Zeitschriftenartikel zum Thema „Taiji (philosophie)“
Um die anderen Arten von Veröffentlichungen zu diesem Thema anzuzeigen, folgen Sie diesem Link: Taiji (philosophie).
Geben Sie eine Quelle nach APA, MLA, Chicago, Harvard und anderen Zitierweisen an
Machen Sie sich mit Top-50 Zeitschriftenartikel für die Forschung zum Thema "Taiji (philosophie)" bekannt.
Neben jedem Werk im Literaturverzeichnis ist die Option "Zur Bibliographie hinzufügen" verfügbar. Nutzen Sie sie, wird Ihre bibliographische Angabe des gewählten Werkes nach der nötigen Zitierweise (APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver usw.) automatisch gestaltet.
Sie können auch den vollen Text der wissenschaftlichen Publikation im PDF-Format herunterladen und eine Online-Annotation der Arbeit lesen, wenn die relevanten Parameter in den Metadaten verfügbar sind.
Sehen Sie die Zeitschriftenartikel für verschiedene Spezialgebieten durch und erstellen Sie Ihre Bibliographie auf korrekte Weise.
1
Slote, Michael. „Taiji“. Dao 20, Nr. 3 (23.06.2021): 365–75. http://dx.doi.org/10.1007/s11712-021-09785-w.
Der volle Inhalt der Quelle
2
Roy, Louis. „Revisiter le « Nihilisme »“. Thème 20, Nr. 1-2 (16.10.2013): 147–67. http://dx.doi.org/10.7202/1018857ar.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Au cours de cet essai, nous présentons la pensée de Nishitani, à la fois praticien du zen et philosophe. Nous expliquons les thèmes sur lesquels il se concentra dans son dialogue avec Eckhart, Nietzsche et Heidegger : le grand doute (taigi), la grande mort (taishi), la religion (shūkyō) , la concentration (samādhi, sammai ), l’ego (jiga), le vrai soi (jiko), l’ipséité (jitai, identité profonde), la talité (tathatā, nyojitsu), le rien (mu), la nihilité (kyomu, littéralement : le « rien creux »), la vacuité (kū équivalent japonais du fameux śūnyatā littéralement « ouverture céleste »). Ce penseur alla très loin dans la compréhension d’aspects importants de la philosophie occidentale, qu’il mit en rapport critique avec des convictions qui lui venaient de sa tradition bouddhiste. Cet article s’efforce donc de bien interpréter son approche vigoureuse et originale. Finalement, nous indiquons brièvement des pistes de renouveau pour une réflexion théologique de plus en plus mondialisée, soucieuse non seulement d’explorer les perspectives japonaises, mais encore de réagir avec créativité.
3
Xi, Bai. „Ontological and Cosmological Primordium: Heng 恆 or Hengxian 恆先? An Interpretation of Hengxian Wuyou 恆先無有 “Prior to Heng, There is Nothing”“. Journal of Chinese Philosophy 46, Nr. 1-2 (03.03.2019): 33–43. http://dx.doi.org/10.1163/15406253-0460102004.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
In the statement hengxian wuyou 恆先無有“there is nothing before Hengxian,” the expression hengxian should not be understood as a single concept. It is composed of two parts. Here, heng is used as the highest philosophical concept which expresses the ultimate in the sense of eternity, constancy, uniqueness, and the absolute. In ancient Chinese philosophy, it is similar to some other concepts such as Dao 道 in the Laozi, Taiji 太極 in the Zhouyi, and Taiyi 太一in “Taiyishengshui” 太一生水 from the Guodian corpus. Xian here is used as in heng zhi xian 恒之先, meaning “prior to” or “before.” Therefore, the precise meaning of hengxian is that something before or prior to heng. The proposition hengxian wuyou then can be understood as heng is the uttermost and primal being and there could not be anything before it. Wuyou “nothing” is the essential character or property of heng. Logically, heng 恆 must be the highest philosophical concept of being. According to ancient Chinese cosmology, seeking for the being or beings before or prior to the becoming of the world is the most common method to explain the origin of the universe. One way to assert something is the origin of the universe is to argue that there is nothing before or prior to it. In other words, a cosmology cannot be successfully established until it can identify a fundamental concept, prior to which nothing can be found.
4
Dong Gu, Ming. „The Taiji Diagram: A Meta-Sign in Chinese Thought“. Journal of Chinese Philosophy 30, Nr. 2 (01.02.2003): 195–218. http://dx.doi.org/10.1163/15406253-03002004.
Der volle Inhalt der Quelle
5
GU, Ming Dong. „The Taiji Diagram: A Meta-Sign In Chinese Thought“. Journal of Chinese Philosophy 30, Nr. 2 (Juni 2003): 195–218. http://dx.doi.org/10.1111/1540-6253.00114.
Der volle Inhalt der Quelle
6
Patt-Shamir, Galia. „Reading Taijitu Shuo Synchronously: The Human Sense of Wuji er Taiji“. Dao 19, Nr. 3 (21.07.2020): 427–42. http://dx.doi.org/10.1007/s11712-020-09735-y.
Der volle Inhalt der Quelle
7
Meynard, Thierry. „François Noël’s Contribution to the Western Understanding of Chinese Thought: Taiji sive natura in the Philosophia sinica (1711)“. Dao 17, Nr. 2 (26.03.2018): 219–30. http://dx.doi.org/10.1007/s11712-018-9602-1.
Der volle Inhalt der Quelle
8
Gu, Ming Dong. „The Theory of the Dao and Taiji: A Chinese Model of the Mind“. Journal of Chinese Philosophy 36, Nr. 1 (19.02.2009): 157–75. http://dx.doi.org/10.1163/15406253-03601010.
Der volle Inhalt der Quelle
9
Cheng, Chung-Ying. „Philosophy of the Yijing: Insights into Taiji and Dao as Wisdom of Life“. Journal of Chinese Philosophy 33, Nr. 3 (19.02.2006): 323–33. http://dx.doi.org/10.1163/15406253-03303003.
Der volle Inhalt der Quelle
10
CHENG, CHUNG-YING. „PHILOSOPHY OF THE YIJING: INSIGHTS INTO TAIJI AND DAO AS WISDOM OF LIFE“. Journal of Chinese Philosophy 33, Nr. 3 (September 2006): 323–33. http://dx.doi.org/10.1111/j.1540-6253.2006.00362.x.
Der volle Inhalt der Quelle
11
GU, MING DONG. „THE THEORY OF THE DAO AND TAIJI: A CHINESE MODEL OF THE MIND“. Journal of Chinese Philosophy 36, Nr. 1 (März 2009): 157–75. http://dx.doi.org/10.1111/j.1540-6253.2008.01509.x.
Der volle Inhalt der Quelle
12
Jankauskas, Skirmantas. „Nieko nėra, arba Būties problema sofistų mąstyme“. Problemos 63 (01.01.2015): 62–72. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2003.63.6668.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje nagrinėjami dviejų iškiliausių sofistų - Gorgijo ir Protagoro - mąstymo atgarsiai graikų filoso- fijoje. Tariama, kad sofistų judėjimas savo siekiaís ir prielaidomis yra naujas ir santykinai autonomiškas reiškinys graikų kosme, o dėl to jį reikia legalizuoti. Mėglnama parodyti, kad sofistai jsivelia j filosofinę diskusiją, siekdami prasimušti kosme onto/oginę nišą savo veiklai. Vadovaujantis tokiu požiūriu anali- zuojamas Gorgijo kūrinys „Apie nebūti, arba prigimtį'. Parodoma, kad jame logiškai „sukiršinamos', taigi ir nuvainikuojamos Iigtolínės filosofijos išvados. Daroma išvada, kad taip Gorgijas sukomplikuoja ligtolinį „naivų", arba neproblemišką, graikų filosofavimą, o antra vertus, negatyviai nužymi pamatinę sofistų veik/os prielaidą - žmogaus nuomonės reikšmingumą. Vėliau parodoma, kad tą pačią prielaidą jau pozityviai pagrindžia Protagoras savo garsiuoju žmogaus-mato kriterijumi. Patikslinama, kad šio kriterijaus esmė ta, kad kosmo (Iogo)juslinis permatavimas nureikšmina mąstymą, taigi ir kilusius vidinius prieštaravimas, kartu santykinai išlaisvina kalbą ir sudaro prielaidas sofistiniam iškalbos menui atsirasti. Straipsnis baigiamas išvada, kad sofistų idėjų sąlytis su graikų filosofija privertė graikų filosofas jsisąmoninti pamatines - būties, pažinimo ir vertybių - problemas.
13
Jankauskas, Skirmantas. „Filosofavimas kaip pasiruošimas mirčiai“. Problemos 66 (29.09.2014): 20–31. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2004.66.6630.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje interpretuojama įžanginė Platano dialogo „Faidonas“ dalis, kurioje filosofija aptariama kaip pasiruošimas mirčiai. Laukiančio mirties Sokrato situacija gretinama su Edipo mite aprašytąja karaliaus Edipo tragedija. Parodoma, kad abi situacijas dramatizuoja žinojimu numatoma laisvė. Straipsnyje aptariami būdai, kuriais laisvės ir likimo konfliktą mėgina įveikti Edipas ir Sokratas. Teigiama, kad graikų tragedijoje tik konstatuojamas konfliktas ir sprendimas teįžvelgiamas vienoje iš konfliktuojančių pusiųpaneigiant žinojimą. Graikų filosofijoje, kuri pati yra žinojimas, jau ieškoma pozityvaus sprendimo, palenkiant žinojimą likimui. Tokią graikų filosofijos nuostatą akivaizdžiai išreiškia ir filosofavimo kaip pasiruošimo mirčiai idėja. Parodoma, kad antikos filosofas dėl savo anonimiškumo negali nusavinti jame nutinkančio mąstymo, o todėl tegali būti jame vykstančios skirtingų mąstymo būdų – kasdienio ir filosofinio – kolizijos stebėtojas. Persiimdamas viena iš pusių, bet dėl jau minėto anonimiškumo negalėdamas atsiriboti nuo kitos, savąjį užsiangažavimą filosofavimui jis įsisąmonina su tragiškumo atspalviu. Jis priverstas išsižadėti kasdienio mąstymo, jo tapatinamo su kūnu, taigi išreikštai neigti tą kasdienį gyvenimą, kuriame ir dėl kurio filosofuoja. Mirtis ženklina kasdienio gyvenimo kraštą, todėl orientacija į ją nureikšmina tą gyvenimą, taigi yra prielaida anonimiškam antikos filosofui persiimti kitomis – etinėmis – vertybėmis ir jomis konstituojamu filosofiniu mąstymu.
14
Wei, Yiwei, Peinan Ren, Xiaoyi Wang, Qingxun Meng und Qingjiang Dong. „The Supreme Goodness is Like Water“. Journal of Education, Humanities and Social Sciences 3 (22.09.2022): 46–50. http://dx.doi.org/10.54097/ehss.v3i.1548.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
In China, there are mainly two philosophies that had tremendous impact on our civilization, which are Confucianism and Taoism. Taoism is the only belief system native to China, which had a grander perspective, about the relationship among the universe and human as well as human and human. The most important literature of Taoism is Tao Te Ching. The main doctrines of Tao Te Ching include: a natural state of being and Non-action.To Laozi, the way of water is completely different from the way of people with desire. As the source of life, water nourishes all living things on Earth. Water contributes to the world without regard for gain of loss. Remaining low, level, and quiet, water embraces and reflects everything under heaven. Water is invincible because it desires nothing and contends for nothing. It’s soft but not weak, instead, it’s full of strength. Water has three important virtues we can learn from, Which is “H2O”——humility, harmony and openness. The influence of Taoism lies in every single aspect of Chinese culture, such as traditional Chinese painting, music and Taiji(an ancient but popular Chinese self-defense art). Beyond that, Taoism has broken the boundaries of nations and attracted global attention and recognition. Of all ages, Taoist ideas have invested Chinese culture and art with a unique tone and an aesthetic beauty that emphasize inner spirit rather than outward forms.
15
Briedis, Mindaugas. „P. Tillicho ontologija ir I. Kanto transcendentalinė filosofija“. Problemos 66 (29.09.2014): 32–41. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2004.66.6631.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Vienas žymiausių XX a. religijos filosofų Paulis Tillichas savo sisteminėje teologijoje kritikuoja Kanto nustatytą transcendentalinį horizontą (pažinimo ribas). Kita vertus, konstruodamas tikrovės sampratą, jis pasinaudoja Kanto kategorine analize bei metafizikos kritika. Taigi Tillicho požiūris į Kanto epistemologiją yra polemiškas ir reikalauja gilesnės analizės. Kaip ir Kantas, Tillichas kelia klausimą, ką reiškia egzistuoti ir kaip ši egzistencija susijusi su Dievu. Nors Kanto transcendentalinė dialektika pagrindžia negalimybę įrodyti Dievą intelektinėmis operacijomis, protas gali mąstyti ultimatyvią tikrovę. Abiejų filosofų pagrindinė problema tampa proto taikymas anapus jo teorinės kompetencijos.
16
Ling, Li, und Donald Harper. „An Archaeological Study of Taiyi (Grand One) Worship“. Early Medieval China 1995, Nr. 1 (Juni 1995): 1–39. http://dx.doi.org/10.1179/152991095788305864.
Der volle Inhalt der Quelle
17
Japertas, Mindaugas. „Antirealistiniai argumentai filosofijoje“. Problemos 59 (29.09.2014): 61–76. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2001.59.6832.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje siekiama parodyti vadinamojo realizmo, kaip požiūrio į realybę, taigi ir kaip tam tikros metafizinės realybės teorijos, nekoherentiškumą, svarstant, kodėl filosofo realistinės pozicijos negalima pagrįstai laikyti nuoseklia, suvokiama ir perteikiama mūsų disponuojamais filosofijos terminais. Realizmo nekoherentiškumas atskleidžiamas kritiškai nagrinėjant teorinius keblumus, neišvengiamus „atitikimo“ ir referencijos sampratoms, svarbiausioms ir įtakingiausioms realistinio požiūrio filosofijoje išraiškomis. Straipsnyje taip pat pateikiami argumentai už antirealistinės interpretacijos pranašumą, nurodoma, kad esminė pagrįsto antirealizmo sąlyga yra reikšmės teorija, kurioje atsisakyta objektyvistinės tiesos sąvokos. Ši sąvoka pakeista pragmatistinėmis verifikacijos bei asertibilumo sąvokomis; visas dėmesys sutelktas į episteminį prasmės (t. y. reikšmės žinojimo) aspektą ir prieita prie išvados apie natūralios kalbos sakiniams būdingą reikšmės nedeterminuotumą.
18
Čapanauskas, Tadas. „DVEJOPA MACHINACIJOS SAMPRATA HEIDEGGERIO TECHNIKOS FILOSOFIJOJE“. Problemos 92, Nr. 92 (27.10.2017): 169. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2017.92.10915.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje nagrinėjama dvejopa machinacijos (Machenschaft) samprata Martino Heideggerio technikos filosofijoje. Pirmoji susijusi su Vakarų metafizikos destrukcija (Destruktion) ir jos kulminacija reflektuojama moderniosios technikos plotmėje. Pirmiausiai machinaciją Heideggeris pristato kaip pačios Būties atsivėrimo būdą „pirmoje pradžioje“ (ersten Anfang). Machinacija lemia μετά judesio pamatą, nurodantį į nuolatinę transcendencijos aspiraciją bei „techninį“ esinių atvėrimo pobūdį, nors savo „pajėgumų“ prasme machinacija graikų metafizikoje dar glūdi implicitiškai. Eksplicitiškai machinacija pasirodo tik moderniojoje technikoje. Kiek kitokią machinacijos sampratą galime aptikti Heideggerio „Juoduosiuose sąsiuviniuose“ (Schwarze Hefte), rašytuose 1931–1938 m. Juose pačią modernybės epochą filosofas pristato kaip machinaciją. Taigi straipsnyje siekiama išryškinti šių dviejų Heideggerio sampratų jungtį, kuri yra machinacijos galios (Macht) augimo tikrovės atžvilgiu nuoroda.
19
Morkūnienė, Jūratė. „Marksistinis humanizmas ir etika“. Problemos 13 (19.09.2014): 50–57. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1974.13.5539.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje siekiama patikslinti marksistinio humanizmo sąvokos apibrėžimą ir taip atskirti jį nuo marksistinės etikos problematikos. Humanizmas išreiškia dialektinę materialistinę žmogaus koncepcijos esmę: tai sąvoka, apimanti bendriausius ir esminius žmogaus visuomeninio išsilaisvinimo bruožus. Marksistinis humanizmas yra kriterijus, kurio dėka galima nustatyti moralės teorijos ir pačios moralės pažangumą. Visuomenės, taigi ir moralės, humaniškumo laipsnis priklauso nuo to, kiek ji įvaldo gamtą ir savo pačios būtį. Straipsnyje argumentuojama, kad marksistinio humanizmo ir etikos tapatinimas arba nepakankamas atskyrimas veda į abstraktųjį humanizmą. Marksistinio humanizmo ir etikos teorijose yra išryškinamos, formuojamos bei skatinamos tokios elgesio normos, kurios prisideda prie efektyviausio gamtos ir visuomenės pertvarkymo. Moralinis tobulėjimas čia yra tik viena realaus humanizmo formavimosi pusių. Iš marksistinio humanizmo teorijos kyla reikalavimas sukurti tokį žmogaus įsijungimo į istorinį procesą būdą, kuris sudarytų sąlygas visapusiškiems individo sugebėjimams pasireikšti.
20
Tytmonas, A. „Religijos struktūros problema“. Problemos 25 (29.09.2014): 107–14. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1980.25.6283.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje pateikiama religijos struktūros problemai skirtų marksistinių religijotyrininkų tyrimų apžvalga. Mokslinis religijos struktūros supratimas ypač būtinas visuomenės sekuliarizacijos ir religijos nykimo sąlygomis, kai galima sąmoningai reguliuoti bei valdyti šiuos procesus. Religija apibrėžiama kaip vieninga sistema tikėjimų ir apeigų, turinčių reikalą su šventumu, t. y. su atskirais draudžiamais daiktais, tikėjimais ir apeigomis, kurie sujungia į vieną moralinę bendruomenę, vadinamą bažnyčia, visus tuos, kas jų laikosi. Straipsnio autorius pasiūlo tokią religinės struktūros schemą: pagrindinis religinės sistemos elementas yra religinė sąmonė, ją kasdienėje praktinėje tikinčiųjų veikloje realizuoja religinis kultas, kuris neįmanomas be religijos išpažinėjų ryšių, susivienijimų tikėjimo ir apeigų bendrumo. Trečiasis struktūrinis religijos komponentas – religinė organizacija. Visuomenė savo ryšius su religija įformina tam tikromis socialinėmis organizacijomis, kitaip tariant, religiją visuomenė institucionalizuoja, taigi tam tikrame visuomenės raidos etape religija įgyja socialinės institucijos statusą.
21
Krakauskas, Edmundas. „Istorija visuotinio reiškinių ryšio požiūriu“. Problemos 34 (29.09.2014): 18–23. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1986.34.6495.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnis skirtas istoriškumo principui aptarti. Šis principas sietinas su materialistinės dialektikos išskyrimo principu – kad reiškinys galėtų būti paaiškinamas, jis turi būti išskiriamas iš kitų reiškinių, apibūdinama jo vidinė sandara. Marksistinėje istoriografijoje iškeltas uždavinys – nušviesti, kiek galima, visų Žemės kraštų istoriją, taigi būtina gilintis į kiekvieną kraštą atskirai, aiškinti atskiro krašto istorijos ypatybes. Taip galima sukurti bendresnį, platesnį istorijos vaizdą. Aptariamas visuotinio reiškinių sąryšio principas materialistinėje dialektikoje. Marksizmo pradininkai išaiškino pasikartojančius sąryšius tarp materialaus, ekonominio ir dvasinio gyvenimo reiškinių įvairiais žmonių istorijos tarpsniais, atskleidė visuomenės raidos dėsningumus. F. Engelsas, aiškindamas žmogaus raidos, tikrovės pažinimą, gilinosi ir į karybos sritį ir šios srities žinias panaudojo bendriems žmonių visuomenės supratimo klausimams pagrįsti. Kai kurie buržuaziniai istorijos filosofai neigia konkrečios istorijos reikšmę visuotinio sąryšio principui pagrįsti. Tikslesnis, rišlesnis žmonių istorinės raidos tyrimas yra viena iš esminių sąmoningumo ugdymo prielaidų.
22
Meščeriakova, Natalija. „Biologija ir gamtamokslinio mąstymo stiliaus raida“. Problemos 20 (29.09.2014): 39–44. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1977.20.5692.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje apžvelgiama mokslinio mąstymo stiliaus raida. Teigiama, kad mokslo pagrindai formuojasi veikiant mąstymo stiliui, taigi, jų peržiūrėjimas reiškia ir perėjimą prie naujo stiliaus. Šis procesas visada pralenkia revoliucinius pakitimus atskiruose moksluose, nes tol, kol naujasis stilius neįsitvirtina, mokslas patenka į krizinę būklę. Autorės nuomone, naujojo mokslinio mąstymo stiliaus formavimasis prasidėjo XX a. septintajame dešimtmetyje, o jį lėmė revoliucinė biologijos mokslų raida. Aptariami biologijos revoliuciniai atradimai (ląstelės reguliatorika, funkcinių sistemų teorija, sistemų genezės teorija, reflekso rato koncepcija ir kt.). Autorė teigia, kad būtent biologijos raida gamtos mokslams galutinai padėjo pereiti į sąmoningą dialektišką mąstymą. Tikslinės determinacijos principo biologijoje įvedimą apibendrina tiek kasdieninio, tiek teorinio mąstymo bene sunkiausiai įsisavinami ir dėl to patys drąsiausi gamtotyros istorijoje bandymai susieti priešybes. Biologijoje nugalimas skirtingų tyrimo principų dualizmas arba priešpriešinimas. Kita vertus, išryškėja kitos tokio paties pobūdžio problemos (sintezės problema, sistemiškumo ir evoliucijos principų vienybė ir kt.).
23
Tamošiūnienė, Inesa. „L. Karsavino etinių pažiūrų ontologiniai pagrindai“. Problemos 27 (29.09.2014): 65–71. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1982.27.6310.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnis skirtas XX a. pradžios religinės pakraipos rusų idealistinės filosofijos atstovo L. Karsavino etinių pažiūrų ontologiniams pagrindams aptarti. Gėrio ir blogio problema jo etinėse pažiūrose užima centrinę vietą. Spręsdamas šią problemą, L. Karsavinas vadovavosi visuotinybės principu, kuris reiškia pasaulio (gamtos, visuomenės) vienumą su jo kūrėju – Dievu. Dievas, kaip visuotinybė, absoliuti būtis, iš nieko kuria pasaulį, empirinę būtį. Absoliuti visuotinybė, kuri yra tobula, suteikia pasauliui visas savybes, taigi ir moralines. Visuotinybė yra objektyvus gėrio pagrindas, gėrio ir dorumo kriterijus, absoliutus dorumo principas, visuotinė norma ir dorovinis idealas. Blogio egzistavimą pasaulyje sąlygoja žmogaus laisva valia, kuria jis apdovanotas Dievo. Tobulėjant tvariniui, išnyksta ribos tarp gėrio ir blogio, nes blogis yra tik gėrio momentas: visuotinybės idėja įveikia gėrio ir blogio prieštaringumą. L. Karsavinas tęsia visuotinybės filosofijos tradiciją, kuri jo filosofijoje reiškiasi kaip pirmtakų pastangų susintetinti krikščionybės mokymą su neoplatonizmo elementais tęsinys.
24
Jankauskas, Skirmantas. „Modernizmas: meno dehumanizacija?“ Problemos 35 (29.09.2014): 75–80. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1986.35.6537.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje aptariama meno dehumanizacijos problema ispanų filosofo O. y Gasseto darbuose. XIX a. pabaigoje prasidėjusi meno metamorfozė sunkiai tilpo į ankstesnės meno raidos rėmus ir buvo pavadinta modernizmo fenomenu. Šį fenomeną filosofas siejo su meno dehumanizacija ir paradoksaliai vertino tai kaip pozityvų poslinkį. Jo nuomone, naujosios muzikos, naujojo meno apskritai nepopuliarumas sietinas su pačia šio meno prigimtimi: jis nėra orientuotas į daugumos skonį, bet kuria savarankišką estetinių vertybių pasaulį, kuriame forma įgyja autonomišką reikšmę. Taip sukonstruoti meno kūriniai juos stebint reikalauja išlaikyti distanciją, taigi, reikalauja kontempliatyvaus, o ne vartotojiško santykio su jais. Naujasis menas ne tiek vengia vaizduoti žmogiškus dalykus, kiek siekia juos neatpažįstamai deformuoti. Naujojo meno intranscendentinė orientacija liudija, kad menas pakeitė savo vietą žmogiškosios veiklos ir interesų hierarchijoje. Meno dehumanizacijos problema aptariama platesniame Vakarų Europos kultūros krizės kontekste. Kritikuojamas menas menui principas. Pateikiama K. Marxo meno samprata.
25
Lu (盧正恒), Zhengheng, und Yinong Huang (黃一農). „A New Study of the Title of the Reigning Dynasty during the Pre-Qing Period“. Journal of Chinese Humanities 9, Nr. 1 (30.03.2023): 77–99. http://dx.doi.org/10.1163/23521341-12340146.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Abstract What was the title of the reigning dynasty from the time when Nurhachi assumed the title of “khan” to the time when Hong Taiji declared himself emperor? There remains controversy among scholars as to whether the title “Jin” 金 or “Later Jin” 後金 was used, or if both were in use during different periods. Based on voluminous historical sources dating to the pre-Qing period, which have been published and even digitized in recent years, in addition to conducting the first comprehensive search of relevant Manchu and Chinese sources as well as artifacts, the authors have confirmed that there is no conclusive evidence proving that “Later Jin” was once used as the title of the reigning dynasty. Based on over a hundred instances of official usage of the title “Jin,” the authors have also concluded that the title of the reigning dynasty remained “Jin” during the entire pre-Qing period and that “Tianming” (Mandate of Heaven) was not the title of an emperor’s reign.
26
Park, Seungbae. „The Supremacy of IBE over Bayesian Conditionalization“. Problemos 103 (25.04.2023): 66–76. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2023.103.5.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Van Fraassenas savąją pragmatinę mokslinio aiškinimo teoriją paremia Bayeso sąlyginės tikimybės matu ir kartu, priešingai nei teigia Prasetya, jos patvirtinimui panaudoja geriausio paaiškinimo išvedimą (GPI). Priešingai nei mano van Fraassenas, Bayeso sąlyginės tikimybės skaičiavimas negali būti atliktas pirmiausia nepritaikius GPI. Argumentas, apeliuojantis į blogų aibę, kurį naudoja van Fraassenas kritikuodamas GPI, grįžta bumerangu į pragmatinę teoriją ir Bayeso sąlyginę tikimybę, taigi tampa argumentu prieš van Fraasseną ir Prasetyą.
27
Ott, Margus. „Deleuzian (Re)interpretation of Zhu Xi“. Asian Studies 8, Nr. 2 (20.05.2020): 281–310. http://dx.doi.org/10.4312/as.2020.8.2.281-310.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
I propose an interpretation of Zhu Xi 朱熹 (1130–1200) seen through the ontology of Gilles Deleuze. Zhu Xi is one of the most prominent Chinese philosophers, the figurehead of the so-called Neo-Confucian school, and Deleuze is arguably one of the most important Western philosophers of the twentieth century. Both philosophers presented an ontology of differentiation, whose main aspects or stages I try to analyse in the paper: Deleuze’s notions of the virtual, dark precursor, field of individuation, intensities and the actual; and parallel to these, Zhu Xi’s notions of the veins (li 理), supreme ultimate (taiji 太極), energy (qi 氣), and things (wu 物). It is argued that a Deleuzian (re)interpretation of Zhu Xi is possible and that it may open new tools of analysis for studying Chinese philosophy as well as create a conceptual space that can bring together concepts and practices from different traditions.
28
Jankauskas, Skirmantas. „Faidras: logografijos spindesys ir skurdas“. Problemos 72 (01.01.2007): 178–200. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2007.0.2030.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Platono dialoge „Faidras“ galima išskirti dvi santykiškai autonomiškas dalis – tris kalbas apie meilę, apimančią pirmąją, ir iškalbos meną, aptariančią antrąją. Straipsnyje nagrinėjama antroji dialogo dalis, kurioje Platonas mėgina pasiaiškinti kalbėjimo ir rašymo problemas. Tos problemos kyla ne vien dėl pačia dialogo struktūra provokuojamo poreikio pagrįsti jame užrašytų kalbų pranašumus ir trūkumus. Plačiau žvelgiant, filosofavimas skleidžiasi kaip rašte realizuojama veikla, taigi anksčiau ar vėliau turi iškilti filosofavimo ir rašymo santykio problema. Straipsnyje parodoma, kad bene daugiausia susiejant filosofavimą ir rašymą nuveikia sofistai, kurie, kurdami savąją retoriką, iš dalies autonomizuoja iškalbos meną (τεχνη). Platonas naudojasi sofistikos vaisiais ir pajungia tą meną filosofiją apibrėžiančioms vertybėms. Nusavinant iškalbos meną filosofijos reikmėms, jis virsta dialektiškai specifikuotu teorinio mąstymo įnagiu. Dialektinis mąstymas realizuojasi rašte, kuris apnuogina to mąstymo autonomiškumą. Mąstymo autonomiškumas atskleidžia jo konstruktyvumo galimybes, tačiau kartu ir ribotumą asimiliuojant (įkeliant į raštą) filosofijai rūpimus etiškuosius turinius. Raštas Platonui kelia dviprasmiškus jausmus: jis smerkia raštą dėl jo kurtumo gyvam filosofavimui, tačiau jau nebegali juo nesinaudoti kaip filosofavimo įrankiu. Todėl raštą jis ir vadina narkotiku.
29
Jekentaitė, Leonarda. „Kategorinis I. Kanto imperatyvas džiazuojančioje epochoje“. Problemos 72 (01.01.2007): 156–64. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2007.0.2033.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į radikaliai pasikeitusį filosofinio mąstymo stilių, kurį dažnai galima pavadinti džiazavimu. Lyginant šiuolaikinį ir trijų I. Kanto Kritikų mąstymo būdą, pastarasis dabar atrodo per daug sunkiasvoris ir nuobodus. Nepaisant to, kantiškasis palikimas išlieka vienas aukščiausių žmonijos laimėjimų. Tęsiant muzikines paraleles, galima sakyti, kad jo esmė gali būti nuodugniai suprasta ir įvertinta tik priėmus jo visą išsklaidą „vienu akordu“ (M. Mamardašvilio apibūdinimas), kaip tam tikrą muzikalią vienovę. Džiazo dvasia su jos ekstatiniu spontaniškumu, improvizacija ir laisvomis asociacijomis giliai persmelkė visą šiuolaikinės Vakarų kultūros gyvenimo ir mąstymo būdą. Dabar jame gerokai daugiau bendrumo su menais ir estetika nei mokslu ir teorija, jame daugiau ironijos, žaidybiškumo, ekspresyvumo ir narciziškumo. Pavyzdžiai vis dažniau imami iš vizualiųjų menų, grožinės literatūros ir filmų, be ypatingo dėmesio etinei atsakomybei Tai galėtų būti apibūdinama kaip vyraujančio ekstatinio, empiriškai orientuoto – Pathos santykio su realybe išraiška. Savuoju kategoriniu imperatyvu Kantas įžvelgė, kad Pathos (aistrų) logika yra „išsibarstanti“ atsitiktinumais individualios patologijos kelias. Taigi, kad nebūtų prarastas sveikas protas, būtina išlaikyti bendrą atskaitos sistemą, aukščiausią aistrą: pagarbą ir atsakomybę universalizuojančiai kiekvieno iš mūsų jėgai – etiškai orientuotam tikėjimui žmonijos galia, glūdinčia kiekviename žmoguje.
30
Žukauskaitė, Audronė. „Tikrovės postmodernios grimasos“. Problemos 64 (01.01.2015): 89–96. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2003.64.5357.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
SStraipsnyje detaliai analizuojama tikrovės sąvoka, kuri interpretuojama kaip teorinis įrankis, leidžiantis pasiprie šinti postmodernioms diskurso teorijoms. Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas tikrovės sąvoką pasiskolina iš Jacques'o Lacano psichoanalizės; Žižeko teigimu, tikrovė yra nereprezentuojamas, trauminis branduolys, plytintis "kažkur anapus" simbolinės tvarkos. Remdamasis šia tikrovės samprata, Žižekas kritikuoja postmodernias diskurso teorijas, negalinčias paaiškinti, kas yra anapus diskurso ir kaip įmanoma apibrėžti paties diskurso ribas. Judith'os Butler ir Charles'o Shepherdsono kritika atskleidė Žižeko pozicijos prieštaringumą: net jei teigiame, jog tikrovė sukuria diskurso ribas, šias ribas galime aptikti tik remdamiesi diskursyviomis praktikomis. Atsižvelgdamas į kritiką, Žižekas patikslino savo koncepciją: dabar tikrovė yra ne transcendentinis anapus, kurį veltui bando įvardyti simbolinė reikšmės struktūra, bet tai, kas priklauso simbolinei tvarkai. Kitaip tariant, tikrovė negali būti įvardijama ne dėl to, kad ji yra išoriška simbolinei tvarkai, bet dėl to, kad ji šiai tvarkai priklauso, yra jos vidinė riba. Tačiau ši tikrovės aiškinimo versija, interpretuojanti tikrovę kaip vidinę simbolinės reikšmės struktūros ribą, darosi paradoksaliai artima postmodernioms diskurso teorijoms. Taigi tikrovės sąvokos apibrėžimai reflektuoja "postmodernaus proto antinomiją": tiesioginė nuoroda į tikrovę rodosi per daug naivi, jog būtų laikoma filosofiniu problemos sprendimu, o postmoderni diskurso ideologija yra autoreferentiška ir nepajėgi nurodyti nieko anapus savęs. Straipsnyje analizuojamos tikrovės sąvokos implikacijos seksualinio, etinio ir politinio diskurso plotmėje, be to, keliamas klausimas, kokias "realias" reikšmes slepia filosofinio "tikrovės sugrįžimo" simptomai.
31
Müürsepp, Peeter. „Aristotelio stygius šiuolaikiniame moksle“. Problemos 64 (01.01.2015): 111–23. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2003.64.5359.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Ypač sparti gamtamokslio pažanga ir stulbinantys praktiniai jo taikymai XVII a. lėmė kvantitatyvinės metodologijos įsivyravimą, taigi ir sprendimą, jog Aristotelis paseno ir tapo nebeaktualus mokslo pažangos prasme. Parmenidiškomis idealizuotų abstrakčių esinių paieškomis grįsta tendencija truko keletą šimtme čių, o jos kulminacija buvo pragmatistinė-pozityvistinė mokslo samprata. Tik paskutiniame XX a. trečdalyje susigriebta, kad analitinės filosofijos propaguojamas kiekybinis požiūris paverčia mokslą instrumentiškai efektyvia, tačiau ne atveriančia, o veikiau pasaulį paslepiančia veikla, t. y. buvo suvoktas pasaulio suprantamumo stygius, principinis kitokių metafizinių prielaidų poreikis. Taip paskutiniais XX a. dešimtmečiais atsigręžta į Aristotelio idėjas. Aristotelio renesansą filosofinėje mokslo refleksijoje paskatino D. W. Grahamas, atkreipęs dėmesį į tai, kad būta dviejų Aristotelių: Organono Aristotelio - logiko, retoriko, ir Aristotelio - fizinių ir metafizinių traktatų autoriaus. Kaip tik antrasis susigrąžino tyrinėtojų dėmesį. Vienas ryškiausių bandymų atskleisti šiandien aktualias Aristotelio pažinimo interpretacijos ypatybes buvo prancūzų matematiko ir filosofo R. Thomo mokslo koncepcija. Joje Aristotelis iškyla kaip intuityvus mąstytojas, kaip fenomenologas. Thomas didžiojo stagiriečio filosofijoje netgi įžvelgė šiuolaikinės topologijos prielaidas ir pateikė svarbiausius argumentus įrodinėdamas, kad būtent aristoteliškų kvalitatyvinių idėjų stokoja šiuolaikinis mokslas, vedantis į anonimizuojančią pasaulio fragmentaciją. Šiame straipsnyje analizuojamas dviejų Aristotelių skirties aktualumas, aptariami R. Thomo bei kitų mąstytojų, mėginančių grąžinti į pasaulį suprantamumą, argumentai. Autorius daro išvadą, kad Thomo bandymas pademonstruoti stagiriečio aktualumą nebuvo pakankamai sėkmingas, tačiau pati intencija grįžti prie kvalitatyvinio požiūrio moksle yra neabejotinai šiuolaikiška, aktuali ir plėtotina.
32
Stoškus, Mindaugas. „POLITIKOS MOKSLO ATSIRADIMO FILOSOFINĖS PRIELAIDOS“. Problemos 79 (01.01.2011): 115–28. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2011.0.1322.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje analizuojamos pagrindinės politikos mokslo atsiradimo prielaidos. Įprasta manyti, jog politikos mokslo gimimą iš esmės lėmė pozityvizmo filosofija. Šiame straipsnyje bandoma parodyti, kad tam tikros politikos mokslo prielaidos buvo suformuotos gerokai anksčiau. Klasikinės politikos sampratos atmetimas ir naujos, modernios politikos sampratos formavimasis, pastebimas jau Renesanso pasaulėjautoje, N. Machiavelli’o ir Th. Hobbeso politinėse teorijose, leido iškelti žmogaus ir politikos „konstruojamumo“ idėjas. Teigiama, jog moderni politikos samprata buvo viena iš būtinų politikos mokslo sąlygų. XVII a. mokslo revoliucija paskatino mąstytojus į filosofiją perkelti gamtos mokslų metodus. Gamtos mokslų metodais pakelti filosofiją į naują mokslinį lygmenį buvo vienas didžiausių daugelio Apšvietos filosofų tikslų. Taigi, kai pozityvistai prakalbo apie būtinybę sukurti naujus pozityvius mokslus apie žmogų ir visuomenę, intelektualiems pokyčiams jau buvo visiškai pasirengta.Pagrindiniai žodžiai: Renesansas, Apšvieta, pozityvizmas, Millis, Comte’as.Philosophical Presuppositions of the Emergence of Political ScienceMindaugas Stoškus SummaryThe paper deals with the main presuppositions of the emergence of political science. The aim is to show that the rupture in the history of political philosophy in the Renaissance, the refusal of the classical political thought about human nature as zoon politikon and about purpose of state, and the birth of modern political ideas about politics as mechanics, was conditio sine qua non for the emergence of the new political science. Main philosophers who initiated this rupture were N. Machiavelli and Th. Hobbes. The 17th century scientific revolution and Enlightenment helped to bring the methods of natural sciences into philosophy. All those ideas were fused together in Positivism which played a pivotal role in the emergence of Political science.Keywords: Renaissance, Enlightenment, positivism, Mill, Comte.
33
Pruskus, Valdas. „KULTŪRINIO KAPITALO RAIŠKOS YPATUMAI“. Problemos 67 (01.01.2005): 48–62. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2005..4092.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje aptariamos sociologinės ir ekonominės kultūrinio kapitalo sampratos. Analizuojami kultūrinio kapitalo egzistavimo pavidalai ir jų ypatumai, kultūrinio ir natūraliojo kapitalo panašumai bei skirtumai. Kultūrinis kapitalas suprantamas kaip kultūrinių gėrybių (kultūros produktų ir paslaugų) šaltinis, kuris jas teikia dabar gyvenantiems ir privalės teikti ateityje. Kaip pavienis individas ar visuomenė, mes galime pabloginti arba pagerinti kultūrinio kapitalo būklę. Siekdami savo asmeninių ir visuomeninių tikslų, stengiamės kultūrinį kapitalą valdyti. Parodoma, kad jis gali esmingai veikti ekonomikos raidą, tapdamas instrumentu, leidžiančiu ekonomikos „paraiškas“ (pasiekimus) kultūriškai pripažinti, įsisavinti ir atitinkamai išreikšti, taigi kurti aukštesnio lygio socialinio gyvenimo kokybę. Kaip ekosistemos palaiko biosferą, taip kultūrinis kapitalas ir jo infrastruktūros palaiko socialinį universumą (visuomenės stabilumą), kartu sudarydami sąlygas esmingai plėtoti ekonomikos galias.Prasminiai žodžiai: kultūrinis kapitalas, natūralus kapitalas, žmogiškasis kapitalas, kultūrinė įvairovė, socialinio teisingumo rodikliai.
CULTURE CAPITAL AND PECULARITIES OF ITS EXPRESSIONValdas Pruskus
Summary Despite the recognition of the importance of culture in modern society the main attention is paid to the production of economical goods. In its turn it requires from economical subjects specific things (corresponding abilities and skills) and puts its own requirements, including that of creativity. On the other hand it’s obvious that it is necessary in producing not only economical but also cultural values (products and services). Economy and culture, though different as such are the two most important fields of human activity, so it is possible to assume that expression of creativity distinguishes itself by certain originality. The author investigates creativity as the process of making rational decisions by an individual and as manifestation of irrational powers of an artist (creator), analyses costs of cretion of a cultural value as well as ways of the increase of income for works of art. On the ground of the three elements of creativity (imagination, sound keenness of wit, taste) peculiarities of creativity are revealed in creating economical and cultural values.Keywords: cultural and economical values, creativity, making rational decisions, imagination, taste, consumer behaviour in the market.
34
Milerius, Nerijus. „APOKALIPSĖS KINAS KAIP KONTRFAKTINIS FENOMENAS“. Problemos 81 (01.01.2012): 165–75. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2012.0.1282.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje analizuojamas pramoginio apokalipsės kino ir kasdienybės santykis. Kinematografinius pasaulio pabaigos vaizdus ir kasdienybę įprasta traktuoti per jų tarpusavio opoziciją. Tačiau straipsnyje parodoma, jog tokia įprasta traktuotė yra smarkiai modifikuojama, jei domėn priimama kasdienybės kontrfaktinių negatyvių galimybių sritis.Kaip argumentavo anglų teoretikas A. Giddensas, įprastoje kasdienių veiksmų, įvykių ir situacijų tėkmėje kontrfaktinės negatyvios galimybės yra suskliaustos ir užblokuotos, nes gresia kasdienio subjekto egzistencijai. Kad ir kokios, globalios ar lokalios, būtų kontrfaktinės galimybės – nuo Armagedono iki banalaus komiško eksceso, – jos neutralizuojamos kaip ardančios įprastos kasdienybės nustatytą tvarką.Apokalipsės kinas aktyvuoja suskliaustas kontrfaktines galimybes, bet kartu sukuria specifinį mechanizmą jas neutralizuoti. Taigi tai, kas kasdienybėje funkcionuoja savaime, beveik automatiškai, apokalipsės kine eksploatuojama intencionaliai. Kinematografiniame santykyje „matyti–būti matomam“žiūrovui suteikiama privilegijuota pozicija, leidžianti matyti, bet išlikti nematomam, nepaveiktam globalių destrukcijos vaizdų.Pagrindiniai žodžiai: apokalipsės kinas, kasdienybė, negatyvios kontrfaktinės galimybės. Apocalypse Cinema as Counterfactual PhenomenonNerijus Milerius SummaryThe article deals with the relationship of apocalypse cinema genre to the everyday. Usually cinematic images of the end of the world and the routine everyday are treated through the prism of their mutual opposition. It is argued, however, that such interpretation should be essentially modified, by taking into account the realm of the negative counterfactual possibilities of the everyday.As Anthony Giddens has put it, in the habitual flow of everyday actions, events and situations, counterfactual negative possibilities are bracketed out and blocked, since negative counterfactual world threatens the self-identity of the everyday subject. All the counterfactual possibilities, irrespective to theirlocal or global character, small misunderstandings or Armageddon, are neutralized as something that destroys the pre-established everyday order. Apocalypse cinema activates bracketed counterfactual possibilities but also creates the special mechanism to neutralize them. Procedure, which functions in the ordinary everyday automatically, is created intentionally in the apocalypse cinema. In the cinematic relationship “to see – to be seen”, a spectatoris given the privileged position that allows him/her to see, but remain unseen, not affected by the images of the global destruction.Key words: apocalypse movie, the everyday, negative counterfactual possibilities.
35
Miao (苗潤博), Runbo. „A Political Time Rewritten: Revisiting the Founding Year of the Khitan Empire“. Journal of Chinese Humanities 9, Nr. 1 (30.03.2023): 24–40. http://dx.doi.org/10.1163/23521341-12340143.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Abstract Materials dating from the Liao dynasty usually record the founding year of the Khitan Empire as 907; this was done deliberately, rather than it being caused by the negligence of historians. The official history records of the Khitan Empire contain two completely different narratives of the founding year: the account of “Junji Taiyi deity Repeatedly Appearing” from the “Biography of Taizu” in Liaoshi reflects the original appearance of the history of the empire foundation period in the first year of the Shence era (916). Other records were reworded by later historians, which caused the contents of these originally clear records to become completely blurred and concealed. This rewriting process may have been completed in the thirteenth year of the Zhongxi era (1044) during Emperor Xingzong’s reign; the records advance Emperor Taizu’s rise to the throne to the year that the Tang dynasty was destroyed. That year was essential in reconstructing the founding history of the Khitan Empire and a narrative showed a strong tendency to orthodoxy in the late Liao dynasty. This article offers further reflection on the portrayal of a political epoch in historical records from a dynamic and productive angle.
36
Mickunas, Algis. „ACCESSING SOCIAL THEORY THROUGH CIVILIZATION“. Problemos 82 (01.01.2012): 70–84. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2012.0.727.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
The scientific modern Western pronouncement that everything has to be treated with objective impartiality requires the positing of our own culture as one among others, having no value claim to be privileged in its various pronouncements. The claim to scientific objectivity is an aspect of Western modern culture and belongs only to its interpretive context. Hence, the very claim to Western scientific superiority as having methods to access all phenomena objectively is a culture bound position that cannot be universal. After all, “objectively speaking” other cultures, as equal, have very different understandings that do not include such tandems as “objectivity” or for that matter “subjectivity.” Culturally objectively speaking, we cannot deny them their different reading of cultural, and indeed all other, phenomena. To say that the others are wrong would be tantamount to saying that we have a criterion of the “right culture” which belongs only to our culture. But in this sense, one abolishes the treatment of other cultures as given objectively and equivalently. We then would posit our scientific culture as universal and require that all others interpret themselves in terms of our own requirements. If social theory is part of modern western culture, then it is limited by that culture and cannot claim universality.Keywords: civilizational awareness, common daily world, life world, transitional awareness.Socialinė teorija civilizacijos požiūriuAlgis MickūnasSantraukaModerni mokslinė Vakarų nuostata, kad viskas turi būti traktuojama objektyviai ir nešališkai, reikalauja mūsų pačių kultūrą priimti kaip vieną iš daugelio, nesuteikiant privilegijuoto statuso jokioms jos formoms. Mokslinio objektyvumo reikalavimas yra šiuolaikinės Vakarų kultūros bruožas ir priklauso tik jos interpretaciniam kontekstui. Taigi, pati Vakarų mokslo pretenzija į metodų, leidžiančių pažinti visus reiškinius objektyviai, monopolį yra kultūriškai sąlygota ir negali būti universali. Kitoms kultūroms, kaip lygioms, būdingos visai kitokios nuostatos, kuriose nerasime Vakarams įprasto „objektyvumo“ ir „subjektyvumo“ tandemo. Kultūriškai objektyviai kalbant, mes negalime paneigti kitokio jų kultūrinių ir kitokių fenomenų supratimo. Sakyti, kad kiti klysta, yra tas pat, kas teigti, jog turime teisingos kultūros kriterijų, kuris priklauso tik mūsų kultūrai. Taip būtų neigiamas kitų kultūrų traktavimas kaip objektyviai duotų ir lygiaverčių. Taip mes laikytume savo mokslinę kultūrą universalia ir reikalautume visas kultūras interpretuoti pagal mūsų kultūros standartus. Jei socialinė teorija yra modernios Vakarų kultūros dalis, ji turi išlikti toje kultūroje ir negali pretenduoti į universalumą.Pagrindiniai žodžiai: civilizacinis supratimas, kasdienis pasaulis, gyvenamasis pasaulis, pereinamasis supratimas.
37
Jonkus, Dalius. „JUSLIŠKUMO SAMPRATOS TRANSFORMACIJOS ŠIUOLAIKINĖJE FENOMENOLOGIJOJE“. Problemos 82 (01.01.2012): 18–26. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2012.0.724.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Klausimas apie transcendenciją šiuolaikinės fenomenologijos diskusijose susiejamas su klausimu apie jusliškumą. Jutimai tradiciškai suvokiami kaip išorybės ir vidujybės tarpininkai. Nagrinėdamas objekto duotį patirtyje Edmundas Husserlis įsteigia materijos ir formos perskyrą. Grynieji įspūdžiai pateikiami kaip tokia pirminė patyrimo medžiaga, kuri tampa prasminga tiktai per intencionalų formavimą. Michelis Henry supriešina materialią ir intencionalią fenomenologiją. Jis siekia parodyti, jog be grynųjų įspūdžių analizės nebūtų galima ir intencionali fenomenologija. Henry mano, kad Husserlis aiškiai neatsako į klausimą apie juslinės materijos ir intencionalios formos santykį. Be to, jis teigia, jog Husserlis šį santykį interpretuoja pripažindamas intencionalios formos pirmenybę. Taigi Henry siekia reabilituoti materialinę fenomenologiją, nes būtent joje t. y. juslinėje materijoje, kaip tik ir glūdi, jo manymu, bet kokios pirminės duoties paslaptis. Šis posūkis į materialiąją fenomenologiją reabilituoja „gyvenimo imanencijos“ filosofiją. Tačiau Wilhelmo Schapo, Martino Heideggerio ir Maurice’o Merleau-Ponty pateikti fenomenologiniai aprašymai parodo, kad jusliškumas yra ne imanencijos ir transcendencijos tarpininkas, bet tokia transcendentali empirijos plotmė, kurią įmanoma aprašyti tik atmetant grynųjų įspūdžių sampratą.Pagrindiniai žodžiai: hiletiniai duomenys, intencionali forma, jusliškumas, fenomenologija.Transformation of the Notion of Sensibility in Contemporary PhenomenologyDalius JonkusSummaryThe question about transcendence in the contemporary phenomenology is related to the conception of sensibility. Michel Henry and Emanuel Levinas from one side and Aron Gurwitsch and Maurice Merleau-Ponty from the other side have totaly different understandings of sensibility. Analysing sensibility, Husserl elaborates a distinction between hyletic data and animating noesis. He claims that, from one side, hyle itself means nothing without intentional morfe, and, from the other side, the intuitive presentation of an object arises only on the basis of experienced complex of sensations. Michel Henry finds striking contrast between material and intentional phenomenology. He states that without pure impressions intentional phenomenology is impossible. According to him, Husserl gives preference to the intentional morfe and leaves behind the pure impression of sensuous hyletic data. Michel Henry’s task is to rehabilitate material phenomenology, he stresses that sensuous data keeps the secret of primal experience. This turn to material phenomenology rehabilitates „immanence of life“ and creates new form of empiricism. Aron Gurwitsch criticizes construction of hyle-morfe distinction. He claims that descriptive analysis of direct experience fails to ascertain such an intermediary stratum. Also phenomenological description demonstrates that sensibility is not a mediator between immanence and transcendence, but the domain of interaction between senses which create consciousness of meaning. My purpose is to show that this refutation of the hyle in general has important consequences. Phenomenology gives not only a redefinition of the concepts of noesis and intentionality, but also reforms the concept of time.Keywords: hyletic data, intentional morfe, sensibility, phenomenology.
38
Žukauskaitė, Audronė. „NUO BIOPOLITIKOS PRIE BIOFILOSOFIJOS: M. FOUCAULT, G. AGAMBENAS, G. DELEUZE’AS“. Problemos 84 (01.01.2013): 84–98. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2013.0.1776.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje analizuojamos biopolitikos sampratos, suformuluotos Michelio Foucault ir Giorgio Agambeno darbuose. Foucault biopolitiką apibrėžia kaip galios ir gyvybės santykį, kuris istoriškai kinta: suvereno turimą galią pakeičia disciplininė galia, o pastarąją – biopolitika. Biopolitikos atsiradimą Foucault tiesiogiai sieja su kapitalizmo raida ir ekonominiais procesais, todėl politinę teoriją jis siūlo keisti politine ekonomija. Agambenas, priešingai, biopolitiką suvokia kaip kvaziontologinę sąlygą: jo manymu, biopolitinių kūnų produkavimas ir tą produkavimą pagrindžianti išimties būklė apibrėžia tiek senąsias imperijas, tiek šiuolaikines demokratijas. Toks išimtinai negatyvus biopolitikos suvokimas verčia klausti, kaip įmanoma pasipriešinti galiai ir kokios galimos tokio pasipriešinimo formos. Tiek Foucault, tiek Gilles’is Deleuze’as teigia, kad galiai priešinasi būtent tai, ką ji siekia pajungti, – pati gyvybė. Tačiau svarbu suvokti, jog biopolitinė galia ir gyvybinė galia yra visiškai kitokios prigimties, todėl yra nebendramatės. Taigi gyvybės galia turi būti apibrėžiama remiantis naujomis sąvokomis, kurios perimamos iš Deleuze’o filosofijos. Straipsnyje siekiama suformuluoti gyvybės filosofijos, arba biofilosofijos, pagrindines charakteristikas bei atskleisti, kaip įmanomas pasipriešinimas galiai.Pagrindiniai žodžiai: biopolitika, gyvybė, biofilosofija, Foucault, Agamben, Deleuze From Biopolitics to Biophilosophy: M. Foucault, G. Agamben, G. DeleuzeAudronė Žukauskaitė AbstractThe essay analyzes the notions of biopolitics in Foucault’s and Agamben’s works. Foucault defines biopolitics as the result of the relationship between power and life, which has been changing constantly throughout history: the sovereign power has been replaced by disciplinary power, and the latter has been replaced by biopolitics. Foucault connects the emergence of biopolitics with the development of capitalism and economical processes, and this is why he prefers to speak in terms of political economy rather than political theory. By contrast, Agamben interprets biopolitics as a quasi-ontological condition: he claims that the production of biopolitical bodies which is legitimated by the state of exception characterizes both archaic empires and contemporary democracies. These negative notions of biopolitics necessarily raise the question of how the resistance to biopolitics is possible. Both Foucault and Deleuze point out that when power takes life as the object of its manipulation, it is life itself which is turned against power. It is important to stress that biopolitical power and the power of life are not different poles of the same power but are of different nature. Thus the power of life needs to be conceptualized in different terms which are taken from Deleuzian philosophy. The article seeks to define these terms and conceptualize the philosophy of life or biophilosophy, and in this way tries to answer the question of how resistance to power is possible.Keywords: biopolitics, life, biophilosophy, Foucault, Agamben, Deleuze
39
DeVorkin, David H. „Richard Taibi. Charles Olivier and the Rise of Meteor Science. xxxii + 497 pp., figs., tables, app., index. Berlin: Springer, 2017. $129 (cloth). ISBN 9783319445175.“ Isis 110, Nr. 1 (März 2019): 187–88. http://dx.doi.org/10.1086/702493.
Der volle Inhalt der Quelle
40
Jankauskas, Skirmantas. „KRITONAS: TEISINGUMAS KAIP FILOSOFINĖ PROBLEMA“. Problemos 77 (01.01.2010): 105–21. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2010.0.1897.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Viename iš ankstyvųjų Platono dialogų – „Kritone“ perteikiamas pasmerkto myriop Sokrato ir jo artimo bičiulio Kritono pokalbis. Nors Sokrato likimą lėmė graikiškosios demokratijos reiškinys – formaliai korektiškai realizuota teismo procedūra, tačiau jos rezultatas filosofo bičiuliams ir sekėjams visiškai nepriimtinas emociškai. Pats Sokratas ne tik nesijaučia esąs neteisus, bet ir randa argumentų savo elgesiui pateisinti. Sokrato ir polio konfliktas atskleidžia esant du teisingumus ir suproblemina patį teisingumą. Straipsnyje mėginama rekonstruoti abiejų teisingumų turiningąsias ir formaliąsias prielaidas. Vienas iš teisingumų siejamas su kasdienio gyvenimo bei mąstymo kontūru, kitas – su etinio gyvenimo bei mąstymo sfera. Parodoma, kad kiekviena veiklos sfera numato skirtingus veiklos subjektus, o jų prigimties skirtumai lemia savitas teisingumo sampratas. Kasdienio gyvenimo ir mąstymo srityje anonimiškas žmogus yra visų (socialinės prigimties) daiktų – taigi ir teisingumo – matas. Todėl čia teisingumas yra neišvengiamai reliatyvus ir gali būti nustatomas tik arbitraliu sprendimu. Etinės elgsenos ir mąstymo sferoje gėrio vertybė yra paties žmogaus matas. Todėl šioje sferoje galimas absoliutus teisingumas: kiekvienam bet kuriomis aplinkybėmis duota būti doram ir sąžiningam. Sokratas vadovaujasi etinės sferos absoliutaus teisingumo nuostata, skelbiančia, jog „apskritai negalima neteisingai elgtis“, paklūsta emociškai nepriimtinam polio teismo sprendimui ir gelbsti etinio teisingumo subjektą – sielą. Straipsnį vainikuoja išvada apie tokio pasirinkimo prasmę.Pagrindiniai žodžiai: teisingumas, demokratija, daugelis, kūnas, dorybė, vienas, siela.Crito: Justice as Philosophical ProblemSkirmantas Jankauskas SummaryIn an early Plato’s dialogue, Crito, a conversation between Socrates and his close friend Crito is described. The court of Athens – a phenomenon of Greek democracy – had just sent Socrates to death. Nevertheless, the decision of the court, realized in a formally correct procedure, is emotionally unacceptable for both his friends and followers. Socrates does not feel guilty, either, and finds strong arguments in his favour. The conflict between Socrates and the Greek polis reveals the duality of justice and makes justice problematic. An attempt is made to reconstruct the formal and concrete premises of two types of justice. One type of justice is related to daily life and thinking and the other to the ethic kind of life and thinking. It is demonstrated that each sphere of activity presupposes a different subject of activity, which results in a different kind of justice. Man is a measure of all things in the sphere of daily life and thinking. Consequently, man is a measure of justice as well. That is why justice in this sphere is relative and could be established exclusively by an arbitrary decision. In the sphere of ethical life and thinking, the value of good is a measure of man. Therefore, absolute justice is possible in this sphere: anyone in any circumstances could remain virtuous and honest. Socrates pursues the attitude of absolute justice: “we must not do wrong at all“. Thus, he obeys the decision of the Greek court and saves the soul, i. e. the subject of absolute justice. The present paper concludes with an inference about the meaning of Socrates’ choice.Keywords: justice, democracy, the many, body, virtue, the one, soul.ght: 18px;">
41
Baranova, Jūratė. „KANTAS IR DELEUZE’AS: KOKIA YRA GILIAUSIA VAIZDUOTĖS PASLAPTIS?“ Problemos 84 (01.01.2013): 153–69. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2013.0.1771.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje nagrinėjama Kanto nužymėtos ir Deleuze’o eksperimentiniame mąstyme rekonstruotos vaizduotės kaip vieno iš trijų proto gebėjimų raiškos lauko alternatyvos. Siekiama atsakyti į paties Deleuze’o išsikeltą kantišką klausimą: kokia yra giliausia paslaptis? Aptinkamos kelios atsakymo alternatyvos. Šiame tyrime paaiškėjo, kad Deleuze’o atsakymai į paties išsikeltą klausimą „kokia yra giliausia vaizduotės paslaptis?“ patiria metamorfozes, kurios apsuka ratą. Nuo pradinės pozicijos, kai vaizduotė veikia tik paklusdama intelektui ar protui, ji juda link laisvo trijų nepriklausomų sugebėjimų – intelekto, proto, vaizduotės atitikimo, paskui – link jų nedarnios dermės, jų kovos, kuri skatina kiekvienos naują atsiskleidimą, galiausiai – prie vaizduotės anihiliacijos, kuri leidžia užgimti naujai minčiai, taigi, ratas apsisuka ir grįžtama prie jų dermės naujame lygmenyje, moderuojant filosofiniam skoniui. Tačiau visas šias metaformorfozes jungia viena bendra Kanto suformuluota prielaida: vaizduotė niekada neišvengia triadinės priklausomybės, ji neveikia viena; ji galima tik santykyje su intelektu ir protu, t. y. kitais trimis jai paraleliais ir simultaniškais sugebėjimais.Pagrindiniai žodžiai: Kantas, Deleuze’as, vaizduotėKant and Deleuze: What is the Deepest Secret of Imagination? Jūratė Baranova Abstract The paper discusses the problem of possible philosophical understanding of imagination from the Kantian-Deleuzean point of view. At the begining of his philosophical carreer, one can say, “early Deleuze” in 1963 published the book „Kant’s Critical Philosophy“ (La philosophie critique de Kant). The same year he wrote an essay “The Idea of Genesis in Kant’s Esthetics”. In both texts returning to Kant’s book Critique of Pure Reason, Deleuze notices, that it is widely acknowledged that schematizing is an original and irreducible act of imagination: only imagination can and knows how to schematize. Nevertheless, the imagination does not schematize of its own accord, simply because it is free to do so. It schematizes only for a speculative purpose, in accordance with the determinate concepts of the understanding; when the understanding itself plays the role of legislator. This is why it would be misguided to search the mistery of schematizing for the last word on the imagination in its essence or in its free spontaneity. “Schematizing is indeed a secret, but not the deepest secret of imagination,” – writes Deleuze. Some questions arise at this point. The first one – who speaks here: Kant or Deleuze? The second one – what is this deepest secret of imagination, as an intrigue of this kantian-deleuzean voice? How many possible answers to this question one can discern passing from “early Deleuze” to “late Deleuze”? In this article the author discoved some possible metamorphosis or twists of imagination in the experimental reading of Deleuze. It starts from the submissive position being directed by Understanding or Reason, to the free accord of three independent faculties, towards their discord, even fight, even death of the imagination for the sake of the thought and at least – the whirl closes and comes to the same point but from a different point of view: imagination, together with understanding and reason participate as an integral part of philosophical taste in later Deleuze. But one point united all these different adventures of imagination. Imagination always acts only in relation to the understanding and reason, it never plays free. It could never be able to play alone. Keywords: Kant, Deleuze, imagination.
42
Kink, Sabine. „The Explanations of Snow in the Taixi shuifa 泰西水法 (Hydromethods of the Great West, 1612) and Their Reception beyond the Ming–Qing Transition“. Monumenta Serica 70, Nr. 1 (02.01.2022): 165–207. http://dx.doi.org/10.1080/02549948.2022.2061159.
Der volle Inhalt der Quelle
43
Šliogeris, Arvydas. „TRAGIŠKASIS HEROJUS IR LIETUVIŠKOJI JO ATMAINA (NEOLITINĖ A. MACEINOS APOLOGIJA SU PALEOLITINE TRAGIŠKOJO GESTO PROLOGIJA)“. Problemos 75 (01.01.2008): 48–64. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2008.0.1997.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Šiame straipsnyje nagrinėjama tragedijos prigimtis ir tragiškojo herojaus istoriniai tipai. Tragedija suvokiama ne kaip literatūros žanras, o kaip mirtingojo egzistencinė laikysena visuotinybės ir jos ribinio varianto bei vienintelio jos duoties būdo – Kalbos atžvilgiu ir apibrėžiama kaip individo maištas prieš visuotinybę, kad ir kokiu pavidalu toji visuotinybė reikštųsi. Tvirtinama, kad autentiškiausia ir savaip vienintelė tragiškojo gesto forma yra įvykusi tik keliuose Graikijos poliuose ir iš dalies Romos respublikoje. Tik Graikija yra davusi gryniausių tragiškojo maišto pavyzdžių ir klasikinio tragiškojo herojaus archetipą – laisvą ir autonomišką individą. Nepralenkiamas tragiškojo mirtingojo pavyzdys yra Sokratas, kuriam gali prilygti tik tokios tragiškos figūros kaip Periklis, Aleksandras ir Cezaris. Krikščionybė ir vadinamoji modernybė sunaikina tragiškojo gesto galimybės sąlygas, autonomiško individo metafizinę paradigmą pakeisdama „asmens“, kaip Kalbos mašinos, taigi kaip Visuotinybės įgaliotinio, paradigma. Kalbėti apie tragediją religinio arba technologinio despotizmo sąlygomis beprasmiška. Antigraikiškieji Vakarai, lygiai kaip ir despotiškieji Rytai, neturi tragiškojo herojaus, tačiau forsuoja tragiškojo gesto ideologinį žargoną, egzistencines tragiškojo herojaus galimybės sąlygas pakeisdami kalbiniais tų sąlygų falsimuliakrais. Antrojoje straipsnio dalyje nagrinėjama Antano Maceinos, kaip religinio filosofo, figūra tragiškojo gesto kontekste. Prieinama išvada, kad Antano Maceinos figūra, nepaisant kai kurių su filosofine laikysena susijusių jo gyvenimo ir mąstymo elementų, geriausiu atveju laikytina melodramatiška. Lietuvių kultūra, palenkta religiniam despotizmui, kaip ir Vakarų Europa, neturi savo tragiškojo herojaus. Pagrindiniai žodžiai: tragiškasis herojus, visuotinybė, individualumas, maištas.A Tragic Hero and its Lithuanian Variety (A. Maceina’s Neolithic Apology with Paleolithic Prologue of Tragic Gesture)Arvydas Šliogeris SummaryThe paper deals with the origin of tragedy and with historical types of the tragic hero. Tragedy is treated not as a genre of literature but rather as an existential posture of a mortal vis-ą-vis the Universality and its marginal expression and the only way of presence, i.e. Language. Similarly, tragedy is defined as a revolt of an individual against the Universality in any possible ways of its manifestation. It is asserted that the tragic gesture, in its most authentic manifestation and to some extent a unique form, emerged only in several Greek poleis and partly in the Republic of Rome. Greeks gave the world the purest examples of tragic revolt and the archetipe of a tragic hero – a free and autonomous individual. Socrates can be Pericles, Alexander, and Cesar. Christianity and the so-called Modernity replace the metaphysical paradigm of the autonomous individual with that of a ‘person’ as a machine of Language and, consequently, as a representative of the Universality, thus destroying the very possibility of tragic gesture. It is futile to have any discussion about tragedy in the circumstances of religious and technological despotism. Though neither the anti-Greek West nor the despotic East can boast of a tragic hero, they still escalate the jargon of ideological gesture to replace the existential circumstances of the tragic hero with linguistic simulacres. In the focus of the second part of the article is Antanas Maceina as a figure of religious philosopher in the context of the tragic gesture. It is concluded that Antanas Maceina, despite some aspects of his life and thinking relatable to his philosophical posture, could be most treated only as a melodramatic figure. Like in the rest of Western Europe, in Lithuania culture is bounded by religious despotism and consequently does not possess a tragic hero of its own. Keywords: tragic hero, universality, individuality, revolt.
44
Wang, Zhen-Dong, und Feng-Yan Wang. „Ternary Taiji Models of the Traditional Chinese Self: Centered on Confucian, Taoist, and Buddhist Cultures“. Journal of Humanistic Psychology, 28.05.2021, 002216782110169. http://dx.doi.org/10.1177/00221678211016957.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Traditional Chinese culture is commonly viewed as a trinity of Confucianism, Taoism, and Buddhism. Originally emerging from the Book of Changes, the concept of Taiji has a profound interactive influence with Confucian, Taoist, and Buddhist thought in the history of Chinese philosophy. Because the construction of self-models is often closely related to thinking modes, as a root metaphor in the Chinese culture, the diagram of Taiji that best fits Chinese yin–yang thinking can be used as a prototype to explain the self-structure, the process of self-cultivation, and the realm of person making in the context of Chinese culture. This article reviews the Confucian, Taoist, and Buddhist Taiji model of the self and the theory of self-cultivation realms based on these self-models and examines the similarities and differences among them. The ternary Taiji models of the self can complement one another and contribute to a more comprehensive, profound, and accurate understanding of the pluralistic connotations of the traditional Chinese self.
45
Eisenmann, Clemens, und Robert Mitchell. „Doing ethnomethodological ethnography. Moving between autoethnography and the phenomenon in “hybrid studies” of taiji, ballet, and yoga“. Qualitative Research, 24.11.2022, 146879412211329. http://dx.doi.org/10.1177/14687941221132956.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Based on the authors’ ethnographies in the fields of taiji, ballet, and yoga, this article outlines and reflects the theoretical and empirical scope of what we mean by “ethnomethodological ethnography.” Ethnomethodology and Conversation Analysis (EM/CA) have been juxtaposed and pit against various forms of ethnography and vice versa—for example, by criticizing various theoretical underpinnings of ethnographies, viewing EM/CA as a very limited micro-sociological research method, or by critiquing (auto-)ethnography as egocentric, self-absorbed, and ill-equipped to account for the detail and sequential organization of natural occurring actions and circumstances. Contrary to such deliberations, we highlight their common interest in putting empirical social phenomena first. In getting access to and describing what social phenomena consist of, members’ competencies and detailed analysis of recorded data mutually elaborate each other. In this sense, they are potentially not only mutually inclusive but, as we shall argue, the entire field of EM/CA studies depends to some degree on actually doing ethnography. Based on our own ethnographic research, we will then zoom in on the case of taiji practice to highlight the relevance of autoethnography and evaluate how ethnographic reflections of self and body constitute and may foster “uniquely adequate” qualitative research. Ultimately, the aim is to explicate how EM/CA research policies differ from textbook oriented instructions and are better considered as praxeological respecifications of doing ethnomethodological ethnography in particular cases.
46
Yan, Zhang, und Gao Song. „The Aporias of the Vicious Circle in A Political Beginning: Reflections on H. Arendt’s Thoughts on the Foundation of a Polity“. Problemos, 24.10.2018, 122. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.0.0.12000.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]Modernioji revoliucija, kurianti naują politinę tvarką, patenka į ydingąjį ratą, būdingą bet kuriai pradžiai: jeigu tai yra pradžia, tai iš ko kyla jos principas? Arba, jei principo nėra, kaip pradžia gali jį įsteigti? Šiuolaikinės politinės patirties kontekste ši aporija yra lygiareikšmė problemai, kaip modernioji politika gali save pagrįsti arba kaip perkurti politinę valdžią modernybėje? Straipsnyje nagrinėjami Hannah’os Arendt kūriniai ta tema ir siekiama ištirti pradžios ir principo politinėje plotmėje ydingąjį ratą. Teigiama, kad Arendt pasiūlė istoriją apie pradžios ir principo abipusį kūrimą, taigi vadinamąjį ydingąjį ratą pavertė hermeneutiniu ratu, kuriame steigties performatyvumas implicitiškus principus padaro eksplicitiškus.
47
Japertas, Mindaugas. „SUPRATIMO EPISTEMOLOGIJOS KEBLUMAI: MCDOWELLAS PRIEŠ DUMMETTĄ“. Problemos, 01.01.2012, 89–98. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2012.0.1870.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje nagrinėjama, kuo yra paremtas Johno McDowello „anti-antirealistinis“ požiūris į Michaelo Dummetto antirealizmo filosofiją. Nors pats Dummettas antirealizmo (kaip ir filosofijos apskritai) pamatus tikėjosi pakloti apmąstymais, priklausančiais reikšmės teorijos, kalbos filosofijos ir metafizikos sričiai, McDowellas savo pirmtako antirealistinėje argumentacijoje pastebi fundamentalesnį ir nepriklausomai veikiantį „epistemologinį karkasą“, kurį sudaro iš tradicijos paveldėta netinkama ir net iliuzinė „supratimo epistemologija“. Pabrėžtina, kad abu filosofai sutaria dėl požiūrio į matematikos sakinių supratimą: jie palaiko antiplatonizmą ir mano, jog atsakomumo į išsprendžiamas aplinkybes sąvoka turinti būti kertinė matematikos epistemologijoje. Tačiau McDowellas griežtai nesutinka su Dummetto mintimi matematikos epistemologijos modelį apibendrinti, t. y. jį taikyti ir kalbos už matematikos ribų supratimui aiškinti. Apibendrintas antirealizmas (antirealizmas natūralaus pasaulio atžvilgiu) atsiranda tik tarpininkaujant tam tikrai epistemologinei idėjai, būtent troškimui surasti „tvirtus“, nepriklausomus nuo mūsų kalbos, neprielaidiškus pagrindus, kurie būtų laikomi mūsų ištarų supratimo garantija.McDowellui ši epistemologinė idėja yra „epistemologinis prietaras“ ir jis pasisako už kitokią, „mažiau ambicingą“ epistemologiją, pagal kurią tam tikros kalbinės praktikos supratimas visiškai neįsivaizduojamas be dalyvavimo toje praktikoje galimybės, taigi be tos kalbos mokėjimo. Suprantančio dalyvio perspektyva – vienintelė, iš kurios gali žvelgti teoretikas, mąstydamas apie mūsų kalbos santykį su pasauliu.
48
Tei, Shisei, und Harry Yi-Jui Wu. „Historical reflection on Taijin-kyōfushō during COVID-19: a global phenomenon of social anxiety?“ History and Philosophy of the Life Sciences 43, Nr. 2 (16.04.2021). http://dx.doi.org/10.1007/s40656-021-00392-9.
Der volle Inhalt der Quelle
49
Mažeikis, Gintautas. „Alternatyvus pilietinis ugdymas ir socialinė propaganda“. Problemos, 01.01.2006, 55–71. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2006.0.4021.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje nagrinėjama šiuolaikinės demokratinės visuomenės raida ir jos sąmoningumas, atsižvelgiant į santykį su spektaklio visuomene, su šiuolaikinėmis įtikinėjimo formomis ir pilietinio lavinimo problemomis. Šiuolaikinės visuomenės demokratinė savivalda sunkiai galima be viešųjų ryšių technologijų, socialinės propagandos. Jų aktualumą lemia heterogeninės, skirtingų kompetencijų, interesų ir aktyvumo socialinės grupės. Straipsnyje nagrinėjama socialinė inžinerija, socialinė propaganda, socialinė reklama ir pamatuota demokratinė visuomenės raida. Iš dalies kritikuojama K. Popperio utopinės ir dalinės socialinės inžinerijos perskyra nurodant, kad falibilizmo principas nėra tiesiogiai perkeliamas iš gamtos mokslų į socialinius. Šiuolaikinė visuomenė privalo plėtoti projektinį mąstymą ir projektų konkurenciją, o jų alternatyvumas užtikrina utopinio mąstymo žalos mažinimą ir išsaugo kūrybingumą. Taigi falibilizmas yra pakeičiamas alternatyvų raida. Atitinkamai yra nagrinėjamas žiniasklaidos vaidmuo remiant socialinę propagandą, atsižvelgiant į skirtingus jos dalyvavimo, įtrauktumo lygius. Straipsnis skiria: (a) vienpusę socialinę propagandą, kuri formuoja vienmatį žmogų, propagandos subjektą, skatina pakeistinį mąstymą, ir (b) alternatyvią socialinę, kultūrinę propagandą kaip demokratinį visuomenės savivaldos principą. Teigiama, kad alternatyvumas yra tiesiogiai susietas su viešosiomis erdvėmis. Viešuma užtikrina dialogizmą, kuriame esmingai gyvena ir savo rūpesčius apmąsto žmogus. Dialogizmo ir viešųjų erdvių, kur tas dialogas įmanomas, griovimas kartu reiškia ir demokratijos eroziją bei autoritarizmo ir vienpusės manipuliacijos didėjimą. Norint šių reiškinių išvengti, būtina skatinti alternatyvų pilietinį ugdymą, kurio tikslas – mokytis protesto, manifestacijų, alternatyvių reprezentacijų ir mikroakcijų formų. Pažymimos sąsajos tarp socialinės propagandos ir plakatų, šūkių, agitacinių straipsnių ir feljetonų žanrų. Svarbu kaupti ir analizuoti alternatyvių sąjūdžių patirtį ir kelti protesto kultūrą, kurios viena išraiškų yra alternatyvių socialinių ir kultūrinių projektų teikimas ir kompetencijų šioje sferoje didinimas, mažinant monopolistines ir valstybės centristines tendencijas, didinant bendruomenių savivaldą.
50
Dagys, Jonas, und Mindaugas Briedis. „APIE „KLAIDINGĄ IMPLIKACINĘ PRIELAIDĄ““. Problemos 70 (01.01.2006). http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2006..4032.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje kritikuojamas 68-ame „Problemų“ numeryje skelbtas J. Čiurlionio teiginys, kad matematiniai Zenono Elėjiečio aporijos sprendimai „remiasi klaidinga implikacine prielaida“. Pirma, logikos dėsniai nedraudžia iš klaidingų teiginių pagrįstai išvesti teisingus teiginius, todėl prielaidos klaidingumas neužtikrina išvados klaidingumo. Antra, minimos implikacijos antecedento loginę reikšmę lemia empirinis faktas, todėl net jei implikacijos konsekventas būtinai klaidingas, implikacija yra loginiu požiūriu atsitiktinė. Trečia, implikacijos konsekventas gali būti interpretuojamas dvejopai. Viena interpretacija padaro jį nomologiškai būtinai klaidingą, bet nerelevantišką Zenono aporijai; kita interpretacija padaro teiginį relevantišką, bet nebūtinai klaidingą. Taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad implikacinė prielaida, kuria, Čiulionio teigimu, remiasi matematiniai Zenono Elėjiečio aporijos sprendimai, yra klaidinga.Pagrindiniai žodžiai: Achilo ir vėžlio aporija, tapatumo sąlygos, aporijų sprendimai.
REGARDING THE “FALSE CONDITIONAL PREMISE”Jonas Dagys and Mindaugas Briedis
Summary We criticize the claim made by Èiurlionis, namely that mathematical solutions to Zeno’s aporia are unsatisfactory, as they rely on “a false conditional premise”. First, the rules of formal logic do not forbid deriving true statements from false statements, so even if mathematical solutions rely on a false premise this does not guarantee the falsity of their conclusion. Second, the truth value of the antecedent of the conditional depends on an empirical fact, so even granted that the consequent is false, the conditional statement should be viewed as contingent. Third, and most important, the statement in the consequent admits of two interpretations: a strict qualitative interpretation of identity of space-time points, which makes the statement nomologically necessarily false but irrelevant to the Zeno’s aporia; and a looser mathematical quantitative interpretation of the identity of space-time points, which makes the statement relevant but not only contingently false. We conclude that there is no reason to accept the claim that this conditional statement is false and that Èiurlionis takes a wrong path in his attempt to resolve Zeno’s aporias.Keywords: Achilles and tortoise aporia, identity conditions, solutions of aporias.