alexieva published on the occasion of her eightieth birthday, Diana Yankova, (Ed.). (pp. 21-32). St. Kliminent Ohridski University Press. Retrieved from https://cms13659.hstatic.dk/upload_dir/docs/Publications/232-Relay-in-translation-(1).pdf Dong, Xi (2012). A Probe into Translation Strategies from Relevance Perspective—Direct Translation and Indirect Translation. Canadian Social Science, 8(6), 39-44. Retrieved from http://www.cscanada.org/index.php/css/article/viewFile/j.css.1923669720120806.9252/3281 Дзера, О.. Історія українських перекладів Святого Письма // Іноземна філологія. 2014. Вип. 127, Ч. 2. С. 214–222. Філарет, Патріарх Київський та всієї Руси-України, Василь Шкляр, Микола Вересень, В’ячеслав Кириленко. Розмова В’ячеслава Кириленка із Патріархом Київським та всієї Руси-України Філаретом. Віра. У кн.: Три розмови про Україну. Упорядник та радактор В. Кириленко. Х.: Книжковий Клуб «Клуб Сімейного Дозвілля», 2018. С. 9-92. Flynn, P. (2013). Author and Translator. In Yves Gambier, Luc van Doorslaer (Eds.), Handbook of Translation Studies, 4, (pp. 12-19). Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Gutt, E.-A. (1990). A theoretical account of translation – without a translation theory. Retrieved from http://cogprints.org/2597/1/THEORACC.htm Коломієць Л. В. Український художній переклад та перекладачі 1920-30-х років: матеріали до курсу «Історія перекладу». Вінниця: «Нова книга», 2015. Іларіон, митр. Біблія – найперше джерело для вивчення своєї літературної мови / Митр. Іларіон // Віра і культура. 1958. Ч. 6 (66). С. 13–17. Іларіон, митр. Біблія, або Книги Святого Письма Старого и Нового Заповіту. Із мови давньоєврейської й грецької на українську дослівно наново перекладена. United Bible Societies, 1962. Jinyu L. (2012). Habitus of Translators as Socialized Individuals: Bourdieu’s Account. Theory and Practice in Language Studies, 2(6), 1168-1173. Leighton, L. (1991). Two Worlds, One Art. Literary Translation in Russia and America. DeKalb, Ill.: Northwestern Illinois UP. Лукаш М. Прогресивна західноєвропейська література в перекладах на українську мову // Протей [редкол. О. Кальниченко (голова) та ін.]. Вип. 2. X.: Вид-во НУА, 2009. С. 560–605. Майфет, Г. [Рецензія] // Червоний шлях. 1930. № 2. С. 252-258. Рец. на кн.: Боккаччо Дж. Декамерон / пер. Л. Пахаревського та П. Майорського; ред. С. Родзевича та П. Мохора; вступ. ст. В. Державіна. [Харків]; ДВУ, 1929. Ч. 1. XXXI, 408 с.; Ч. 2. Цит за вид.: Кальниченко О. А., Полякова Ю. Ю. Українська перекладознавча думка 1920-х – початку 1930-х років: Хрестоматія вибраних праць з перекладознавства до курсу «Історія перекладу» / Укладачі Леонід Чернований і Вячеслав Карабан. Вінниця: Нова Книга, 2011. С. 344-356. Munday, J. (2010). Introducing Translation Studies: Theories and Applications. 2nd Ed. London & New York: Routledge. Pauly, M. D. (2014). Breaking the Tongue: Language, Education, and Power in Soviet Ukraine. Toronto Buffalo London: University of Toronto Press. Pieta, H. & Rosa, A. A. (2013). Panel 7: Indirect translation: exploratory panel on the state-of-the-art and future research avenues. 7th EST Congress – Germersheim, 29 August – 1 September 2013. Retrieved from http://www.fb06.uni-mainz.de/est/51.php Плющ, Б. O. Прямий та неопрямий переклад української художньої прози англійською, німецькою, іспанською та російською мовами. Дис. …канд. філол. наук., Київ: КНУ імені Тараса Шевченка, 2016. Ringmar, M. (2012). Relay translation. In Yves Gambier, Luc van Doorslaer (Eds.), Handbook of Translation Studies, 4 (pp. 141-144). Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Simeoni, D. (1998). The pivotal status of the translator’s habitus. Target, 10(1), 1-39. Солодовнікова, М. І. Відтворення стилістичних особливостей роману Марка Твена «Пригоди Тома Сойера» в українських перекладах: квантитативний аспект // Перспективи розвитку філологічних наук: Матеріали ІІІ Міжнародної науково-практичної конференції (Хмельницький, 24-25 березня). Херсон: вид-во «Гельветика», 2017. С. 99-103. Sommer, D, ed. (2006). Cultural Agency in the Americas. [Synopsis]. Durham, NC: Duke University Press. Špirk, J. (2014). Censorship, Indirect Translations and Non-translation: The (Fateful) Adventures of Czech Literature in 20th-century Portugal. Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars Publishing. Venuti, L. (2001). Strategies of Translation. In M. Baker (ed.). Routledge Encyclopedia of Translation Studies, (pp. 240-244). London & New York: Routledge. References (translated and transliterated) Beletskii, A. (1929). Perevodnaia literatura na Ukraine [Translated literature in Ukraine]. Krasnoe Slovo [Red Word], 2, 87-96. Reprint in: Kalnychenko, O. A. and Poliakova, Yu. (2011). In Leonid Chernovatyi and Viacheslav Karaban (Eds.). Ukraiins’ka perekladoznavcha dumka 1920-kh – pochatku 1930-kh rokiv: Khrestomatiia vybranykh prats z perekladosnavstva do kursu “Istoriia perekladu” [Ukrainian translation studies of the 1920s – early 1930s: A textbook of selected works in translation studies for a course on the “History of Translation”]. (pp. 376-391). Vinnytsia: Nova Knyha, Burghardt, O. (1939). Bolshevytska spadschyna [The Bolsheviks’ heritage]. Vistnyk [The Herald], Vol. 1, Book 2, 94-99. Dollerup, C. (2014). Relay in Translation. Cross-linguistic Interaction: Translation, Contrastive and Cognitive Studies. Liber Amicorum in Honour of Prof. Bistra Alexieva published on the occasion of her eightieth birthday, Diana Yankova, (Ed.). (pp. 21-32). St. Kliminent Ohridski University Press. Retrieved from https://cms13659.hstatic.dk/upload_dir/docs/Publications/232-Relay-in-translation-(1).pdf Dong, Xi (2012). A Probe into Translation Strategies from Relevance Perspective—Direct Translation and Indirect Translation. Canadian Social Science, 8(6), 39-44. Retrieved from http://www.cscanada.org/index.php/css/article/viewFile/j.css.1923669720120806.9252/3281 Dzera, O. (2014). Istoriia ukraiinskykh perekladiv Sviatoho Pysma [History of Ukrainian translations of the Holy Scripture]. Inozemna Filologiia, 127, Part 2, 214-222. Filaret, Patriarch of Kyiv and all Rus-Ukraine et al. (2018). Rozmova Viacheslava Kyrylenka iz Patriarkhom Kyivskym ta vsiiei Rusy-Ukrainy Filaretom. Vira [A Conversation of Viacheslav Kyrylenko with Patriarch of Kyiv and all Rus-Ukraine Filaret. Faith]. In: Try rozmovy pro Ukrainu [Three Conversations about Ukraine], compiled and edited by V. Kyrylenko. Kharkiv: Family Leisure Club, 9-92. Flynn, P. (2013). Author and Translator. In Yves Gambier, Luc van Doorslaer (Eds.), Handbook of Translation Studies, 4, (pp. 12-19). Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Gutt, E.-A. (1990). A theoretical account of translation – without a translation theory. Retrieved from http://cogprints.org/2597/1/THEORACC.htm Kolomiyets, L. (2015). Ukraiinskyi khudozhniy pereklad ta perekladachi 1920-30-kh rokiv: Materialy do kursu “Istoriia perekladu” [Ukrainian Literary Translation and Translators in the 1920s-30s: “History of translation” course materials]. Vinnytsia: Nova Knyha. Ilarion, Metropolitan (1958). Bibliia – naipershe dzherelo dlia vyvchennia svoiei literaturnoi movy [The Bible is the first source for studying our literary language]. Vira i kultura [Faith and Culture], No. 6 (66), 13–17. Ilarion, Metropolitan. 1962. Bibliia abo Knyhy Sviatoho Pusma Staroho i Novoho Zapovitu. Iz movy davnioievreiskoi i hretskoi na ukrainsku doslivno nanovo perekladena. Commissioned by United Bible Societies. Jinyu L. (2012). Habitus of Translators as Socialized Individuals: Bourdieu’s Account. Theory and Practice in Language Studies, 2(6), 1168-1173. Leighton, L. (1991). Two Worlds, One Art. Literary Translation in Russia and America. DeKalb, Ill.: Northwestern Illinois UP. Lukash, M. (2009). Prohresyvna zakhidnoievropeiska literatura v perekladakh na ukraiinsku movu [Progressive West European Literature in Ukrainian]. Protei. Vol. 2. Edited by O. Kalnychenko. Kharkiv: Vydavnytstvo NUA, 560-605. Maifet, H. (1930). [Review]. Chervonyi Shliakh [Red Path], 2, 252-258. Review of the book: Boccaccio G. Decameron. Tr. by L. Pakharevskyi and P. Maiorskyi; S. Rodzevych and P. Mokhor (Eds.).; introduction by V. Derzhavyn. Kharkiv: DVU, 1929. Part 1. XXXI; Part 2. Reprint in: Kalnychenko, O. and Poliakova, Yu. (2011). In Leonid Chernovatyi and Viacheslav Karaban (Eds). Ukraiins’ka perekladoznavcha dumka 1920-kh – pochatku 1930-kh rokiv: Khrestomatiia vybranykh prats z perekladosnavstva do kursu “Istoriia perekladu” [Ukrainian translation studies of the 1920s – early 1930s: A textbook of selected works in translation studies for a course on the “History of Translation”]. (pp. 344-356). Vinnytsia: Nova Knyha. Munday, J. (2010). Introducing Translation Studies: Theories and applications. 2nd Ed. London & New York: Routledge. Pauly, M. D. (2014). Breaking the Tongue: Language, Education, and Power in Soviet Ukraine. Toronto Buffalo London: University of Toronto Press. Pieta, H. & Rosa, A. A. (2013). Panel 7: Indirect translation: exploratory panel on the state-of-the-art and future research avenues. 7th EST Congress – Germersheim, 29 August – 1 September 2013. Retrieved from http://www.fb06.uni-mainz.de/est/51.php Pliushch, B. (2016). Direct and Indirect Translations of Ukrainian Literary Prose into English, German, Spanish and Russian. PhD thesis. Manuscript copyright. Kyiv: Taras Shevchenko National University of Kyiv. Ringmar, M. (2012). Relay translation. In Yves Gambier, Luc van Doorslaer (Eds.), Handbook of Translation Studies, 4 (pp. 141-144). Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Simeoni, D. (1998). The pivotal status of the translator’s habitus. Target, 10(1), 1-39. Solodovnikova. M. I. (2017) Vidtvorennia stylistychnykh osoblyvostei romanu Marka Tvena “Pryhody Toma Soiera” v ukrainskykh perekladakh: kvantytatyvnyi aspekt. Perspektyvy rozvytku filolohichnykh nauk: Book of abstracts of III International Scientific Conference (Khmelnytskyi, 24-25 March). Kherson: Helvetyka Publishing House. (99-103). Sommer, D., Ed. (2006). Cultural Agency in the Americas. [Synopsis]. Durham, NC: Duke University Press. Špirk, J. (2014). Censorship, Indirect Translations and Non-translation: The (Fateful) Adventures of Czech Literature in 20th-century Portugal. Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars Publishing. Venuti, L. (2001). Strategies of Translation. In Routledge Encyclopedia of Translation Studies, (pp. 240-244). M. Baker (ed.). London & New York: Routledge.

Background. The problem of the origin of the Glagolitic alphabet, its origins and the first years of Slavic writing can rightly be called the “cursed question” (questio dia-bolica – B. Uspensky) of Slavic studies, as attempts to connect the Glagolitic alphabet with any of the existing alphabets did not lead to any convincing results. Until now, the only relevant ideas of P. Shafarik remain, expressed about 150 years ago. Purpose. The aim of the article is to systematize and analyze historical and modern ideas (from the 90s to the present day), which are expressed by researchers regarding the longer antiquity of the Glagolitic alphabet. Results. The authors consider the development of P. Shafarik’s ideas at the pre-sent stage of development of East Slavic paleolinguistics. Materials about the origins of Slavic writing, which have accumulated in science, do not facilitate the solution of ques-tions about: 1) which of the two Slavic alphabets was created and / or improved by Constantine the Philosopher, 2) how and when another Slavic alphabet appeared, and 3) how the Slavic script developed in the post -Constantine period. In this context, as the authors show, all the hypotheses and ideas of modern researchers in one way or another develop the arguments of the hypothesis of PY Shafarik and do not go beyond it. Keywords: Slavonic writing, Cyrillic, Glagolitic, P. Shafarik’s hypothesis. Cristiano, Diddi, 2015. In the footsteps of Glagolitic protographers of Pannonian leg-ends: Methodological notes on the critique of variants. ΠΟΛΥΙΣΤΩΡ. Scripta slavica Mar-io Capaldo dicata. Moskow, Indrik, рp. 80–98. (In Russian) Dodonov, I. Yu., 2008. The origins of Slavic writing. Moskow: Veche. Avialable at: http://www.libma.ru/istorija/istoki_slavjanskoi_pismennosti). [Accessed 22.08.2021] (In Russian) Glazunova, O. I. On the countable value of the Glagolitic alphabet. Avialable at: https://cyberleninka.ru/article/n/o- schetnom-znachenii- glagolitsy). [Accessed 22.08.2021] (In Russian) Granstrom, E., 1985. On the origin of the Glagolitic alphabet. Proceedings of the De-partment of Ancient Russian Literature IRLI AN SSSR, 11. Leningrad, s.300–313. (In Russian) Hakobyan, Ruben, 2018. An Attempt to Reveal the Prototype of the Glagolitic Letters, Based on a Comparative Analysis with the Cyrillic Letters and the Signs of the Middle East. Scripts Scientific almanac, 12. Pskov: Pskov State University, рp. 30–58. (In Rus-sian) Horalek, K., 1971. The need for a new Glagolitic compendium. Slovo, 21, рp.359–363. (In Czech) Ivanova, T., 2004. Glagolitic: new hypotheses (several critical remarks about new re-search on the first Slavic alphabet. Proceedings of the Department of Old Russian Litera-ture (Pushkin House) RAS, pp.78–93. (In Russian) Karpenko, L., 1999. Glagolitic — Slavic sacred alphabet (semiotic analysis in the context of the Bible). Samara: PH of the Samara Humanitarian Academy. (In Russian) Karpenko, L., 2000. Glagolitic as a semiotic system: Doctoral thesis abstract, p.90. (In Russian) Karpenko, L., 2010. Cyril glagolitic alphabet. About the roots of the Slavic spirituali-ty. Bulletin of polessky state university. Series in social sciences and humanities, 1, рp.69–78. (In Russian) Kiparsky, B., 1968. On the origin of the Glagolitic alphabet. Clement Ohridsky. Mate-rial z negovot cheztvuvane po sluchai 1050 godini smerta mu. Sofia, 1968, рp.91–92. (In Russian) Kuznetsov, Anatoly, 2012. The Greek letter Y ψιλόν and Glagolitic Alphabet . Slavisti-ca Vilnensis. Kalbotyra, 57(2), рp.7–14. (In Russian). Mozhaeva, I. Ye., 1980. Bibliography on Cyril and Methodius problems 1945–1974. Moscow, 1980. (In Russian) Prokhorov, G., 1992. Glagolitic alphabet among missionary alphabets. Proceedings of the Department of Old Russian Literature, 45. SPb, рp.178–199. (In Russian) Rudelev, V. G., 2001. Once again on the Old Slavic letters. Bulletin of Tver State Uni-versity. Humanitarian sciences, 2 (22). рp.58–67. (In Russian) Savelyeva, L. V., 1993. Sacral meaning of the Slavic alphabet: Parting words of the First Teacher of the Slavs, 3. North Petrozavodsk, рp.152–158. (In Russian) Selishchev, A. M., 1951. Old Slavonic language: Part I. p.333. (In Russian) Selishchev, A. M., 2020. Old Church Slavonic. Ed. stereotype. URSS. (In Russian) Shafarik, P. Y., 1861. About the origin and homeland of Glagolism. Moscow. (In Rus-sian) Shchepkin, V. N., 1967. Russian paleography. Moscow: Science. (In Russian) Sobolev, A. N., 2021. Slavic alphabets. Part 3: From Glagolitic to Cyrillic. https://www.youtube.com/w Šafárik o staroslovienčine a cirkevnej slovančine. atch?v=y_Py_W9ZL7s&ab). [Accessed 22.08.2021] Starovoyt, Yu. L., 2017. Scientific approach to the origin of the Cyrillic alphabet. Ma-terialy XLVI naukovo-tekhnichnoyi konferentsiyi pidrozdiliv VNTU. Vinnytsya, 22–24 be-reznya 2017 r. Avialable at: https://conferences.vntu.edu.ua/index.php/all— hum/all— hum— 2017/paper/view/2328. [Accessed 22.08.2021 (In Ukrainian) Štec, M., 1996. Šafárik on Old Slavonic and Church Slavonic. In: Pavol Jozef Šafárik a slavistika. Zborník príspevkov z vedeckej konferencie a dokumentov z osláv 200. výročia narodenia P. J. Šafárika. Acta facultatis philosophicae universitatis šafarikianae Literárný zborník 12/ Jazykovedný zborník 13. Historický zborník 5 (AFPh UŠ 79). Filozofická fakulta. UPJŠ. Prešov. Matica slovenská. Martin, s.291–295.(In Slovak) Stepanov, Yu. S. and Proskurin, S.G., 1993. Constants of world culture. Alphabets and alphabetic texts during periods of dual faith. Moscow: The science. 158 p. (In Russian) Toporov, V., 1998. Prehistory of Literature among the Slavs: The Experience of Re-construction: An Introduction to the Course of the History of Slavic Literatures. Moscow. (In Russian) Tschernochvostoff, 1995. Zum Ursprung der Glagolica. Studia Slavica Finlandensia, 12, pp.141–150). (In German) Uspenskij, B., 2013. Glagolitic Script as a Manifestation of Sacred Knowledge. Studia Slavistici, X. Firenze University Press, pp.7–27 (online). [Accessed 22.08.2021 (In English) Uspensky, B., 2005. On the origin of the Glagolitic alphabet. Voprosy Jazykoznanija (Topics in the study of language), 1. рp.63–77. (In Russian) Vinke, Fr., 1996. On the origin and structure of the Glagolitic alphabet. Literary studies, 3. Moscow, рp.115–127. (In Russian) Yusyp-Yakymovich, Yu. and Shimko, O., 2009. Old Slavonic language. Modular course. Navchalnyi posibnyk. Kyiv. (In Ukrainian)

Numele de plante ruseşti reprezintă un grup semantic slab reprezentat în dicţionarele istorice. Baza de date PhytoLex a fost creată în cadrul proiectului „Fitonime ruseşti sub aspect diacronic (secolele XI–XVII)” (2017–2020). Această bază de date conţine nume de plante identificate în textele ruseşti din secolele XI–XVII. Elaborarea bazei de date a fost însoțită de cercetări dedicate diverselor aspecte legate de reprezentarea numelor de plante în limba rusă în general şi în relaţie cu anumite genuri specifice în particular: cărţi despre plante, documente ale Cancelariei Spiţerilor, documente comerciale, literatura bisericească şi lexicoane. Au fost identificate şi nume vechi de plante necunoscute. Materialele cuprinse în această bază de date vor constitui baza Dicţionarului de nume vechi de plante în limba rusă, pentru care au fost deja elaborate schiţele intrărilor. Vom apela la o serie de soluţii tehnice pentru a dezvolta o bază de date care să reprezinte numele de plante consemnate în perioadele ulterioare ale limbii ruse.