Journal articles on the topic 'Istorija ir kritika'
To see the other types of publications on this topic, follow the link: Istorija ir kritika.
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the top 27 journal articles for your research on the topic 'Istorija ir kritika.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.
1
Gaigalaitė, Aldona. "Istoriografinės koncepcijos Lietuvoje." Problemos 5 (September 29, 2014): 48–55. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1970.5.5778.
Full textAbstract:
Straipsnyje glaustai apžvelgiami istorijos tyrimai Lietuvoje nuo pirmųjų metraščių iki tarybinio laikotarpio istoriografijos. Teigiama, kad pirmojo lietuvių istoriko S. Daukanto darbai artimi prancūzų romantizmo istoriografijai. XIX a. Lietuvoje plačiai paplito neoromantizmas. 1919–1940 m. laikotarpiu buržuaziniai lietuvių istorikai buvo veikiami pozityvizmo. Tuo metu TSRS ir JAV savo veiklą pradėjo lietuvių istorikai marksistai. Lietuvių tarybinė istoriografija iš esmės ėmė formuotis po II pasaulinio karo. Joje daugiausiai buvo nagrinėjama politinė istorija, naujausi laikai, socializmo ir komunizmo statybos klausimai. Buvo išplėstas mokslinio tyrimo įstaigų tinklas, nuosekliau taikomi istorinio bei dialektinio materializmo principai, naudojamasi istoriografine ir šaltinių kritika, statistika, archyvų ir rankraštynų medžiaga. Kaip atskiri mokslai susiformavo archeologija ir etnografija, pradėti sociologiniai istorijos tyrimai, teatro, meno ir kitų kultūros sričių istorijos problematika.
2
Gedutis, Aldis. "Architektūrinės ir istorinės Klaipėdos vizijų konkurencija: drąsūs sprendimai ar darnus išsaugojimas?" Sociologija. Mintis ir veiksmas 30, no. 1 (January 1, 2012): 210–41. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2012.1.403.
Full textAbstract:
Santrauka. Svarstant aktualius miesto planavimo ir įvaizdžio klausimus bene daugiausia kontroversijų kelia dabarties ir praeities architektūriniai objektai. Šie objektai keisdami miesto veidą tuo pat metu koreguoja ir miesto praeitį. Architektūrinės priemonės praeitį gali pertvarkyti, atnaujinti, išsaugoti, naikinti ir t.t. Tokiu būdu architektų veikla patenka į istorikų akiratį. Straipsnyje remiamasi analitine architektūros istoriko Manfredo Tafuri schema, kurioje aiškiai atribojama architektų ir architektūros istorikų veikla. Jei architektai orientuojasi į veiksmą, praktiką, ateities viziją ir utopiją, tai istorikų veikla siejama su teorija, kritiškumu, praeitimi ir atmintimi. Tarp šių kraštutinių figūrų Tafuri įkomponuoja architektūros kritiką, kuris priklausomas tiek nuo architektūros (kaip tyrimo objekto), tiek nuo istorijos (kaip žinių). Tafuri schema nėra pilna – joje trūksta paveldosaugininko. Įtraukiant šį veikiantį asmenį gaunamas išbaigtas modelis, kurį jungia keturios kategorijos: teorija (istorikas ir kritikas), praktika (architektas ir paveldosaugininkas), praeitis (istorikas ir paveldosaugininkas) ir ateitis (architektas ir kritikas). Pakoreguota Tafuri schema taikoma analizuojant Klaipėdos mieste 1990–2010 vykusias sąveikas, diskusijas ir kontroversijas, atsižvelgiant į dvi dominuojančias miesto planavimo bei materialaus paveldo apsaugos vizijas – architektūrinę ir istorinę.Raktažodžiai: architektūra, istorija, konkurencija, Manfredo Tafuri, Klaipėda.Keywords: architecture, history, competition, Manfredo Tafuri, Klaipeda. ABSTRACTTHE COMPETITION BETWEEN ARCHITECTURAL AND HISTORICAL VISIONS OF KLAIPEDA: BRAVE DECISIONS VS. SUSTAINABLE PRESERVATIONThe issue of the relation of Klaipeda’s image to urban planning has been the subject of intense debate. Old and new buildings transforming Klaipeda’s image at once correct and adjust the city’s past: its past can for example be reshaped, renewed, preserved or destroyed by architectural means. Thus architecture becomes an object of historical interest. In this article the analytic scheme proposed by the architectural historian Manfredo Tafuri is employed. Importantly, Tafuri dissociates architects from architectural historians: the former is operative, utopian and future-oriented; the latter is critical, memorial and oriented to the past. Between the two extremes Tafuri places the figure of the architectural critic, who is dependent on both architecture (as an object) and history (as knowledge). Such a schema is however incomplete as Tafuri ignores the figure of the expert of heritage protection. In the expert of heritage protection Tafuri’s schema can be refigured around four categories: theory (historian and critic), practice (architect and expert of heritage protection), past (historian and expert of heritage protection) and future (architect and critic). This upgraded framework is applied to the case of Klaipeda city in order to describe recent encounters, controversies and conflicts between two predominant visions – architectural and historical – concerning city planning and the protection of material heritage.
3
Žemgulis, Vytautas. "Haydeno White’o naratyvistinio-tropologinio projekto recepcija ir kritika." Problemos 65 (September 29, 2014): 20–31. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2004.65.6646.
Full textAbstract:
Amerikiečių filosofas, kultūros istorikas Haydenas White’as – žymiausias naratyvistinės istorijos filosofijos krypties atstovas. Savo svarbiausiame veikale „Metaistorija“ (Metahistory, 1973) jis pateikė radikalų, novatorišką, tropologija grįstą naratyvistinio istorinio diskurso projektą. Ši teorija sulaukė labai plataus įvairių humanistikos sričių specialistų atgarsio. Pirmoje straipsnio dalyje glaustai pateikiama pradinė naratyvistinio-tropologinio projekto versija. Kitoje dalyje apžvelgiama gausi šios teorijos kritika, išskiriant esmines jos temas, identifikuojant kritikų pozicijas. Paskutinėje straipsnio dalyje stengiamasi parodyti, kaip H. White’as reagavo į kritiką, kaip ji paveikė pradinę koncepcijos versiją ir kokia buvo tolesnė jo pažiūrų raida.
4
Radžvilas, Vytautas. "Tiesos problema „kritinėje“ istorijos filosofijoje." Problemos 34 (September 29, 2014): 24–36. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1986.34.6496.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojama tiesos problema kritinėje istorijos filosofijoje. Aprašomas istorinio mąstymo suklestėjimas Europoje. Istorinė prasmė tapo vienu iš specifinių Vakarų mentaliteto bruožų. Teigiama, kad istorizmo viešpatavimas Europos kultūroje yra pavojingas reiškinys: nuosekliai plėtojamas istorizmas neišvengiamai baigiasi istoriniu reliatyvizmu, kurio bruožai (subjektyvizmas ir skepticizmas) perauga į kultūrinį nihilizmą. Dabartinėje istorijos filosofijoje nepritaikomas klasikinis tiesos apibrėžimas. Religinis požiūris į istoriją numato apriorinį jos tiesos ir prasmės pažinimą. Šiuolaikinė istorijos filosofija balansuoja tarp mokslinio ir teologinio istorijos aiškinimo. Kritinė istorijos filosofija išlaiko negatyvią istorijos mokslo nuostatą klasikinės istorijos filosofijos atžvilgiu ir papildo ją metodologine paties istorijos mokslo kritika. Šios filosofijos požiūriu, tiesa nėra objektyvi ir visuotinė. Galutinė istorijos tiesa nepasiekiama žmogui, jos paieškos yra begalinis procesas, kuriame kuriamos vis naujos istorijos prasmės. Istorijos paslaptis yra neišsprendžiama žmogaus egzistencinė antinomija.
5
Šliogeris, Arvydas. "Naujojo racionalumo ieškojimai (H. Markūzės doktrinos filosofinių pagrindų kritika) I." Problemos 16 (September 29, 2014): 52–60. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1975.16.5593.
Full textAbstract:
Straipsnio pradžioje trumpai aprašomi du proto modusai: humanistinis, susijęs su žmogaus egzistencija ir dorove, kitas – scientistinis-mokslinis, loginis, techninis, industrinis proto pajėgumas, orientuotas į pasaulį. Teigiama, kad keletas humanistinės pakraipos mąstytojų ieško trečiojo moduso, savotiško mokslinio objektyvizmo ir iracionalistinio subjektyvizmo, grynojo scientizmo ir mokslinio pažinimo metodų tarpininko, pirmųjų dviejų sintezės. Vienas iš tokių mąstytojų yra H. Markusė, teigiantis, kad istorijos procese kryptį apsprendžia tam tikras pirmapradis filosofinis projektas. Jis istorijos sampratą grindė prielaida, kad žmogus visiškai laisvai kuria savo istoriją. Laisvai pasirinktas pažinimo ir istorinio proceso projektas apsprendžia visuomenės būtį. Taip H. Markusė supainioja laisvės ir savivalės sąvokas. Jeigu laisvė priešpriešinama būtinumui, tai pasirenkama ne laisvai, o savavališkai. Kritikuojama H. Markusės istorijos koncepcija ir teigiama, kad ji yra ne kritinio mąstymo, bet spekuliatyvinės fantazijos vaisius, kadangi nėra paaiškinama, kas ir kada pasirinko pirmapradį pažinimo projektą.
6
JAUNMUKTANE, GUNTA. "BIBLIOGRAFAS KĀRLIS EGLE IR ŽURNALAS „LATVJU GRĀMATA“ (1922–1931)." Knygotyra 48 (January 1, 2015): 239–50. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v48i0.8129.
Full textAbstract:
Latvian Academic LibraryDepartment of Manuscript and Rare BooksRūpniecības str. 10, LV-1235, Riga, LatviaE-mail: gjaunmuktane@lib.acadlib.lv Žurnalas „Latvju Grāmata“ – pirmasis mėnesinis žurnalas latvių kalba, skirtas literatūros kritikai, knygotyrai ir bibliografijai. Per dešimtį egzistavimo metų jis pateikė išsamią tam tikro laikotarpio latvių ir užsienio knygotyros apžvalgą, pirmą kartą paskelbė ir apibendrino nemažai kultūrinės ir istorinės medžiagos, susijusios su reikšmingais latvių kultūros veikėjais ir literatūros raida. Kas mėnesį šiame žurnale buvo skelbiamos naujai pasirodžiusių knygų apžvalgos ir kritikos recenzijos, rimti bendro pobūdžio straipsniai apie literatūrą, literatūros teoriją ir istoriją; rašytojų biografijos, laiškai ir komentarai; bibliografijos ir knygos meno straipsniai; kalbotyros tyrinėjimai; reikšmingos užsienio literatūros apžvalgos; išsamios naujų knygų bibliografijos; informacija apie latvių ir užsienio literatūrą; leidybos apžvalgos, konferencijų medžiaga ir kt. Rūdolfas Egle (1889–1947), literatas ir vertėjas, buvo žurnalo vyriausiasis redaktorius. Jo brolis Kārlis Egle (1887–1974), bibliografas, literatūros istorikas ir vertėjas, pagrindinis ir kartais vienintelis žurnalo darbuotojas, o dažnai ir tikrasis redaktorius. Ansis Gulbis (1873–1936), leidėjas ir rašytojas, buvo žurnalo iniciatorius ir steigėjas. Latvijos knygos prekybininkų ir leidėjų draugija tapo žurnalo leidėju ir dėl to žurnalo veikla buvo labai išsami. Žurnalą spausdino įvairios spaustuvės. Pirmasis „Latvju Grāmata“ numeris pasirodė 1922 metų rugpjūtį. Draugija patyrė materialinių nuostolių dėl mažo skaitytojų skaičiaus ir atsisakė leisti žurnalą. Ansis Gulbis ragino Kārlį ir Rūdolfą Egles perimti žurnalo leidybą, nes bendruomenei reikėjo mėnesinio žurnalo. Taigi R. Egle nuo 1927 m. pirmojo numerio tapo žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi ir leidėju. K. Egle žurnale „Latvju Grāmata“ dirbo daug ir sistemingai, tuo pat metu rengė kelių rašytojų darbų rinkinį, vertė iš anglų ir rusų kalbų, rašė literatūros istorijos apžvalgas ir esė, kaupė rašytojų bibliografijas ir pan. Jis parengė Latvijos enciklopedijai Latviešu konversācijas vārdnīca skyrių apie latvių literatūrą ir nuo 1925 m. dirbo Misinio bibliotekos direktoriumi. Dėl didžiulio darbo krūvio ir įtampos K. Egle susirgo tuberkulioze, ir žurnalo leidyba buvo nutraukta. Paskutinis „Latvju Grāmata“ numeris buvo išspausdintas 1931 metų gruodį. Iki šiol tai vienintelis latvių bibliografijos ir literatūros kritikos žurnalas, skirtas tik šiems klausimams. Mėnraštis paskelbė vertingą latviškų leidinių nuo 1922 m. ligi 1931 m. lapkričio bibliografiją, parengtą bibliografų Augusto Ģinterio ir Voldemāro Caunės. Joje naudojama dešimtainė klasifikacija. „Latvju Grāmata“ ligi šiol neprarado reikšmės kaip svarbus bibliografijos, literatūros istorijos ir kritikos leidinys. Jame pateikta labai vertingos medžiagos apie to laikotarpio reiškinius. Ja naudojasi dabartiniai literatūros kritikai ir kultūros istorikai. „Latvju Grāmata“ – vienas iš leidinių, padėjęs pagrindus Latvijos bibliografijai ir knygotyrai.
7
Murphy, John W. "Ateities kolonizavimas." Sociologija. Mintis ir veiksmas 22 (December 22, 2008): 58–67. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2008.2.6058.
Full textAbstract:
Pagrindinė šio straipsnio idėja yra ta, kad pasaulis, įskaitant ateities dimensiją, patiria kolonizaciją kaip tęstinį procesą. Kalbant apibendrintai, tai rodo, jog žmonės išleidžia iš rankų savo patyrimo kontrolę. Kalbant Marxo terminais, jie susvetimėja ir praranda pasitikėjimą savimi šiame grėsmingame pasaulyje. Būti postkolonializmo būklėje – tolygu siekti, kad žmonės įgytų gebėjimus, kurie jiems padėtų susigrąžinti istoriją. Užuot vergavę istorijai ir socialinėms sąlygoms jie turi išgalių kurti save ir savo pačių aplinką. Kad pasipriešinti kolonizacijai, reikia daugiau utopinių idėjų. Priešingai negu teigia daugelis kritikų, utopija nėra nei iracionali, nei žadinanti fantazijas. Utopinio mąstymo paskirtis – išvengti pavojaus, kurį kelia įprasti socialinės tikrovės vaizdiniai.
8
Černevičiūtė, Jūratė. "Benedetas Kročė ir jo "laisvės filosofija"." Problemos 47 (September 29, 2014): 98–108. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1995.47.7041.
Full textAbstract:
Straipsnyje pristatoma italų filosofo Benedetto Croce‘s (1866–1952) biografijos ir kūrybos svarbiausi bruožai. Filosofas nagrinėjo istorijos, politikos problemas, istorinį materializmą, marksizmą, estetiką, kūrė neohegelistinę dvasios filosofiją, kurią sudaro estetika, logika, praktikos filosofija (ekonomika ir etika) ir istoriografija. Pasak B. Croce‘s, kadangi laisvė ir istorija yra tapatūs dalykai, tai ir liberalizmas nėra viena iš daugelio politinių partijų, jis – kitas dvasios filosofijos pavadinimas. Liberalizmas B. Crocei yra metapolitinė (politinė-etinė) kategorija: tai antiautoritarizmas, kova prieš visus mėginimus likviduoti laisvą skirtingų dvasinių jėgų žaismą vardan vieningos ir visiems privalomos pasaulėžiūros ir kartu sunaikinti kūrybą bei dvasią. B. Croce dialektiką ir istorizmą panaudojo totalitarizmo kritikai. Filosofas klasikinę vertybių triadą (tiesa, grožis, gėris) papildė naudos kategorija. Istoriografiją jis traktavo kaip autonomišką gamtotyros atžvilgiu.
9
Trinkūnas, Jonas. "Lenkų religijotyrininko A. Novickio darbai." Problemos 9 (September 29, 2014): 125–27. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1972.09.5862.
Full textAbstract:
Publikacijoje pristatomi lenkų ateizmo propaguotojo A. Novickio dvi knygos. Knygoje „Paskaitos apie religijos kritiką“ išdėstoma ateizmo istorija Europoje iki XIX a. su trumpa marksistinio ateizmo atsiradimo apžvalga. Knygos autorius ateizmą laiko pozityvia pasaulėžiūra ir mokslu, vietoj termino „ateizmo istorija“ vartoja terminą „religijos kritikos istorija“. Antroje knygoje „Paskaitos apie religijos kritiką Lenkijoje“ apžvelgiama lenkų ateizmo istorija.
10
Valantiejus, Algimantas. "Vytauto Kavolio istorinė sociologija: metodologiniai aspektai." Sociologija. Mintis ir veiksmas 16 (October 29, 2005): 26–40. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2005.2.5995.
Full textAbstract:
Straipsnyje nagrinėjami metodologiniai Vytauto Kavolio istorinės sociologijos bruožai. Teigiama, kad Kavolio plėtojamas pažinimo būdas, kurio paskirtis – nagrinėti žmogaus ir modernėjančios aplinkos santykį, individualumo ir universalumo dialektiką, humaniškumo savivoką, istorinio egzistavimo paradoksus, leidžia įžvelgti smulkesnius negu plačios apimties (sakykim, „bazės“, „visuomenės“, „tautos“, „kultūros“) priežastinius veiksnius, kuriuos Kavolis įtraukia į etnografinius/antropologinius socialinės raidos žemėlapius. Nors Kavolis metodiškai derina sociologijos ir istorijos disciplinų komponentus, tačiau jo koncepcija skiriasi nuo tradicinės istoriografijos ir yra artimesnė tropų teorijos modeliui, kuris leidžia perteikti objektus pasitelkiant įvairius netiesioginius ir figūrinius diskursus. Kavolio kurta istorinės sociologijos koncepcija yra naracinė, kritiška strategija, kurios svarbi dalis – vaizduotė, pagelbstinti kultūros istorikui atkurti simbolinių formų vaizdą. Svarbiausias Kavolio analizės dėmuo – socialinė antropologinė tematika. Tirdamas tiek socialines, tiek autobiografines gyvenamojo pasaulio trajektorijas, jis remiasi kultūros sociologijos, psichologijos, socialinės ir filosofinės antropologijos pažinimo būdais. Vytauto Kavolio rašymo būdas – struktūrizuojantis. Kitaip negu tradicinė istoriografijos kryptis, kurios pagrindinis klausimas – „Kaip vyko konkretūs istoriniai įvykiai?“, sociologas domisi alternatyviomis šių įvykių naracijomis (įvykių pateikimo, pasakojimo būdais). Kavolio istorinė sociologija gali būti vadinama individų mikroveiksmų istorija, kuri skiriasi nuo holistinės istorinės makrosociologijos modelių.
11
Gaižutis, Algirdas. "I. Tenas – meno kūrybos tyrėjas." Problemos 26 (September 29, 2014): 67–76. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1981.26.6293.
Full textAbstract:
Straipsnis skirtas prancūzų pozityvizmo filosofo, oratoriaus, istoriko ir kritiko H. Taine’o kūrybai aptarti. Jis siekė sukurti istorinę estetiką, kuri skirtųsi nuo dogmatiškos, metafiziškos estetikos, konstatuojančios amžinas grožio normas. Estetika pirmiausia yra savotiška taikomoji botanika, tačiau jos objetas – ne augalų rūšys, o „natūralios istorijos“ dvasiniai reiškiniai. Estetika turi taikyti naujus ir tikslius gamtos mokslų metodus, kurie padėtų atskleisti meno kūrybos dėsningumus. Estetika privalo būti tikslesnė, vengti vertinimo, objektyviai aprašyti ir klasifikuoti meno kūrinius. Žmogaus dvasia tariamai yra perduodama iš kartos į kartą be kokių nors didesnių pakitimų ir nepriklauso nuo kultūrinių individo paskatų. H. Taine’o filosofijos sąvoka „žmogaus substancija“ reiškia tai, ką marksistai vadina visuomenės sąmone. Grožis yra visa tai, kas būdinga žmogaus prigimčiai, kas išryškėja kaip idealai ir tipai, kaip jėga ir kaip gyvenimas. H. Taine’as pagrindiniais meninių vertybių kriterijais laikė kūrinio reikšmę visuomenės gyvenimui, atvaizduoto individo charakterio bendražmogiškumą, kūrinio sumanymo ir įgyvendinimo atitikimą, stiliaus savitumą, turinio ir formos vienovę.
12
Dubnikas, Kęstutis. "Gadamerio klausimas istorijai." Problemos 64 (January 1, 2015): 145–49. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2003.64.5362.
Full textAbstract:
Straipsnis skirtas H. G. Gadamerio hermeneutinei istorijos mokslo kritikai. Problema keliama tik metodologiniu aspektu: ar ontologinio istoriškumo argumentai kvestionuoja istorijos refleksiją? Aiškinama koreliacija tarp trijų istorijos supratimo būdų: kasdienės sąmonės, kritinio istorijos mokslo ir hermeneutinio. Pastarasis sugrąžina kritinei analizei tai, nuo ko ji atsiriboja - ikikonceptualią patirtį. Parodoma, kad hermeneutinio mąstymo priešprieša metodinei istorinei sąmonei pačios istorijos pažinimo klausimą perkelia į istoriškumo sąlygotų paradigmų problematiką.
13
Mickevičius, Arūnas. "F. NIETZSCHE’S IDĖJŲ RECEPCIJA M. FOUCAULT GENEALOGIJOJE: ISTORIJOS IR SOCIALINIŲ PRAKTIKŲ KRITIKOS GALIMYBĖ." Problemos 91, no. 91 (March 23, 2017): 71. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2017.91.10502.
Full textAbstract:
Straipsnio tikslas – išskleisti M. Foucault interpretacinę prieigą prie F. Nietzsche’s filosofemų; antra, pagrįsti šių filosofemų konceptualiąją svarbą Foucault plėtojamai genealogijai; ir trečia, parodyti, kaip iš Nietzsche’s instrumentiškai perimtas Foucault genealoginis tyrimas polemikoje su J. Habermasu perauga į problemišką legitimacijos klausimą: kaip galima genealoginė istorijos ir įvairių socialinių praktikų kritika? Straipsnyje siekiama pagrįsti tezę, jog Foucault plėtojamas genealoginis tyrimas gali būti traktuojamas kaip istorijos ir socialinių praktikų legitimus ir Habermas’ui alternatyvus projektas.
14
Kramer, Loyd S. "Literatūra, kritika ir istorinė vaizduotė: Haydeno White'o ir Dominicko LaCapra'os literatūrinis iššūkis." Sociologija. Mintis ir veiksmas 1, no. 1 (April 4, 1997): 153–58. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.1997.1.6613.
Full textAbstract:
Vertimas: Kramer, Loyd S. 1989. Literature, Critisism, and Historical Imagination: The Literary Challenge of Hayden White and Dominick LaCapra. In: The New Cultural History, Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press; 97-128.
15
Karosas, Justinas. "Istorinė realybė supratumo sociologijoje." Problemos 37 (September 29, 2014): 5–13. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1987.37.7188.
Full textAbstract:
Straipsnyje teigiama, kad supratumo sociologija siekia paaiškinti visuomenės gyvenimą ne natūralistiškai, bet humanistiškai. Supratumo sociologijos metodologinių pagrindų vienas kūrėjų W. Dilthey siekė kurti visuomenės aiškinimo teoriją, kuri būtų nepakanti nuo patyrimo atsietoms abstrakčioms konstrukcijoms, neignoruotų individualybės bei subjektyvumo vaidmens istorijoje, socialinį gyvenimą traktuotų istoriškai, būtų kritiška istorinio proto atžvilgiu. Sociologija turi visuomenę tirti ne stebėtojiškai, kaip šalia žmogaus egzistuojančią išorinę būtį, bet matydama ją iš vidaus. Vidinis žvilgsnis į save, kartu ir į kitus yra supratimas. Sociologijos išeities taškas yra gyvenimo filosofija. Supratumo sociologija grindžiama įsitikinimu, kad būtent teorija gali atskleisti socialinio gyvenimo paslaptį. Tokiu būdu teorijai suteikiama galia kurti socialinę realybę. Būdama tokia galia, teorija tampa nepajėgi paaiškinti istorinę realybę, o kartu ir save pačią, sutapatindama individo ir visuomenės istoriją. W. Dilthey'aus supratumo sociologija yra teorinė konstrukcija, nepaliečianti praktinių daiktinių visuomenės gyvenimo pagrindų.
16
Jekentaitė, Leonarda. "Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova." Problemos 17 (September 29, 2014): 106–9. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1976.17.5616.
Full textAbstract:
1975 m. gruodžio 11–12 d. LTSR Mokslų akademijoje įvyko tarprespublikinė konferencija „Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova“, kurią organizavo Filosofijos, teisės, ir sociologijos skyrius prie Istorijos instituto. Pranešimus skaitė Maskvos, Leningrado, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, Lietuvos mokslininkai, gvildenantys religinės pasaulėžiūros kritikos ir materialistinės pasaulėžiūros formavimo bei šiuolaikinės ideologinės kovos problemas. Nemažai pranešimų buvo skirta kintančioms socialinėms-ekonominėms bei politinėms katalikybės koncepcijoms bei klerikalinio antikomunizmo kritikai.
17
Morkūnas, Z. "Jubiliejaus proga." Problemos 3 (October 2, 2014): 106–7. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1969.3.5755.
Full textAbstract:
1968 m. lapkričio 14–16 d. Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto dvidešimtmečio proga įvykusioje konferencijoje pranešimus skaitė ir visuomenės mokslų atstovai, tarp jų ir filosofai. B. Genzelis perskaitė pranešimą „Lietuvos kultūrinio palikimo vertinimo kriterijaus klausimu“, A. Gaigalaitė – „Istorijos mokslo Lietuvoje istoriografijos klausimu“, E. Gendrolis – „V. Leninas apie metodologinius materialistinės pasaulėžiūros formavimosi pagrindus“, J. Ažubalis – „Religinės pažiūros į moterį kritika Lietuvos ateistinėje 1940–1965 m. literatūroje“.
18
Krikštopaitis, Juozas Algimantas. "EINSTEINO FENOMENAS: KĄ LIUDIJA NEPASTEBĖTAS AUTENTIŠKAS ŽINIŲ ŠALTINIS." Problemos 76 (January 1, 2009): 162–70. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2009.0.1935.
Full textAbstract:
Straipsnis pristato ir nagrinėja pamirštą, o galbūt ir nepastebėtą knygą apie Einsteiną, kurią parašė jo bendraamžis ir studijų Ciuriche kolega Davidas Reichinsteinas. Knyga vokiečių kalba buvo išleista Berlyne ir Kaune 1932 m. Dėl mažo tiražo ir politinės situacijos knyga tapo retenybe, nepatekusia į istorikų akiratį. Ji vertinga tuo, kad apie didįjį epochos fiziką rašė kelis dešimtmečius su juo draugavęs bei diskutavęs asmuo. Knygos autorius pateikia daug unikalios medžiagos apie Einsteino pasaulėžiūrą, įsitikinimus, filosofinio pobūdžio samprotavimus, apie jo asmeninius bruožus, laikotarpio politinę situaciją, negailestingą fizikos korifėjaus oponentų kritiką. Straipsnyje autentiški įvykių dalyvio pateikti faktai nagrinėjami mėginant išryškinti Einsteino intelektinės veiklos bruožus, jo elgsenos pobūdį, susidūrus su nacionalistiniais ir religijos klausimais. Straipsnis skiriamas Einsteino 130-osioms gimimo metinėms paminėti.Pagrindiniai žodžiai: Einsteinas, filosofija, istorija, mokslas, nacionalizmas, pasaulėžiūra.The Einstein Phenomenon: What Does the New Evidence SayJuozas Algimantas Krikštopaitis SummaryThe article presents and analyses a forgotten and perhaps unnoticed book about Einstein, written by David Reichinstein, his contemporary and colleague of studies in Zurich. The book was published in Berlin and Kaunas in 1932. Because of the limited edition and the prevailing political situation, the book became a rarity, eluding the field of view of historians. The book about this great epochal physicist is valuable because it was written by a person who befriended him for several decades. The author reveals a great deal of unique material about Einstein’s worldview, convictions, philosophical deliberations, about his personal character, the political situation, and a merciless critique by leading figures in science. In the article, authentic facts are presented by a direct participant of the events and investigated with an intent to illuminate the intellectual features of Einstein’s activities and the nature of his behaviour while encountering the issues of nationalism and its doctrine. The article is dedicated to commemorate the 130th anniversary of Einstein’s birth.Keywords: Einstein, philosophy, history, nationalism, science, worldview.
19
Vaišvila, Alfonsas. "Mokslinis socialistinės demokratijos įvertinimas." Problemos 9 (September 29, 2014): 130–31. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1972.09.5865.
Full textAbstract:
1971 m. kovo 16 d. Vilniaus universitete Istorijos fakultete Adolfas Gasiūnas apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Socialistinės demokratijos vystymosi ypatybės (metodologinis aspektas)“. Disertacijoje pateikiama įvairių socialistinės demokratijos pusių analizė, argumentuota buržuazinių koncepcijų (dogmatizmo, revizionizmo) kritika, polemizuojama su kai kuriais marksistiniais autoriais, stengiamasi pozityviai spręsti socialistinės demokratijos teoriją ir praktiką liečiančius klausimus.
20
Norkus, Zenonas. "Kaip numatyti filosofijos ateitį: Franco Brentano „keturių tezių dėsnis“." Problemos 41 (September 29, 2014): 82–90. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1989.41.7125.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojama austrų filosofo F. Brentano (1838–1917) filosofijos istorijos koncepcija. Jis kritikavo pozityvivistinį trijų stadijų dėsnį teigdamas, kad teologinis, metafizinis ir pozityvusis metodai filosofijoje ne tik seka vienas po kito, bet ir koegzistuoja. F. Brentano suformulavo filosofijos istorijos raidos schemą: išskiriami trys ciklai, kurie prasideda filosofijos pakilimu ir baigiasi nuosmukiu – tai antikinė, viduramžių ir naujųjų laikų filosofija. Kiekvieną šių ciklų sudaro keturios fazės: Pirmoji fazė – filosofijos pažangaus vystymosi laikotarpis, kuriam būdingas glaudus ryšys su gamtotyra, bent dalinis pozityviojo metodo taikymas filosofinėms problemoms spręsti, gryno ir stipraus teorinio intereso egzistavimas. Po šios seka dogmatinė fazė: filosofai, vadovaudamiesi praktiniu interesu, gina išankstinius nusistatymus, ieško ne tiesos, bet savo priešininkų klaidų. Trečioji fazė yra skeptizicmas, pažinimo galimybės neigimas. Ketvirtoji yra mistinė fazė: atsiranda filosofinės doktrinos, neigiančios gamtamokslinio ir filosofinio pažinimo šaltinių bei pagrindų vienybę. Nurodomi kritikų ginčyti F. Brentano keturių fazių dėsnio aspektai.
21
Trilupaitytė, Skaidra. "Kultūrinio planavimo nesėkmės: valstybės šventė kaip politinių nesutarimų objektas." Politologija 93, no. 1 (May 15, 2019): 98–129. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2019.93.4.
Full textAbstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Šiame straipsnyje, remiantis programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programos kritika, analizuojamas pastarąjį dešimtmetį viešojoje erdvėje reiškiamas nepasitenkinimas valstybės švenčių organizavimu. Kvestionuojamos kultūrinio planavimo teorinės prielaidos ir parodoma, kokiais būdais reprezentacinės kultūros nuostatos ir oficialiosios planavimo darbotvarkės konfrontuoja su realiai egzistuojančia kultūros politika ir žiniasklaidoje artikuliuojama nepasitenkinimo ir kritikos darbotvarke. Valstybinių jubiliejų ir panašios progos tarsi įpareigoja nacionalinę bendruomenę „tinkamai“ paminėti svarbias datas, tačiau šventei artėjant viešojoje erdvėje taip pat ryškėja reprezentacinės kultūros bei pilietinės kultūros sampratų priešprieša. Kuriamos programos, o visuomenės atstovų ir politikų lūpomis akcentuojama, jog tai turi būti „žmonių, ne valdžios“, renginys; deklaratyviai siekiama idėjinio vieningumo, prabylama apie būtinybę jubiliejiniam renginiui skirti atskirą biudžetą. Po eilinių šalies ar miesto valdžios rinkimų, deja, peikiami bei keičiami pirmtakų sumanymai. Akcentuojant kritinių tyrimų svarbą šiuo straipsniu rekomenduojama mokytis iš skirtingų patirčių, o kultūros politikos ir kultūros vadybos atstovams atsižvelgti į politinio gyvenimo ypatumus ir šalia sėkmės istorijų pamatyti ir akivaizdžiai nepavykusius kultūrinio planavimo atvejus.
22
Lozuraitis, Albinas. "Jozefo Dicgeno filosofinis credo." Problemos 16 (September 29, 2014): 90–100. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1975.16.5600.
Full textAbstract:
Straipsnyje apžvelgiama vokiečių socialinio filosofo, marksisto, socialdemokratų veikėjo J. Dietzgeno (1828–1888) filosofija. Filosofiją jis laikė mokslu apie sugebėjimą pažinti, todėl filosofija turinti būti proto kritika. Pabrėždamas santykinį pažinimo pobūdį, bet kokių tiesų ir apibrėžimų sąlygiškumą, jis kartais peržengdavo ribą, skiriančią dialektiką ir reliatyvizmą. J. Dietzgenas nesutiko su senojo materializmo postulatais, kad gamtos sistemoje kiekvienas reiškinys atlieka griežtai apibrėžtą funkciją. Daug dėmesio mąstytojas skyrė filosofijos socialinei funkcijai išryškinti: filosofija visada susijusi su kovojančių socialinių klasių interesais. Visuomenę jis traktavo kaip gamtos dalį, todėl socialinius reiškinius laikė gamtos faktais. Moralinį elgesį reguliuojančios reikmės yra jutimiškai konstatuojami reiškiniai. Istorijos eigoje dėl materialinės gamybos raidos stiprėja žmonių tarpusavio priklausomybė ir kaip jos pasekmė kyla moralinė sąmonė. Materialinių interesų antagonizmas klasinėje visuomenėje ardo jos solidarumą, o kartu ir moralę.
23
Eksen, Kerem. "„ETIKA“, „MORALĖ“ IR AUGUSTINO LIBERUM ARBITRIUM." Problemos 76 (January 1, 2009): 74–85. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2009.0.1941.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojama A. MacIntyre’o ir B. Williamso pasiūlyta terminologinė „etikos“ ir „moralės“ skirtis. Ši skirtis kol kas netapo etikos diskurso standartu, tačiau ji neabejotinai paskatino vaisingus filosofų debatus svarstant šiuolaikinius moralės filosofijos klausimus, interpretuojant etikos istoriją. Julia Annas, viena ryškesnių šių debatų dalyvių, pateikė išsamią skirties kritiką. Straipsnyje kritiškai analizuojama Annas argumentacija, ji vertinama aptariant vieną idėjų istorijos momentą – Augustino Liberum Arbitrium – ir siekiama naujai pažvelgti į minėtą skirtį ir jos reikšmę etinio diskurso istorijoje. Straipsnyje teigiama, kad Augustino Liberum Arbitrium reikšmė etikos istorijoje sietina su perėjimu nuo graikiškosios etikos prie perspektyvos, siejamos su moralės terminu. Parodoma, kaip Augustinas, originaliai vartodamas valios (voluntas) sąvoką, perorganizavo etikos lauką, naujoviškai apibrėžė laimės (beatitudo) ir teisingo veiksmo sąryšį. Taip demonstruojama, kad etikos ir moralės skirtis iš esmės grindžia dvi etikos diskurso paradigmas ir yra labai vaisinga, padedanti suprasti etikos lauko transformaciją į tuos pavidalus, kuriais klausimus apie apie žmogaus veiksmus kelia vėlesnės kartos.Pagrindiniai žodžiai: etika, moralė, Augustinas, valia, eudaimonia, teisingas veiksmas.“Ethics”, “Morality” and Augustinean Liberum ArbitriumKerem Eksen SummaryThe present paper aims at a reconsideration of the terminological distinction – postulated by eminent contemporary thinkers such as Alasdair MacIntyre and Bernard Williams – between “ethics” and “morality”. Although this distinction has not been settled as a standard*, there is no doubt that it incited fruitful debates relating to the contemporary issues of moral philosophy as well as the history of ethics. Julia Annas, to take one considerable example, presented a full-fledged criticism of the distinction and touched upon crucial questions**. In the following pages, we shall take the general argument of Annas as our starting-point, and reevaluate it with reference to a particular moment in the history of ideas, in order to shed light on the proposed distinction. To this end, we shall focus on the philosophy of Augustine, more precisely on his De Libero Arbitrio (On Free Choice), with the aim of comprehending the novelty of his contribution to the history of ethics. We shall show how Augustine, through his original usage of the concept of voluntas (will), reorganized the sphere of ethics and redefined the relationship between happiness (beatitudo) and right action. We will thereby illustrate that the ethics / morality distinction is highly illuminating for getting the real sense of this process of redefinition and reorganization, as well as the broader transformation that it triggered in the way human action will be problematized by later generations.Keywords: ethics, morality, Augustine, will, eudaimonia, right action.
24
Видугирите, Инга. "Складка пейзажа: к проблеме барокко в творчестве Н. В. Гоголя." Literatūra 50, no. 2 (January 4, 2017): 18. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2008.2.7834.
Full textAbstract:
Tipologinis Nikolajaus Gogolio kūrybos bendrumas su baroko kultūros tekstais buvo nustatytas anksčiau, nei pradėti ukrainiečių baroko bei jo įtakos Gogoliui tyrinėjimai. Pastarieji atspindėjo baroko problematikos raidą per visą XX amžių. Michailo Jampolskio veikale Audėjas ir regėtojas: reprezentacijos istorijos apybraižos (2007) Gogolis pristatomas kaip klasikinės reprezentacijos kritikas baroko, kurio supratimas remiasi Michel Foucault, Gilles Deleuze ir kitų, dvasia.Straipsnio tikslas – pademonstruoti Gogolio pasaulėžiūros ir vaizduotės artimumą Deleuze’o atkurtam Leibnizo baroko pasauliui, remiantis stepės peizažo iš apysakos „Tarasas Bulba“ analize. Deleuze’as yra pasiūlęs universalų baroko požymį, pagal kurį barokas gali būti atpažįstamas ir peržengiant istorines jo epochos ribas. Tai – klostės, kurias barokas suklosto ir sutvarko į du aukštus – materijos ir dvasios. Dviejų aukštų namas – tai barokinio pasaulio modelis, sujungiantis absoliučiai skirtingas esmes. Barokinės klostės nėra abstrakčios. Jas galima matyti barokinėje tapyboje, skulptūroje, architektūroje ir t. t. Svarbiausia, kad Deleuze‘as pademonstruoja, kaip artimai barokinio meno vaizdiniai yra susiję su Leibnizo pasaulio vaizdu, o interpretuodamas baroko kūrinius Leibnizo filosofijos kontekste, sukuria barokinės klostės metodologiją.Anot Jurijaus Lotmano, peizažas, kurį matome pro langą, skiriasi nuo nutapyto ant drobės tuo, kad pirmasis suvokiamas kaip didesnės visumos dalis, o antrasis – kaip uždara struktūra, universalus objektas, pasaulio modelis. Dėl didelės vizualinių menų įtakos formuojantis Gogolio vaizduotei, bet kuris jo peizažas yra artimesnis tapybai, nei literatūrai būdingam psichologizuotam gamtos aprašymui. Todėl jo peizažai yra patogi priemonė išsiaiškinti meninio mąstymo ir vaizduotės ypatybes.Aprašydamas stepę Gogolis nuolat kaitalioja rakursus, parodydamas ją tai iš aukštai ir iš tolo, tai priartėdamas prie mažiausių jos detalių (gėlių, vabzdžių). Stepės plotai vaizduojami nuosekliai naudojant visų gamtos gaivalų įvaizdžius, kurie metonimiškai ir metaforiškai persipina, kurdami bendrą milžiniškos judrios masės įspūdį. Nors kalbama apie sausumą, aprašyme dominuoja okeano/bangos izotopija, kurią galima aiškinti kaip barokinės klostės variaciją. Naktinės stepės reprezentacija regimuosius įspūdžius perpina su kitų juslių – klausos, lietimo, uoslės – informacija. Tokiu būdu artėjama prie sinestezijos, kuri yra tiek baroko, tiek šiuolaikinių menų sintezės rezultatas. Aprašymo subjektas nėra lygus sau pačiam: viena vertus, jis – tas, kuris išgyvena gamtos harmoniją ir gieda ditirambus stepei, kita vertus, jis nepriklauso šiai harmonijai, stebi ją iš šalies ir savo susižavėjimą išreiškia, nusikeikdamas („velniai griebtų tave, stepe, kokia tu graži!“). Subjekto požiūrio sudvejinimas – pagrindinis aprašymo įvykis, perkeliantis dėmesį nuo objekto (stepės) prie ją aprašančio subjekto, t. y. požiūrio taško. Aprašymo siužetu galima laikyti požiūrio taškų kaitą, kuri išryškina subjekto virtualumą ir daugybės pasaulių viename galimybę. Tai barokinis Leibnizo pasaulis, kurio vieningumą užtikrina barokinė projekcija iš viršaus žemyn. Šios projekcijos dėka pasaulis įgyja formą ir kryptį, būdingus kūgiui, piramidei ar kupolui. Gogolio pasakojimas remiasi perspektyva iš viršaus žemyn, kuri sukuria būtent tokios formos pasaulio vaizdą. Stepės peizaže panaudotų barokinių priemonių visuma rodo naujos harmonijos, paremtos kūno pojūčių sinestezija, siekimą.
25
ŠLEKYS, Jonas. "Motiejus Miškinis – literatūros istorikas ir kritikas." Lituanistica 57, no. 4 (October 1, 2011). http://dx.doi.org/10.6001/lituanistica.v57i4.2176.
Full text
26
Jonkus, Dalius. "Formalizmas ir fenomenologija v. Sezemano estetikoje." Problemos, October 24, 2018, 144. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.0.0.12002.
Full textAbstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]Straipsnio tikslas – atskleisti formalizmo ir fenomenologijos sąryšius Vosyliaus Sezemano estetikoje. Sezemanas estetikai skirtuose straipsniuose „Estetinis vertinimas meno istorijoje“ (1922), „Poetinio vaizdo prigimtis“ (1925), „Menas ir kultūra“ (1927) polemizavo su formalistine meno samprata. Tačiau išsamiausiai formalistinės meno sampratos kritika yra atskleista „Estetikoje“ (1970), nuodugniai pristatant estetinės struktūros sampratą. Šiame straipsnyje autorius pirmiausia analizuoja svarbiausius formalistinės meno istorijos bruožus, o tada nagrinėja, kaip Sezemanas meninės formos konceptą transformuoja į estetinės struktūros sampratą. Formalistinė meno analizė atveda nuo grynai autonomiškos formos prie stiliaus, kuris yra siejamas su bendruomenišku buvimu pasaulyje. Regimo vaizdo aspektų analizė parodo, kad regimumas turi būti susietas su regėjimu ir jo nuostatomis. Sezemanas atsisako dualistinės juslinės medžiagos ir inteligibilios formos perskyros ir vietoj jos siūlo estetinės struktūros sampratą. Jis atskleidžia juslinės estetinio objekto struktūros sąryšį su patiriančiuoju subjektu. Estetinė vertybė gali būti atveriama kaip reikšminga tik dalyvaujant subjektui ir turint reikiamą kontempliatyvią nuostatą. Meno analizė turi apimti ne tik individualią objekto išraiškos struktūrų, bet ir suvokimo ir jo nuostatų fenomenologinę analizę. Formalizmo ir fenomenologijos derinys būdingas visiems Sezemano estetikos lygmenims. Struktūrinė analizė atskleidžia meno kūrėjo, meno kūrinio ir meno suvokėjo sisteminį sąryšingumą.
27
Tamošaitis, Mindaugas. "Iš XX a. Lietuvos parlamentarizmo istorijos: deputato Virgilijaus Čepaičio byla ir Seimo nario Vytauto Petkevičiaus valdžios kritika laikraštyje Opozicija." Lituanistica 62, no. 4 (January 20, 2017). http://dx.doi.org/10.6001/lituanistica.v62i4.3427.
Full textAbstract:
Pasirėmus gausia dokumentine medžiaga, straipsnio pirmoje dalyje išsamiai aptariama vieno iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) lyderių – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (1990–1992) deputato Virgilijaus Čepaičio išskirtinio dėmesio visuomenėje sulaukusi byla, kurioje jis viešai buvo apkaltintas sąmoningai bendradarbiavęs su Sovietų Sąjungos specialiąja tarnyba – KGB. Antroje straipsnyje dalyje išskirtinis dėmesys skiriamas visuomenėje prieštaringai vertinamo buvusio LPS Iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Respublikos Seimo nario (1992–1996) Vytauto Petkevičiaus išdėstytai viešai valdžios kritikai jo įkurtame laikraštyje Opozicija. Straipsnio pabaigoje pateikiamas aprašytos V. Čepaičio ir V. Petkevičiaus veiklos bendras įvertinimas.